Intymumo koordinavimas: įgalintas ir saugus aktoriaus kūnas

Ignas Zalieckas 2024-08-07 „Teatro žurnalas“, Nr. 31
Laura Rikard – režisierė, aktorė, sceninio judesio specialistė ir intymumo koordinatorė. Danos Patrick nuotrauka
Laura Rikard – režisierė, aktorė, sceninio judesio specialistė ir intymumo koordinatorė. Danos Patrick nuotrauka

aA

„Pirma patirtis su intymumo koordinatoriumi visiškai pakeitė mano supratimą apie darbą scenoje. Anksčiau nuvertinau tai, kaip svarbu dirbant jaustis saugiai, pasitikėti procesu, jaustis gerai scenose, kuriose eksponuojamas žiaurumas arba intymumas. Maniau, kad tai nėra svarbu. Todėl teatre dažnai atsidurdavau situacijose, kurioms viduje negalėdavau pritarti šimtu procentų, kuriose nesijausdavau gerai, bet su viskuo sutikdavau, nes toks mano darbas. Intymumo koordinatoriaus dalyvavimas teatro procesuose mane įgalino. Išmokau ne tik suvokti, ką jaučiu, bet ir išsakyti savo nuomonę, prireikus – pasiūlyti alternatyvą tam, kam nepritaria mano kūnas, atsidūręs intensyviose, nesaugiose ar intymiose teatrinėse situacijose.“

Tai – anoniminis įrašas Teatrinio intymumo ugdymo organizacijos („Theatrical Intimacy Education“) interneto svetainės klientų atsiliepimų skiltyje. Laura Rikard – režisierė, aktorė, sceninio judesio specialistė ir intymumo koordinatorė – yra viena iš šios organizacijos įkūrėjų ir dabartinė vadovė, mokanti įvairių vaidybos, judesio ir teatrinio intymumo praktikų Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kitose šalyse. Su Laura kalbamės apie tai, kaip svarbu nepalikti intymių momentų spektaklyje „susitvarkyti patiems“, kaip reikalinga tiksliai apsibrėžti režisūrinius lūkesčius ir susipažinti su konkretaus aktoriaus ribomis ir intymumo suvokimu bei kaip tikslinga visuomet būti pasiruošus momentui, kad net sutikęs apsinuoginti aktorius paskutinę akimirką gali apsigalvoti.

-----

Pokalbį norėčiau pradėti nuo plataus klausimo. Kas yra teatrinis intymumas ir jo koordinavimas?

Teatrinis intymumas – tai disciplina, kurios tikslas padėti inscenizuoti fizinio intymumo (t. y. seksualinio kontakto) momentus kūrinio metu. Intymumo koordinatorius (kine arba televizijoje) ir intymumo choreografas (teatre) yra prodiuserių komandos dalis. Šis asmuo atsakingas už pagalbą užtikrinant, kad scenos, kuriose reikia atlikti intymumo aktą, būtų sklandžiai nufilmuotos arba suvaidintos. Be to, darbo metu, koordinatorius padeda suformuoti pagarbią ir netoksišką kūrybinio proceso aplinką.

Teatre mano pareiga yra padėti aktoriams ir režisieriui pasakoti istoriją taip, kad būtų gerbiamos asmeninės atlikėjų ribos. Kartu atlieku tarpininkės funkciją, būdama tiltu tarp skirtingų komandos elementų. Kartais imuosi judesio choreografės vaidmens, o kartais sprendžiu tarp aktorių ir kūrybinės komandos kilusius ginčus. Vis dėlto pagrindinis mano tikslas – būti pirmąja pagalbos ranka prodiuseriams ir padėti sukurti saugią darbo aplinką.

Kaip per savo karjerą priartėjote prie šios temos? Ar Jus į tai atvedė konkretūs klausimai, teatro struktūros problemos, prodiuserių, režisierių, aktorių santykiai?

Bėgant metams, kaip aktorė kartais jausdavau spaudimą scenoje atlikti veiksmus, kuriems negalėjau visiškai pritarti. Tikiu, kad daugelis aktorių yra tai patyrę. Tačiau mano požiūris į šią sritį gerokai pasikeitė, kai ėmiausi pedagoginės veiklos. Tada pajutau poreikį atsakingiau naudotis autoritetu ir galia, ypač mokydama jaunuosius aktorius.

Pradėjusi dirbti judesio ir vaidybos mokytoja, o vėliau – judesio trenere įvairiuose spektakliuose, dažnai dalyvaudavau kuriant intymaus turinio scenas. Siekiau suderinti savo suvokimą apie galios dinamiką, autoriteto atsakomybę teatre ir kine bei žinias apie fizinį judesį, naudojamą pasakojimui sukurti.

