Pokalbis su Olga Lapina
Šiuo metu Vilniaus mažajame teatre (VMT) naują spektaklį vaikams „Brangusis atrakcionų parko dėde" (įkvėptą Tuvės Janson kūrybos) repetuojančiai Olgai Lapinai pabodo, kad visi klausia, kodėl ji studijuoti išvyko būtent į Maskvą. Vis dėlto būtent nuo to pradėjome pokalbį su „Auksiniu scenos kryžiumi" praėjusį sezoną apdovanota režisiere, atrodytų, taip staigiai įsiveržusia į Lietuvos teatro gyvenimą.
Tai vis dėlto - kodėl Maskva?
Išvažiavau į Maskvą, net tai yra tikrai gera vieta studijuoti, kai nori gauti režisieriaus išsilavinimą ir nori patekti į vieną iš geriausių mokyklų, - mano atveju, GITIS. Aš žinojau, kad stosiu ten ir niekur kitur, net dokumentų kitur nepadaviau, toks, sakytum jaunatviškas maksimalizmas buvo. Ir kultūriniai ryšiai, juk aš - rusė... Ten didelis teatro kontekstas, - teatro, kultūros sostinė. Vien gyvenimas Maskvoje, be studijų, duoda daug, - vienoje vietoje gali daug pamatyti per visas kultūros sritis. Ir gyvenimiška patirtis: išvažiuoti iš Klaipėdos į 20 milijonų gyventojų miestą yra gera pamoka. Puikiai žinojau ir tai, kad norėjau patekti pas konkretų dėstytoją, vadovą (Olegas Kudriašovas - aut. past.), būčiau pasiryžus laukti kitų metų.
Aš tikiu tokiais dalykais, kaip likimas. Lemta arba ne. Atsitiktiniai susitikimai, staiga sužinota informacija... Tiesiog stengiuosi tą išnaudoti, galbūt todėl kartais atrodo, kad labai drąsiai elgiuosi.
Kiek metų praleidai Maskvoje?
GITIS´e yra penkerių metų studijų programa, iš kurių penkti metai sudaryti iš daugelio valandų savarankiškos praktikos, reiškia, kad tada tu jau dirbi. Iš tų paskutinių metų nepraleidau nė dienos Maskvoje, bet darbo gynimas ir yra tavo ataskaita už tuos praėjusius metus. Nors iš esmės po keturių kursų tu turi dar penketą metų darbui apginti,- su mumis gynėsi žmonės, baigę pagrindines studijas prieš trejus, ketverius metus.Tai yra normali praktika.
Kur tuo metu dirbai?
Rusų dramos teatre. Išleidau vieną spektaklį, repetavau, organizavau mokyklų teatrų festivalį. O paskui, kai atėjo laikas ginti diplomą, man pasiūlė darbą Brazilijoje. Nusprendžiau važiuoti ten, o diplomą gintis po metų. Ten buvau spektaklio projekto pedagogė, dirbau su aktoriais, užsiėmėme trenažais. Dabar ten yra išleistas spektaklis, inspiruotas skirtingų Čechovo apsakymų - „Eclipse" (pavadinimas neverčiamas, brazilai rašė angliškai). Jurijus Alšicas buvo šio projekto vadovas. Mes kartu su juo dirbame labai daug ir dažnai, ypatingai tuomet, kai darbas siejamas su pedagogine praktika. Būtent jis mane įkvėpė dirbti šioje srityje. Jis parodė, kad teatras nėra produkcija, o pagrindinis dalykas jame yra procesas, per kurį semiesi, gauni naujos informacijos, įgūdžių. Jei spektaklis tampa tavo sukauptų „fokusų" paroda, - tai viena, bet kiekvieno proceso metu tu turėtum sužinoti ir išmokti ko nors naujo. Ir režisierius gali kurti kas kartą naujai, nežinodamas, kur tai nuves, kaip tai atrodys.
Daug priklauso nuo žmonių su kuriais dirbi, galima, žinoma, visuomet dirbti su ta pačia grupe, kuri pritaria tavo pasirinktai metodikai, nori kartu ieškoti, kuriems yra įdomu. Bet kartais būna ir taip, kaip dabar. Aš atėjau į Mažąjį teatrą be nuostatų, nežinodama aktorių, jų darbo būdo. Jei žmonės yra profesionalai, jei suvokia tokio darbo vertę, jie įsijungia, jiems tai patinka.
Kiek dabar suskaičiuotum savo sukurtų spektaklių?
Niekada neskaičiavau... Labai nedaug! Ir jie visi skirtingi, ir mano indėlis juose skirtingas.
