Pirmiausia pacituosiu Airidos Gintautaitės laišką. „Po „Mirandos" beveik visada einu pėsčia namo. Nuo teatro arenos Tauro kalnu į Naujamiestį. Nemažas kelio galas, bet man labai patinka. Nusėda dulkės. Jei kas paveža, jaučiuosi per greit įsibrovusi į savo namus su tom „dulkėm". Kaip sakoma, prisimink su kokia „transportavimosi" priemone keltis į namus, į sceną, į žmones".
Gerai, kad šį sezoną yra Oskaro Koršunovo „Miranda", nes šitas spektaklis sugrąžino Airidą Gintautatę į sceną. Airida niekur ir nebuvo išnykusi, ji - „Dėdėje Vanioje", „Shopping and Fucking", „Meistre ir Margaritoje", „Vasarvidžio nakties sapne", bet kiek seniai ji buvo gavusi savęs vertą naują vaidmenį? Oskaro Koršunovo „Vasarvidžio nakties sapnas" su lentom - jos kurso diplominis darbas, taigi Hermiją Airida vaidina nuo 1999-jų; Koršunovo „Shopping´as..." - vėl 1999-ieji. Tada, atrodė, aktorė Gintautaitė reikalinga visiems: Koršunovui, savo dėstytojui Cezariui Graužiniui, Anželikai Cholinai, Gintarui Varnui... Po to šita įdomi, talentinga ir graži aktorė atsidūrė galingų OKT spektaklių „Meistras ir Margarita", „Oidipas karalius" chore, kordebalete. Tapo dublere kitų aktorių jau sukurtiems vaidmenims (Margarita, Teiresijus). Atsirado mažų vaidmenų, epizodų. Ericas Lacascade´as, atvažiavęs į OKT statyti „Dėdės Vanios", davė aktorei, tada dar neturėjusiai nė 40 metų, vaidinti senę Voinickąją. Airida skaitė žinias radijuje, ėmė garsinti filmus. Ji turi darbo scenoje, bet lyg ir paslėpta, nepažinta.
O gal taip reikia, kad atsirastų vaidmenys „Mirandoje"?
Cituosiu Airidą ir toliau, nes ji norėjo atsakinėti laiškais. Parašiau jai, ką norėčiau sužinoti ir truputį sutrikau, nes tai buvo labiau temos esė rašymui, o ne klausimai. Bet Airida atsakė iškart ir komentavo, kad jos „mintys šokinėja kaip voverės". Ji ruošėsi „Mirandos" vaidinimams, o „voverės" sušoko į pokalbį.
- Ar buvo - tebėra - tavo gyvenime toks laikas, kai aktorius atrodė kažkas ypatinga, o ne paprastas žmogus, kurį tu matai scenoje ar ekrane? Ar tokių ypatingų matei, sutikai? Ar su tokiais vaidinai?
- Mano požiūriu, aktorius - keistas sutvėrimas. Labai keistas. Taip sakau, nes man tas apibūdinimas asocijuojasi su žodžiais keisti, keistis, pakeistas. Tie, kuriuos laikau ypatingais aktoriais, yra tarsi atėję keisti sustojusį pasaulį (bent jau mano). Besikeisdami vaidmenyse, jie tarsi šaukia: „aš pakeistas, aš pakeistas, bet ieškau savęs tikrojo". Ir tuo pat metu jie keičia žiūrinčiojo (mano) pasaulį, sujudina kažką viduje, priverčia klausinėti: „o aš kartais nepakeistas?" Na, tarsi vietom sukeistas, vietoj tikrojo gal many gyvena tas, kurį vaizduoja šis keistuolis?
Čia žodžių žaismas, sutinku. Spontaniškai dabar štai sukūriau „aktoriaus apibrėžimą". Kažkodėl visą laiką norėjau išgert kavos su a.a.Olegu Jankovskiu. Galvojau, nesvarbu ar kalbėtumės, svarbu, kad pabūtume. Negaliu paaiškinti, kodėl būtent su juo.Tikrai ypatingų yra ne viena dešimtis aktorių, bet kavos norėjau gert tik su juo. Gal dėl to, kad „kažkas ypatinga" ir „paprastas, bet ne prastas žmogus" labai derėjo Jame.
Tie ypatingieji juk yra tik tarpininkai tarp režisieriaus ir idėjos. O ypatingai atlikdami savo darbą, tampa idėjos šeimininkais. Tie, kurie netampa tokiais, lieka atlikėjais. Yra ir nuostabių atlikėjų, ir jie mus džiugina. Bet be ypatingųjų nesikeistų pasaulis (tas, kurio nepaliesi).