Būtent prisiimdama vadovaujantį vaidmenį šioje industrijoje, pajutau pareigą siekti tinkamesnės lyderystės. Pradėjau tyrinėti galios dinamikos industrijoje istoriją ir formuoti metodiką, kuri gali būti naudinga kuriant atsakingesnį vadovavimo modelį bei suteikiant aktoriams erdvės išreikšti savo poreikius.

Kaip patirtis Niujorke, Europoje ir mokymasis pas žinomus teatro pedagogus suformavo Jūsų požiūrį į teatrą ir intymumą teatro kontekste?

Fizinio teatro pamokos Europoje, įskaitant praktiką su commedia dell’arte žanruItalijoje ir darbą „Odin Teatret“ Danijoje, padėjo suprasti judesio ir fizinės išraiškos galią. Mokslų metu įsiminiau pagrindinę tezę: „Niekas, ką pateikiame žiūrovams, neturi tiek galios, kiek tai, ką galime sužadinti jų vaizduotėje.“ Kūno kompozicijos erdvėje kaip meno, neapsiribojančio vien fiziniais veiksmais, supratimas tapo kertiniu mano mokymų aspektu. Europoje įgytos žinios suteikė galimybių kitokiais būdais pasakoti istoriją. Pavyzdžiui, jei du aktoriai nenori turėti fizinio kontakto, tačiau pasakojimas reikalauja meilės akimirkų, tokiu atveju yra kūrybiškų būdų perteikti šią emociją vien tik kūnų kompozicija erdvėje. Europietiškas išsilavinimas suteikė įgūdžių panaudoti judesio ir erdvės dinamikos išraiškos galią, leidžiančią subtiliai ir įtikinamai papasakoti istoriją.

Kas Jus paskatino 2017 m. įkurti Teatrinio intymumo ugdymo organizaciją?

Kartu su kolege Chelsea Pace turėjome galimybę pristatyti savo darbą Teatro ir aukštojo mokslo asociacijos konferencijoje, vykusioje JAV. Mūsų bendros pastangos sulaukė didelio susidomėjimo, paskatindamos daugelį industrijos atstovų pradėti domėtis mūsų darbu. Reaguodamos į tai, įkūrėme Teatrinio intymumo ugdymo organizaciją, veikiančią kaip platforma, kurioje žmonės gali su mumis bendrauti ir ieškoti reikiamos informacijos intymumo koordinavimo klausimais.

Kadangi daug kas suprato intymumo koordinatoriaus ir intymumo choreografo vaidmens svarbą, kolegų susidomėjimas mūsų darbu išaugo. Tai paskatino išplėsti mūsų organizaciją į visapusiškesnį ir globalesnį darinį. Šiandien teikiame mokymus visame pasaulyje.

Jūsų interneto svetainėje apie intymumą teigiama – „Make it less weird“ (liet. „Perteikite tai aiškiau ir paprasčiau“). Tai tartum indikuoja įvairius iššūkius šiuolaikinėse teatro ir kino scenose. Ar galėtumėte plačiau papasakoti apie šio šūkio kontekstus?

Pagrindinė frazės idėja susijusi su istoriniu požiūriu, kai intymiose scenose aktoriams būdavo nurodoma tiesiog „pasimylėti“ arba „patiems išsiaiškinti sceną“. Nors aktoriai laikydavosi šių nurodymų, rezultatas ne visada būdavo geras. Pristatę savo darbą režisieriui, aktoriai galėdavo sulaukti neigiamų, asmeniškų komentarų. Nesant struktūrizuotos intymių scenų inscenizavimo sistemos, aktoriai nežinojo, ką daryti, arba buvo verčiami jaustis taip, tarsi privalėtų realiai išgyventi intymią personažo patirtį. Norėdamos tai išspręsti, sukūrėme sistemą ir techniką. Naudodamos aiškią judesių kalbą, palengviname režisieriaus ir aktorių bendravimą, pašaliname bet kokį galimą nepatogumą ar sumaištį, kurie gali kilti proceso metu. Šiuo metodu siekiama, kad režisieriaus vizija taptų aiškesnė, o bendras darbas – sklandesnis. Svarbu pažymėti, kad, nepaisant įdiegtos sistemos, intymių scenų pobūdis vis tiek gali sukelti tam tikrą nepatogumą. Visiškai pašalinti šį elementą tebėra sudėtinga.

Be minėtos nuorodos, radau trijų žodžių šūkį „Ethical. Efficient. Effective.“ (liet. „Etiška. Efektyvu. Efektinga.“). Kas slypi už šios trigubos „E“ raidės?

