Teatras ir gyvenimas kaip dvi susikertančios (arba nesusikertančios) tikrovės.- tokia tema gruodžio 1 d. sukosi pokalbis su režisierium Gintaru Varnu Menų spaustuvės Infotekos klube „Prie arbatos", kurį vedė teatrologė Alma Braškytė. Ar pavyko aptikti tas tieses ir tiesas, kiek jos persipynusios, ir kada eina atskirai - pateikiame pokalbio ištraukas ir įrašą.
Gintaras Varnas. Ar esu suabejojęs teatru? Esu, daugiau negu neabejojęs. Maždaug 80 procentų abejoju, 20 - ne. Ir labai suprantu žmones, kurie nevaikšto į teatrą, nes sako, kad tai yra kažkas labai netikra, prigalvota. Tik apie kurį teatrą dabar kalbam? Yra „Domino" ar buvęs Večerskio teatras, vadinamasis komercinis, - jeigu būtų tik toks teatras, nei jūsų ten nebūtų, nei manęs. Tačiau kai pasižiūriu į nekomercinį teatrą, bijau, kad jis reikalingas tik šitai teatro bendruomenei. Ypač pastaraisiais metais. Tai mane ne tik liūdina. Jei tik tokiam būreliui jo reikia, tai gal jo išvis nereikia? Kyla abejonių. O teatro bendruomenė Lietuvoje, kaip žinia, niekada neperka bilietų. (...) Prieš dešimtį metų gyriausi, kad Lietuvoje iš viso nėra komercinio teatro, bet jis gimė labai greitai ir labai sparčiai išsikerojo. Publika greitai pajuto, kad tai yra labai arti bet kokio lengvo televizijos serialo. Ten ji ir eina, o ta visa „egzistencija" jiems gal ir nereikalinga, nežinau.
Alma Braškytė. Ar reikia daryti didelę dramą iš to? Gerą poeziją irgi nedaug kas skaito.
G.V. Taip, tiesa. Arba filmuką žmogus padaro, ir žino, kad jį pažiūrės tik mažutė salytė žmonių. Bet filmukas padarytas ir kiek žiūrovų jį po to pažiūrės, nėra taip jau svarbu. Poezijos knyga irgi parašyta ir nėra taip svarbu, ar ją greitai išpirks, ar per dvejus metus, ar dar kada perleis. O teatras yra gyvas dalykas ir čia jo žavesys, trapumas ir pavojus: ko jie ten draskosi, rauda, kenčia, plėšosi, rėkauja? Kam man to reikia? Ir dar čia pat, prie tavo akių, gyvi žmonės. Gal ir tai baugina. Kine? Ten juosta, galiu bet kada išeiti ar užsimerkti. O teatras yra gyvas ir labai brangus dalykas. Tai yra ši diena, taip aš ją jaučiu.
A.B. O žiūrint į praėjusius dvidešimt metų, kad ir „Šėpos" teatro laikus - čia yra jaunų žmonių, kurie tikrai nematė. Kaip paaiškintumėt jiems, kuo tai skyrėsi nuo, pvz., šiandieninių „Dviračio žinių"?
G.V. Tai buvo teatras, gimęs iš noro kažką padaryti. Bet tai buvo toks revoliucijos laikas, gatvės pilnos žmonių, mitingai, demonstracijos. Įsivaizduoju - dabar kokiam nors Egipte tai vyktų ar Sirijoj. Tuo metu irgi buvo tuščios teatrų salės. Todėl „Šėpos" teatras buvo gyvas atsakas į tai, kas vyko visų protuose ir visų širdyse. Tada nereikėjo jokių reklamų, užtekdavo ant salės durų pakabinti raštelį, kad kitą kartą vaidinsim poryt ir kurią valandą, ir salė būdavo pilna. Bet tai nebuvo įprastas teatras. Jis buvo susijęs su politiniais įvykiais. Plius forma: su lėlėm.
A.B. Matyt, tą formą išsėmėte visiškai, nes paskui statėte visiškai priešingus dalykus: Garsia Lorcą.
