Veikiausiai sunku atrasti teatro žiūrovą, kuriam nebūtų žinomas režisieriaus Gyčio Padegimo vardas ir bent vienas jo spektaklis. Ypač Kaune. Tik štai klausimas, ar jo gerbėjai suskaičiuotų, kad šio menininko kūrybinis kelias prasidėjo Nacionaliniame Kauno dramos teatre prieš 45 metus.
Režisierius šia proga grįžta į Nacionalinį Kauno dramos teatrą. Kūrybinį sugrįžimą įprasmina nacionalinė dramaturgija - išeivijos rašytojo Algirdo Landsbergio pjesė „Vėjas gluosniuose“, kurios premjera - jau gruodžio 7, 9, 23 dienomis Ilgojoje salėje.
Esate sukaupęs didelę praktinę ir teorinę patirtį, dirbate įvairiuose teatruose ir šalyse ir nesistengiate būti nei labai madingas, nei populiarus, nei šokiruojantis. Tačiau jūsų statomi kūriniai skatina suklusti. Kas lemia dramaturginės medžiagos pasirinkimą?
Remiuosi į medžiagos gilumą ir daugiavariantiškumą. Aš nelabai mėgstu šiuolaikinės dokumentinės pjesės, nors pats esu parašęs dvi dokumentines pjeses, bet jos liečia anuos laikus, kur yra vintažas, kur yra uždėta kažkokia laiko patina. Man visada patinka pjesę dešifruoti. Pavyzdžiui, pirmą kartą paskaičius Algirdo Landsbergio pjesę „Vėjas gluosniuose“, viskas atrodė taip paprasta, netgi primityvoka, bet pradėjus gilintis nuimi vieną sluoksnį, nuimi kitą, randi trečią. Įsigilinus randamos tos pačias egzistencinės problemos, kurias 1950 m. viduryje, kai buvo rašoma pjesė, sprendė visas pasaulis.
Man patinka tokios pjesės, kuriose gali rasti daugiau, nei pastebi iš pirmo žvilgsnio. Jos nereikalauja perdarymo, o įsiklausydamas į platų pjesės kontekstą galima ją padaryti šiuolaikine, tačiau ne dirbtinai, o įvedant šiuolaikišką pasaulėjautą, problematiką. Šios pjesės leidžia kalbėti apie pagrindinę mano temą - žmogų ir laiką. Mane domina laiko tekėjimas, nes mūsų gyvenimas tėra mirksnis istorijos bėgyje arba kosmoso amžinybės akimirkoje. Kaip mes per tą mirksnį reaguojame, kaip sugebame ar nesugebame jame dėstytis, kaip dažnai apsigauname, jog laiko yra daug, kiek daug visko padarysime, o paskui pamatome, kad jau per vėlu ir nepasivejame.
Pastačius tiek spektaklių ir sulaukus tiek metų, man tai leidžia turėti vis dar žingeidų žvilgsnį, nes ši tema ir jos problematika yra neišsemiama. Man labai patinka Jevgenijaus Vachtangovo frazė, kurią aš dažnai cituoju savo paskaitose: „Ne viskas, kas šiuolaikiška yra amžina, bet viskas, kas amžina - šiuolaikiška.“ Aš ir ieškau sąšaukos tarp to, kas amžina ir to, kas yra tik šiandien. Būtent tai ir jungia mano pasirenkamas pjeses.
Užsiminėte, kad dabartinė visuomenė yra pasinėrusi į vienadieniškumą. Koks Jūsų akimis yra žmogus esamajame laike?
Aš vis dėlto esu linkęs galvoti, kad žmogus giliausiuose savo sąmonės, o ypač pasąmonės, sluoksniuose, kurių jis net pats neapčiuopia, yra mažai pasikeitęs. Banaliai kalbant, jis ateina ir dažniausiai išeina ne savo valia iš šio pasaulio - yra mirtingas. Niekada žmogaus siekiai, norai nesutaps su jo ribotomis galimybėmis laike, socialiniame gyvenime. Tas neatitikimas gimdo žmogaus dramatizmą. Kiekvienas žmogus, koks jis bebūtų, gyvenime bando prisidengti amžina jaunyste, technologijomis, naujumu, bet kai žmogus lieka vienas ar pabunda vidury nakties, ar atsiduria vienas miške, ar kokioje nors ribinėje situacijoje, jis pasijunta didingas ir kartu menkas, suvokdamas turintis į žvaigždes, į aukštumas nukreiptą vektorių, kuris jį skiria nuo gyvūno. Man atrodo, kad keičiasi tik margo svieto rūbai ir jie toliau keisis, bet esminė žmogaus problema - mirtingumas, trumpalaikiškumas, suvokimas, kad net daiktai gyvena už jį ilgiau - uždeda antspaudą pasaulėjautai.
