Virginija Idzelytė - viena iš vidurinės kartos dailininkių, scenografė, kurios patys produktyviausi kūrybos metai sutapo su lietuvių teatro pakilimo ir kitimo laikotarpiu, t. y. aštuntuoju, devintuoju XX amžiaus dešimtmečiais. Po studijų Vilniaus dailės akademijoje (Vilniaus dailės institute), kur baigė scenografijos specialybę, Virginija Idzelytė iš karto buvo paskirta dirbti į Valstybinį akademinį dramos teatrą, kuriam anuomet vadovavo režisierius Henrikas Vancevičius. Beje, ši aplinkybė, kaip matysime, turėjo įtakos jos kūrybiniam gyvenimui. Šiame teatre teko dirbti ir su kitais, jaunesnės kartos, kūrybiškesniais režisieriais - Irena Bučiene, Algirdu Latėnu. Artimi ryšiai siejo su ryškiais savos kartos scenografais - Adomu Jacovskiu, Galiumi Kličium, Augiu Kepežinsku ir kitais, ypač kai reikėjo atstovauti lietuvių teatro dailę Pabaltijo scenografijos trienalėse, į kurias suvažiuodavo dalyvių ir stebėtojų teisėmis Rusijos, Baltarusijos ir kitų sovietinių respublikų menininkai bei menotyrininkai. Kita draugiškų ir profesinių susitikimų vieta visuomet buvo įžymioji Prahos kvadrienalė - paroda ir sykiu mokykla...
Per kelis kūrybinio gyvenimo dešimtmečius Virginija sukūrė per dvi dešimtis scenovaizdžių. Visuomet juose atpažinsi profesionalią dailininkę, kuriai suprantama pati scenografijos paskirtis spektaklyje. Daugelis jos, išmanančios literatūrą, scenovaizdžių rodo gilų dramaturgijos suvokimą ir gebėjimą atsiliepti į režisieriaus sumanymo, jo režisūrinės koncepcijos (jeigu tokia yra) poreikius. Kartais tie scenovaizdžiai, atliepiantys metaforinio teatro poetišką prigimtį, „pakelia" spektaklį, suteikia jam stiliaus bruožus, tam tikrą atmosferą, tarsi aplenkdami režisūros reikalavimus. Kartais - lieka vieniši. Kartais - organiškai įsilieja į bendrą spektaklio vaizdinės partitūros audinį („Junas Gabrielis Borkmanas"). Idzelytei nebūdingas atviras dekoratyvumas, teatrališkumas, kaip kad D. Mataitienės darbams, Virginija veikiau gilinasi į kūrinio psichologinius pamatus, į jam būdingą atmosferą. Spalvinė gama minkšta, minkšti toniniai perėjimai, jausti faktūros išryškinimo, ištobulinimo pomėgis. Šie bruožai natūraliai formavo dailininkės dėmesį kostiumams, kuriuose jos kaip scenografės braižas bene ryškiausiai atsiskleidžia. Tačiau kiekvieno spektaklio kostiumai yra visiškai kitokie, skirtingi, ir jų esmę sudaro ne vizualinis raiškumas, o stiliaus tikslumas ir subtilus lietimasis prie personažo charakterio (praeitimi alsuojantys, vystančios rožės rausvumo moterų kostiumai „Borkmane", paprasti drobiniai - „Ančiuko kryžiuje", skoningai stilizuoti, manieringi - „Moljere").
Atskira Virginijos Idzelytės kūrybos sritis - muzikiniai spektakliai. Dramos ir muzikinių teatrų gyvenimas Lietuvoje žengia visiškai skirtingais keliais, retai susitinka. Gal tik Kaune žiūrovai vienodai vertina šių dviejų teatro šakų meną. Todėl ir dailininkas, eidamas į muzikinį teatrą, turi kitaip save sustyguoti. Nors ir keista, tačiau gana racionalus grafikoje, į muzikinį teatrą patraukė Rimtis Gibavičius ir yra ten sukūręs puikių darbų - grakščią poetišką „Eglę Žalčių karalienę" baletui (beje, dar ir kinofilmui), netikėtai rūstų, juodai baltą su auksu „Don Žuaną" Kauno muzikiniame teatre...
