Su Gintaru Makarevičiumi kalbasi teatrologė Daiva Šabasevičienė
Ne vienas šiandienos teatro dailininkas kuria arba bando kurti „dailininko teatrą". Vitalijui Mazūrui tai padaryti pasisekė lengviausiai. Gal dėl to, kad jis unikalus lėlininkas. Dramos teatre iš scenografijos į režisūrą žengė ir Jonas Arčikauskas, ir a. a. Jūratė Paulėkaitė, ir Tu. Kas skatina imtis tokios kūrybos? Akivaizdu, kad scenografo rėmai Tau per ankšti, bet vėl ir vėl į juos grįžti. Kuri dokumentinius filmus, dalyvauji įvairiose parodose... Kokiame kontekste atsiduria pastarasis Tavo darbas - Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymas", kurį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įgyvendino Oskaras Koršunovas?
Man atrodo, kad išvarymas yra svetimumo būsena sau. Keistas dalykas: atrodo, gyveni, dirbi, kuri, tave supa tam tikra aplinka, bet kuo toliau, tuo labiau viskas svetimėja. Aš tampu sau svetimas? Aplinka tampa svetima? Draugai lyg ir tie patys... Kodėl tas pasaulis darosi toks svetimas? Ir tas svetimumo jausmas virsta tam tikra metafizika: jis viską persmelkia.
Kalbant apie emigraciją - aš iš tikrųjų daug keliavau, buvo realių galimybių pasilikti - ne kažkokioje neapibrėžtoje, bet labai geroje pozicijoje: būčiau patogiai vedęs ir panašiai. Atgavus Nepriklausomybę, tikėjau, kad mes pradedame naują etapą, kad mūsų visa šalis - ir aš pats, ir mes visi - išeinam iš provincijos, tampame pasaulio dalimi... Tada pradėjau intensyviai kurti dokumentinius filmus. Tuomet labai aiškiai supratau, kad jaučiu tikrovę, kad galiu kalbėti per ją. O jeigu aš išvyksiu kažkur kitur, šito neteksiu. Tikrovė buvo mano meno mediumas. Rašytojai sako, kad mediumas - kalba, o man mediumas buvo tikrovė. Kuriamų filmų temos sutapo su mano asmeninio gyvenimo temomis.
Kaip teatras žaloja žmogų? Mes jame viską išgyvename intensyviau, todėl realiame gyvenime daug kas tampa neįdomu. Gal dėl to kai kurie dalykai darosi svetimi?
Aš teatre buvau visada: ir mažas jį kūriau, ir kai 1980-ais metais atvažiavau į Vilnių, tiksliau, pabėgau į Vilnių, kuris man labai patiko, iš Elektrėnų, tos ankštos terpės. Ir su draugais, ir vienas darydavau „nekaltas" akcijas. Pavyzdžiui, nupirkdavau gėlę ir padovanodavau kokiai liūdnai moteriai - ne mergaitei, bet moteriai. Mūsų karta buvo romantikų, idealistų karta. Aišku, kad visa tai keitėsi. Kiek tai asmeniškai susiję su patirtimi, kiek ta tikrovė susijusi su mumis? Galvoju, kad tai neatskiriama. Jeigu mes pradedame kalbėti, kad čia viskas blogai, kad viskas pakrypo į formalią pusę - save tarytum „išimame" iš visos situacijos, lyg būtume niekuo dėti. Bet tai netiesa. Kalbėti vien apie save: „Man taip gyvenime susiklostė, aš toks esu, tokia mano profesinė, asmeninė patirtis, ir dėl to šitas jaukus pasaulis, kuris kuriamas, man yra svetimas" - nesąmonė. Tie du dalykai neatskiriami. Aš dėl to dažnai susinervinu. Pavyzdžiui, neseniai susinervinau, kad kažkieno rašytame reklaminiame straipsnyje neradau savo pavardės. Tai galiu paaiškinti tik to ryšio nutraukimu: gyvena šeima, visiems duoda po saldainiuką, o tau vienam neduoda.