Yra ir rašytojų, su kuriais norėčiau tos kavos, tik,deja, labai daug išėjusių. Labai. Beveik visi. Bet mes bendraujam per kūrinius. Kaip ir su ypatingais aktoriais.
- Ar požiūris į aktorius pasikeitė, kai pati tapai aktore?
- Prisipažinsiu be jokių maivymųsi, aš - keistas sutvėrimas, bet ar aktorė, čia dar klausimas. Tikiu, kad keičiuosi savęs link per šią profesiją.
Kai sakau, kad norėčiau išgerti kavos su Jankovskiu, ko gero turiu omeny Miunhauzeno personažą Jankovskio kūne. Čia viena iš temų spektaklyje „Miranda". Žmogus tas pats, bet per gyvenimą jame yra laiko pasireikšti visiems personažams. Ką renkiesi? Neįgali dukra (nejudantis žmogaus pradas be kūrybinės kibirkšties), Arielis, turintis galios kurti, griauti, bet neturintis išminties atskirti tarnystę nuo vergystės, todėl kenčiantis (čia kaip režisieriaus ir aktoriaus amžina dilema); arba Miranda, kuri eina per istoriją, nepalikdama pėdų. Ji tiesiog yra tikėjimo išraiška. Arba stebuklas, kuris gimsta, kai susiliečia ausis ir garsas, akis ir raidė, pirštas ir Pirštas (kaip Michelangelo freskoje „Adomo sukūrimas"). Dėl to ir džiaugiausi, kad „Auksiniam scenos kryžiui" nominuota buvo Miranda. Galima sakyti, apdovanojo mano pačios tikėjimą teatro Stebuklu.
- „Mirandos" stebuklą kuriate dviese su Povilu Budriu. Kokia tai partnerystė?
- Kad tas procesas dar vyksta, ir tokios artimos partnerystės dar negali apkalbėt iš nuotolio. Mes su Povilu tiesiog esame „Mirandoje", ir kitaip man atsakymas nesiformuluoja. Kai tėvas miršta, juk tik tada, ko gero, suvoki, ką jis iš tiesų tau reiškė. Kol yra - jis kaip oras. Povilo Prosperas, Tėvas, Kalibanas ir Airidos Dukra, Arielis, Miranda kaip tik yra, tai nedaloma. Ir tai labai atsakinga partnerystė.
- „Miranda" vaidinama tik pirmą sezoną. Reikia laiko atstumo, kad galėtum apibūdinti bendrą darbą? Ar tai iš viso neįmanoma?
- Noriu pasidalinti patirtimi, kurios dar nesu formulavusi. Su Dainiumi Gavenoniu mus sieja, galima sakyti, ypatingi spektakliai. „Shopping and Fucking": dvi pasimetusios sielelės, atmatėlės. Labai keistu būdu verčiau jį pasakoti savo istoriją. Net nežinau, koks čia žodis tiktų - tyčinis jaudinimas? „Parazituose" - du pusiau neįgalūs: viena - taip besijaučianti, kitas - priverstas. Ji irgi keistai provokuoja nutraukti istoriją (savižudybės tema); „Meistre ir Margaritoje" (kai vaidinu Margaritą) per vieną mizansceną susiveda istorija. Sėdime visi trys - pasakotojas Meistras, jo klausytojas Ivanas Benamis ir Margarita, čia ir dabar gimstantis fantomas Benamio galvoje. Perdavimas ir priėmimas be jokių kompromisų. Bučinys... ir jau Benamis - Meistras. Patikėjimo galia. „Karaliuje Oidipe" (kai vaidinau žynį Teiresijų) pasakojau Oidipui jo paties istoriją. Nuodėmės istoriją. Mizanscena: sėdžiu ant Oidipo kupros ir spaudžiu jį prie žemės su tuo lemties siužetu.
„Dėdėje Vanioje" jau leidžiu jo Astrovui laisvai kalbėti savo istoriją. Iš pavydo, kad jis kitoks, o mano Voinickaja - sustabarėjusi savo ankštame stabilių nuomonių pasaulyje, netrukdau jam nešdintis iš mūsų užutėkio, kad nedrumstų ramybės. Trumpiau tariant, mes su Dainium (nors gal čia tik mano įsitikinimas) bendraujame kūrybiniame lauke. Net nebūtina bendrauti, nebereikia specialiai eiti ir kalbėtis, susitikti su juo. Scenoje pasidalinam. Tai „veža".