Rusų dramos teatre sudėtingiau, nes ten turi išlaikyti pusiausvyrą tarp savo kūrybinių pasiūlymų ir pareigų, nes esi etatinis režisierius ir prisidedi prie vykstančių projektų. Tarkime, pirmais metais turėjau prisidėti prie jau pradėto darbo „Paskutinysis aistringas meilužis". Tai nebuvo mano medžiaga, mano teatras, ne aš kviečiau aktorius, bet, manau, tai buvo labai gera praktika, - darbas su profesionalais, susipažinimas su to teatro kontekstu.
Kiek žinau, dėstai Klaipėdoje?
Taip, Klaipėdos universiteto Menų fakultete, režisūros katedroje. Gavau trečio kurso studentus, tiksliau studentes - vienos merginos. Ir dar buvo vienas kursas: Klaipėda turi vienerių metų studijas užsieniečiams.Programa ruošta kartu su Skandinavijos teatro mokyklomis, studijų metai čia atvažiavusiems užskaitomi kaip metai jų mokykloje. Aš, pavyzdžiui, neturėjau prabangos po pirmo studijų pusmečio statyti spektaklio, o jie gavo tokią galimybę, ir to nereikia bijoti. Manau, kad kursas kaip tik buvo sėkmingas, - per tą trumpą laiką jie suprato, kiek visko sudaro tą kompleksinį kūrinį - spektaklį. Suprato, kiek daug visko reikia žinoti ir padaryti, norint jį įgyvendinti.
Pradėjau ir pati studijuoti, kažką panašaus į neakivaizdžią magistratūrą Nacionaliniame Meksiko autonomijos universitete (UNAM). Ten mes bandome persvarstyti visas pedagogikos tradicijas ir ieškome naujų modelių, nes, pavyzdžiui, rimta rusų teatro pedagoginė tradicija stipriai nepakito nuo Marijos Knebel laikų. Mums aktualu, pavyzdžiui ar tai, jog visi pirmo kurso aktoriai vaidina gyvūnus, vis dar atitinka mūsų mąstymą, reikalingą pasiruošimą? Tai turi būti rimtai persvarstyta. Mes bandome ieškoti metodologijos, taip atsiranda daug naujų pratimų. Manoma, kad dabartinė pasaulinė krizė visose srityse prasideda nuo studijų, tai pedagogikos krizės. Nėra naujo mąstymo, inovacijų, neatsiranda naujo lygio specialistų... Ir kaip sniego rutulys visa tai ritasi toliau.
Jūsų kursas tarptautinis?
Taip. Yra 20 studentų iš Rusijos, Suomijos, Lenkijos, Brazilijos, Kolumbijos, Meksikos, dar laukiame prisijungiant kelių kitų Europos šalių atstovų. Aš esu jauniausia, o mano vyriausiam kursiokui - 61-eri . Jie visi yra profesionalai, dirbantys aktoriai ir režisieriai, turintys pedagoginės praktikos. Patirtis šioje srityje buvo viena iš pagrindinių atrankos sąlygų.
Kaip tu sieji pedagogiką ir vaikiškus spektaklius?
Tiesiogiai. Vaikiškas spektaklis stipriai skiriasi nuo spektaklio suaugusiems būtent iš pedagoginės pusės, nes vaikui, žinodamas jo mąstymo būdą ar poreikius, tu siūlai produktą, kuris jam turėtų būti pavyzdžiu, pamoka. Tu prisiimi pedagoginę atsakomybę, nes ką duodi vaikui valgyti, tą jis ir virškins. Tokia pozicija profesijoje šiuo atveju yra ir pilietinė, nes tai susiję su publikos krize, apie kurią visi kalba... Juk publiką reikia ugdyti nuo mažens, o ne imti ir šokiruoti 50-ties metų namų šeimininkę. Ne, tai irgi yra gerai, bet manau, kad reikia galvoti apie ateitį, apie tą kartą, kuri po to ateis į teatrą. Aš niekada nebūčiau ėjusi dirbti į teatrą, jei vaikystėje nebūčiau sužavėta gerų darbų, nebūčiau mačiusi, kad ten yra tai, kas man aktualu, kas patinka.
Buvo labai naudinga organizuoti mokyklų teatrų festivalį. Mokyklose dirba savo srities profesionalai ar pusiau profesionalai, nors jose teatras yra pasirenkamas dalykas. Yra įrodyta, kad vaikai, mokykloje lankantys teatro užsiėmimus, pasiekia geresnių rezultatų ir kitose disciplinose, taip pat augdami rodo daugiau humaniškumo, tolerancijos. Mokyklinis teatras yra ne koks saldainis, kuriuo mes viliojame vaikus - „ateik, žiūrėk, koks tu puikus aktorius, baigsi ir lipsi ant scenos". Mes suvokiame, jog jie turi tapti daktarais, inžinieriais, nereikalaujame būti aktoriais, - bet padedame jiems tapti žmonėmis, jausti meną, suprasti, kas jiems yra svarbu ir kokia svarbi yra kultūra, ryšys su ja.