Virginiją dažnai pamatysi nešiojantis sunkias scenografijos ar kostiumų istorijos knygas, kalbantis su studentais. Šiaip jau gerokai aplaidžioje Dailės akademijos atmosferoje, kur ypač atsainiai žvelgiama į teorines disciplinas, Virga, sakyčiau, atrodo keistai. Ji rimtai ruošiasi paskaitoms ir tiksliai žino, ką daro. Pedagogika palaiko ir studentų, ir jos pačios tonusą.
Audronė Girdzijauskaitė. Pradėdama šį pokalbį aš jaudinuos. Greičiausiai todėl, kad norėčiau aprėpti neaprėpiama - prisiminti visus Tavo darbus, visą tą ilgą kelią, kurio dalį mačiau iš arti. Atsimenu daugelį parodų, scenografijos parodų, kurios anuomet buvo kur kas dažniau rengiamos, atsimenu mūsų bendras keliones į Rygą, Taliną, kur būdavo įspūdingos ir gausios Pabaltijos respublikų trienalės su gausiais svečiais iš Rusijos (dažniausiai Maskvos ir Leningrado). Susitikimą Prahos kvadrienalėje. Daugelyje iš tų parodų buvo ir Tavo, Virga, darbai.Man susidarė įspūdis, kad didžioji dalis Tavo kūrybos kelio praėjo anuomet, sovietmetyje, o dabar tikriausiai ta kūrybos intensyvumą žyminti kreivė leidžiasi žemyn? Per dvidešimt laisvos Lietuvos metų labai pasikeitė žmonių pasaulėjauta, pasaulėvaizdis, visa tai veikė visas gyvenimo sritis, be abejo, ir teatrą. Tau teko dirbti su įvairiais režisieriais, įvairiuose teatruose, ar jauti skirtumą tarp režisierių, ar jauti pasikeitusį laiką?
 |
| Justino Marcinkevičiaus „Prometėjas. Ikaras”. Dailininkė – Virginija Idzelytė. Lietuvos akademinis dramos teatras, 1981 m. |
Virginija Idzelytė. Aš, kaip pameni, pradėjau darbo metus Akademiniame dramos teatre. Tokį gavau paskyrimą po instituto baigimo. Vėliau mes neatsitiktinai šį teatrą vadinom „teatru prie dvaro"... Tai nuo mūsų nepriklausė, daug kas nepriklausė nuo mūsų noro. Man buvo kokie 24 ar 25metai, kai aš pirmą kartą dariau spektaklį - Vancevičiaus kurso Muzikos akademijoje diplominį spektaklį „Pirmoji laisvės diena". Po to ir pakvietėmane į teatrą pastoviam darbui, nors oficialiai buvau paskirta į televiziją. Taip pradėjau dirbti su Vancevičium. Tas truko dvejus metus - toks dvilypis gyvenimas.
A. G. Ar visa tai, ką patyrei teatre, atitiko Tavo įsivaizdavimą?
V. I. Visiškai neatitiko. Pradžioj stebėjausi dėl vienų dalykų, vėliau - dėl kitų. Tarsi nebuvo jokių išorinių konfliktų, viskas vyko ramiai, sklandžiai. Bet aptarus su režisierium savo sumanymą, priėjus tam tikrų išvadų nueidavau į repeticiją ir pamatydavau, kad viskas kreipiama visiškai kita linkme. Tada galvodavau, kad kažko labai svarbaus nesupratau, kad kažkuo pati esu kalta. O po ilgesnio tarpo, jau daug vėliau ėmiau galvoti, kad, ko gero, manęs nesuprato.
A. G. O ar galėtumei teigti, kad Dailės institutas anuomet labai mažai tepajėgė suteikti studentams žinių apie teatrą?
V. I. Šiaip ar taip, anuomet buvo visiškai kitaip nei dabar yra. Dabar mes labai stengiamės duoti tų žinių, ir informacijos galimybės yra visiškai kitokios. Stengiamės, kad studentai kuo dažniau būtų teatre, o ir varyti nereikia - jie patys ten veržiasi, eina. Turi savo nuomonę, kartais pasėdi repeticijose, jeigu režisierius įleidžia. Kartais studentas gauna kokį mažą darbelį, projektuką, pradeda dirbti ir suvokia, kad tai labai sunku. Ypač sumanymo realizavimo galimybių požiūriu.