Mano supratimu, teisingai sakė Jonas Paulius II, jog amžių sandūroje išryškėja kova tarp gyvybės ir mirties kultūrų. Matome, kad ir Lietuvoje kilo žalioji banga - medžių, girių saugojimo, o prieš tai buvo ir dabar tebesantis greito pelno noras, negalvojant apie rytdieną - parduoti, privatizuoti mūsų istoriją, praeitį, save pačius. Tai kyla iš bejėgiškumo ir nesuvokimo, kad mes esame bendroje grandinėje ir turėtume nenaikinti pasaulio, jo neperdirbti vardan vienadienio patogumo, o kaip tik perduoti kuo daugiau jo autentiško, tikro kitoms kartoms. Dabar labai daug naujų technologijų, kurios yra instrumentai, padedantys tai padaryti, bet nėra naujų idėjų, kitaip sakant - yra forma, bet nėra naujo turinio, trūksta naujo žvilgsnio. Aš suvokiu savo, kaip režisieriaus, veiklą teatre kaip galimybę apgalvoti kylančias problemas, be abejo, negaliu jų išspręsti, bet galiu duoti nuorodas žmonėms, padėti jiems mąstyti, susikaupti, kad realiame gyvenime jie imtųsi tas problemas spręsti, apsispręstų.
Ar Algirdo Landsbergio pjesė „Vėjas gluosniuose“ taip pat yra kalbama apie apsisprendimo momentą?
Man ši pjesė labai artima dėl savo invariantiškumo. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad joje yra lietuvių tautinės dramos tradicijų, tai lyg dar viena istorinė pjesė, tačiau įsigilinus randi visiškai kitą, modernią tematiką, labai panašią į anksčiau mano statytų Thorntono Wilderio pjesių tematiką. Pats Algirdas Landsbergis yra atvirai deklaravęs, kad Thorntonas Wilderis jam padaręs didelį įspūdį ir įtaką. Man atrodo, kad būtent šitoje pjesėje ta įtaka labiausiai juntama, ji suteikia tautinei tematikai platumo, skverbiasi į egzistencines problemas, gvildena tokius klausimus: kas yra šventumas, kas yra tikroji auka už savo artimą, už tėvynę. Mane pjesėje sužavėjo lokalių tautinių ir bendražmogiškų problemų derinimas, žmogaus ir Dievo kryžkelių susikirtimas. Beje, įdomus sutapimas, kad statant šią pjesę pirmąkart lietuviškoje scenoje pasirodys šv. Kazimieras, o šiomis dienomis Lietuvoje paskelbtas naujas palaimintasis - Mykolas Giedraitis. Šioje pjesėje randu ir sąšaukų su Dalai Lamos išsakytomis mintimis, kad šventieji yra tarp mūsų, yra daugybė gerus darbus darančių žmonių, besiaukojančių, apie kuriuos mes nežinome ir negirdime, dėl to, manau, kad ši pjesė turėtų būti įdomi ir krikščioniui, ypač jaunimui, ieškančiam pozityvių pradų, norinčiam atsisakyti garbės troškimo.
Iš kitos pusės, pjesė turėtų dominti šiuolaikinį žmogų, kvestionuojantį religiją, nes pjesėje nėra adoracijos, tai tik tam tikra sąlyga, modelis. Vėlgi prisimenu Jono Pauliaus II frazę iš laiško menininkams, kur jis teigia, kad ir religija, ir menas, netgi vaizduojantis juodžiausius tikrovės puslapius ir iškeliantis paslaptingiausius pasąmonės sluoksnius, turi bendrą vardiklį - būti išganytam, išvaduotam iš gyvuliškojo prado. Žmoguje visada grumiasi du pradai - gyvuliškasis ir dangiškasis, mes niekada nežinome ar pulsime žemyn, ar kilsime, ar tapsime niekšais ar didvyriais ribinėje situacijoje.
Su daugeliu autorių, kurių pjeses statėte, buvote pažįstamas asmeniškai, jautėte ryšį. Ar jis buvo ir su Algirdu Landsbergiu (1924-2004) gyvenusiu kitapus Atlanto ?
Taip, mes buvome pažįstami. Mūsų tarpininkas buvo Romualdas Lankauskas. Pirmiausia Algirdas Landsbergis man atsiuntė savo pjeses su autografais, iš kurių vieną - „Vaikai gintaro rūmuose“ - prieš aštuonerius metus pastačiau vesdamas Klaipėdos Menų fakulteto režisierių kursus, spektaklis gan plačiai buvo rodomas. Vėliau buvau keliskart susitikęs su juo. Labai gaila, kad dabar jis negalės kartu dalyvauti premjeroje, būtų įdomu išgirsti jo vertinimą, nes jis labai vertino pagal jo pjesę režisieriaus Vytauto Balsio dar prieš trisdešimt metų pastatytą spektaklį „Penki stulpai turgaus aikštėje“. Visą gyvenimą Algirdui Landsbergiui, rašiusiam profesionaliai, bet statytam tik mėgėjų teatrų, spektaklio pagal jo pjesę rodymas Kauno dramos teatre, kuris jam buvo tarsi šventovė, buvo pasididžiuotinas įvykis ir įvertinimas.
