Paprašytas pasvarstyti, kas šiandien yra aktualus teatras, režisierius Gintaras Varnas visų pirma nustemba - kodėl jis? Kodėl ne jauni studentai, jaunieji teatro kūrėjai, kalbantys apie jaunajai kartai aktualius dalykus? Juk, anot režisieriaus, būtent tai, ką jie nujaučia apie pasaulį, kurį mes, rodos, pažįstame, ir yra įdomi mįslė. Taip pat įdomu, kaip šiandieninės grėsmės matomos jaunų žmonių akimis ir kaip tų, kurie panašaus pobūdžio dalykų jau regėję.
Tačiau tokie pokalbiai - kaip ir G. Varno režisūros studentų virsmas režisieriais - ateityje. Šiandien su juo kalbamės apie tai, kas yra aktualu žiūrovams, kas - režisieriui, ir apie aktualumo virsmą skandalais.
Taigi visų pirma apsibrėžkime savotišką „sąvoką" - kas Jums yra aktualus teatras?
Turbūt tai, kas yra aktualu šiandien - pilietiškai, socialiai aktyvus teatras. Įsivaizduoju, kad tarp aktualaus ir socialinio teatro būtų galima dėti lygybės ženklą. Nors man asmeniškai vieną dieną aktualus gali būti labai aštrus, politinis teatras, o kitą dieną - nieko bendra su šios dienos aktualijomis neturintis Shakespeare´o ar Calderóno pastatymas. Tačiau, kaip suprantu, dabar kalbame apie siauresnę aktualaus teatro dalį - apie tą visuomenei skaudžių šios dienos temų teatrą.
Mano santykis į tokį teatrą yra toks, kad aš negaliu jo išsižadėti, nes ir pats esu „prikišęs nagus". Būna etapų, kai norisi kurti būtent tokį teatrą - tai gali būti dėl vidinių dalykų arba dėl to, kas vyksta visuomenėje ir aplink. Tačiau tikrai nemanau, kad visas teatras turi būti tik toks - socialus, politiškas, kritiškas, visuomenę ir žmoniją dedantis į šuns dienas. Tai būtų visiškai nuobodu ir nebeįdomu.
Yra žmonių, kurie nekenčia tokio aktualaus teatro, jiems norisi matyti scenoje vidinius personažų išgyvenimus, tapatintis su jais, labiau per juos pažinti save - ypač to norisi jauniems. Tačiau, mano nuomone, teisę egzistuoti turi ir toks, ir kitoks teatras. Jei spektaklis geras - nesvarbu, ar jis politinis, ar egzistencinis, - tai yra meno kūrinys. O nuobodūs gali būti tiek psichologiniai, tiek egzistenciniai, filosofiniai, tiek politiniai ar socialiniai spektakliai. Iš esmės tai yra kokybės klausimas. Žinoma, tas vadinamasis aktualus teatras, kai jo per daug, įvaro nuobodulį. Jei visi spektakliai taptų tokie labai visuomenei aktualūs, po kokio trečio aš į teatrą nebeičiau. Manau, šiandien būtent Lietuvos nacionalinis dramos teatras tuo aktualumu ir lenkia visus kitus teatrus bei tampa nebeįdomus.
Kurį spektaklį galėtumėte įvardyti kaip įdomų Lietuvos teatro scenoje, turint omenyje aktualaus teatro pavyzdžius?
Man buvo įdomūs mano studentų darbai, kuriuose jie šneka nieko nevyniodami į vatą. Kalbant apie, tarkime, Povilo Makausko neseniai LNDT scenoje pasirodžiusį spektaklį „YOLO (You Only Live Once)" - tai darbas, kuriam jie patys galvojo tekstus, efektus ir visą situaciją - tarkime, pyragą-Krymą ryjantį Putiną. Spektaklis kupinas labai juokingų ir kartu gana žiauriai groteskiškų vaizdų. Studentai sakė: mums įdomi karo tema. Aš mąsčiau kodėl? Tačiau jie man sako: „Juk karas vyksta ir ten, ir ten", - dar tuomet, kai čia tos grėsmės net nebuvo. Ir šiandien, kai spektaklis atsiranda, - jis yra absoliučiai karštas.