A. G. O kas Tavo mokytojai buvo?
V. I. Mes priklausėm anuomet tapybos fakultetui. Specialybę mums dėstė Vytautas Palaima, kurį laiką ateidavo dar Antanas Gudaitis, dėstė Augustinas Savickas. Dailininko amatą mes įvaldėm, bet techninių įgūdžių ar intelekto plotmėje (turint galvoje būtent scenografiją) gavome labai kukliai. Daug sėdėdavom bibliotekoj - patys ieškojom medžiagos, daug mokėmės iš knygų.
A. G. O ar atėjusi į teatrą jau žinojai, kad čia reikės ne tik iliustruoti veikalą, bet ir interpretuoti jį?
V. I. Taip, be abejo. Mes nebuvom tokie jau „nežiniukai", orientavomės. Mes važiuodavom į festivalius, į Varšuvą, į kitas vietas, kur tik anuomet buvo įmanoma. O anuomet lenkų teatre reiškėsi daug krypčių, srovių, ėjo toks mūsų visų mėgiamas žurnalas „Projekt". Mes beveik visi nebuvom tokie jau neišprusėliai ir turėjom didelį norą interpretuoti. Gal tai ir buvo didžiausia varomoji jėga.
A. G. Bet kai ateini į teatrą ir sutinki konkretų žmogų, tu tarsi patenki tam tikron priklausomybėn. Ypač nuo režisieriaus, nuo spektaklio vadovo.
V. I. Be abejo. Bet aktoriai, su kuriais kartais norėtum pasišnekėti apie jo personažą, tų kalbų kažkaip vengia, sako: „Aš tavim pasitikiu". Arba - „Šita spalva man netinka". Arba, jeigu kas nors gražu ar madinga gyvenime, gatvėj, tai nebūtinai tai turi ateiti į sceną. Ir atvirkščiai.
A. G. Tai vis dėlto rodo aktorių išsilavinimo stoką.
V. I. O ką jau kalbėti apie režisierius, kurie galvoja, kad jiems nelabai reikalingas dailininkas, kad jie ir patys gali kažkaip viską pasidaryti.
Dabar aš jau ramiai tokiems ir pasakau: „Tai Jūs ir darykit". O išpildytojai visuomet atsiras. O yra ir tokie režisieriai, su kuriais įdomu kalbėtis, ir tuomet mintis veda mintį, ir sumanymas tampa bendras, ir tarsi susitariame. O yra ir trečia rūšis režisierių, kai iš jo žvilgsnio iš karto suvoki, jog jis neturi jokių minčių ir žiūri į tave laukdamas idėjų ar tiesiog išsigelbėjimo. Tada pats siūlai. Kai gera nuotaika - daugiau, kai bloga - mažiau.
 |
| M. Bulgakovo „Moljeras”. Lietuvos akademinis dramos teatras, 1983 m. |
A. G. Pastebėjai, kad kartais režisierius su scenografu sueina į porą ir ilgai, vaisingai dirba, ir tas jų bendras darbas palieka gilų pėdsaką vienos ar kitos teatrinės kultūros istorijoje. Antai Maskvoje tokia pora buvo Jurijus Liubimovas ir Davidas Borovskis. Kartais man atrodė, kad toje poroje plastinių, giluminių idėjų plotmėje lyderiauja Borovskis. Leningrade tokia pora ilgą laiką buvo Georgijus Tovstonogovas su Eduardu Kočerginu, pas mus - Eimuntas Nekrošius ar Rimas Tuminas - su Adomu Jacovskiu. Dažno režisieriaus mintys nukreiptos į aktorių, per jį bandoma realizuoti savo sumanymą, o spektaklių plastinių, vizualinių prasmių lauką tenka formuoti dailininkui. Man regis, kai dirbi su daugeliu režisierių, tai toks bendravimas turi palaikyti gyvą kraujo apytaką, teikia galimybę keistis, kisti.