Kai vaikai ateina į teatrą, mes turime adekvačiai žvelgti į jų reakcijas. Neseniai žiūrėjau spektaklį „Mama katinas", ten tėtis atsivedė sūnų, kuris po 15 minučių atsisuko ir paklausė: „O apie ką šitas filmas?". Galima sakyti: „Siaubas, vaikai net nesupranta, kad čia ne tas pats, kas 3D kinas, čia juk gyvi žmonės!". Tu turi su tuo gyventi. Vaikai dabar viską mato kitaip ir iš mūsų reikalauja kitų dalykų. Jie reikalauja, kad teatras jiems suteiktų tokį pat kiekį informacijos, kaip ir, tarkime, kinas. Keičiasi mąstymas, juk ir abiturientai yra kitokie, o pedagogai baisisi, kaip jie neskaito knygų. Dabar informacija keliauja kitaip: anksčiau informacijos reikėjo ieškoti, ją reikėjo iškapstyti, atrasti, dabar, kai jos yra tiesiog per daug, žmogus pradeda prie to prisitaikyti, kitaip su ja dirbdamas. Dabar tu turi atsirinkti. Keičiasi mąstymo principas: yra labai daug konteksto, eteris yra užterštas ir informaciją mes filtruojame. Bet tai nereiškia, kad teatras pralaimi kinui. Galbūt kai kuriais atvejais taip - technologijų, pasiekiamumo prasme . Bet teatrui lieka kažkoks momentas, kažkas, ko nerasi kine, kitose srityse, - tai gyvi žmonės, kurie veikia, yra galia įtakoti publiką čia ir dabar. Tai yra teatro esmė, tuo reikia didžiuotis ir už to kabintis, o ne pakabinti 20 naujausių skystųjų kristalų ekranų scenoje. Nieko senamadiško nematau tame, kad teatro esmė būtų gyvame žmoguje, aktoriuje.
Kaip tu pati atsirenki informaciją? Šiuo atveju - kūrinį, kurį statai Vilniaus mažajame?
Aš dirbau ASSITEJ kongrese Kopenhagoje ir Malmėje, ten rengiau teatralizuotus šiuolaikinių rusiškų pjesių skaitymus (priklausiau Rusijos delegacijai), dirbau su vietiniais aktoriais, kurie beveik visi buvo danai. Daug bendravau su vietos profesionalais, mačiau daug spektaklių ir likau absoliučiai sužavėta tuo, kaip jie dirba su vaikais. Ten teatras vaikams yra labai šiuolaikiškas, neinfantilus. Ir jų literatūra yra labai stipri. Jaučiasi gilios tradicijos, sąžiningas ir nebanalus darbas. Ne taip, kaip pas mus: rytoj vaidinu „Trijose seseryse", a, taip, dar bus ryte toks vaikiškas spektakliukas. O jie su tokia pagarba, atsidavimu kuria vaikams. Ta atsakomybė sužavi. Ten pamačiau tokio profesionalumo spektaklius vaikams, kokių ne visada pamatysi suaugusiems. Taip mano meilė skandinavams ir prasidėjo.
Beje, kai diskutavome apie amžiaus cenzo klausimą, sužinojau, kad jie turi specialią komisiją, kuri prieš premjerą ateina žiūrėti spektaklio. Pas mus yra tik vaikai ir suaugusieji, tuo tarpu 3 ir 11 metų vaikas - tai du skirtingi žmonės. Ten jie labai kvalifikuotai sprendžia, ar iš tiesų tam amžiui yra tinkamas spektaklis, ar nereikia keisti cenzo. Tai rodo ir jų teatro ir valstybės požiūrį į tai, ką mes siūlome vaikui. Ir nediskutuojama, kad apie kai kurias temas kalbėti per anksti: man pasakojo tokią gražią ir graudžią istoriją apie mirtį, ir tas žodis „Mirtis" skamba scenoje. Tai man pasirodė labai teisinga.
Buvo metas, kai skaičiau visas skandinavų pasakas, kokias tik galėjau gauti. Ten radau Zinken Hopp „Stebuklingaja kreidelę", kuri pas mus buvo nežinoma. O Tuvė Janson, „Trolių mumių" istorijos čia puikiai žinomos, nors nežinau, ar kas nors kada buvo ėmęsis konkrečiai Hemulio istorijos.