Man spektaklis labai patiko dar ir tuo, kad jame nėra labai gąsdinama. Kai mane gąsdina, man paprastai būna visai nebaisu. O šis spektaklis - šmaikštus. Ir dėl to šmaikštumo supranti, kad juokiesi, bet tik kol kas: gal netrukus jau nebesijuoksi.
Tiesą sakant, kažką daugiau nelabai galėčiau įvardyti. Vis dėlto kalbėjimas apie šiandieną lietuviams nėra toks artimas kaip metaforinio teatro tradicija. Nors ir ji, tiesą sakant, labai sparčiai nyksta. Ir man, atvirai pasakius, to gaila. Tai turbūt natūralu - mes su tokiu teatru užaugome, o ateinantis dokumentinis teatras, kur paplepa, pavadina... nebėra teatro magijos. Teatras visada yra siejamas su kažkuo nepaaiškinamu. Dabar, man atrodo, jis lėkštėja, paranda tą antrąją dimensiją, jau nekalbu apie trečiąją. Tačiau tai - logiška. Ateina nauja karta, kuri turi neigti, kas buvo prieš tai. Ir aš suprantu, kad turi būti spektaklių, kuriuose mintis nevyniojama į vatą. Nors aš asmeniškai ir eičiau į kokį „nutolusį Shakespeare´ą"...
Minėjote, kad studentai karo pulsą užčiuopė dar prieš šiandieninius įvykius. O jei jie imtų statyti spektaklį apie tai, kas dabar vyksta, kol jį sukurtų, ar nebūtų jis jau vakarykštis?
Taip, gali būti. Tačiau yra tokių globalių dalykų, kurie aktualūs visuomet, tarkime, apokalipsė, klimato kaita, viskas griūva, nyksta.
Apskritai atsimenu mūsų „Šėpos" teatro istoriją. Tai buvo įdomu tol, kol buvo pavojinga. Kol buvo pavojinga tai daryti, tai žiūrėti. O kas, jei rusai vėl grįš? Tankai dar ne visi išvažiavę, apskritai - režimas dar komunistinis, o mes čia... Bet po kelerių metų, berods, 1992-aisiais, aš supratau, kad tai niekam nebeįdomu, - nes nebepavojinga. Tad kam tęsti? Ir tai perėjo į kitą mediją - į televiziją, radiją, atsirado visokių personažų.
Turint omeny studentų spektaklio atvejį - tai juk karo tema taip pat amžina, apie tai galima kurti ir kurti. Tačiau, kita vertus, teatras negali būti kaip komentaras laikraštyje ar dienraščio vedamasis: teatras turi pats mąstyti, gal ir remdamasis, atsispirdamas nuo labai aktualios temos, bet truputį globaliau, randant apibendrinimus ir vaizdus per tai, ką išreiški, per tą vystomą temą, kad tai nebūtų tiesiog verbalika.
Galbūt aktualus teatras, aprėpiantis lokalų kontekstą, reikalauja kitokios, netradicinės, formos, ne spektaklio? Ar netradicinių, neįprastų tam tikrai formai išraiškos priemonių?
Galbūt, sutinku, turbūt tai ir yra formos klausimas. Turinį visi daugiau ar mažiau žino. Labai svarbu tam turiniui rasti tinkamą formą - ar performanso, ar lėlių teatro, ar instaliacijų skirtingose erdvėse...
Užsiminėte apie teatro ir laikraščio santykį. Taip, būna spektaklių, kurie - tarsi tiesiai iš laikraščio, bet būna atvejų, kai teatras pats atsiduria pirmuosiuose laikraščių puslapiuose, žinoma, retai ir dažniausiai dėl kokio skandalo...
Dėl tų skandalinių atvejų - man gaila visuomenės, kuri kažkokį spektaklį tiek pervertina, nesvarbu net kieno jis, kad gieda giesmes prie teatro arba išvis uždraudžia rodyti - kaip Lenkijos atveju - dėl grasinimų, kad policija negarantuoja apsaugoti žmonių! Mano supratimu, tai tiesiog keistų visuomenės fobijų išraiška. Aišku, laikraščiams to tik ir reikia - pikantišką žinią jie dar ir išpučia.