V. I. Dėl Liubimovo ir Borovskio pasakyčiau, kad jų darbas, kūrybinis bendravimas turėjo bendrą kodą. Tai svarbiausia. Esu mačiusi nuostabų jųdviejų spektaklį Vengrijoje - Dostojevskio „Idiotą". Dailininkas gali daug ką sugalvoti, bet jeigu režisierius nepagauna jo siunčiamos idėjos, kaip to kamuoliuko ping ponge, tai abu atrodo kaip durniai. O tu žiūri ir galvoji: „Gal čia ir nieko sau, bet nežinau, kodėl būtent taip." O minėtame „Idiote" buvo sumanyta labai paprastai: trys surūdiję metaliniai garažai sustatyti taip, kad aktoriai iš jų išeina kaip iš kokio šulinio. Režisieriaus aktoriams duotas kodas leido jiems vaidinti tik šioje erdvėje ir taip, kaip to reikalavo ši scenos erdvė. O jeigu aktoriai būtų vedami kitaip, tai Borovskis su savo garažais atrodytų visiškas idiotas... Tokių pavyzdžių turime ir Lietuvoje. Kone kiekvienas Nekrošiaus spektaklis su Jacovskiu skambėjo, ko gero, ne prasčiau už Borovskio su Liubimovu. Turiu galvoje „Pirosmanį" ir „Šimtmečius...", ir „Kvadratą"...Tai buvo tas atvejis, kai žiūrėdamas spektaklį negalvoji, kieno kas čia padaryta.
A. G. Panašiai ir Tumino su Jacovskiu spektakliuose...
V. I. Taip. Tik anuomet visa tai buvo dar labiau nauja, kai matei, kaip daiktas, aktorius, režisierius - viskas veikia viena kryptimi. Tas jų teatras privertė nenusivilti teatru kaip tokiu. Kartais matydamas visokį šlamštą pradedi galvoti: o kam tas teatras. Gero teatro visuomet yra nedaug, ir jis iš tikrųjų yra galingas ir paveikus.
A. G. Sakai, gero teatromažai. Be abejo. O tada reiškia, kad visas tas jo vystymosi procesas nuo senovės laikų iki mūsų yra gero teatro ieškojimas? Tai ir neleidžia sustot.
V. I. Iš tikrųjų to džiaugsmo yra labai mažai. Retai kada pavyksta.
A. G. Ar iš karto tai pajunti? Gal tik vėliau?
V. I. Nuojauta visada yra, o su metais atsiranda ir dar vienas dalykas: blogame spektaklyje ir gera scenografija yra bloga. Pajunti savo darbo beprasmybę, ir tada sakai sau, kad dar keli mėnesiai ar pusmetis yra išmesti.
A. G. Tavo darbų sąrašas muzikiniuose teatruose - labai ilgas. Ir man atrodo, kad daugelis žmonių, ypač dramos mylėtojai, jo net neįsivaizduoja. O man tai gėda prisipažint, kad Tavo muzikinis gyvenimas praėjo man pro šalį ir apskritai, ko gero, nepelnytai atsidūrei už kritikos dėmesio ribų. Tuo svarbiau paklausti, ar anksčiau kaip nors buvai susijusi su muzikiniu pasauliu, ar turėjai savo specifinį santykį su muzika? Kaip pirmą kartą atėjai į muzikinį teatrą?
V. I. Aš labai mėgstu dirbti muzikiniame teatre, gerai ten jaučiuosi ir man atrodo, kad man ten gerai sekasi.Man lengviau pavyksta susikalbėti su režisieriais ir netgi jaučiu tam tikrą satisfakciją, kad užbaigus darbą turiu į ką pasižiūrėt.
A. G. Tai muzikinis teatras galbūt yra dar labiau teatras?
V. I. Taip, dar labiau teatras. Negaliu pasakyti, kad nemyliu dramos teatro. Ne. Buvo džiaugsmo ir ten. Pavyzdžiui, su Tuminu darėm „Katė ant įkaitusio skardinio stogo" arba Širvio „Čia nebus mirties". Taip atrodė, kad aš ten nieko nepadariau ar - beveik nieko. Bet man malonu buvo šį spektaklį žiūrėti...