Bet su tokiomis situacijomis mes vis dažniau susiduriame, ir to, deja, jau sustabdyti neįmanoma. Išsišiepę, galvutėmis linkčiodami žmonės nuolat peržengia elementaraus padorumo ribas, o mes visada privalome tylėti, nes tai esą smulkmenos.
Niekas nekreipia dėmesio į tokius dalykus. Korektiškumo, mandagumo - viso to galima išauklėti ir išmokyti.
Įvairias nesąmones kuriame tam, kad galėtume kontroliuoti, kad būtų patogu pasakyti: „Mes padarėme viską". Kuriamos struktūros, kuriomis siekiame visus sulyginti.
Supratau, kad nebėra tokios vietos, kur galėčiau pasislėpti. Kažkada galvojau, kad kažkur galiu išvažiuoti, susikurti savo kampelį, savo „rojuką" ir laimingai gyventi. Šios iliuzijos nebeliko. Aišku, yra panašiai galvojančių žmonių, bet esmė ta - iliuzijos žlugo. Todėl šiame kontekste spektaklis „Išvarymas" - tai ne vien išvarymas iš šalies, tai išvarymas ir iš savęs: praradimas tos būsenos, tos vidinės tėvynės praradimas. Čia yra esmė.
Mes gyvename rėksnių visuomenėje. Kas garsiau, tas pirmame plane. Taip neturėtų būti.
Negalima aukštinti vieno, nepastebint kito. Normaliam menui nereikalinga „marazmatinė" reklama.
Aukštoji kultūra visame pasaulyje užima santūrią vietą, dėl to ji ir yra aukštoji. Ji reikalinga intelektualiam elitui, kuris egzistuoja kiekvienoje šalyje.
Yra tas uždaras ratas, ir tai lyg suprantama, bet kai tame rate kas nors pradeda jaustis pasaulio bamba, jis viską sugriauna. Tai įrodo mūsų premijų skirstymai: dažnai apdovanojami žmonės už dekoratyvumą, formalumą, o ne už profesionalius, aktyvius, ieškančius darbus.
 |
| Gintaras Makarevičius. Brėžiniai spektakliui „Išvarymas" |
Meno pasaulyje yra daug paradoksų: būna ir tokių atvejų, kad geras kūrinys ar menininkas nespėja laiku ir vietoj pasirodyti, ir jis gali visai nepelnytai nunykti, o vidutiniški darbai ir toliau sėkmingai skinasi kelią.
Menas negali egzistuoti, jei yra ignoruojamas. Aišku, pirmiausia mes esame užsiėmę savimi. Tai normalu. Mes kažką dirbam, darom, kol neįvyksta didelė neteisybė. Ir tik tada, kai tai nutinka, mes pastebim ir kitus dalykus. Todėl visus darbus turime daryti švariai, reikia sąžiningai vertinti kiekvieną žmogaus darbą. Šiandien viskas yra labai suvelta. Tiesa labai suvelta. Viskas yra kažkokiame nuovargyje, kažkokiame keistame intensyvume. Kažkada dėl kai kurių dalykų aš ilgai svarstydavau, bet dabar, kai pasilieku vienas, nori nenori, daug kas atsistoja į savo vietas. Kiekvienas žmogus tikrą savo elgesį jaučia vienatvėje. Net didžiausias mulkis šito neišvengia.
O kas Tave priviliojo į „Išvarymą"? Tu vis žadi iš teatro ištrūkti, bet dar tebesi jame.
