Baigiantis metams, laukiant didžiųjų metų švenčių, pasirodė nauja, smagi žinomo rašytojo Herkaus Kunčiaus knyga „Kartą operoje", kurioje jis praskleidžia uždangą ir pakviečia skaitytojus pasidairyti po teatro užkulisius, pašniukštinėti po jo užkaborius, patirti nuotykių ir „pasiklausyti" puikiausių arijų... Apie tai, kaip gimė ši knyga, kas pastūmėjo ją sukurti, kiek pačiam autoriui yra artimas operos pasaulis ir ką gi knygoje veikia rašytojo sukurtas teatrinis Pacukas autorių Herkų Kunčių kalbina redaktorė Kristina Noreikienė.
Pirmiausia leiskite pasveikinti išėjus dar vienai originaliai Jūsų knygai. Šį kartą - apie paslaptingą operos pasaulį - apie operos užkulisius, po kuriuos „nardo" teatrinis Pacukas, paprastai tariant - žiurkinas, pažįstantis visus teatro užkaborius geriau nei bet kas kitas. Sakykit, kaip gimė ši istorija? Kas pastūmėjo, įkvėpė ją sukurti?
Knygą apie teatrą ir jo užkaborius ketinau parašyti seniai, mat vaikystėje mano gyvenimas buvo gan stipriai susijęs su teatru. Abu mano tėvai - Aldona Mikšytė Kunčienė (sopranas) ir Anicetas Kunčius (baritonas) - buvo Kauno muzikinio teatro solistai, tad natūralu, kad teatre praleisdavau daug laiko. Teatre, paliktas butaforams, augau, vėliau, atėjęs iš mokyklos, grimerinėse ruošdavau pamokas ir sėdėdavau iki sutemų, kol baigdavosi vakarinis spektaklis. Stebėjau repeticijas, atmintinai mokėjau kiekvieno repertuare rodomo spektaklio tekstus. Be to, neretai ir pats - kaip statistas - dalyvaudavau spektakliuose. Taigi tuo metu teatre praleisdavau daugiau laiko nei namuose, kieme ar mokykloje. Teatras man buvo virtęs ir žaidimų aikštele, kurioje prasimanydavau vis naujų ir niekada neišsenkančių pramogų. Tad knyga „Kartą operoje" (vieno teatrinio istorija) susidėliojo iš prisiminimų skiaučių bei įgytos patirties, leidžiančios teigti, kad aprašomą pasaulį šiek tiek pažinojau ir iki šiol pažįstu.
Kaip gimė tas Pacukas, kurio akimis skaitytojas mato ir pažįsta operos pasaulį, galiausiai - kurio „lūpomis" pasakojate teatro užkulisių intrigas?
Sumanius „Kartą operoje", man reikėjo itin mobilaus personažo, kuris teatre galėtų patekti ten, kur nepatenka nei žiūrovai, nei buhalteriai, nei artistai ar teatro gaisrininkai. Taip gimė landus teatrinis Pacukas, žinantis kiekvieną teatro užkaborį bei atsirandantis ten, kur reikia ir nereikia. Kitas dalykas, kažkada man padaręs nemenką įspūdį, - tai apsilankymas Paryžiaus Opera Garnier. Tuo metu - maždaug prieš dvidešimt metų - ten vyko kapitalinis remontas - buvo išgriauta žiūrovų salė, scena, žodžiu, vyko fundamentalūs operos rekonstrukcijos darbai. Taigi iš amfiteatro aukštybių tada išvydau šio teatro požemius, anuomet aprašytus Gastono Leroux novelėje „Operos vaiduoklis". Operoje dirbusių draugų dėka ten ir nusileidome. Paryžiečiai draugai man aprodė tai, ko tikriausiai dar nebuvo matęs nė vienas lietuvis. Tačiau įdomiausia pasirodė iki šiol požemiuose išlikusi monumentalių medinių svertų, platformų bei paslaptingų ratų sistema. Šiuos anuomet kantriai suko įkinkyti žemaūgiai arkliai, kai viršuje, scenoje, prireikdavo pakeisti sunkiasvores dekoracijas. Atsiskleidusi tiesa, kad šie iki gyvenimo pabaigos pasmerkti vergauti gyvūnai niekada nematantys dienos šviesos, bus laikomi operos požemiuose, man pasirodė pasibaisėtina.
Kaip atsirado kiti personažai, kurių kai kurie, panašu, turi realius prototipus operos pasaulyje, pvz., primadona Violeta, dirigentas Modestas?
Deja, turiu nuvilti, realių prototipų knygoje „Kartą operoje" nerasite. Tačiau kai kurios komiškos situacijos, pavyzdžiui, kai teatro Generalinis slepiasi elektros skydinėje, kažkam gali pasirodyti atpažįstamos...
Kaip manote, kam skirta ši Jūsų knyga, kaip įsivaizduojate jos skaitytoją?
