Sausio 20, 21 d. Vilniaus teatre „Lėlė“ premjera - Karolio Vilko režisuotas spektaklis vaikams „Indėnukas Džo“. Sceonografas - Romanas Duda, kostiumų dailininkė - Ieva Šimukonytė, šviesų dailininkas - Povilas Laurinaitis, projekcijų autorius - Jonas Rūkas. Vaidina: Šarūnas Gedvilas, Žygimantė Elena Jakštaitė, Laurynas Jurgelis, Lijana Muštašvili, Imantas Precas, Gediminas Rimeika, Asta Stankūnaitė, Rūta Šmergelytė. Kalbamės su indėnuką Džo vaidinančiu Gediminu Rimeika.
Tai jau antras jūsų darbas kartu su režisieriumi Karoliu Vilku. Gal galite pasidalyti patirtimi kuriant su šiuo režisieriumi?
Kartu studijavome aktorinį, o trečiame kurse jis sugalvojo pabandyti režisuoti. Pamažu atsirado „Vaikystė“, kurioje man atiteko Kūdikėlio vaidmuo. Rodėm tą spektaklį įvairiose vietose. Jis labai kito, stengdavomės repetuoti prieš kiekvieną parodymą. O vasarą Karolis pasakė, kad nori statyti spektaklį vaikams, ir pakvietė jame vaidinti. Jo spektakliai labai vizualūs. Aišku, aktorius juose irgi svarbus, bet tai labiau emocinė pusė.
Kaip apibūdintumėte indėnuko Džo vaidmenį? Esate minėjęs, kad jis tarsi Raudonkepuraitės atitikmuo...
Taip, mes tai supratom baigiantis repeticijoms. Kaip dažniausiai ir būna statant spektaklį. Tavo vaidmuo vis kinta, o paskutinę savaitę paaiškėja, apie ką jis... Daug diskutavom su Karoliu, o Raudonkepuraitė mums tapo lyg rakteliu. Jos dėka man viskas susidėliojo. Režisieriui tas berniukas atrodė gana teatrališkas, infantilus. O aš to labai nenorėjau. Galiausiai nusprendėme, kad reikia šį vaidmenį išbandyti su žiūrovais. Man atrodo, kad publika, ypač vaikų, yra neatsiejama spektaklio dalis. Per generalinę repeticiją pamatėm, kad tas kaubojuko-indėnuko personažas turi formuotis kartu su vaikais.
Svarbu vaikams nemeluoti. Pavyzdžiui, Pauliaus Tamolės „Raudonkepurėje“ vilkiu didžiulį, trijų metrų vilko kostiumą. Vaikai vis bando įsitikinti, kad jis netikras, kad čia žmogus. Kai patvirtinu „taip ir yra, juk matot mane“, jiems būna ramiau. Kai vaikas įvardija sau, kas tai yra, nebelieka baimės ir atsiveria laisvė vaizduotei. Tai labai svarbu - laisvai kurti, kai žiūri spektaklį.
Kaip jaučiasi aktorius, atėjęs į susiformavusį kolektyvą?
Kiekviename kolektyve savos taisyklės. Nacionaliniam (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, - M. B.) tai jaučiasi mažiau, nes ten begalė samdomų aktorių. Jie galbūt labiau pripratę prie to, kad ateina vis kiti. O „Lėlėje“ tas taisykles pajunti iškart. Bet dėl to buvo ir įdomu, nes kartu kažko išmokome. Aš, pavyzdžiui, su lėlėm nesu vaidinęs. Tik su kaukėmis. Ir man buvo įdomu stebėti, kaip aktoriai lėlininkai dirba, jie juk įgudę jausti daiktą, per jį kalbėti. „Indėnuke Džo“ jie veikia su didžiuliais Ievos Šimukonytės kurtais kostiumais.
Dažnai vaidinate aktorių (Pauliaus Tamolės, Pauliaus Markevičiaus, Karolio Vilko) režisuotuose spektakliuose. Ar jų darbo metodai kuo nors panašūs? Gal darbas su jais labiau komandinis?
Gera pastaba! Kiekvienas, žinoma, kitoks... Man apskritai labai svarbu komanda. Visada stengiuosi būti jos dalimi. Kai kurie režisieriai (ne buvę aktoriai) sukuria tam tikrą hierarchiją. Tai irgi nėra blogai, tiesiog toks kūrybos būdas. O aktorius, tapęs režisieriumi, galbūt labiau jaučia, kas yra tie personažai ir kaip aktoriai juos kuria.
Ir gal jie neturi tokio aiškaus spektaklio vaizdinio nuo pat pradžių?
Voilà! Ir kitokį vaizdinį turi. Bet dirbant net su geriausiais režisieriais tie vaizdiniai, spektakliai kinta. Nuo dailininko, kompozitoriaus, viso kolektyvo indėlio viskas labai keičiasi...
