Pokalbis su aktore Rasa Samuolyje
Daiva Šabasevičienė. Tu ne tik scenoje, bet ir gyvenime esi ypatinga aktorė - energetiškai labai stipri, nesikartojanti. Įdomu, ar tai susiję tik su profesija, ar ir su kitu Tavo gyvenimu? Ar dažnai galvoji apie aktorinę energiją? Yra aktorių, kurie to siekia sąmoningai, bet jiems toli gražu nesiseka, toliau trečios eilės nieko ištransliuoti ir nesugeba.
Rasa Samuolytė. Man visada sunku kurti naują vaidmenį. Nenoriu įkliūti į tą patį, ką „jau moku". Be to, mano fiziniai duomenys yra kitokie: mane labai patogu išnaudoti vienam planui - „moteris-vaikas", „mergina", „pirmos patirtys"... Bet esu dėkinga ir laiminga, kad gyvenu tame laike, kai teatre atsirado kitų temų, kitų patirčių, kitų kriterijų. Anksčiau moteris aktorė turėjo būti (bent jau pageidautina) klasikinio grožio: aukšta, graži, įdomi... Aišku, aš utriruoju, bet fiziniai duomenys buvo tikrai svarbūs. O kai mūsų kursą surinko Jonas Vaitkus, tokių kaip aš buvo trys: tokio ūgio ir tokio apvalumo... Taigi buvom tik įdomios. Daugelis stebėjosi, kas čia iš jų bus? Mano ligšiolinis aktorinis gyvenimas susiklostė dėkingai ir laimingai. Man neatiteko charakterinis „trečios eilės" amplua. O studijų metais netikėjimą manimi jausdavau iš tam tikrų dėstytojų („mažos, ką jos ten darys?"), bet dėstytojas, mano mokytojas Vaitkus labai įtikinamai sėjo tą mintį, kad aktorius yra ne tik kūnas, bet ir dvasia, valia... Kad aktorystei reikia labai daug darbo. Aš tuo labai tikėjau. Ir šiandien tuo tikiu. Vaitkus visada labai akcentuodavo aktoriaus būseną scenoje, jo energetiką, jo įkrovą. Nepaisant jo nenuoseklių paskaitų, nes labai daug važinėjo, jis sugebėdavo mus suimti, įkrėsti tikėjimo, užsispyrimo, ir vėl būdavai apsėstas tos minties, kad tu turi, tu gali. Galbūt ir iš to aš jausdavau, kad tik darbu galiu kažką įrodyti.
Daiva Šabasevičienė. Pastaruoju metu esi labai užimta. Ar randi dar laiko savarankiškam darbui, trenažui, balso pratimams?
Rasa Samuolytė. Laiko labai mažai, bet aktorinės „higienos" reikia. Daugelis tikriausiai turi savo metodų, kad neatbuktum, kad jaustumeisi ne sunkus, imlus. Kai esu neužimta teatre (kai per mėnesį vaidinu tik pora spektaklių), tuomet rimčiau užsiimu ir kūnu, ir balsu.
Daiva Šabasevičienė. Visa Tavo kūrybinė biografija pilna ryškų vaidmenų: pradedant mažesniais ir baigiant didžiaisiais. Visi - vienodai reikšmingi. Kaip Tu pati jautiesi?
Rasa Samuolytė. OKT 10-mečio festivalio metu supratau, pajutau, kad esu laiminga, nes visas šis dešimtmetis buvo labai įdomus. Aš tikrai esu dėkinga Oskarui. Vis pagalvoju, kaip aš jam neatsibodau? Man brangūs visi spektakliai: nuo choro peliuko iš „Oidipo karaliaus" iki Džuljetos „Įstabiojoje ir graudžiojoje Romeo ir Džuljetos istorijoje". Po kiekvieno spektaklio vyko susitikimai su žiūrovais, ir pagalvodavau: „O kaip aš žiūrovui neatsibostu?"
