Jau prieš gerus metus įvykusi Mariaus Ivaškevičiaus dramos „Išvarymas" premjera (rež. Oskaras Koršunovas) įgijo tokį pagreitį, kad teatro „apgultis" tik didėja - salėje jau nebetelpa stovimus bilietus pirkę žiūrovai. Kaune šį rudenį didžiulio ažiotažo susilaukė spektaklis „Balta drobulė" pagal Antano Škėmos romaną (rež. Jonas Jurašas). Šiandien vyksta intensyvios Ferenco Molnáro dramos „Lilijomas" repeticijos (rež. László Bagossy), netrukus Gintaras Varnas pradės repetuoti Euripido „Bakchantes". Visų šių spektaklių scenografas - Gintaras Makarevičius. Bet šis pokalbis - ne jo kūrybos apžvalga. Dailininkas sutiko pasidalinti mintimis apie tai, kuo jis gyvena būtent šiandien.
Mirtis stipresnė už meilę. Tai sakydamas Antanas Škėma tampa didesniu pesimistu ir tragiku už Albert´ą Camus, kuris gyvenimo absurde vis dėlto įžiūrėjo viltį. Kaip Tave paveikė „Balta drobulė"? Juk romanas apie kūrėją. Menininkui suvokti tai, ką teigia Škėma, gali tapti ir nepakeliama. Kaip Jūs su režisieriumi tai sprendėte?
Sprendėm ar bandėm spręsti per įvaizdžius, kuriuos paliko Škėma. Visų pirma, man atrodo, pavyko surasti sprendimą „trys viename": narvas-liftas-veranda. Narvas-egzistencija, liftas-mitas, veranda-mirties įvaizdis. Metafora, manau, nesvetima ir Škėmos kūrybai, todėl tikiuosi, kad mūsų su režisieriumi Jurašu pasirinktas kelias buvo teisingas.
Mąstant apie Škėmos pesimizmą, man atrodo, turime pripažinti, jog išlieka jo kūryba. Kad ir kokiomis tamsiomis spalvomis, vis dėlto paveikslas tapomas.
Kaip galvoji, ar Lietuvoje Škėmos kūryba pakankamai įvertinta?
Škėmos kūryba Lietuvoje nėra užmiršta, yra skaitoma, ateinančios kartos ją vėl ir vėl atranda iš naujo. Tai ir yra pats tikriausias, gyvasis kūrybos įvertinimas.
Tu pirmasis neslėpei savo gero įspūdžio apie dabar LNDT statomą Ferenco Molnáro pjesę „Lilijomas". Iš tiesų tokios literatūros (ir dar taip gražiai Vito Agurkio išverstos) pasitaiko ne taip jau dažnai. Dabar „projektų" amžius, kiekviena šalis, propaguodama savo kultūrą, šiek tiek remdama pastatymus, dažniausiai pjesių vertimus, siūlo ir ne visai aukšto lygio „produktus". „Lilijomas" priklauso dramaturgijos klasikai: režisierius mums pasiūlė tai, kas jam atrodo vertinga, patikrinta laiko. Kuo Tave sužavėjo ši medžiaga?
Dabar galvoju, jog skaitant pirmąjį kartą kažkas šioje pjesėje labai sutapo su mano emocine būsena, o kuo toliau, tuo labiau man ši pjesė patinka savo paprastumu, tikslumu ir gyliu. Man atrodo, kad autoriui pavyko sukurti istoriją, kurioje be jokios patetikos ir didaktikos žmogaus netobulumą kaip esminį trūkumą gali pakeisti ne kažkokia institucija, bet atjauta. Pjesė kalba apie žmogaus prigimtį, kuri yra neišvengiamai susieta su likimu.
Kur slypi šios pjesės „pasakiškumas"? Kas dailininkui svarbiausia atskleidžiant tokius du skirtingus pasaulius - realybę ir veiksmą skaistykloje?
Man „pasakiškumas" slypi realizmo komiškume, nes ir šis, ir anas pasauliai taip tarpusavyje „sukabinti", kad nėra jokių galimybių kaip nors praslysti tarp tų pasaulių, tarp nustatytų taisyklių. Tik kažkokia žmogiška silpnybė gali apversti viską aukštyn kojom. Dailininkui visada tokioje situacijoje yra ką veikti. Pjesė ir pakankamai dinamiška, ir paradoksali.