- Ne kavą gėrei, o dirbai su Johnu Malkowichium. Jis iš ypatingųjų?
- Taip taip, Johnas irgi, jaučiu, yra artimos kraujo grupės. Kartą per filmavimo pertrauką kalbėjomės apie fikciją, kuri sukasi aplink mus, o mes viduj turime savo realų gyvenimą. Argi ne šventė, kai pajunti, kad žmogus tą patį jaučia? Mes gi jau tikrai ne iš knygų tą suvokėm, o iš patirties, ne visada saldžios. Man ir jam jau toli gražu ne aštuoniolika. Vienžodž, Malkovichius jau baigia užsižagsėti, kiek ta Gintautaitė jį mini ir mini.
Filmas „Disgrace" (liet. „Nešlovė") su juo mane sužavėjo, bėriau jam komplimentus, o jis taip ramiai man sako: žinai, nežiūriu savo filmų, nes jau ten nieko negaliu pakeisti, o spektakliai - gyvi organizmai (na, beveik, kaip draugai), su jais reikia palaikyti ryšį. Tai va, sako, nelabai ką iš ten prisimenu, bet merginą aktorę prisiminsiu visą gyvenimą, nes tik gyvi santykiai yra vertybė, o dirbti su ja buvo labai gera.
 |
| Airida Gintautaitė spektaklyje „Miranda”. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
- Režisieriai tavo gyvenime: Jonas Vaitkus, Oskaras Koršunovas, Gintaras Varnas, Ericas Lacascade´as. Ko išmokai iš kiekvieno?
- Jonas Vaitkus buvo, yra ir bus Mokytojas, kuris parodė takelį į teatro pasaulį, Oskaras Koršunovas - jau ilgo kelio bendrakeleivis, Ericas Lascascade´as - pakeleivis, su kuriuo praėjom tam tikrą etapą.
Gintaras Varnas taip pat mano keliukyje labai svarbus. Jam sakiau po „Teiresijo krūtų" premjeros: „Esi paukštis, kuris lekia, net neatsisukdamas, ar kas seka iš paskos. Linkiu, kad bent spėtų paskui tave". Jis savo darbais tarsi aktyviai kviečia: skaitykite poeziją, skaitykite, kitaip jūsų smegenėlės bus užimtos tik „pirk-imk" mintimi. Duoti nebebus ką. Su Gintaru Varnu ėjau labirintus spektakliuose „Gyvenimas - tai sapnas","´Nusiaubta šalis".
Su Eimuntu Nekrošiumi kalbuosi per jo spektaklius (tikrai ne jis su manim kalbasi). Kaip pradėjau nuo „Kvadrato", taip periodiškai ir pasišneku, nes jis man turi daug ką pasakyti. Tiesiog girdžiu. Toks bendravimo skonis man priimtinas, o plepalų, filosofavimų beskonybė „neveža". Lenkiu galvą prieš jo tylias akis, kurios stebi.
- Ar buvo pauzė tavo teatrinėje biografijoje - po turiningos pradžios, po Lulu „Shopping´e...", po „Parazitų" - iki Voinickajos „Dėdėje Vanioje" ir Mirandos? Ar pauzė tik tariama, tik žiūrint iš žiūrovų salės ir skaičiuojant premjeras?
- Pauzė? Aš jos nepastebėjau, nes buvo veiklos. Taip, nesukūriau naujų vaidmenų, bet buvo seni spektakliai ir aš jiems ruošdavausi. Bandžiau dirbti informacinėje tarnyboje, dirbau „Aktorių agentūroje", atradau fotografavimą. Kūrybos biografija „rašėsi" nenutrūkstamai. Man labai reikėjo visų šių patirčių. O iš teatrinio kelelio niekada nebuvau išsukusi, tik galbūt laukiau.
- Kuo patrauklūs vaidmenys vien balsu? Ką tu garsini?
