Inga, armėnų ir gruzinų kraujo kaitinama pašnekovė, Maškarina tapo atitekėjusi iš Gruzijos į Lietuvą. Apie 1990 metus. O aktore MAŠKARINA - Dalios Tamulevičiūtės nuopelnu, kai režisierė ir pedagogė specialiai Lietuvos rusų dramos teatrui subūrė vaidybos kursą ir dekanate su kolega Vladu Bagdonu apgynė dėl amžiaus už kitus gerokai vyresnę stojančiąją. Patikėjo ja ir taip palydėjo į didžiąją sceną.
Studijuoti vaidybos Inga išties kibo gana vėlai, sulaukusi per trisdešimt. Kibo strimgalviais, godžiai, nors dar mažas buvo sūnus, nors slaugė į Lietuvą atsivežtą tėvą. Ir viską studijuodama spėjo, neatsiliko, gal net buvo uolesnė už kitus. Tiesa, miegui tekdavo išnaudoti trumputes valandas tarp užsiėmimų. „Lietuvai esu dėkinga už tai, kad čia pagaliau įgyvendinau didžiausią gyvenimo svajonę - tapau aktore", - LŽ pabrėžė I. Maškarina.
Kitas spektaklis
Su laikino „atšilimo" - Naujosios ekonominės politikos (NEP´o) - „veikėją" Zoją Denisovną Pelc vaidinančia aktore susitikome po repeticijų ir premjerų maratono. Lietuvos rusų dramos teatras (LRDT) ką tik parodė paskutinę sezono premjerą - Rolando Augustino (Atkočiūno) režisuotą spektaklį „Zoikos butas" pagal to paties pavadinimo Michailo Bulgakovo pjesę.
Kalbantis netrukus ėmė pirštis smagi išvada, jog mūsų pašnekesys apie spektaklį pats virsta spektakliu. Jo personažai - režisieriai R. Atkočiūnas, Jonas Vaitkus, D. Tamulevičiūtė, aktoriai Aleksandras Agarkovas, Valentinas Kirejevas ir Eglė Gabrėnaitė talentingos portretistės I. Maškarinos lūpose prabilo savais balsais, gyvi kilo iš atminties.
Atsirado ir nepažįstamų veikėjų - rusų kalba kiekvienas savaip sušneko gruzinai, ukrainiečiai, Odesos ir Izraelio žydai, iš pjesės priešistorės atsiliepė Zoikos bute kortuojantys Maskvos šešėlinio pasaulio atstovai. Juos stebint vieninteliam žiūrovui ekspromtu atgaivino LRDT aktorė. Maža to. I. Maškarina tiesiog tryško kalniečių temperamentu, neklausiama atsakė į visus mano neparengtus klausimus. Net nelaukė, kol ištarsiu pirmąjį...
Pagaliau
2010 metais režisierius Agnius Jankevičius pasiūlė I. Maškarinai pagrindinį vaidmenį spektaklyje „Prakeikta meilė". Aktorė ten - ir iki šiol - neprilygstama. Paskui buvo mažesni darbai, į kuriuos ji irgi sudėjo visas jėgas. Tačiau pastaruoju metu prisipažino jautusi dvasinį diskomfortą. Matyt, temperamentas ir laiko bėgsmas vėl reikalavo šio to daugiau. Didesnės duoklės. Ir teatre pasirodė R. Atkočiūnas, pasiūlė statyti M. Bulgakovą, o aktorei - kurti Zoiką.
Į pirmuosius pjesės skaitymus ėjo iš malonumo, tarsi atsipalaiduoti. Kai skaitė antrą kartą - intriga augo. O kai trečiąkart vėl suskambo jos pavardė, akys išsiplėtė - svajonė tampa tikrove.
Į kūrinio gelmę
Zoika - tikra I. Maškarinos kopija: savarankiška, veikli, apsukri, mitri. „Jei reikia pramušti sieną - pasiryšiu pirmoji. Ir pramušiu. Versčiausi ir be aktorystės - turiu organizatorės, administratorės gebėjimų. „Verslo ledi", kaip sakoma", - juokėsi aktorė.
