Neseniai pasirodžiusiame interviu trys didžiuosiuose Lietuvos miestuose dirbančios šiuolaikinio šokio kūrėjos dalijosi mintimis apie šalies šokio darbo rinką ir turimas ar siekiamas turėti kūrybos galimybes. Antrajame ciklo interviu kalbamės su dar trimis lietuviais šokėjais, kurių gyvenamąsias vietas skiria panašūs atstumai kaip Vilnių, Kauną ir Klaipėdą. Tai - 2010 m. Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje surinktos pirmosios šiuolaikinio šokio klasės atstovai Jonas Gineika, Lukas Karvelis ir Diana Šenauskaitė, kurie šiuo metu apsistoję Briuselyje, Roterdame ir Amsterdame. P.A.R.T.S. Briuselyje, CODARTS Roterdame ir Amsterdamo menų universitetas - prestižinės šokio mokyklos, kurias buvę „čiurlioniukai“ baigė praėjusią ar užpraeitą vasarą.
Surinkti tokią kompaniją į vieną vietą nelengva - suderinti trijų ne visada pagal aiškias dienotvarkes dirbančių žmonių laiką šiandien apskritai yra viena sunkiausiai įvykdomų užduočių. Tad susisiekiame socialinių tinklų pagalba ir su Diana, Jonu bei Luku kalbamės apie jų veiklą, užsienyje išmoktas pamokas ir tai, kaip Lietuvos šiuolaikinio šokio laukas bei rinka atrodo profesionalams, žvelgiantiems į ją iš šalies.
Kiek jums svarbi tautinė tapatybė - vadinate save lietuviais ar pasaulio piliečiais?
Diana Šenauskaitė: Mane stebina toks klausimas. Niekuomet nekvestionavau savo tapatybės, prisistatydama visuomet atvirai sakau, kad esu kilusi iš Lietuvos. Netgi didžiuojuosi priklausydama tautai, kurios atstovų yra palyginti nedaug. Be to, sutinku menininkų, kurie yra kūrę Lietuvoje ir labai gražiai tas patirtis prisimena - štai choreografas Jerome´as Meyer´is, su kuriuo šiuo metu dirbu, rezidencijos „Menų spaustuvėje“ metu pristatė spektaklio eskizą „W(o)men“, kurio plakatas kabo ant studijos durų. Kaskart jį pamačius apima labai malonus jausmas.
Jonas Gineika: Pastaruoju metu tarp menininkų girdžiu, kad nekorektiška klausti, iš kur žmogus kilęs - svarbiausia, kur jis jaučiasi kaip namuose.
Man patinka žiūrėti į pasaulį kosmopolitiškai. Neneigiu, kad egzistuoja skirtingos vietovės, jose susiformuoja tam tikra kultūra, kalba... Tačiau pats žiūriu į žmones universaliai, nekategorizuoju, neskirstau pagal rasę, kultūrą ar kilmės vietą, nes tai dažnai nulemia klišes ir išankstines nuostatas.
Tiesa, kažkada šiek tiek kompleksavau dėl to, kad esu iš Lietuvos, nes tai šalis, kurią dauguma pažangiausių idėjų pasiekia vėliau. Jaučiausi tarsi dėl to mažiau žinočiau apie civilizaciją, jos vystymąsi. Dabar gėdos nebejaučiu - esu lygiavertis visiems kitiems.
Lukas Karvelis: O mano kūrybai ir asmenybei Lietuva reiškia labai daug. Suvokiu save kaip lietuvį ir niekuomet niekam neprisistatau kitaip, nepriklausomai nuo to, kur tuo metu gyvenu ar dirbu. Man visuomet labai smagu grįžti į Lietuvą ir čia padirbėti, jei tik turiu galimybę.
Jei Lietuvoje egzistuotų trupė, kurioje galėtų įsidarbinti profesionalūs šiuolaikinio šokio šokėjai, ar tai paskatintų jus grįžti į Lietuvą ir čia dirbti?