A. G. Ta vadinamoji „muzikinė dramaturgija" turbūt yra pasąmonėje ir ji nejučiomdiktuoja plastinius sprendimus, formas?
 |
| J. Švarco „Pelenė”. Rež. – Julius Dautartas, scenografė – Virginija Idzelytė. Lietuvos Nacionalinis dramos teatras |
V. I. Muzikinis teatras yra išskirtinis. Kai buvau jauna, man atrodė, kad aš muzikinio teatro nemėgstu, nes tai, ką mes anuomet matydavom teatre, atrodė pasenę, perkrauta, butaforiška. Ir net kai tekdavo nuvažiuoti, sakykim, į tą socialistinį pasaulį už sienos, stengdavaus kur nors įkišti nosį, pažiūrėti ką nors iš tų muzikinių spektaklių ir netikėtai kartais susižavėdavau. O paskui supratau, kad muzikiniai spektakliai yra tokia meno sritis, kuri reikalauja labai didelio žinojimo. Ir kai pamatai pačius didžiausius, stipriausius spektaklius, kurie tave apstulbina stačiai, supranti to teatro didybę, nepakartojamumą. Minėtos kelionės į Kanadą metu Toronte teko pamatyti Weberio „Phantom of the Opera" operą ir tikėjausi pamatyti amerikoniškai prabangų, „pritrenkiantį" daiktą, o nustebino labai skoningas, nepakartojamo vokalo spektaklis. O dailininkas ten ir yra muzikos dalyvis - ir jo nėra, bet viskas buvo tiek tobula, kad nėra žodžių tam apibūdinti. Mums dar labai toli iki to lygio. Mano matyta opera Toronte ėjo penkerius metus. Į šį spektaklį buvo investuoti didžiuliai pinigai, bet investicijos su kaupu atsipirko... Dirbant mūsų teatre, iškyla visai kitokio pobūdžio problemos. Kartais net pasijuoki iš savęs. Kauno Muzikinio scena - maža, nors aš ją labai mėgstu; ir tada pradedi galvoti, kaip čia padarius, kad scenoje nebūtų nieko nereikalingo. Kai scena maža, tai svarbiausia žinoti žaidimo taisykles: deramai išnaudoti jos gylį, aukštį, techniką. Juk ir tapybos geras darbas nebūtinai didelis.
A. G. Man atrodo, priklausei tai kartai, kuri atėjo su tokiais, sakykime, idealais, dideliais troškimais, turėjo iliuzijų, kurių galbūt šiandieniniai jaunuoliai nebeturi, nes ateina ne tokie jauni, patenka į tokį skubantį, konkuruojantį, kopiantį laiptais aukštyn pasaulį ir neturi tokių iliuzijų. Gal dažniau žiūri, kaip čia prisitaikius?.. Žiūrėdama kai kurių populiarių šiandien režisierių darbus, jaučiu, kad tai jau svetima man zona. Ne todėl, kad nesuvokčiau, o todėl, kad mano gyvenimiška ir estetinė pozicija yra visiškai kitokia. Priimu visokį modernų teatrą, bet negaliu priimtimene cinizmo, patologizmo ir tuštumą dengiančio dekoratyvumo. Todėl man labai labai įdomu, kaip Tu, Virga, bendrauji su jaunaisiais, ko iš jų lauki, ko jų mokai - juk esi ir Dailės akademijos dėstytoja.
V. I. Tenka daug bendrauti su savo mokiniais. Vienintelis dalykas, kuo galėčiau pasidžiaugti - tai gerais santykiais su savo studentais. Man regis, mus sieja abipusis supratimas. Kai žmonės baigia mokslus, praeina keletas metų, bet susitikę gatvėje, mes niekuomet nepraeinam pro šalį, o sustojus visada yra apie ką paklausti ir sužinoti. Be to, jeigu tik yra galimybė, mes stengiamės „prakišti" tą jauną dailininką, kad ir su nedideliu darbeliu. Ir jie šitai žino. Nejaučiu tarp mūsų kartų barjero.
A. G. O ar turi, Virga, didelį kraitį sukaupus? Kur didžiuma Tavo eskizų, piešinių?
V. I. Turiu prisipažinti, kad turiu labai nedaug sukaupusi, viskas kažkur pasklido, išdovanota, yra ir muziejuose. O kai kurie mano mokiniai jau dabar turi savo taip vadinamus „portfelius", kuriuose ir padėta, ir atšviesta, ir nufotografuota. Ir atrodo iš tiesų visko nemažai. Juk kai kurie dai-lininkai net aktorius su kostiumais paprašo nufotografuoti. Turbūt teisingai daro - juk tą savo įdirbį reikia kažkaip fiksuoti, sukaupti, išsaugoti.
V. Idzelytę kalbino Audronė Girdzijauskaitė
DRAUGAS