Šiuo atveju buvo labai svarbu atrasti bendrus mano ir režisieriaus medžiagos suvokimo momentus. Kadangi abu esame iš skirtingų kontekstų, reikėjo suprasti, ar tai, ką mes sakome žodžiais, iš tikrųjų atitinka tas prasmes, kuriomis mes pasitikime. Visa tai ne naujiena, bet kai pjesė tikrai įdomi (asmeniškai) ir režisierius ieško tikro kūrybinio dialogo, visas kūrybinis procesas įgauna kitokį matmenį.
Pastaruoju metu daug dirbi įvairiuose Lietuvos teatruose. Į Tave režisieriai kreipiasi ne tik kaip į scenografą, žinodami, kad savo darbą atliksi maksimaliai. Tapai lyg spektaklių kokybės ženklu, ypač kai mus paliko Jūratė Paulėkaitė. Tarytum perėmei ir jos scenografijos krūvį. Ar ne per sunku beveik be atokvėpio dirbti prie tokių sudėtingų medžiagų?
Sudėtingos medžiagos atperka savo sunkumą tuo, kad motyvuoja kūrybinį procesą, generuoja mintis ir idėjas. O dėl kokybės, tai manau, jog labai svarbus visos kūrybinės komandos požiūris į darbą, ir teatre dirbančių žmonių požiūris į pastatymo reikšmingumą, netgi viso teatro kolektyvo motyvacija kažkokiam konkrečiam pastatymui. Kai visa tai susiklosto, daug paprasčiau išsaugoti spektaklių kokybę. Nenoriu galvoti apie iš Jūratės perimtą krūvį, nes manau, jog Lietuvoje yra pakankamai talentingų teatro dailininkų, bet kai gaunu pasiūlymus, kurie mane motyvuoja, mielai sutinku iššūkius.
Nors Lietuvoje kartais stato kviestiniai režisieriai, vis dėlto mūsų teatrai stengiasi palaikyti savus kūrėjus. Ir taip yra ne vien dėl to, kad neturim pakankamai pinigų režisūriniam „importui". 2009 metais „Dėdę Vanią" esi statęs su prancūzu Ericu Lacascade´u. Esi pats režisavęs dvi pjeses. Ką Tu mąstai apie režisūrą apskritai? Kas tai per profesija? Ar galėtum šiame kontekste pristatyti László Bagossy? Kuo jis ypatingas?
Visi režisieriai, su kuriais man teko kartu dirbti, visų pirma yra asmenybės. Norėdamas būti režisieriumi, privalai prisiimti atsakomybę už viską, ką mes vadiname spektakliu, o kaip tai yra padaroma ir kas ką padarė - kiekvienu atveju kitaip. Kol kas nenorėčiau kaip nors apibrėžti László Bagossy - vis dar esame procese. Galiu tik pasakyti, kad man su juo kurti įdomu. Man atrodo, jog randame bendrus vardiklius.
László Bagossy už Tave jaunesnis pora metų. Tu pastaruoju metu daugiausia dirbi su panašaus amžiaus režisieriais. Ar junti kartų skirtumą, ar teatre svarbūs visai kiti kriterijai?
Pats nebesu jaunuolis, gal dėl to manau, kad amžiaus skirtumas nėra svarbus. Kita vertus, nežinau, ar galėčiau ištverti jaunesniojo kolegos „grybavimą" - man vis dėlto svarbu kūrybinė branda, profesinė ir žmogiška patirtis, bet jei režisierius nekūrybingas, viskas pasidaro svarbu.
„Lilijome" nemažai humoro, poezijos, taip pat ir nevilties... Kaip Tau pavyksta suderinti šias pjesės „nuotaikas"? Tu pats esi gana melancholiškas žmogus, o pjesėje melancholija - svarbiausia. Ar jauti šį artumą?
Viskas, ką suminėjai, ir yra tai, kas man humore patinka. Tiksliau, man patinka humoras, kuris kyla iš nevilties, bet poezijos dėka jis netampa ciniškas ar vulgarus. O tada mus aplanko melancholija, bet melancholija šiuo atveju yra pozityvi. Visos šios sielos būsenos neprieštarauja viena kitai, o atvirkščiai - kūrybą ir emocijas veikia teigiamai.