Oskaras pasiūlė. Iš tikrųjų aš to teatro ir nekenčiu, ir myliu. Aš jį pažįstu, jaučiu. Jeigu tik įjungčiau žinojimą, kad „čia netiesa", negalėčiau dirbti. Ir tikrai ne pinigai svarbiausia. Kurdamas patiriu labai stiprų pasitenkinimą. Kada ką nors sugalvoju, įsivaizduoju, ir tai įvyksta, tai tampa labai svarbia gyvenimo motyvacija. Itin svarbu, kai tavo vaizduotė materializuojasi. Viena, kai tu kalbi, kita - tavo vidinė valia, kuri neša tave per gyvenimą. Gali kalbėti kokius nori žodžius ir negali jais nuoširdžiai tikėti, nes kiekvienas žmogaus - skirtinga struktūra. Žmonės - kaip alkani žvėrys. Ir nuo to nepabėgsi. Gal tai godumas? Tai iš tikrųjų yra baisus dalykas. Ar tai būtų teatras, ar kinas - gali visa tai apipinti žodžiais: „aš tame matau prasmę ", „matau gyvenimo neteisybę", bet esmė ta, kad rodydamas ar atlikdamas savo darbą, kažką išgyveni. Ir tai nėra ekshibicionizmas. Mintis tampa reali, įvyksta migracija.
Pasaulio menininkų istorijose visa tai akivaizdu. Prisimenant Henri Perruchot biografijas, ar vėliau - XX amžiaus pabaigos menininkų likimus, ryškiai matyti tragiškas žmogaus vienatvės ir meno santykis.
Aš menininku tapau dėl modernistų ideologijos, o ne dėl kažko kito. Kai atsigręžiu atgal, matau, kad man didžiausią įtaką padarė Vincento van Gogho laiškai broliui. Man neblogai sekėsi ir matematika, ir kiti dalykai, bet šie laiškai nulėmė mano ateitį.
O vis dėlto kokia Tavo teatrinės biografijos pradžia, kada Tu „pagavai" teatrą - tuo labiau, kad studijavai tapybą?
Čia ta pati van Gogho aura. Aišku, dar mokykloje stačiau naujametinius spektaklius, kurdavau šarvus ir visokius kitokius butaforinius elementus. Kalbant apie „nesąmoningą" periodą, tai man visad buvo įdomus tas „kitas" pasaulis, į kurį įtraukdavau ir aplinkinius žmones. Aš visą laiką kažką inicijuodavau, nors dažnai nieko ir neįvykdavo.
Man didelę įtaką darė kinas, ypač kai atvažiavau į Vilnių. Tuomet vykdavo įvairių šalių filmų savaitės, kurių metu buvo galima pamatyti tokių filmų, kurių niekur kitur nerodydavo. O kai „Skalvijoje" pirmą kartą pamačiau Andrejaus Tarkovskio „Andrejų Rubliovą", „Stalkerį", „Soliarį", „Veidrodį"... Tarkovskis man „nunešė stogą". Turbūt pirmą kartą supratau, kad su manim kalbama kažkokia kalba, ir kad labai svarbu ją suvokti. Pirmą kartą pajutau tą įtampą, kad ne viskas pasakoma logiškai, kad yra pasaulis, kuriame labai daug sąsajų, asociacijų, ir tai labai įdomu. Iki tapybos dar studijavau architektūrą. Bet po įvairių praktikų supratau, kad architektai - daugiau technikai, ypač kai neturi užnugario. O laikai buvo tokie. Sėdėti ir braižyti nesąmones - neviliojo. Tuomet dar žuvo brolis, ir tai mane išplėšė iš „stabilaus" pasaulio, pakliuvau į visai kitą tikrovę. Tada supratau, kad man labai svarbu jausmai ir iracionalus pasaulis. Jeronimo Boscho pasaulį atradau kaip realią tikrovę. Architektūroje nebūčiau galėjęs viso to realizuoti, todėl nuėjau į tapybą. Iš pradžių tai buvo racionalus sprendimas, bet vėliau mane įtraukė visai kiti dalykai.
Kitas dalykas - būtent sovietinis, kada atrodė svarbu būti nepriklausomam. Tuo metu daugybė menininkų dirbdavo sargais ir kūrė savo darbus. Tai vyko dėl to, kad galėtum būti laisvas. Toks idealas man buvo artimas. Taip pat nusprendžiau nieko bendro neturėti su anuometine sistema, siekiau užsidaryti ir kurti.
Gal valstybė būtų kitokia, jei menininkai iki šių dienų būtų išlikę partizanais?