G.V. Nežinau, kiek tų žmonių manyje gyvena, bet du tai tikrai. Vienas, kuris kartais pasiilgsta realybės ir ima veikti, ir kitas, kuris gyvena savoj realybėj, sapnuose, „lorkose", kitose dimensijose. Tas dualizmas buvo visada. Kartais labai norisi realybės kvapo, o po realybės gurkšnio ji atsibosta ir tas gurkšnis apkarsta, ir tada norisi grįžti kur nors į sapnų ar stilių paieškas. Nes teatras, ar su realybe susijęs, ar su, pavadinkime, estetizmu, - vis tiek yra sapnų fabrikėlis. Vis tiek ta realybė yra nereali. Kai aktoriai mėgina realybę sukurti, kai sako - čia mes nevaidinam, - vis tiek gi vaidina!
O „Šėpos" teatras - kokia ten realybė buvo? Tai buvo visiška „nerealybė". Tik norėjome pasakyti konkrečius dalykus, bet forma anaiptol nebuvo realistinė. Senovinė viduramžiška spinta, toks kelių aukštų teatras, naudotas Viduramžiais, ir jame visada apačioje yra pragaras, vidury žemė, viršuj dangus. Mūsų viršuje buvo Maskva, apačioj Lietuva, o vidury giltinė lįsdavo. Bet turinys buvo „karštas" - tai, kuo kvėpavo žmonės gatvėje.
A.B. Kai sakote, kad jumyse yra du žmonės, sakyčiau, kad teatrališkas, sąlygiškumą mėgstantis žmogus jumyse yra žymiai didesnis už mėgstantį „socialumą", nes Jūsų spektaklių sąrašą peržiūrėjus, tų grįžimų prie vadinamosios „sociumo" tematikos yra žymiai mažiau.
G.V. Taip. Bet kartais jie abu sutaria, tie žmonės. Man patinka opera. Žinoma, ten tenka kovoti su siužeto primityvumu, banalumu ir kitais dalykais. Bet daugeliu atveju ten atrandi bendražmogiškas temas, labai gilias, o muzika jas neabejotinai pagilina. Pavyzdžiui, „Rigoletas". Arba kad ir „Pikų dama" - kuo ne Dostojevskis?
A.B. O „Žvaigždžių kruša" ir „Dekalogas" - ar šie spektakliai gimė iš asmeninio poreikio, ar tai buvo tiesiog pedagoginis gestas atvesti studentus į teatrą, padėti atrasti jų santykį su teatru?
G.V. Jei pasiūlysiu studentams tai, ką aš noriu, vaidins gal koks vienas žmogus, o kiti nežinia ką darys. Jie - kursas ir jie visi turi vaidinti. Kad ir „Žvaigždžių kruša". Jūs galvojate, kad labai man rūpi ta tema? Bet aš matau, kad jiems rūpi, kaip jie spirga. Kol dirbi su kursu, pirmiausia turi būti kursas, o ne tu pats, tavo norai. Bet negaliu pasakyt, kad „Žvaigždžių kruša" yra mano nemylimas spektaklis, man smagu buvo jį daryti.
_________
_________
G.V. Aš nekenčiu visa savo esybe (ir žinau kodėl, galiu motyvuoti) nuolatinių trupių ir aktorių etatuose. Etatas aktorių ištvirkina, sugadina ir sužlugdo. Mačiau tokių pavyzdžių. Pavyzdžiui, vakar. Aktorius, kurį labai gerbiau visą gyvenimą, daug su juo dirbau, net dabar po tiekos spektaklių sugeba nemokėti teksto, nežinia ką vaidinti, kitaip sakant - scenoje atvirai „chaltūrina". Jis yra etatinis teatro aktorius. Ir kas jam? Jis kažkur „chaltūrina", kažkur filmuojasi, atbėga į spektaklį - „aš nespėjau pasiruošti". Žiūrovai žiūrovais, bet yra kita pusė - aktoriai. Norėjote apie studentus sužinot? Vakar, per tą nenusisekusį spektaklį, įeinu į kambarį, kur jie visi būna per pertrauką, ir girdžiu krūvą baisiausių rusiškų keiksmažodžių. Jie skaldo vienas kitam anekdotus. Ir tai mano buvę mokiniai. Tai yra baisu. Ir tai ne pirmas kartas. Kartais geriau neturėti mokinių.
A.B. Ta jauniausioji karta - ar ji iš esmės skiriasi nuo tų kartų, su kuriomis daugiausiai dirbote, dabartinių keturiasdešimtmečių-penkiasdešimtmečių?