J. G.: Šiuo metu laikausi principo niekam nedalyti su šokiu susijusių pažadų. Bet apie trupės idėją esame kalbėję su Audroniu Imbrasu ir man ta mintis atrodo nuostabi.
L. K.: Mano atveju reikėtų pradėti nuo klausimo, ar aš apskritai norėčiau būti trupėje. Greičiausiai atsakymas būtų - ne.
Įdomus paradoksas - mokiausi CODARTS mokykloje, kuri ruošia šokėjus trupėms. Pamenu, turėjome profesinio orientavimo paskaitą, kurioje klausėmės apie trupėms skiriamą finansavimą, šokėjų poreikius ir pan. Keletas mūsų pasiteiravo, kaip reikėtų ruoštis laisvai samdomo šokėjo karjerai, tačiau tenykščiai dėstytojai negalėjo suprasti, kodėl mes svarstome apie tokį darbą.
D. Š.: Aš norėčiau grįžti į Lietuvą vienam ar keletui projektų, nes ilgalaikis darbas vienoje komandoje man asocijuojasi su stagnacija. Neabejoju, kad ši nuostata keisis, tačiau šiuo metu noriu iššūkių, galinčių suteikti įvairiapusiškos patirties.
Prieš dešimt metų būčiau atsakiusi, kad noriu stabilios darbo vietos, tačiau baigusi studijas ir pamačiusi, ką reiškia būti laisvai samdoma šokėja, šiandien noriu dirbti būtent taip.
J. G.: O aš ilgalaikį apsistojimą toje pačioje žmonių grupėje laikau ne stagnacija, bet galimybe plėtoti ir gilinti santykius. Žinoma, būdamas laisvai samdomas šokėjas sutinki daugiau ir įvairesnių žmonių, tarp kurių taip pat gali susirasti artimų draugų, pažįstamų. Tačiau mane vilioja trupė, nes ji suteikia galimybę investuoti į žmones.
Tradicinis klausimas išvykusiems: ar užsienyje šokėjui rasti darbą lengviau nei Lietuvoje?
L. K.: Sakyčiau - ir taip, ir ne. Dėl mažos rinkos Lietuvoje žiūrovams lengviau pristatyti kažką naujo, tačiau tenka pačiam susikurti darbo vietą. Užsienyje konkurencija didesnė, tačiau darbo pasiūlymų, be abejo, kur kas daugiau. Taip pat ir į juos pretenduojančių šokėjų.
Ką išmokote užsienio mokyklose, ko galbūt nebūtumėte įgiję Lietuvoje?
J. G.: Pirmiausia gavau puikias teorines paskaitas, neaprėpiamai praplėtusias mano akiratį: postkolonializmo, feminizmo, sociologijos, politikos, lyčių studijas... Manau, kad Lietuvoje to nebūčiau gavęs. Vien sužinojęs apie visus šiuos dalykus pradėjau suprasti, kaip veikia pasaulis, kokios žmonių grupės ir dėl ko kovoja. Pradėjau į viską žvelgti liberaliau.
D. Š.: Užsienyje gavau palankias sąlygas mokytis komunikuoti. Pamenu, M. K. Čiurlionio menų mokykla (taip turbūt ir būna vidurinėse mokyklose) man buvo tarsi saugi zona, kur visuomet parūpina spektaklių ir pasako, ką daryti. Užsienyje likau viena ir teko greitai išmokti save atskleisti bei atsakyti už savo gyvenimą, norus, gebėjimus. Kitas dalykas - užsienyje susidūriau ir iki šiol susiduriu su daugybe meninių iššūkių, kurių nerasčiau Lietuvoje. Pavyzdžiui, patenku į aukšto lygio miuziklo arba į šiuolaikinės operos atrankas. Tokios galimybės man labai svarbios.
L. K.: Mokydamasis Lietuvoje turėjau daug kompleksų dėl savo netobulo kūno, taip pat buvau įtikėjęs, kad neturėdamas idealiai verstos pėdos negalėsiu būti geru šokėju. Užsienyje - ne tik CODARTS mokykloje, bet ir kūrybinėse dirbtuvėse - atsikračiau kompleksų ir supratau, kad įdėjęs pakankamai darbo, galiu pasiekti viską. Žinoma, svarbu ir pažintys, tačiau pirmiausia viskas priklauso nuo manęs: jeigu noriu, tuomet ir galiu.
