Teatrologė profesorė Irena Aleksaitė penktadienį sutiks 80-ąjį gimtadienį. Ji gyvena Žvėryne, šeštame aukšte, ir pro jos langus matosi ne tik namų stogai, bet ir saulėlydis virš jų.
„Mano teatrologinis gyvenimas susiklostė sėkmingai", - iškart patikina Irena Aleksaitė, ir jos veidas švyti. Sveikata gera, vaizdas pro langą puikus, o savaitgalį visi artimieji rinksis švęsti jos jubiliejaus restorane prie Molėtų.
Knygų lentynoje - Irenos Aleksaitės rašytos, redaguotos, surinktos knygos apie teatrą. Ant rašomojo stalo - naujos knygos tekstas. Knyga vadinsis „Paženklintieji". Irena Aleksaitė čia parašė dešimties aktorių portretus, o vienuoliktas - jos brolis dirigentas Jonas Aleksa, kurį ji iki šiol vadina Jonuku, kaip jauniausiąjį.
-Tai knyga apie talentu paženklintus žmones. Aš lyg iš naujo pabendravau su jais, pamačiau jų nepamirštamus darbus scenoje: Stepas Jukna, Monika Mironaitė... Kokie jie buvo gražūs, temperamentingi, kiek tiesos buvo jų vaidmenyse!
Ten rašau ir apie Regimantą Adomaitį, Valentiną Leonavičiūtę iš Klaipėdos teatro. Man patinka ryškūs žmonės - Borisas Dauguvietis, Romualdas Juknevičius, apie kuriuos parašiau monografijas. Tvirtos asmenybės padaro didžiulį įspūdį, ir tas įspūdis tavęs nebepaleidžia.
„Paženklintuosiuose" ypatingai malonu ir lengva buvo rašyti apie Jonuką. Išsiilgtas susitikimas. Gal ir jam tai patiko, ką gali žinoti. Visada Jonukui duodavau paskaityti, ką parašiusi. Jis domėjosi dramos teatru, jį traukė aktorystė, ypač po to, kai suvaidino Arūno Žebriūno filme „Kalio seklio nuotykiai". Net manė, kad mes dirigavimą ir toliau bus aktorius.
Juokai! Muzikos jo gyvenime niekas negalėjo nukonkuruoti, jis buvo laimingas diriguodamas. O mirė 66 metų 2005-aisiais. Manau, kad jo sveikatai karas ir badmetis atsiliepė: Jonukas buvo vos dvejų metų, kai tai prasidėjo. Kokie šiurpūs to laiko pojūčiai, jie irgi nepalieka.
-Bet kai rašote knygas iš to, ką patyrėte per visą gyvenimą, jos būna labai linksmos. Pavyzdžiui, „Be grimo: šelmiški prisiminimai". Jūs apie viską pasakojate lyg anekdotus. Kodėl?
-Todėl, kad natūra tokia. Visą skausmą nustumiu. Optimizmas man visada padėdavo išgyventi.
-Ar visada namuose turėjote kabinetą rašymui?
-Ką jūs! Niekada neturėjau, tik dabar, kai gyvenu viena, turiu kambarį, turiu stalą, ir dirbu. Tokios mados nebuvo - kad sovietinių laikų mokslininkas turėtų kabinetą namuose. Rašiau visur, kur galėjau, kur rasdavau vietą. Tai tėvelio kambary, tai miegamajame, tai virtuvėj prisiglaudus. Daugiausiai - bibliotekose. O namie net rašomojo stalo nebuvo.
Ir visada rašiau ranka. Jokios spausdinimo mašinėlės, jokio kompiuterio.
-Kokį atsimenate savo studijų laikų Leningradą, dabartinį Sankt Peterburgą?
-Sunykęs po karo, tamsus, niūrus miestas. Jokio grožio, jokių gerų teatrų. Gyvenome pusbadžiu. Bet mums dėstė labai išmintingi, aukščiausios kultūros profesoriai, ir tai buvo svarbiausia.
-Su jumis susijusi teatrologų rengimo Lietuvoje pradžia. Jau išleista ne viena karta. Ar galėtumėte išskirti ką nors iš savo mokinių?
-Labai didžiuojuosi Šarūne Trinkūnaite ir Ramune Balevičiūte. Abi jau apgynusios menotyros mokslų daktaro diseracijas, abi dėsto Muzikos ir teatro akademijoje, Ramunė vadovauja Meno istorijos ir teorijos katedrai.
Šarūnę, galima sakyti, aš pati atvedžiau į teatrologiją. Ji studijavo universitete, o aš lituanistams dėsčiau kursą apie teatrą. Pastebėjau, kad Šarūnė labai įdomiai mąsto apie teatrą, ir paraginau ją studijuoti Muzikos ir teatro akademijoje. Dabar reikalauju, kad parengtų knygą apie tarpukario Lietuvos teatrą pagal savo disertaciją.
Ramunė buvo pati tyliausia mano studentė. Aš net bijodavau jos: apie ką ji tyli, kai aš dėstau? Dabar tai viena profesionaliausių teatrologių, parašiusi puikią knygą apie Rimą Tuminą.
-Sakėte, kad su džiaugsmu laukiate savo gimtadienio šventės su artimaisiais. Ar jūs, linksmo būdo žmogus, mėgstate švęsti premjeras su aktoriais?
-Jokiu būdu. Spektaklis ir gyvenimas - du skirtingi pasauliai, aš jų nepainioju. Aktoriai man įdomūs scenoje. Gyvenime nemėgstu familiarių santykių. Ir neketinu savęs primesti aktoriams. Gal jie visai nenori manęs matyti?
-Kai kalbate apie aktorius, kurių vaidmenys jus žavi, minite tuos, kurių šimtmečiai jau paminėti arba tuos, kurie artimesni jūsų kartai. Ar jauniausių aktorių darbai jums nedaro įspūdžio?
-Jų vaidmenys nėra tokie stiprūs, tiek pilni gyvybės. Jie paviršiukais plaukioja, vaizduoja, o ne vaidina. Manau, tai jų mokymo spragos. Iš jų nepareikalauta. Manęs dabartinis teatras visiškai nežavi. Nors aš vis dar einu žiūrėti spektaklių, bet jau nebetikiu. Stebuklų dar pasitaiko, bet vis mažiau.
-Gal nesusitaikote su dabartiniu teatru? Ilgitės, kad jis būtų toks, koks anksčiau? Kai mane ištinka nesusikalbėjimas su šiandien kuriamu teatru, manau, teatras keičiasi, vystosi, o aš esu sustojusi ir jis kalba nebe man, bet tai nereiškia, kad jis prastas. Tiesiog aš žiūriu atgal, prisimenu, o šiandieninio teatro nebepasiekiu.
-Ne, netiesa. Nereikia savęs taip nužeminti. Jūs matėt pakankamai daug spektaklių. Jūs turit susiformavusią nuomonę. Ji yra pastovi, neklystama, kadangi kitaip būt negali. Yra vertybės, kurios jums labai brangios. Ir yra nevertybės, kurios ateina iš lengvo požiūrio į savo profesiją. Jau nieko neberašau ir nebesakau, bet man labai širdį skauda, kai matau paviršutinišką vaidybą.
Tada man prieš akis iškyla Valentina Leonavičiūtė Brechto „Motušėje Kuraž" - kaip ji mušdavo būgną, pavojui artėjant!
Arba Viktoras Šinkariukas - visas susikaupęs, aštrus, visas vaidmeny. Teatre matytų stebuklų niekada nepamirštu.