Daiva Šabasevičienė. Kuo Tavo sukurtų portretų ansamblyje išsiskiria Ofelija? Ar tai vaidmuo, kuris gali būti svarbiausias aktorės gyvenime?
 |
| „Ugnies veidas” |
Rasa Samuolytė. Kai „Hamletą" perskaičiau po daugelio metų, net pagalvojau: ką čia vaidinti? Kokia būtų šio personažo tema? Ofeliją struktūriškai primena gipiūras, nuaustas iš įvairių persiliejančių ornamentų. Aš jos neatpažinau. O Oskaras nuo pat pradžių jautė, kad Ofelija yra labai svarbi. Jis sakė: „Ji yra visų sąžinė." Tai teorija, o kaip tą veidrodį atsukti į kitus, kaip būti tuo veidrodžiu? Ypač kitų personažų atžvilgiu. Kokia šio žmogaus konstrukcija? Man buvo labai įdomu dirbti: ne tik kurti Ofeliją, bet būti procese, toje trupėje, kurti kartu. Manau, kad jei taip atsitinka po dešimties metų - tai yra labai daug. Mes kalbėjome ir apie labai įdomius, ir apie labai asmeniškus dalykus. Spektaklio raktas - buvimas prieš veidrodį. Sėdi prieš veidrodį, ir personažas labai priartėja prie tavęs arba tu priartėji prie jo, nes esi ir žmogus, vaidinantis tą personažą, ir žmogus, juo esantis. Įdomiausia - riba, kada tu turi būti labai arti personažo. Tai trapu. Gali persistengti, ir neįvyks. O gali atsispirti nuo šios akimirkos, nuo to, ką tu jauti kaip žmogus savo personažo vietoje. Ir kai sukimba tavo patirtis, emocijos su personažu, tu atrandi ir vaidybos džiaugsmą, ir tikrumą, ir erdvę. Bet tai nėra tas pats, kai, kaip sakoma, tave labai užvaldo personažas. Aš esu labai priklausoma nuo partnerių: nuo Hamleto, nuo Gertrūdos, net nuo berniukų, kurie mane veda grimo staliukų atbrailom, priklausoma nuo Polonijaus, nuo brolių, ir tai yra labai gerai.
Daiva Šabasevičienė. Tavo organiškos vaidybos sėkmė didžia dalimi priklauso ir nuo tikslios partnerystės.
Rasa Samuolytė. Kartais aš scenoje taip pat suklystu - net ausys pradeda kaisti. Kartais būna spektaklių, kada jauti, kad kažkas nesikabina, neįvyksta, bet tai normalu, nes visas teatras yra efemeriškas. Iš tikrųjų be partnerio tu esi vienas. Ir ta vienatvė gali būti raiški, bet nekūrybinga. Mano vaidmenį kuria ir partneriai, ne tik aš.
Daiva Šabasevičienė. Oskaro teatre moteris visada užima išskirtinę vietą. Tavo vaidmenys jo spektakliuose tarytum spinduliuoja šventųjų auromis. Ar repetuodami kalbate tik apie vaidmenis, ar ir platesnėmis filosofinėmis temomis?
Rasa Samuolytė. Mes kalbame apie laiką, apie skaudulius, apie problemas. Pavyzdžiui, „Hamletas" sukurtas iš atvirumo, iš Oskaro atvirumo aktoriui, iš mūsų noro pateisinti jo viziją, jo lūkesčius, sumanymą. Jis turėjo tvirtą sumanymą, labai daug iš savęs pareikalavo, kurdamas „Hamletą". Viskas skamba banaliai, bet statydamas šį spektaklį Oskaras labai nustebino.
Daiva Šabasevičienė. Kaip Oskaras planuoja darbą su jumis?
Rasa Samuolytė. Jis turi savo darbo metodą, jis labai prižiūri savo spektaklius. Po pokalbio su juo tave apninka nerimas gerąja prasme. Nors žinai tai, ką turėtum daryti, tačiau jis sugeba taip atgaivinti ir įleisti šviežio kraujo, kad nesustingtum ir eitum toliau... Ir tos pastabos būna tikslios, reiklios, bet labai reikalingos. Man šiandien sunku įsivaizduoti, kaip į pasaulį paleistas spektaklis po premjeros netenka savo sumanytojo - tėvo. Aišku, taip gyvena daugybė spektaklių, bet pastebėjau, kad kai spektaklis gerai prižiūrimas, jis daug kokybiškesnis, jo gyvenimas yra daug ilgesnis.
Daiva Šabasevičienė. Tai nėra vien kokybės klausimas. Manau, kad toks darbas yra tam tikras susitapatinimas su kūryba. Tai nėra vien perfekcionizmas. Tai kažkas įdomiau. Jis tarytum krauju prisiekia savo režisūrą. O kaip Tu atskirtum aktorinę režisūrą nuo profesionalios? Kur yra tie kertiniai taškai? Kas yra kūrinio analitiškumas? Kuo ypatinga ši profesija?