- Balsu galima žyyyyymiai labiau save išreikšti, garso vibracija turi neįtikėtinų galimybių. Esu įgarsinus didžiulę knygą su visais personažais - tai Kristupo Saboliaus „Bloga knyga". Garsinu animacinių filmų herojus. Įdomiausi tie, kurie pagal išvaizdą ir gabaritus - priešingybės man, o balsu gali įkūnyt toookį fantomą, kurio pats po to nepažinsi. Tai įvyksta, kai sukeičiami veiksmai - balsui suteikiamas kūnas. Beveik kaip iš Biblijos - ir žodis tapo kūnu. Kaip „Lorakse" Teta Grizelda - stora boba su ragais. „Lorakse" aš labiau rūpinausi balsų atranka. Labai gražiai ten dirba Vainius Sodeika, Adelė Teresiūtė, Sigutis Jačėnas, Agnė Šataitė. Jie ten - vieni pagrindinių. Stora boba su ragais ten stryktels pora kartų, gali ir nesureaguoti.
- Kai paauglystėje Palangos biblioteka buvo tavo oazė, kokiomis knygomis gyvenai? Kokiomis istorijomis, personažais?
- Net ne paauglystėj. Pamenu, kaip sesuo, kai buvau gal penkerių, išmokė skaityti, pamenu, kaip atsivėrė knyga, kai aš sujungiau du žodžius „dangus griūva". Nuo to ir prasidėjo besaikis prisirišimas prie knygų. Visiška priklausomybė, visiška. Stebuklas: sujungi apskritimą ir juodą pagaliuką su taškeliu ir gaunasi garsas: OI.
Po to tyliai išmokau skaityti. Dažnai verkdavau, užversdama paskutinį lapą. Man buvo gaila palikti veikėjus, uždarytus tarp kartoninių viršelių. Televizijos kanalų buvo, kaip žinia, du, kompiuterių nebuvo, telefonai laidiniai. Visas laikas dėliojosi nuo knygos iki knygos. Pirmiausia, aišku, pasakos, po to ėjo indėnų istorijos, muškietininkų, po tau jau meilės romanai, fantastika, kriminaliniai detektyvai. Trumpiau tariant, Palangos biblioteka buvo „suskaityta". Nekalbu, kad namuose suskaičiau visai ne pagal amžių viską, ką radau. Pamenu Jacko Londono „Martiną Ideną": rudi viršeliai, nėra paveiksliukų, jaučiu, kad esu per kvaila suprasti, bet skaitymo malonumas ima viršų ir aš varau pirmyn. Galvoju: nieko tokio, vėliau suprasiu.
Neišsigydžiau priklausomybės nuo knygų. Kažkada bandžiau gal metus neimti jokios knygos į rankas. Visai gal ir nieko eksperimentas pavyko, bet aš pasiilgau savo „draugų". Per pirmas „Audros" repeticijas kalbėjomės su Juozu Budraičiu apie bibliotekas namuose. Jis ir sako: „Man kartais niekur nesinori eiti, aš pasišneku su visais protingaisiais ir išmintingaisiais per knygas, jos man kaip draugai". Kaip aš tada apsidžiaugiau, kad mes esame vieno kraujo ir sergam ta pačia priklausomybe.
Turiu nuo mokyklos laikų tokią bėdą, kad kalbėtis su daug kuo man paprasčiausiai nebūdavo įdomu, nes temos ne pakraudavo, o nustekendavo. Aš, aišku, stengdavausi suprasti pašnekovus, įsijausti, bet mano vidaus tai „neįkraudavo". Tas egzistencinis ilgesys mesdavo mane atgal prie knygų - pasiauginti sparnų. Su tais sparnais galėdavau skraidyti po nepažintas erdves.
Nežinau, ar jie norėtų būti mano draugais, bet aš jų esu - jie gi negali manęs atstumt: Albert´as Camus, Michailas Bulgakovas, Vladimiras Nabokovas. Čia tie, kuriems aš ištikima, o poezija ir šventraščiai ištikimi man.
Aš draugais vadinu tuos, kurie, laikui einant, stovėjo šalia. Kaip kolonos. Yra vienkartinės knygos, yra geros uždegančios filosofinės knygos, bet tų, kurios kartu su autoriais tampa vienu objektu - tavo draugu - nedaug. Pavyzdžiui, Nabokovo „Laiškus Rusijon" vežuosi dažnai į keliones. Suplyšusi knyga, perklijuota, pribraukyta, bet artima.Visada žinau, kad atsivertusi kokį puslapį, surasiu pašnekovą.
Airida Gintautaitė gimė 1972 m. sausio 12 d. Palangoje. 1997 m. baigė Lietuvos muzikos akademijos teatro ir kino fakultetą, J. Vaitkaus kursą.
Nuo 1995 m. vaidina įvairiuose teatruose pagal sutartis. 2012 m. pelnė „Auksinį scenos kryžių" už vaidmenis spektaklyje „Miranda".