Ir kolegos tikino: „Zoika - kaip nulieta tu." Tačiau iš pradžių ji niekaip negalėjusi savęs atpažinti. Tik nuolatiniai nardymai į kūrinio gelmę, pamažu su režisieriumi atkurta tikėtina veikėjos praeitis leido suprasti Zoją, pajusti jos vienatvę. „Zoja - aukštuomenės dama, gerų manierų, išsilavinusi. Galbūt ji ilgisi kadaise jos namuose vykusių vakarėlių, kuriuose lankėsi advokatai, poetai, demonstruoti drabužiai, skambėjo pianinas ir dainos", - įsivaizduojamą personažo priešistorę pasakojo I. Maškarina.
Kad būtų skaniau
Aktorė gynė savo veikėją. Jai nepriimtina tiesmuka traktuotė, esą Zoja savo bute įsteigusi linksmybės namus. „Juk atsitinka, kad tų vakarų dalyviai įsimyli, pratrūksta jausmais ir geismais, - neleido abejoti pašnekovė. - Būto laiko salelę, kurią Zoja norėjo išsaugoti savo mėgstamame bute, vėliau užgriuvo M. Bulgakovo pjesėje aprašyti įvykiai. Be to, išdygo apgavikas pusbrolis Ametistovas (akt. V. Kirejevas), kuris dar labiau pakaitino aplinkybes."
Zoika - charizmatiška asmenybė. Bendraudama su grafu Oboljaninovu (akt. A. Agarkovas) jam nenusileidžia nei manieromis, nei išsilavinimu. Bet su tokiais veikėjais kaip Ametistovas ar "domkomo" pirmininkas Aleliuja (akt. Dmitrijus Denisiukas) ji linkusi tvarkytis šiems labiau suprantama kalba. Visai gali būti, svarstė I. Maškarina, kad Zoja Pelc - žydė, na, gal turinti ir vokiško kraujo. Tad vienas kitas tarties niuansas labiau praturtintų jos vaidmenį. Tačiau režisierius nuomone, ryškumo Zojai pakanka, šių atspalvių jis prašė atsisakyti. „Gaila, tenka ieškoti kitų. Bet tuos dalykus kaip nors reikia įterpti - neperlenkti, vos vos, kad būtų skanu. Jau apie tai mąstau", - teigė aktorė.
Auginti vaidmenį
Po pirmojo premjerinio spektaklio I. Maškarina ėjo iš teatro visiškai panirusi į save. Galvoje sukosi spektaklio vaizdai ir veidai, mizanscenos, skriejo pjesės replikos. Aktorė ilgai klaidžiojo po miestą. Ir kai galiausiai pakėlė akis į dangų - švito. „Namo grįžau visa sustirusi", - prisiminė. Tą dieną ji taip ir negulė. Kai atėjo metas vėl eiti į sceną, vos neužmigo sėdėdama po plaukų džiovintuvu.
Tačiau kuo paaiškinti per antrąjį spektaklį aktorės skleistą energiją, kai atrodė, jog nemiegotos nakties nė nebūta? I. Maškarina jautėsi tvirta, vaidmuo alsavo pilnatve. „Žiūrovams noriu pasakyti, kad jie matė ne baigtą spektaklį, o jo kūrimo pradžią. Rudenį, kai vėl pradėsime repetuoti, „Zoikos bute" atsiras naujų elementų. Dalysimės atradimais. Spektaklis prigijo, gyvuos ir taps gerai lankomu teatro spektakliu, pamatysite", - tikino aktorė.
Žvilgsnis iš anapus
Premjeriniai „Zoikos buto" spektakliai buvo rodomi ne savaitgalį, o savaitės viduryje. Priežastis paprasta - antruoju spektakliu gegužės 15 dieną norėta paminėti M. Bulgakovo (1981-1940) gimtadienį. Įdomu ir kitkas - premjera vyko per patį alyvų žydėjimą. O pjesėje tokia svarbi alyvinė suknelė, kurią spektaklyje vilki Ala Vadimovna (akt. Jevgenija Rusakova)...
Paprastai M. Bulgakovo kūrybą tebelydinčių keistenybių, mistikos patyrė ir LRDT trupė. Per repeticijas aktorei Anželai Bizunovič (įkūnijo Agnesę Ferapontovną) tariant vis tą pačią repliką iš nosies imdavo bėgti kraujas. Matyt, neįtikimo talento ir likimo rašytojas taip pranešė iš anapus stebintis spektaklio kūrėjus.