G.V. Nemanau. Arba yra sąžininga asmenybė, arba ne. Reikia gerbti profesiją. Nežinau, ko daugelis stoja į aktorinį. Gali būti, kad greičiau įlįstų į „teliką". Akademija turėtų galvoti, kaip su tuo kovoti. Teatro bendruomenei, teatrui reikia talentingų aktorių, protingų, apsiskaičiusių ir žinančių, kur jie eina. O „telikui" galėtų atsirasti kokia nors privati mokykla, prie, sakykime, „Domino", kuri ruoštų tokius „aktorius". Teatro aktoriai neturėtų galvoti apie tą šlamštą ir turėtų ruoštis darbui teatre, kuris yra sunkus. Viena iš mano gerbiamiausių aktorių, Viktorija Kuodytė, kažkada yra pasakiusi: aš perdaug gerbiu savo profesiją. Kai aktoriai sako „reikia pinigų" - tuomet sakau - jūs ne ten patekot, eikite į bankus, eikite į verslą.
Kai aktoriai sako, kad eina į televiziją, nes neišgyvena, tai yra dalinė tiesa, kuri po to virsta didžiuliu melu. Jie ten įpranta, jiems teatras tampa nereikalingas. Tai šios dienos padariniai. Ir ta realybė žlugdo.
________
Man labai nepatinka tie arogantiški kolegos, kurie viską nubraukia ir sako „aš, aš, aš, aš". Ir visi spektakliai skirti tik tam, kad patvirtintų tą „aš". Taip, teatro istorija įkvepia, bet daugiau - meno istorija. Man patinka atrasti įvairius stilius, pažaisti jais, bet tai labiau meno istorijos dalykai. Jei nebūčiau režisierius, būčiau meno istorikas. Dievinu meno istoriją. Mėgstu muziejus (kurių daugelis nemėgsta). Sako, ten labai nuobodu. Man - ne. Iš tiesų, nemėgtu šiuolaikinio meno. To ŠMC meno nepakenčiu. Šiuolaikinę tapybą, grafiką mėgstu, bet vadinamojo konceptualaus meno - ne. Konceptualus menas yra vienos minties menas. Aš vieną kartą konceptualiai mazochistiškai nuvažiavau į Venecijos bienalę, galvojau - pažiūrėsiu viską, prisiverčiau. Ir galvojate, kad mane tai įtikino? Kai kas ten buvo visiškas šlamštas, kai kas, ypač Arsenale, kur didžiulės erdvės, man priminė scenografiją be pjesės, be turinio.
Bet čia pat galvoju apie Alainą Platelį - jis man visiškai priimtinas, o Janas Fabre - ne. Platelis visada jaudina, žmonės jo spektakliuose gyvi. Šiuolaikinis šokis? Atvirai pasakius, nelabai jį mėgstu. Nors Platelis - irgi pusiau šokis. Jis man patinka, o tai, kas čia atvežama - ne. (...) Taip, Barokas, Renesansas man artimesni, taip, turbūt gimiau ne savo epochoje.
________
________
Yra dabar tokia mada: kas teatrališka, tas blogai. Reikia nevaidinti, reikia „kaip gyvenime". Aš nieko prieš, man smagu tokia srovė, kai ji gerai įgyvendinta. Pavyzdžiui, Smedso „Vyšnių sodas" man labai patiko, nes buvo gerai padaryta. Bet iš esmės - jam patinka, kad nevaidintų, o man patinka, kad vaidintų. Bet gerai vaidintų. Nieko negaliu padaryt, jeigu man tas teatras patinka pats savaime, jo kulisų kvapas.
________
Ko aš dar nepasakiau ir ką būtina pasakyti: realybė yra tokia, kad Kubiliaus nuostabioji konservatorių valdžia praktiškai pakerta teatro šaknis. Gal tada ir pasijunta, kad to teatro niekam nebereikia, kad mes esam priversti bilietus branginti, nes menininkų pajamų mokestis nuo 15 procentų išaugo iki 40-ties, beveik tris kartus. Ir tai mus absoliučiai žudo, visiškai žlugdo. Sąžiningai šnekant, mums visiems reikėtų užsidaryti. Manau, kad tai greitai ir prasidės. Meldžiu Dievą, kad ta vyriausybė kur nors dingtų, aš niekada daugiau už konservatorius nebalsuosiu. Vien dėl to vieno žingsnio, kad visą kultūrą pakabino žemyn galva. Ji ir taip skurdo, o čia dar atėjo ta buhalterių valdžia... „Domino" teatras, palyginus su tuo, yra visiška smulkmena.