Tikriausiai mus suvedžiojo. Iš pradžių Sorosas, parodydamas, kad gali egzistuoti tokia struktūra, kuri remia tikrą meną, o po to Vakarų pasaulis, kuris teigė, kad tiesa priklauso tiems, kurie ją išpažįsta - tokia lyg „demokratija".
„Mažvydas" su Algirdu Latėnu buvo pirmas darbas su profesionaliais teatro žmonėmis.
Pakeliui į teatrą dar dariau visokias erdvines instaliacijas, įvairius objektus. Iš tikrųjų man tapyba labai patiko. Tai buvo tokia klampynė, gilus kapstymasis savyje, vidinių resursų traukimas... Tradicija, kurią perėmiau iš savo mokytojų Povilo Ričardo Vaitiekūno, Mindaugo Skudučio ir kitų žymių Lietuvos tapytojų. Dėstytojai buvo autentiški. O tam, kad kurtumei meną, turi nuolat save prievartauti, „traukti" iš savęs... Šie dėstytojai ne tiek davė, kiek išmokė iš savęs „ištraukti" esmę.
Prasidėjo alergija tokiai sistemai. Be to, pavargau, nors ir labai patiko šis savotiškas mazochizmas. Dar studijuodamas pradėjau važinėti į Vokietiją, pamačiau daug įvairaus meno pavyzdžių. Ar sukilo ambicijos, ar kas kita, bet pradėjo ryškėti visiškai nauji dalykai. Tuomet ėmiau kurti erdvinius kūrinius, „Plaukus" (dabar jie eksponuojami Nacionalinėje dailės galerijoje; dar anksčiau G. Makarevičius sukūrė instaliaciją „Teatro uždanga" buvusio Rusų dramos teatro Vilniaus gatvėje griuvėsiuose - D. Š.) ir pan. Kaip tik tada a. a. Jūratė Paulėkaitė pasiūlė sukurti scenografiją Algirdo Latėno režisuojamam „Mažvydui" Vaidilos teatre.
 |
| Gintaras Makarevičius. Spektaklio „Patriotai" scenovaizdis |
Tuo metu draugavau su Arūnu Sakalausku ir su kitais aktoriais... Taip teatras natūraliai ir suviliojo. Be to, buvo galima gauti honorarą, nes pinigų visiškai neturėjau.
Ne visada galiu rinktis, bet stengiuosi daryti tai, kas man svarbu. Neseniai sukūriau dokumentinį filmą „Kažkur kitur", dabar statau dar vieną dokumentinį filmą darbiniu pavadinimu „Gedimino prospektas 1990 ir 2009". Veikiu tą, ką galiu ir noriu daryti, jeigu leidžia galimybės. Sakysim, ne visi projektai su kinu buvo kurti turint paramą. Kartais pats filmuoju, sumontuoju, jeigu galutiniam sutvarkymui reikia pagalbos - pats už tai sumoku. Pavyzdžiui, jau ilgai svajoju apie Samuelio Becketto „Merfį". Labai norėčiau šį kūrinį pastatyti. Iš pradžių galvojau, kad daugiau nerežisuosiu, bet ši medžiaga manęs nepalieka. „Merfis" - labai tiksli šiandieninė diagnozė - meilė ar darbas? Per tą laiką įgijau ir naujos patirties. Statydamas „Katiną Temzėje" ar „Bestiją žydrom akim" pagal Anetos Anros pjeses, daug ką supratau. Nereikia stengtis būti režisieriumi. Manau, jog ši profesija Lietuvoje tapo perdėtai nekūrybinga. Tai - melas sau, dėl to atsiranda nuoskaudos. Tik dabar suprantu, kad daug dalykų reikėjo spręsti būtent kaip „dailininko teatre", negalvojant apie tradicinius teatro sprendimus. Reikia viską užmiršti, nekompleksuoti ir kurti. Jeigu atsirastų galimybė dirbti, tai Beckettą ir statyčiau. Kino taip pat nepaliksiu: vystau biografinį-dienoraštinį scenarijų; ilgiau nei dvidešimt metų rašau dienoraštį. Struktūra filmui labai paprasta - laikas neturi jokios reikšmės, nes atmintis neturi senaties termino. Man patinka kurti įvairius menus. Jeigu jauti tuos dalykus, jeigu turi patirties, tai ir privalai kurti.