Gruzijos katilas
Nuo mažumės I. Maškarina norėjo būti aktore, dainininke ar fotomodeliu. Dabar šios profesijos Gruzijoje prestižinės, tačiau kiek kitaip į jas žvelgta sovietmečiu. „Esi aktorė, vadinasi, nuolat repetuoji, keliauji, neprižiūri vaikų, skiriesi su vyrais. Aktorės rūko. Rūkanti moteris, prie vieno stalo sėdinti su vyrais, jei dar ir išgėrinėja - tikras nesusipratimas", - taip kalbėta anais laikais. Mat Gruzijoje - šeimos, vaikų, namų kultas. Visuotinai priimta, kad mergaitės turėtų būti medikės, dantų technikės, muzikos mokytojos, inžinierės ar siuvėjos.
I. Maškarina nuo vaikystės augo daugiatautėje bendruomenėje. Kaimynai kalbėjo ir kalbėjosi skirtingomis kalbomis. Todėl ir ji dabar moka gruziniškai, armėniškai, šiek tiek kalba azerų kalba, turkiškai. Su kaimynais galėdavo susikalbėti net graikiškai ir žydiškai. „Tačiau jau primiršau, nes šiomis kalbomis netenka bendrauti", - sakė I. Maškarina.
„Tau ką, maža?"
Svarbiu kūrybinės biografijos laipteliu aktorė laiko Jekaterinos Marmeladovos vaidmenį diplominiame darbe „Nusikaltimas ir bausmė". Kai praėjo savaitė po jo, kurso vadovė ir režisierė D. Tamulevičiūtė kiekvienam auklėtiniui išsakė pastabų. O I. Maškarinai - nieko. Rūkė, žvelgė į akis ir tylėjo. (Verta išvysti, kaip aktorė imitavo rūkančią D. Tamulevičiūtę - aut.) Tada prabilo: „Žinai, spektaklį matė viena mano pažįstama..." Auklėtinė pamanė - viskas, metas lįsti po žeme. Tačiau kurso vadovė tęsė. „Ji sakė: „Tavo Marmeladova jau trečią dieną neišeina iš galvos." D. Tamulevičiūtė rūkė toliau, I. Maškarina sukluso: „Ką, tai viskas?" Vadovė išplėtė akis: „Tau ką, maža?"
Žiūrovų kryžiai
D. Tamulevičiūtės kurse mokėsi Valentinas Novopolskis, Valentinas Krulikovskis, Aleksandra Metalnikova, Artūras Aleksejevas, Viačeslavas Lukjanovas, Vladimiras Dorondovas, Mykolas Vildžiūnas. Dar pora auklėtinių vėliau išvyko į Jungtinę Karalystę. Grupę ypač sulipdė spektaklis „Prakeikta meilė". Už močiutės Ninos Antonovnos vaidmenį I. Maškarina buvo nominuota „Auksiniams scenos kryžiams". Tada jį paveržė kita kolegė, bet aktorė to nesureikšmina, net nenori leistis į praeitį. „Visus savo „Kryžius" gavau iš žiūrovų. Didžiausia dovana, kai po spektaklio jie ateina padėkoti už darbą scenoje", - prisipažino pašnekovė.
Pagrindinis vaidmuo - puiku, tačiau aktorė džiaugiasi bet kuriuo. Tebūnie masuotė, tebūnie, kaip pasakytų Jurijus Smoriginas - „visiškas kordebaletas". Ji padarys viską, kad net mažiausiai reikšmingas personažas atgytų, būtų pastebėtas. „Apskritai man įdomu viskas, kas siūloma. Nereikia klausti: „Ką jūs norėtumėte suvaidinti?" Mėgstu parodijuoti, keisti balsą, persikūnyti. Noriu išmėginti skirtingus charakterinius vaidmenis, parodyti visą galimybių diapazoną. Kūrybinių galių turiu į valias. Norėtųsi, kad režisieriai atkreiptų į tai dėmesį", - kalbėjo I. Maškarina.