Vaidinate daug spektaklių, kuriuose vis judama iš vienos erdvės į kitą. Kaip tokiais atvejais jums atrodo žiūrovai? Ar atstumas tarp jų ir jūsų sumažėja?
Jo tarytum apskritai nėra. Žiūrovai yra šalia, tik tiek, kad tu dar ir kalbi. Supranti, kad tai spektaklis, bet toks transas užneša kartais... Pavyzdžiui, Pauliaus Tamolės „#beskambučio“ mes apskritai nelabai vaidinam. Viskas labiau paremta istorijomis, vaikystės išgyvenimais mokykloje arba asmeniniais pokyčiais. Tiesiog dalijamės tuo. Kiekvienąkart, atrodo, pasakoju tą patį, bet klausant mokiniams, jų tėvams ir mokytojams tarsi vis iš naujo išgyvenu tai, kas seniai išgyventa. Visada įdomu atlikti kitokią aktorinę užduotį, nei nustatyta klasikiniuose rėmuose. Oskaro Koršunovo kurse viskas jau buvo orientuota į šiuolaikinį vaidybos modelį... Nuo pat pirmo kurso buvo tas artimesnis kontaktas su žiūrovais, labai daug eksperimentavome.
Tad laisvės akademijoje užteko?
Taip. Gerus dėstytojus turėjom. Visi labiau praktikai nei pedagogai - vaidino arba režisavo teatre. Kasdien būdami scenoje galėdavo pasidalyti tuo, kas vyksta: žiūrovų reakcijomis, netikėtais nutikimais, aktorių sprendimais scenoje (ne tik Lietuvoje, bet ir kitur pasaulyje). Tas dalijimasis turbūt ir sukūrė kažkokią kūrybinę laisvę. Nors pedagogikos kartais gal ir pritrūkdavo...
Kiek pamenu, jūsų kursas labai anksti pateko į teatrą.
Tikrai anksti. Jau antram kurse su Vidu Bareikiu pastatėme spektaklį „Įstabusis ir graudusis PLANAS B“. O trečiame jau turėjome du išbaigtus spektaklius.
Nebuvo kokio nors šoko?
Gal šioks toks. Bet kadangi buvo ir labai įdomu, smalsumas nugalėjo baimę.
O nebuvo grėsmės jau trečiame kurse pasijausti labai geru aktoriumi?
Oi ne, man atrodo, kad darbas labai greitai nuleidžia ant žemės...
Kaip jums atrodo, ar jaunesni, t.y. jūsų kartos, aktoriai turi daugiau entuziazmo? O gal į teatrą jie ateina jau pavargę?
Būna visaip. Manau, kad entuziazmo turi ir jauni, ir seni. Tai labai individualu. Arba tau patinka vaidinti, būti scenoje, arba ne. Man kuo toliau, tuo labiau norisi įvairesnių, keistesnių vaidmenų. Entuziazmas turbūt ir atsiranda bedirbant.
O ką jums duoda vaidyba, kaip matote šią profesiją?
Gal negražu taip sakyti, bet, man regis, aktorius yra egoistas ir jam patinka dėmesys. Malonu pabūti kažkuo kitu, dalintis tuo su partneriais ir žiūrovais. Įdomu matyti, kaip tavo vaizduotę veikia vienas ar kitas personažas. Ir suteikti žiūrovams kokių nors emocijų, kurios jiems galbūt pasiliks. Kai paklausi žmogaus, ką jis atsimena iš vieno ar kito spektaklio, jis nepradeda pasakoti naratyvo. Tai būna kažkokios akimirkos. Atrodo, žmogus išsineša tik tam tikrą emociją. Aišku, man taip atrodo iš dabartinės perspektyvos. Tai irgi svarbus aspektas, kad aktoriui su laiku atrodo kitaip...
Galbūt projektai, kuriuose dabar dirbu, nuleidžia ant žemės, nes visų pirma reikalauja būti savimi. Ypač Pauliaus Tamolės „#beskambučio“, per kurį prisimenu, koks buvau dar prieš studijas. Kai spektaklyje kalbu apie savo vaikystę, atrodo, kad nelabai ir pasikeičiau. Taip, įgijau kažkokį žodyną, lengviau bendrauju, bet iš esmės esu toks pat vaikas. Didžiausią malonumą man teikdavo būti su draugais ir galimybė nejausti laiko. Sąmoningai ar ne - grįžau prie to paties. Kažkas sugalvoja, kaip žaisti „tuku tuku“ kitaip, kažkas atneša daugiau pagaliukų ir prasideda toks kūrybinis procesas... Taip ir teatre, kažkas atsineša sumanymą ir tu pasiduodi.
