Aktorius Donatas Želvys sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Erinijos“ (rež. Sergejus Loznica, Jaunimo teatras (JT), 2022), „Miškelis“ (rež. Valentinas Masalskis, Klaipėdos jaunimo teatras (KJT), 2022), „Įstrigę“ (rež. Árpádas Schillingas, KJT, 2021), „Jūrinės šviesos“ (rež. Jonas Tertelis, KJT, 2020), „Motina“ (rež. Darius Rabašauskas, KJT, 2019), „Raudona“ (rež. Masalskis, JT, 2018), „Dvi Korėjos“ (rež. Kamilė Gudmonaitė, KJT, 2018), „Mūsų miestelis“ (rež. Rabašauskas, KJT ir Nacionalinis Kauno dramos teatras, 2018), „Kontrabosas“ (rež. Masalskis, KJT, 2016), „Ledas“ (rež. Paulius Ignatavičius, KJT, 2015), „Kita mokykla“ (rež. Masalskis, KJT, 2013) ir kt.
-----
Pokalbį norėčiau pradėti nuo naujausio jūsų vaidmens Sergejaus Loznicos spektaklyje „Erinijos“. Koks buvo kūrybinis procesas? Žiniasklaidoje pasklido diskusijų ir chaoso, o kaip viskas atrodė iš vidaus?
Kūrybinis procesas nebuvo chaotiškas. Vis dėlto jis pareikalavo daug laiko dėl didelio medžiagos kiekio ir Loznicos taikomo metodo, kurį reikėjo suprasti ir priimti. Teko ieškoti, kurie režisieriaus kino principai veikia teatre, o kurie ne. Iš pradžių į viską žvelgiau įtariai, bet ilgos diskusijos su režisieriumi, bendrų požiūrio taškų paieškos ir jo filmų peržiūros leido prieiti prie išvadų, apibrėžiančių spektaklio kryptį ir mano vaidmenį. Jis aktualiai kalba apie piktadarį, kuris pripažįsta kaltę, kai pasaulyje vyrauja visiškai priešinga situacija.
Spektaklyje matome, kad viena karo dalyvių dalis buvo nuteista per Niurnbergo procesą, o kita liko nepaliesta. Mano personažas Maksimilianas Aue yra intelektualus, bet per jo istoriją atsiskleidžia, kaip sistema sugeba įtraukti net tokius žmones ir nukreipti juos daryti žiaurius darbus. Todėl per visą spektaklį režisierius teigia, kad privalu mąstyti net visuotinio pasidavimo sistemai atveju, antraip gali būti labai daug negatyvių pasekmių.
Ar tai, kad esate vaidinęs kine, padėjo geriau suprasti režisieriaus reikalavimus kuriant šį spektaklį?
Šiuo atveju Loznica vis tiek kuria spektaklį, o ne kinematografinį darbą. Iš pradžių mes ilgai analizavome tekstą, dirbome mažoje erdvėje. Išėjus į sceną kai kurios mintys keitėsi dėl pačios teatro meno specifikos. Dauguma aktorių padėjo režisieriui prisitaikyti prie teatro braižo ir pereiti į jį iš kino. Vis dėlto kuo toliau, tuo labiau pastebiu vis didesnį skirtumą tarp teatro ir kino, nors visada stengiuosi išlaikyti vidinį personažo realizmą.
Kuo dabarties kontekste jums įdomus Maksimiliano Aue personažas ir jo istorija?
Nežinau, ką menas gali pasakyti žiaurumo tema po Bučos įvykių. Socialinių medijų erdvėje kasdien matome žiaurumų liudininkus. Ką tokiu atveju galima daugiau pasakyti apie žiaurumą? Todėl spektaklis „Erinijos“ pasakoja ne apie patį žiaurumą, Holokaustą, bet apie tai, kaip susikuria mašina, įtraukianti į save įvairius žmones. Be to, jame atkreipiamas dėmesys į tai, kad dažnai nepastebima, kaip tokia sistema kuriasi, kaip suformuojami žmonės, galintys nekęsti kitų, žudyti kitas tautas. Rusijoje gyvenantys asmenys, kad ir ką apie juos kalbėtume, yra žmonės, būtent iš to kyla klausimas, kaip sukuriama ši mašina ir kaip ji įtraukia tokį didelį kiekį kitų.
Kokia buvo pirminė jūsų reakcija susipažinus su šiuo personažu ir Jonathano Littello romanu „Gero linkinčiosios“ („Les Bienveillantes“)?
Visų pirma, tai intelektualus kūrinys, iš pradžių keliantis abejonių, kaip suvaldyti visą pateikiamą istorinę medžiagą ir sutelkti į vieną vaidmenį. Į šį kūrinį žvelgiau kaip į iššūkį. Be to, kilo klausimas, kiek galėsime trumpinti šią medžiagą, ją karpyti, perdėlioti. Kasdien su režisieriumi apie tai diskutavome, ieškojome, kaip geriausiai ir tiksliausiai suformuoti tekstą, nes jame gausu įvairių temų, potemių, kurias teko išgryninti, tikslinti ar atsisakyti tam tikrų nuo pagrindinės ašies nukrypstančių idėjų.