Pagal „Lilijomo" siužetą sukurti keli kino filmai, garsus miuziklas „Karuselė" (1945), Hamburgo „Thalia" teatre šią pjesę pastatė žinomas viduriniosios kartos vokiečių režisierius Michaelis Thalheimeris (2000), o 2011-ųjų gruodį Hamburgo baleto trupė parodė baleto „Lilijomas" premjerą - pagal Michelio Legrand´o muziką jį sukūrė vienas garsiausių šiandienos choreografų Johnas Neumeieris. Ar remiesi savo pirmtakų atradimais, sprendimais, ar ieškai ikonografinės medžiagos? Ar Tau pakanka kūrinio ir susitikimo su režisieriumi?
Mūsų pirmo susitikimo nubrėžtos gairės netenkino nei manęs, nei režisieriaus. Vėliau sprendė pats Bagossy. Galbūt pirminis neproduktyvusis etapas paskatino mus artimiau supažinti, nes vėliau viskas vystėsi daug sparčiau. Manau, tai bus savarankiškas originalus „Lilijomo" pastatymas. Režisierius puikiai žino europinių „Lilijomo" pastatymų kontekstą, bet mes einame savarankišku keliu.
Ar niekad nesinori „sulaužyti" Nacionalinio dramos teatro erdvės? Ar ši scenos „dėžutė" dydžiu tinka Tavo vizijoms?
Būsiu nuobodus: nenoriu nieko laužyti. Esu išgyvenęs sunkiai nusakomas scenos dydžio reliatyvumo būsenas, kai ta pati scena tampa nežmoniškai didelė, o kartais atrodo, kad čia niekam neužtenka vietos. Ir taip atsitinka ne vien LNDT erdvėje. Galvoju, jog taip atsitinka dėl dviejų priežasčių. Viena jų - yra subjektyvus požiūris į tikslą, kai būdamas toje konkrečioje erdvėje bandai sutalpinti savo fantazijos sukurtas erdves, ir tai niekaip nedera su esama erdve. Kita priežastis objektyvi: kai supranti, jog scenos erdvė ir žiūrovų salė turi tam tikrą specifinį sukonstruotą santykį, kurį labai sudėtinga pakeisti, nes tame santykyje jau būna užkoduota, kaip spektaklis bendraus su žiūrovu: intymiai, agresyviai, patetiškai, su pagarba ar su panieka... Manau, jog LNDT erdvė buvo sukurta tuo metu, kai Lietuvos kultūroje klestėjo formos kultas. Kai kūrėjai šioje scenoje demonstruodavo didingus dalykus, viskas atrodė didingai. Drama buvo scenoje ir neprivalėjo būti arčiau.
Pats esi režisavęs kelis spektaklius. Ką galvoji apie „dailininko teatrą"? Gal netolimoje ateityje vėl ką nors planuoji pastatyti?
Esu režisavęs „Katiną Temzėje" ir „Bestija žydrom akim" pagal Anetos Anros pjeses, kur kartu buvau ir spektaklių scenografas. Tuomet, režisuodamas, negalvojau, jog kuriu dailininko teatrą. Daug svarbiau buvo surasti sprendimą, kaip perteikti pjesės turinį. Dailininko teatras man įdomus, nes jame gali ir nebūti teksto, kuris dažnai tėra veiksmo pančiai. Gal būt tai susiję apskritai su tam tikra žodžio tikrumo devalvacija? Gal šis laikmetis išugdė mumyse kažkokį ypatingą galvojimo, mąstymo būdą vaizdais?
Kaip Tau pavyksta atsikratyti neseniai statytų spektaklių įtakos, kuriant naujus darbus?
Aš juos „išpaišau". Naudoju tokį automatinio piešimo metodą, kurio metu piešiu viską, kas šauna į galvą. Žinoma, tada pradeda lįsti visokie buvę sumanymai, jie man pasirodo kažkokie akivaizdžiai netinkami ir palieka mane ramybėje. Manau, jog reikalingas tam tikras laiko tarpas, kai susiformuoja nauja kokybė, tiesiog reikia įsisąmoninti naujos situacijos sąlygas, ir tada prasideda kitas darbas. Nemėgstu žiūrėti savo sukurtų spektaklių, nesvarbu, vykę jie ar ne, nes tai mane gramzdina į vidines diskusijas, kurios realiai nieko nebegali pakeisti. Gal todėl taip greitai pavyksta užmiršti, ką esu jau padaręs - bent jau emocionaliai.
Ačiū už pokalbį.