Logiškai mąstant, atrodo, kad visuomenė turėtų vystytis to visuotinio susitaikymo, pakantumo linkme, tačiau kad ir kaip būtų keista, matyti, kad taip nėra. Ir po didžiausio XX amžiaus sukrėtimo - Antrojo pasaulinio karo - užsitęsusi taika (turiu omeny taiką globaliąja prasme, ne lokalius karus Irake ar Vietname), taigi įsivyravusi pasaulinė taika, matyt, žmonijai yra pernelyg nuobodi. Didėja tokia kone sektantiška religinė neapykanta. Tikėtis, kad žmonės iš to „išaugs" ar bus pasimokę, buvo apgaulinga.
Ir protestai dėl spektaklio, manau, yra neapykantos išraiška. Žmonės, saugantys savo idėją - tai vienas dalykas. Bet Castellucci atveju, manau, tai buvo visiškai buka: žmonės net nežino, dėl ko kovoja. Niekas spektaklio gi nematė, o staiga įvyko toks protestas, kad net bažnyčiose agitavo į spektaklį neiti. Eidamas į teatrą pro būrelį giesmes giedančių žmonių, tu jauti sklindant iš jų didžiulę neapykantą, nors giesmės, regis, turėtų skleisti mažų mažiausiai gėrį ir grožį bei ramybę. Tad štai ir paradoksas: giesmė, rodos, tas pati, o forma, dėl aplinkybių, yra kitokia ir įgauna visiškai priešingą reikšmę.
Tačiau gal tokios situacijos išprovokuoja kalbėti apie tai, kodėl žmonės turi tos neapykantos, kodėl nori kažką uždrausti, gal režisieriaus užduotis yra savotiškai provokuoti neapykantą, kad žmonės suprastų, kiek jos turi?
Galbūt Castellucci atveju. Tačiau mano požiūris į provokacijas nėra labai geras. Kažkada Evaldas Jansas per savo performansą norėjo papjauti gyvą ėriuką, kažkokia menininkė nugalabijo peles - aš šito niekaip negaliu suprasti ir vadinti menu. Suprantu, kad vadinamasis postmodernizmas - ar postpostpostmodernizmas - kiekvieną judesį traktuoja kaip meną. Aš su tuo nesutinku ir man tai nepriimtina. Kai žmogus sako „aš provokuoju visuomenę", - tame jo pasakyme yra dozė melo. Po tuo lengva pasislėpti: sukūręs bet kokį šlamštą, gali sakyti, kad tai yra menas, skirtas provokuoti visuomenę.
Teatre tokio šlamšto gal mažiau. Žinoma, yra ir labai rimtų bei įdomių šiuolaikinio meno atstovų. Tačiau jų taip pat nedaug kaip ir kitose srityse. Kartais man atrodo, kad būtent dėl to aš ir nelabai mėgstu šiuolaikinį meną: jame dominuoja vidutinybės, ir atrodo, kad visas kontekstas toks.
Tarkime, Marina Abramovič, sukūrusi ilgiausiai trunkantį performansą ar akciją, atiduoda save visą ir dar atėjusiesiems išsprogdina viską. Bet tam nereikia nei avelių, nei pelyčių žudyti, nei didelių mėšlo krūvų. Ir su ponu Mačiūnu aš drįsčiau nesutikti, kad menas yra bet kas. Lietuviams, aišku, labai smagu, kad toks Mačiūnas buvo Niujorke - dabar visi juo džiaugiasi ir didžiuojasi - kaip krepšinio rinktine. Bet tai buvo tokių linksmų hepeningų laikas, ir tiek. Kai aš išgirstu, kad viskas, ką bepadarytum, yra menas... tuomet ir Pilies gatvės kičas yra menas.
Kaip reaguojate į tai, kad net jei režisierius nenori kurti aktualijas atskleidžiančio spektaklio, teatrų viešųjų ryšių skyriai ir t. t. bando „kabintis" už aktualijų, ieškodami jų jei ne režisieriaus biografijoje, tai bent jau dramaturgijoje ar spektaklio formoje, siekdami transliuoti aktualumo žinią visuomenei?
Žodžiu, kalbama apie piarą. Mūsų visų šios dienos kasdienybė - kavutė, kola ir piaras. Šiandien režisierius kažko negali padaryti, paprieštarauti: piaro skyrius sako, kad reikia parduoti bilietus, nes kitaip spektaklį po dviejų parodymų nuims. Ir kuriama tokia tradicija. Aš mielai sutikčiau žmogų, iš principo neleidžiantį daryti jokio piaro. Aišku, nežinia, kaip jam sektųsi, bet tai būtų pozicija.