Rasa Samuolytė. Oskaras labai giliai įžvelgia lūžius, jis į pjesę žiūri kaip į organizmą, bet iš atstumo. Jis yra visumos režisierius. „Hamlete" jis ėjo kartu su aktoriumi. Režisūra „atsispirdavo" nuo „Hamleto". Oskaras pats sakė, kad norėjo vaidinti Hamletą. Šiuo atveju jis režisavo „Hamletą", o „Hamletas" režisavo jį. Kituose spektakliuose jis su herojais nesitapatino, o šio ašis - Hamletas.
 |
| „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džiuljetos istorija”. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Daiva Šabasevičienė. Ar galėtum palyginti režisierius, su kuriais dirbai: Ericą Lacascade´ą, Joną Vaitkų, kitus?
Rasa Samuolytė. Lacascade´as yra ne visumos, o situacijos režisierius. Jis pats sako, kad nereikia galvoti apie „kitą" sceną - tik apie „šią" atkarpą. Tu ją praeisi, tada žiūrėsim, koks tu būsi kitoje atkarpoje.
Įdomu šiandien prisiminti pirmuosius Vaitkaus „Stepančikovo dvaro" spektaklius. Jie vyko degant šviesai žiūrovų salėje. Tuomet režisierius konfliktavo su ministerija, ir mes įsitempę tarytum dalyvavome akcijoje, žiūrovai tarsi stebėjo tą akciją... Laikui bėgant šis spektaklis įgavo tokį kvėpavimą, kad ir praėjus vienuolikai metų gyvuoja. Apskritai premjeros gali nužudyti spektaklį. Kartais būna, kad tikrasis spektaklio gyvenimas gali prasidėti tik kokiame dešimtame spektaklyje. Todėl baisu dėl tų žiūrovų, kurie kartais pamato blogus premjerinius spektaklius, po kurių gali daugiau nebegrįžti į teatrą. O „Stepančikovo dvaras" tapo fenomenu. Tai ir Dostojevskis, ir Vaitkaus ranka, ir patys aktoriai...
Daiva Šabasevičienė. Nors dabar gyveni intensyviausią gyvenimą, ar tenka pagalvoti apie laisvojo menininko dalią?
Rasa Samuolytė. Kadangi turėjau kūrybinių pauzių ne tik tada, kai gimė sūnus, bet ir kitų, visada galvodavau, ar dar gausiu kokį nors vaidmenį? Visada jaučiu gyvenimo nestabilumą, bet tai yra tokia profesija, tokia duona. Kai profesinis nestabilumas susijungia su gyvenimiškuoju nestabilumu, pagalvoji, kad viskas nenormalu ir nėra gerai. Aš esu laisvai samdoma menininkė, turiu kliautis savo sveikata. Kiekvieną kartą iš naujo turiu įrodyti savo galimybes. Tai yra normalu, nes esi kūnas, kuriuo privalai įrodyti, kas esi. Tačiau nesutinku su svarstymais apie tai, kad menininkas privalo turėti antrą profesiją, kad jaustųsi saugus visuomenėje. Aš tada galvoju, kodėl, pavyzdžiui, chirurgui nesako, kad jis turi turėti antrą profesiją? Kodėl menininkas nepatenka į „gerbiamųjų" arba „saugomųjų" kategoriją? Jeigu žmogus rimtai dirba savo darbą ir siekia būti profesionalus, kodėl jam neleidžiama imtis šios misijos?
Daiva Šabasevičienė. Ar turėjai ekstremalių potyrių po spektaklių, kada sunku išeiti iš vienos ar kitos būsenos?
Rasa Samuolytė. Scenoje esu patyrusi stiprių išgyvenimų, kai jauti šaltkrėtį, kai iš tikrųjų apima siaubas, nors suvoki, kad vaidini. Po tokių spektaklių nesinori greitai persirengti ir išbėgti. Norisi pabūti su tuo jausmu, nes tai yra ir malonu, jauti, kad šiandien kažkas pavyko. Man regis, geriau ekstremalumą patirti spektaklio metu nei jam pasibaigus. Gyvenimo ir spektaklio ribą noriu saugoti. Ir kartais tam reikia pastangų.
Daiva Šabasevičienė. Ar mėgsti žiūrėti savo kolegų naujus darbus?
Rasa Samuolytė. Mėgstu. Man visada įdomu stebėti tai, kas vyksta aplinkui.
Daiva Šabasevičienė. Dėkoju už pokalbį ir linkiu sėkmės.