Nacionalinio dramos teatro erdvė ypatinga, ją ne taip paprasta paversti realiu kūriniu. „Išvarymas" nuo pat pirmų akimirkų žavi vaizdo plastine išmone, spalva. Kaip gimė šis sumanymas?
Galiu paaiškinti paprastai: viskas, ką darau teatre, arba „nusipaišo", arba „nenusipaišo". Galima šnekėti apie įvairiausias idėjas, tačiau tik vienas namuose galiu pasitikrinti - „nusipaišo" jos ar ne. Nieko per jėgą negaliu daryti. „Išvarymas" „nusipaišė". O tada jau sekė idėjų įgyvendinimas. Sumanymas kaip tam tikra koncepcija ne visuomet pasitvirtina todėl, kad neturi savyje pagrindimo. Šis išvarymo baras mane „nunešė" į pirmąsias emigracijos bangas dvidešimto amžiaus pradžioje. Dėl to atsirado tos surūdijusio metalo konstrukcijos, o baras - tai tas pats gamyklos konvejeris. Pasaulis svetimas lietuviškam kaimietiškam suvokimui. Metalo šaltis.
Būtent su Oskaru Koršunovu kuri „netradicinius" spektaklius.
Su Oskaru ir Jūrate gal kiek kitaip kūrėme spektaklį „Coco" (pagal B.-M. Koltèsą, parodytas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre 1998-aisias - D. Š.), bet, pavyzdžiui, Miunchene statyta opera „Cantio" (pagal Sharon Lyn Joyce ir Vykintą Baltaką, pristatyta festivalyje „Gaida" 2004-aisiais - D. Š.) gimė iš nieko: daugiau negu keistas libretas, iš pradžių ir muzikos nebuvo... Muziką galima pabaigti improvizuojant, o dekoracijas tai reikia dar ir pagaminti.
Mano paties režisuoti spektakliai yra netradiciniai - tiek „Katinas Temzėje", tiek „Bestija žydrom akim". „Katine..." pagrindinis sprendimas buvo pjesės autorę Anetą Anrą nufilmuoti su profesionaliais aktoriais, taip parodant svetimos šalies šaltumą. Kadangi tai buvo Anetos asmeninė kelionės į Londoną istorija, ji pati „nevaidino" šalia vaidinusių aktorių - juk kai esi devyniolikmetė mergaitė, viena svetimoje šalyje, tam tikra prasme esi „neprofesionalė" toje aplinkoje, terpėje. Veiksmas vyksta vaizdo projekcijoje, o „gyvas" aktorius scenoje įkūnija tai, kas vyksta už kadro - jos mintis, būsenas, ją pačią. Spektaklis jau ketvirtus metus rodomas Jaunimo teatre. Statydamas „Bestiją", daug dėmesio skyriau scenovaizdžiui, apšvietimui, karpiau pjesę, kad neliktų vientisos istorijos, o būtų kuo daugiau metaforų, simbolių.
Apskritai, teatras yra tam tikra baudžiava - su principais, poliais, ant kurių stovi teatro pamatai. Nuo to esi absoliučiai priklausomas. Kas galėtų tą sistemą pakeisti? Turi atsirasti visiškai naujas teatras, kuris nieko bendro neturi su egzistuojančia sistema. Toks teatras turėtų būti finansuojamas, turėtų funkcionuoti 15-20 metų, bet niekas šito nesiims. Turėtų atsirasti žmogus, kuris tai pradėtų.
Visai neseniai Klaipėdos dramos teatre su Gintaru Varnu sukūrėte Augusto Strindbergo „Šmėklų sonatą". Kokią įtaką Tau padarė šis spektaklis?
Dėl šio projekto nuodugniai susipažinau su Strindbergu. Kad ir ką su Varnu darytume, vis tiek išeina menas. Varnas, kaip menininkas, yra labai sąžiningas.
Ačiū už pokalbį.