Jei kalbame apie Jaunimo teatre sukurtus vaidmenis, ką jums reiškia vaidinti kartu su mokytoju Valentinu Masalskiu spektaklyje „Raudona“? Kiek tai leidžia permąstyti savo, kaip aktoriaus, augimo laikotarpį? Ar priartėjote prie tam tikros teatro ir aktorinės vizijos, kurią norite plėtoti?
Vaidinti su Masalskiu yra gera, nes jo vaidyba nukreipta į partnerį. Jis stengiasi jį padaryti geresnį. Taip visa energija nukreipiama į kolegą, bet kartu iš jo reikalaujama atgalinio ryšio - nukreipti energiją į jo personažą. Pavyzdžiui, kartu kūrėme monospektaklį „Kontrabosas“. Darbas buvo intymus, jį kurdami visą vasarą praleidome užsidarę rūsyje Klaipėdoje. Tai buvo pirmas darbas su Masalskiu kaip su kolega, atskleidęs daug paslapčių, išnagrinėjome įvairius vaidybos ir kūrinio aspektus. Todėl vaidindamas pirmuosius „Kontraboso“ spektaklius jaučiausi ramus, nes Masalskis padėjo užsiauginti „raumenis“, leidusius jaustis saugiai. Be to, nors šis spektaklis bus rodomas jau 120-ą kartą, jį visada repetuoju ir dieną prieš stengiuosi atsidurti kūrinio rėmuose. Spektaklis turi likti aktualus, taip parodydamas konkrečią vaidybos mokyklą.
Prieš spektaklį „Raudona“, kurį vaidiname jau ilgai, pasiruošimas išlieka toks pat. Niekada neleidžiu sau pasijausti scenoje „ką nors padaręs“. Masalskis pastebi net smulkiausias detales, mažyčius minties nukrypimus spektaklio metu. Vaidinant drauge reikia atiduoti viską.
Kiek jums vis dar svarbi Valentino Masalskio, kaip mokytojo, įtaka?
Masalskis yra mokytojas ir draugas, nepaliekantis nežinioje. Jis nenurodo, ką tiksliai reikėtų daryti, bet leidžiasi į diskusiją, pokalbį, suteikia įkvėpimo net pesimistiškiausiais momentais. Jam visų svarbiausia, kad bet kokioje situacijoje pats priimčiau sprendimą. Už tai jį labai gerbiu. Jis tikras aktorius - toks, kokį tik galiu įsivaizduoti: intelektualus, užjaučiantis, galvojantis ne apie save, bet apie kitą, ne apie populiarumą, o apie meno prasmę. Jis tiki meno prasme ir tuo, ką menas gali duoti žmogui.
Klaipėdos jaunimo teatre kuriate nuo jo atidarymo. Kuo šis teatras unikalus? Ar Klaipėda turi specifinį, jums artimą teatro braižą?
Klaipėdos jaunimo teatras visų pirma yra kolektyvas, kuriame svarbus vienas kito palaikymas. Jis tarsi komuna, šeima. Be to, man lengva išgirsti šio teatro kolegų kritiką, net jei ji griežta, stipri, nes ji niekada nebūna piktybinė, o turinti tikslą padėti kolegai ir neleisti jam užmigti girdint vien pagyras. Po tiek metų darbo kartu norisi kviesti kolegas į spektaklius. Visada laukiu jų pastabų, patarimų, nes mes gerai žinome silpnąsias ir stipriąsias kiekvieno puses. Svarbiausia, niekada negalime kritikos nutylėti, bet žinome, kaip kam ją pasakyti.
Klaipėda labai tinkama kūrybai. Vasarą miestas judrus, bet žiemą ten galima tik užsidaryti ir kurti. Todėl atvažiavęs į Vilnių dirbti spektaklyje „Erinijos“ pamačiau, kad disciplina čia daug laisvesnė. Klaipėdoje esu pratęs dirbdamas spektaklyje į teatrą eiti kasdien, o kai neturiu darbų, tada stengiuosi pažiūrėti visus kolegų spektaklius, filmus, skaityti knygas. Vilniuje ši takoskyra nėra tokia ryški, bet mano asmeninė rutina nepasikeičia, todėl supratau, kad mano, kaip aktoriaus, darbo įpročiai nepriklauso nuo miesto, kuriame dirbu. Galbūt kitiems reikia dažniau ir daugiau vis ką nors naujo pamatyti, nueiti į barą ir t. t., tačiau mane tai išblaško ir vėliau būna sunku grįžti prie savo darbų.
Dėkoju už pokalbį.