Šis šūkis apibendrina Teatrinio intymumo ugdymo organizacijos viziją ir jos įkūrimo priežastį. Siekėme etiško požiūrio, pabrėždamos, kad svarbu kuo pagarbiau vadovauti procesui. Vis dėlto svarbiausias mūsų strategijos veiksnys buvo efektyvumas. Pripažindamos, kad scenos meno srityje laikas yra pinigai, o sėkmė yra jautri laikui, žinojome, kad turime sukurti priemones, kuriomis kūrybinės komandos nariai galėtų naudotis greitai ir veiksmingai. Greitis taip pat buvo labai svarbus, nes ilgas mokymosi procesas atgrasintų kūrėjus nuo šios praktikos, ypač pirmuosiuose scenų kūrimo etapuose.

Kaip intymumo koordinatorės mes veikiame aktyviai, visiškai įsitraukiame į procesą, todėl iš karto matome proceso pažangą ir paties kūrinio tobulėjimą. Galimybė atidžiai stebėti, kas vyksta, ir nedelsiant siūlyti patobulinimus stiprina etinį mūsų misijos aspektą ir prisideda prie sklandesnės ir patogesnės bendros patirties.

Kaip galėtumėte apibūdinti etišką ir efektyvų intymumo, nuogo kūno inscenizavimą šiuolaikiniuose scenos menuose? Ar yra kokių nors teisinių dokumentų, taisyklių, kurios ir šiandien tai apibrėžia?

Amerikoje požiūris į nuogumo ar dalinio nuogumo standartus remiasi SAG-AFTRA aktorių gildijos nustatytomis gairėmis. Teatro spektakliams aktorių asociacija „Actors Equity“ pateikė savo taisyklių ir apibrėžimų rinkinį. Be to, televizijos kūriniams taikoma įvairaus lygio cenzūra, priklausomai nuo kanalų. Kai kurios televizijos draudžia rodyti bet kokį nuogą kūną, kitos leidžia rodyti dalinį apsinuoginimą, o kai kurios neturi jokių apribojimų.

Be to, Amerikoje veikia atskiros taisyklės, kurias reglamentuoja sąjungos, padedančios nustatyti priimtinus standartus. Tačiau, nepaisant šių bendrų gairių dėl dalinio apsinuoginimo, apibrėžimai išlieka subjektyvūs. Tai, kas vienam aktoriui gali atrodyti kaip visiškai uždengtas kūnas, pavyzdžiui, dėvint maudymosi kostiumėlį, kitam gali atrodyti kaip dalinio apsinuoginimo aktas. Todėl renkant aktorius labai svarbu juos informuoti apie kūrybinės komandos lūkesčius. Svarbu pateikti konkrečius reikalavimus dėl apsinuoginimo, neapsiribojant bendraisiais standartais. Per atranką kalbant labai konkrečiai, pasiekiamas aiškumas, užtikrinantis, kad visi dalyviai tiksliai supranta prašymų pobūdį.

Kokius konkrečius metodus pasitelkiate kaip intymumo koordinavimo specialistė? Kaip išlaikote jų veiksmingumą dirbdama pagal specifinius aktorių reikalavimus?

Mano pagrindinis tikslas – išmokyti kitus elgtis pagal etikos standartus. Žinoma, dinamika ir poreikiai skiriasi. Pavyzdžiui, atrankos metu mūsų tikslas – nuodugniai informuoti aktorius apie su apsinuoginimu susijusius lūkesčius. Pokalbiuose su režisieriais labai svarbu paprašyti suformuluoti konkrečią viziją ir parinkti aktorius, kurie ją atitinka. Vis dėlto režisieriams svarbu atsiminti, kad sutarimas yra nuolatinis procesas, galintis keistis kiekvieną akimirką. Net ir visiškai atskleidus informaciją, aktoriai gali pakeisti savo sprendimus paskutinę sekundę. Aš esu tam, kad padėčiau jiems teigiamai susidoroti su tokiomis akimirkomis.

Režisieriai dažnai kreipiasi į mus ieškodami kūrybiškų sprendimų. Pavyzdžiui, jei aktorius iš pradžių sutiko su bučinio scena teatro spektaklyje, bet vėliau suabejojo, mes galime pasiūlyti alternatyvą, tarkim, nueiti už medžio ir grįžti kikenant, taip subtiliai užsimenant apie bučinį. Jei filme aktorius sutiko filmuotis nuogas, bet persigalvojo, galime pasiūlyti jį aprengti kukliais drabužiais ir filmuoti tamsesniu apšvietimu arba siluetu, taip pateikiant alternatyvas iš pradžių numatytoms idėjoms.