D. Š.: Štai kalbant apie pažintis... Pamenu, kai paskutiniais metais mokykloje turėjome rodyti savo kompozicijas, komisijoje sėdėjo didelė dalis svarbiausių Lietuvos šiuolaikinio šokio atstovų. Tada manęs neapleido mintis, kad visi tie žmonės mane pažinojo, numanė, ką sugebu, ir įsivaizdavo, kad galėjau šokti tik taip, kaip jau buvo mane matę anksčiau. Apskritai jaučiau, kad likusi Lietuvoje nenustočiau manyti, jog šokti esu kviečiama tik dėl pažinčių ar kažkieno patarimo, pasiūlymo. Tarsi negalėčiau parodyti savęs iš esmės, taip, kaip to reikia projektui, o ne taip, kaip mane į tą projektą tikisi įstatyti.
Beje, besimokydama tryliktoje klasėje svarčiau galimybę likti šokti Lietuvoje, tačiau negavau jokio kvietimo, nepajaučiau postūmio nei savyje, nei iš tuo metu spektaklius kūrusių žmonių.
J. G.: Kaip įdomu! Sakei, kad pažintys Lietuvoje tau nepatrauklios, bet, pasirodo, pati tikėjaisi, kad viskas įvyks asmeniniu kvietimu. Galbūt čia ir problema: tikimės pakvietimo, nes patys susigalvojame, kad viskas turi vykti būtent taip.
D. Š.: Tačiau tuo metu turėjau baigti mokyklą, tad plačiau domėtis, važiuoti, prašytis nebuvo laiko. Jei kažkas būtų atėjęs ir pasakęs, kad štai kitą savaitę bus peržiūra - būčiau ėjusi. Bet taip neįvyko.
J. G.: Viešos atrankos Lietuvoje kol kas apskritai nepopuliarios, nors jos, be abejo, yra kur kas geresnis būdas atsirinkti šokėjus nei nusižiūrėti juos per kokį nors egzaminą. O šiuolaikinio šokio laukas Lietuvoje išties labai mažas - tai neabejotinai buvo viena priežasčių, paskatinusių išvykti studijuoti į užsienį.
Kaip manote, kokie asmenys šiandien priklausytų baigiamųjų darbų komisijai? Ką jūs, užsienyje gyvenantys šokio atstovai, laikote pagrindiniais Lietuvos šokio lauko veidais?
D. Š.: Pagal tai, kieno veikla geriausiai viešinama - tai neabejotinai būtų Vilniaus miesto teatras „Low Air“ ir Kauno šokio teatras „Aura“.
J. G.: Sutinku su Diana, tik įtraukčiau Tarptautinį šiuolaikinio šokio festivalį „Aura“ bei „Naująjį Baltijos šokį“ - jie jau neblogai pažįstami užsienio publikai.
L. K.: Dar nepaminėjote „Šeiko šokio teatro“. Ir Agnietės Lisičkinaitės bei Gretos Grinevičiūtės - jos puikios, labai daug investuoja į šokį ir skirtingas jo raiškas!
Man atrodo, kad Lietuvos šiuolaikinio šokio veidas yra Gintarė Masteikaitė. Beveik visi užsieniečiai, ką nors girdėję apie Lietuvos šokį, pirmiausia pažįsta būtent ją.
O ką šiuo metu veikiate, kiek vietos jūsų gyvenimuose užima šokis?
D. Š.: Šiuo metu šoku trupėje „Meyer-Chaffaud“, tačiau tai vadinu laisvai samdomu darbu - šių metų gegužę pristatėme premjerą ir toliau spektaklį rodome kas antrą mėnesį. Likusiu laiku dirbu įmonėje, nes turiu iš kažko pragyventi. Sausį vėl prasidės turas, vasarį dirbsiu paprastame darbe ir t. t. Labai džiaugiuosi, kad Nyderlanduose šešis kartus pakeitusi darbdavius (dirbau kambarine, barista, pardavėja „Louis Vuitton“ parduotuvėje, ploviau indus...), septintą kartą pagaliau suradau puikią darbo vietą, kurios vadovai sutinka derintis prie mano specifinio užimtumo. Taip pat nuolat ieškau atrankų į man įdomius projektus.