Kai manęs klausia, kuo skandinavų literatūra man yra ypatinga, atsakau, kad aš joje matau labai didelį potencialą, ją labai norisi apmąstyti, vis galvoji, kaip ją perkelti į sceną. Domina nestandartiniai personažai, daug ryšių su jų mitais, folkloru, tuo pat metu ir šiuolaikiški motyvai labai atpažįstami.
Tai apie ką bus „Brangusis atrakcionų parko dėde"?
Vaikai gali būti labai žiaurūs. Yra toks pavojingas amžius, kai jie pradeda egzistuoti grupėje, ir iš karto susikuria hierarchija, užimamos vietos, „kitokie" yra atstumiami daugumos. Spektaklyje bandysime kalbėti apie draugystes pagrindus ir toleranciją, kaip surasti bendrą kalbą su kitokiu, nei tu pats.
Dauguma vaikiškų spektaklių, kaip ir tavo minėtas „Mama katinas" kalba apie šiuos dalykus. Kuo skiriasi tavo idėja?
Noriu kalbėti apie tai, jog jei visi tavęs nemyli, tai automatiškai nereiškia, kad esi labai geras, bet tik va, gaila, nesuprastas. Tikriausiai kažką reikia pakeisti ir tau pačiam. Norime pažiūrėti į kitą barikadų pusę, - kas vyksta su tuo, kuris yra kitoks. Ir centriniu personažu tampa būtent tas Kitas, o ne tas, kuris iš pirmo žvilgsnio yra patrauklus. Jame irgi vyksta procesai, o gal jam taip patinka? Gal jis piktnaudžiauja savo kaip aukos pozicija, gal jis tiesiog kaprizingas?
Kas buvo svarbiausia atsirenkant aktorius? Kaip sekasi su jais susikalbėti?
Aišku, atsirinkti aktorius buvo sunku, nes nė su vienu iš jų nesu dirbusi asmeniškai.Bet tai įdomu, tai lyg mano asmeninis eksperimentas - ateiti pas žmogų, kurio visiškai nepažįsti ir surasti bendrą kalbą. Be abejo, aktoriai, su kuriais dirbu, yra profesionalai, kūrybiški, patyrę žmonės. Pavyzdžiui Edmundas Mikulskis teatre dirba tiek metų, kiek aš šioje žemėje dar neegzistuoju! O jei yra profesionalumas, atsiranda ir supratimas, bendras darbas.
Dabar darbas dalinasi į dvi dalis: aktorinę ir muzikinę. Per repeticijas su muzikinės dalies vadovu Artiomu Tulčinskiu aktoriai dirba beveik kaip muzikantai, mokosi valdyti balsus, groti instrumentais ir t.t.
Nes visoje Tuvės Janson kūryboje Hemulio giminaičiai susieti su muzika. Tarkime šiame kūrinyje jie groja pučiamaisiais. Todėl vystome svarbią temą apie atskleistą ir paslėptą talentą.
Jie visi yra talentingi, kūrybiški. Jų linksmumas yra kūrybos džiaugsmas, kiekviena jų gyvenimo diena - meno kūrinys. Spektaklyje visuomet skamba jų balsas, dainos, muzika. Galų gale ta tyla, kurią mėgsta Hemulis ir kurios jis negauna... Jis iš esmės gyvena apsuptas muzikos!
Stengsimės šiek tiek išlaikyti skandinavišką stilių, bus jų liaudiškų dainų, bet ir šiaip siekiame skambesio, intonacijų, būdingų šiauriečiams, taip, kaip mūsų aktoriai gali jas atlikti. Mikulskis išmoko tūbą pūsti, nežinau, ar kada nors prieš tai darė; Vytautas Rumšas jaunesnysis vaikšto ant kojūkų. Bet tai ir yra nuostabu! Kai tu žinai, kad iki šito projekto tu nemokėjai to ir ano, ir tai staiga atsirado.
Ar turi tolimesnių planų?
Man rūpi šiandiena, kuri vyksta dėl rytojaus repeticijos, o ta - dėl poryt, ir visos jos - dėl lapkričio 4 dienos. Galbūt viskas staiga pasikeis, gal po premjeros suprasiu, kad nekenčiu vaikų, mėgstu gyvūnus ir man staigiai reikia tapti veterinare. Aš į tai žiūriu ramiai. Bet svarbiausia - kiekvieną darbą padaryti iki galo. Dabar aš turiu pažinti vaiką, jo mąstymą, jo santykį su teatru, pastarojo vaidmenį šiandieninio vaiko gyvenime, pasaulėžiūros procese. Aš esu tik pačioje šio kelio pradžioje, jis mane intriguoja ir yra, sakykime, mano asmeninis projektas.
Ačiū už pokalbį.
Kalbino Sigita Ivaškaitė