Norėčiau, kad vaikai šią knygą skaitytų kaip detektyvinę istoriją, o suaugusieji, kuriems nesvetimas ar bent kiek įdomus teatro vidinis gyvenimas, atrastų tai, ko dar nežinojo. Rašydamas norėjau, kad „Kartą operoje" nebūtų tik siaurai amžiaus grupei skirta knyga. Įsivaizdavau, kad ji turėtų būti įdomi ir dar nepamiršusiems raidyno teatro žmonėms, nes čia vaizduojamas ne tik premjerų patosas ar scenos personažų blizgesys, bet ir audringas artistų gyvenimas užkulisiuose, kuriuose neretai užverda antikos tragedijoms prilygstančios aistros.
Kiek operos pasaulis nesvetimas (arba artimas) Jums pačiam? Ar Jums taip pat, kaip tam Pacukui, skauda dėl teatrą ištikusių nesėkmių, suprastėjusios atlikimo kokybės, vidinių intrigų?
Užaugus teatre, neįmanoma jo išsižadėti. Kaskart, kai tik atvykstu į svečią šalį, perku bilietus ir einu į operą. Tad labai gerai jaučiuosi tiek Stokholmo, tiek Madrido, tiek Londono karališkosiose operose, tiek Milano La Scaloje ar Berlyno Komische Opera. Ir nesvarbu, kuris tą dieną rodomas spektaklis, kas vakare dainuoja ir su kuo, kas režisierius ir kas diriguos. Man tiesiog patinka operos atmosfera. Patinka vestibiuliai, kvapai, publikos šurmulys, visada įdomūs čia ateinatys žmonės - nuo pigiausią bilietą nusipirkusio pamišėlio melomano iki nuobodžiaujančio buržujaus, sėdinčio parteryje už kelis šimtus eurų. Jei turėčiau tokias galimybes, kaip antai Josifas Brodskis, kažkada pasiryžęs pasaulį apvažiuoti ilguma ir platuma, mielai šioje kelionėje, kaip tarpines stoteles, pasirinkčiau operas.
Ar galima teigti, kad teatre vykstantys perversmai, intrigos yra savotiškas atspindys / maža dalis apskritai visos mūsų visuomenės paveikslo?
Intrigos ir panašūs dalykai teatre, kieme, prekybos centre, politikoje ar operoje mane menkai tedomina, juolab kad šiuo metu vidiniame šių pasaulėlių gyvenime nedalyvauju ir dalyvauti ateityje neketinu. Esu tik eilinis stebėtojas - žiūrovas, tiesa, gal šiek tiek daugiau žinantis apie teatro hierarchiją bei čia nuo seno klestinčius papročius, kurie - nepriklausomai nuo topografijos - visur labai panašūs.
Knyga yra gausiai iliustruota Mortos Griškevičiūtės iliustracijomis. Kaip pasirinkote dailininkę? Kaip manote, ar jai pavyko atspindėti vaizdais Jūsų mintis, o gal ji papildė Jūsų įžvalgas savosiomis? Ar Jūs dailininkei kėlėte kokius nors reikalavimus, išreiškėte pageidavimus, kur, kas ir kaip turi atrodyti, ar suteikėte jai visišką kūrybinę laisvę, atsiribojant nuo visų išankstinių nuomonių bei minčių?
„Kartą operoje" rašiau būdamas Ventspilio kūrybos namuose Latvijoje, vėliau Vilniuje. Kai tekstas buvo baigtas, ėmiau dairytis, kas galėtų iliustruoti šią knygą. Atsitiktinai gatvėje sutiktas mano mokslo laikų Vilniaus dailės institute draugas Ernestas Parulskis, kai prasitariau apie „Kartą operoje", vienareikšmiškai pasiūlė Mortą Griškevičiūtę, nes „ji moka piešti", ir kaip puikų pavyzdį paminėjo Liutauro Degėsio esė rinktinę, kurią ji buvo iliustravusi. Pažinojau Mortos tėtį - dailininką Algį Griškevičių. Gavęs Mortos elektroninį adresą, parašiau jai laišką su „nuogu kūrybiniu" pasiūlymu. Morta, mano laimei, mielai sutiko. Prasidėjo ne mažiau kaip metus trukęs susirašinėjimas, mat dailininkė tuo metu gyveno Olandijoje. Kažkurias idėjas pats siūliau, kitas Morta. Beje, nemaža dalis puikių jos piešinių, deja, nepateko į knygą. Kai darbas buvo baigtas, vėliau teko ne vienerius metus laukti, kol knyga bus išleista. Prisipažinsiu, kartais imdavo atrodyti, kad Mortą įtraukiau į beprasmę avantiūrą, tačiau - noriu tikėti - ji ant manęs nepyksta.
Ar išduosite, kokių sumanymų turite ateičiai? Kokios idėjos knygoms dabar gimsta?
Nieko neišduosiu, nes esu prietaringas.