Diskutuodama su režisieriais raginu sutelkti dėmesį į istorijos esmę, o ne griežtai laikytis konkrečių intymumą simbolizuojančių judesių. Nors tam tikros formos gali būti pageidaujamos, negaliu garantuoti, kad jie visada atitiks aktorių apsibrėžtas ribas. Tokiais atvejais siūlau ieškoti alternatyvų, kad pasirinkta istorija būtų papasakota tinkamu būdu.

Kaip įsivaizduojate, kokį vaidmenį intymumo koordinavimas atlieka platesnėje teatro bendruomenėje? Ar galėtumėte pasidalyti savo požiūriu į intymios choreografijos svarbą šiuolaikiniame teatro lauke?

Kaip jau minėjau pokalbio pradžioje, kino ir televizijos srityje šį darbą vadiname intymumo koordinavimu, o teatre jis vadinamas intymumo choreografija arba intymumo režisūra. Verta atkreipti dėmesį į terminų skirtumą. Laimei, ryškėja teigiama tendencija – tiek kine, tiek teatre kuriant sudėtingas fizinio intymumo scenas dabar jau darosi įprasta pasitelkti intymumo koordinatorių arba choreografą. Šis pokytis ne tik džiugina, bet ir sulaukė SAG-AFTRA aktorių gildijos palaikymo, o tai yra reikšmingas pokytis.

Svarbiausias tikslas nuo pat Teatrinio intymumo ugdymo organizacijos įkūrimo yra rengti mokymus visiems kūrybinio proceso dalyviams. Siekiame, kad su informacija, kaip sukurti tarpusavio sutarimu pagrįstą aplinką, susipažintų ne vienas asmuo. Norime užtikrinti, kad kiekvienas filmavimo aikštelėje ar scenoje dirbantis menininkas suprastų ir laikytųsi tų pačių principų. Džiuginanti patirtis – dirbti šios srities mokytoja ir stebėti įvairius žmones – nuo mokymo programų dalyvių ir teatro trupių iki prodiuserių kompanijų, įskaitant meno vadovus, norinčius mokytis. Jų motyvacija yra ne tik tapti intymumo koordinatoriais ar choreografais, bet veikiau tobulinti savo bendrą meistriškumą ir prisidėti prie sąmoningesnės ir tarpusavio pritarimu paremtos kūrybos.

Kokie iššūkiai kyla dabar?

Vienas iš pagrindinių mano pastebėtų iššūkių yra pripažinimas, kad nėra universalaus požiūrio. Labai svarbus bendradarbiavimas su kūrėjais, apimantis lankstaus priemonių rinkinio, kurį galima pritaikyti atsižvelgiant į individualius pageidavimus ir darbo stilių, naudojimą. Kai kurie asmenys gali pageidauti iš anksto nustatyto ar tikslaus metodo, tačiau toks standartizuotas požiūris yra neįmanomas. Darbo pobūdis iš esmės yra meninis, o ne vien techninis.

Kitas dėmesio vertas iššūkis – praktinis biudžeto sudarymas. Kad intymumo specialistas procese apskritai reikalingas, prodiuserių kompanijos dažnai supranta tik tada, kai spektaklio komanda jau surinkta, o biudžetas patvirtintas. Deja, tuomet paprastai paaiškėja, kad biudžete nėra numatyta lėšų intymumo koordinatoriui arba choreografui.

Ar yra kokių nors teatrinio intymumo metodikos tendencijų, kurios šiuo metu Jums atrodo ypač įdomios ar keliančios iššūkių?

Pradiniuose intymumo koordinavimo metodikos kūrimo etapuose nuolat tiesiogiai bendravau su aktoriais. Skirtingai nuo kai kurių metodų, kai priemonės ir idėjos formuluojamos be aktorių indėlio, pirmenybę teikiau nuolatiniam dialogui su aktoriais, kad mūsų darbas sklandžiai įsilietų į jų procesus.

Šiuo metu vyksta reikšminga diskusija aptariant aktorių patirtį, susijusią su intymumo koordinavimu. Jie jau yra plačiai susipažinę su šia praktika, aktyviai dalinasi įžvalgomis ir pripažįsta didelę jos teikiamą naudą. Be to, jie patys svarsto, ko dar jiems trūksta. Šis nuolatinis dialogas, procesų pamatymas iš aktorių perspektyvos, jų vaidmens šioje srityje suvokimas yra labai svarbus. Tokia praktika atskleidžia pačią intymumo esmę – tai kažkas, kas nuolat keičiasi, ir priklauso nuo kiekvieno aktoriaus patirties, poreikių ir reakcijų.

„Teatro žurnalas“

Salonas