Vis dėlto, manau, kad Algirdo Landsbergio pjesių buvo per mažai pastatyta. Jos visos savitos ir įdomios, parašytos modernia technika, todėl man tikrai norėtųsi, kad ir daugiau kolegų, ypač jaunesnių, atsisuktų į jo kūrybą. Statydamas pjesę „Vėjas gluosniuose“ stengiuosi priartinti Algirdą Landsbergį prie mūsų, supažindinti platesnį ratą. Aš labai apsidžiaugčiau, jei po šio spektaklio autoriaus kūryba būtų daugiau skaitoma, nes teatro priedermė supažindinti aktorius ir žiūrovus tiek su klasika, tiek su šiuolaikine kūryba.
Spektaklį „Vėjas gluosniuose“ planuojate rodyti ir bažnyčiose. Kaip projektuojate jo perkėlimą iš teatro scenos į sakralią erdvę?
Labiausiai spektaklį norėčiau parodyti Valdovų rūmų kieme, kur yra šv. Kazimiero palaikai, jaučiama jo aura. Bet džiugu, kad spektaklis bus rodomas Kauno Šv. Jurgio bažnyčioje, kur broliai pranciškonai mus labai maloniai įsileidžia. Atsižvelgiant į tai, jog ši bažnyčia šįmet švenčia Polocko stebuklo 500 metų minėjimą, kai paslaptingas baltas raitelis, kuris, manoma, buvo būtent šv. Kazimieras, išgelbėjo Žygimanto Senojo kariuomenę nuo maskvėnų, norisi tai aktualizuoti būtent tokioje erdvėje. Taigi, ruošdami spektaklį NKDT Ilgojoje salėje, mes iškart galvojame, kaip jį perkelti ir į bažnyčią. Jei pavyks šis mūsų sumanymas, su spektakliu galėsime keliauti po visą Lietuvą ir rodyti jį įvairiose erdvėse, nes spektakliui tikrai daug reiškia aplinka. Man pačiam labai patinka kurti aplinkos spektaklius, nemažai esu jų pastatęs, pavyzdžiui, prie Kauno pilies, Trakų pilyje, Valdovų rūmuose ir pan. Manau, kad aplinkos pakeitimas nušluoja teatrines dulkes, sustiprina poveikį.
Spektaklį kuriate su skirtingų kartų aktoriais. Su kai kuriais iš jų esate suvalgęs ne vieną pūdą druskos, - Dainius Svobonas, Milė Šablauskaitė, Henrikas Savickis, Ugnė Žirgulė, - o kiti jums buvo mažiau pažįstami. Kaip pavyko sulipdyti tokį ansamblį?
Žinote, sociologai dažnai sako, kad stipriausia ta šeima, kurioje kuo daugiau kartų, skirtingo amžiaus ir patirčių žmonių, kurie praturtina vienas kitą, sukuria labai tankų bendrą audinį. Lygiai taip pat ir čia norėjau plataus diapazono aktorių. Šiame spektaklyje visa puokštė tokių skirtingų ir įdomių aktorių. Manau, kad ir žiūrovams bus smagu matyti tokį ansamblį. Aišku, mes dar turime nugludinti kampus, surasti bendrą vardiklį, vientisą stilių. Vyresnių aktorių įdirbis gražiai dera su jaunų aktorių plastiškumu, šiuolaikine jausena, visa tai sujungus atsiranda pilnatvė.
***
Spektaklyje vaidina Dainius Svobonas, Arnas Ašmonas, Jurgis Jarašius, Andrius Gaučas, Karolina Elžbieta Mikolajūnaitė, Dovydas Pabarčius, Ugnė Žirgulė, Henrikas Savickis, Artūras Sužiedėlis, Milė Šablauskaitė.
Išeivijos rašytojas Algirdas Landsbergis (1924-2004) rašė romanus, noveles, pjeses, publicistiką, redagavo Antano Škėmos raštus, vertė lietuvių literatūros kūrinius į anglų kalbą, dalyvavo į Lietuvą transliuojamose „Amerikos balso“ ir „Laisvosios Europos“ radijo laidose, buvo tarptautinio PEN klubo rašytojų tremtyje centro prezidentas, JAV Dramaturgų gildijos narys.
Spektaklio „Vėjas gluosniuose“ premjera Nacionaliniame Kauno dramos teatre 2018 m. gruodžio 7, 9 ir 23 d. Ilgojoje salėje. Scenografiją ir kostiumus kuria dailininkė Birutė Ukrinaitė, muziką - Raimundas Martinkėnas, judesį ir choreografiją - Indrė Puišytė. Premjera pažymi kūrybinio bendradarbiavimo su dailininke Birute Ukrinaite 20-metį.
Būsimas spektaklis dedikuojamas šiemetiniam lietuviškos dramaturgijos festivaliui „Atgaiva“.
Spektaklio sukūrimą remia Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.