Pats nesistengiu to daryti, tačiau nesipriešinu, jei daroma. Ne viename teatre esu sakęs, kad nereikia tų interviu, tų anonsų, tų spaudos konferencijų... Kas iš to, jei visi viską iššneka ir paskui pačiam bjauru? Palikime bent kokią paslaptį! Tačiau tai vis tiek vyksta. Ir pats suprantu, kad tai tarsi būtina. Net ir savo studentams, kuriantiems spektaklius, sakau: eikit, duokit interviu. O ką daryti? Nebus informacijos, bus tuščios salės.
Teatrai vis išradingesnėmis priemonėmis stengiasi atkreipti žurnalistų, visuomenės dėmesį. O visuomenė pati teatru nesidomi? Ar nėra jis jai aktualus savaime?
Aišku, nėra. Palyginus su kokiu Shakespeare´o Londonu ar Calderóno Madridu, kai tuo metu į teatrus plūsdavo visi - nuo skalbėjos iki aristokratų... dabar, atėjus visagalei televizijai ir kitoms pramogoms, teatras užima labai mažą nišą ir yra skirtas tik tam tikrai žmonių grupei. Toje grupėje - nevisiški idiotai. Nekalbu, žinoma, apie visai komercinį teatrą, tačiau apskritai į teatrą einanti publika mums yra vos ne pažįstama. Kiek Vilniuje yra žmonių? Arti 700 tūkstančių? Tuomet į teatrą vaikšto 10-20 tūkstančių? Taigi teatro auditorija yra labai nedidelė, ir ją sudominti nereikia didelių pastangų. Aišku, yra spektaklių, kurie praplečia publikos ribas. Ar dėl skandalų, ar dėl keiksmažodžių gausos, ar dėl žvaigždžių...
Jūsų paties spektaklis „Tiksinti bomba" - net jei Jūs to neinicijavote - dėl a. a. V. Gedgaudo recenzijos formos sukūrė aplink save papildomą skandalo kontekstą. Kaip Jums atrodo, ar teatro ir kritikos santykis gali sukelti skandalą, aktualiją ne dėl formos, o dėl turinio?
Na, šis pavyzdys rodo, kad gali.
Bet priežastis buvo recenzijos forma, o ne turinys?
Taip, būtent dėl to, kad tame tekste - net ne recenzijoje - trenkte trenkė pagieža ir su baime sumišusia neapykanta. Tą patį sakė ir žmogus, kuriam daviau perskaityti tekstą, nematęs nei spektaklio, nei besidomintis jo temomis. Faktas, kad straipsnis buvo persisunkęs negatyvu. Nebuvo taip, kad kritikas sudirbtų spektaklį logiškais argumentais. Tai buvo labiau fantasy žanras. Jis galėjo parašyti apsakymą ar eilėraštį, bet kuo čia dėti spektaklis ir recenzija?
Jei kritikas būtų „sudirbęs" spektaklį recenzijos žanru, logiškais argumentais, be stilistinių teksto niuansų, ar tai būtų sukėlę skandalą?
Nemanau.
O ar skandalo sąvoka apskritai teatrui yra artima?
Abejoju. Skandalas yra šių dienų žiniasklaidos klišė. Nemanau, kad teatras turėtų būti siejamas su skandalais. Ar kad bobutės prie teatro giedotų...
Kita vertus, tokie skandalai rodo, kad spektaklyje kažkas užkabino, kažką palietė. Suprantu, kad skandalas, kai yra diskutuojama uždrausti spektaklį ar ne, jau yra kraštutinumas. Tačiau nuomonių skandalas, kuris skatina žmones diskutuoti, eiti pasižiūrėti, - tai yra gerai. Juk visi seniai žino, kad geriausia reklama spektakliui yra gandai.
P.S. Po rugsėjo 26 d. „Sirenų" festivalyje parodyto Ivo van Hoves spektaklio „The Fountainhead" Gintaras Varnas priėjęs pasakė, kad, jo, manymu, toks teatras - pats aktualiausias.
LIETUVOS SCENA