L. K.: Aš šiuo metu keliauju ir rodau savo monospektaklį „Blank Spots“, neseniai lankiausi Tarptautinėje Jeruzalės šokio savaitėje (Jerusalem International Dance Week). Su kompozitoriumi ir scenografe statome naują darbą, pavadinimu „Antonina“, be to, neseniai gavau kontraktą Anouk´o van Dijk´o projekte. Sausį ir vasarį būsiu Lietuvoje - mokysiu šokti.
J. G.: Šiuo metu mano gyvenimas stabilus ir jame nėra jokios su šokiu susijusios veiklos. Dirbu kepyklėlėje, dukart per savaitę einu į jogos užsiėmimus, kartą - į baseiną, kartą - į prancūzų kalbos pamokas, - dabar gyvenu prancūziškai.
Studijų metais „perdegiau“ nuo šokio ir apskritai šiuolaikinio meno - iš intensyvių mokslų Čiurlionio menų mokykloje patekau į dar intensyvesnę P.A.R.T.S. programą, tad pastaruosius kelerius metus neturėjau laiko gautai informacijai suvirškinti ir apdoroti. Be to, dviese su kurso drauge organizavome dvylikos dienų baigiamųjų darbų festivalį, tad kol kiti ieškojo būsimų darbų, mes save atidavėme renginiui. Niekam nebeturėjau nei laiko, nei jėgų, todėl nusprendžiau, kad man reikia vienerių metų pertraukos viskam apgalvoti.
D. Š.: Po premjeros gegužę taip pat buvau „perdegusi“ ir keletą mėnesių nešokau. Supratau, kad nuolatinis savęs alinimas buvo privedęs prie fizinio skausmo, lėtinio nuovargio, motyvacijos stygiaus - atrodė, kad tuoj išspausiu iš savęs paskutinį lašą ir nieko nebeturėsiu. Po mėnesio ar dviejų noras šokti grįžo, tačiau padarius pertrauką šokti buvo nedrąsu. Be to, kilo klausimas, ar vėl nepradėsiu jausti fizinio skausmo.
L. K.: Man labai patinka būti užsiėmusiu ir šokis yra mano didžiausia meilė, todėl nuolat imuosi naujų dalykų, daug mokausi iš kitų ir tai man neleidžia „perdegti“. Studijose buvo sunkiau, nes ten nuolat reikėjo kartoti tuos pačius dalykus. Dabar stengiuosi bendradarbiauti su skirtingų sričių menininkais, iš kurių pasikraunu naujų idėjų, motyvacijos. Arba, pavyzdžiui, paryčiais pasirodau „Performance Bar“ Roterdame, ar kuriam laikui šiuolaikinį šokį iškeičiu į vogue pamokas. Visą laiką stengiuosi savo lauke rasti kažką naujo.
D. Š.: Aš taip pat mėgstu būti užsiėmusi ir nuolat ieškoti naujovių. Per tą laiką, kurį po premjeros nešokau, supratau, kad man labai patinka kurti muziką - su draugu pradėjome tai daryti skaitmeniniu formatu. Rezultatus pristatėme mano kurso baigiamųjų darbų vakarą ir žmonėms, regis, labai patiko, tad dabar turiu svajonę kurti muziką ir vaizdo projekcijas savo pasirodymams, taip pat ir kitiems projektams.
J. G.: Tik dabar supratau, kaip skirtingai visi tvarkomės su poreikiu „atsistatyti“, susigrąžinti motyvaciją, jėgas. Ir kaip vis dėlto drastiškai nusprendžiau išlipti iš šokio lauko tam, kad jo pasiilgčiau ir suprasčiau, kaip man iš tiesų jo reikia arba nereikia.
