Gabrielė Labanauskaitė - Diena - dramaturgė, poetė, prozininkė, teatrologijos mokslų daktarė, audiovizualinės poezijos festivalio ,,Tarp"organizatorė. Dramaturgės pjesė ,,Raudoni batraiščiai" tapo festivalio ,,Versmė 2011" nugalėtoja, pjesės „Skaudžiausia", „Circus", „p٭s" statytos Suomijos, Švedijos ir Anglijos teatruose. Kalbamės su Lababauskaite - Diena apie lietuvių šiuolaikinę dramaturgiją, jos tendencijas, trūkumus bei dramaturgo poziciją Lietuvos teatre.
__________________________
Kas Jums yra gera dramaturgija?
Nepasitikiu stereotipais, arba tiksliau - stengiuosi, kad jie manęs nevaldytų. Todėl manau, kad taisyklių ir įvairiausių metodinių gudrybių reikia išmokti tam, kad tu jas įvaldytum, o ne jos tave. Ir kad galėtum jas pamiršti. Taip, kaip pamirštame peilį ir šakutę, kai smulkiname maistą, kuris tuoj pateks į burną. Antra vertus, be įrankių padalinti valgį būtų daug sudėtingiau, nebent grįžtume į akmens amžių.
Kitaip tariant, man gera dramaturgija - ta, kuri yra įvaldžiusi visas reikalingas šiam amatui taisykles ir nebūtinai jų paisanti. Dar geriau - kurianti savo stilistiką, naujas tendencijas ir naratyvo (ne)sekimo būdus.
Antra vertus, o kas yra bloga dramaturgija? Per kadaise vykusio Kauno dramos teatro inicijuoto konkurso „Panorama" blogiausių pjesių skaitymus iš juoko lūžo visa salė. Siužetai atrodė neįtikėtinai eklektiški, šokinėjantys nuo temos prie temos, personažai neįtikinami. Tačiau sakyčiau, kad gera režisierės ar režisieriaus ranka galėtų iš šios medžiagos padaryti puikų spektaklį, nes būtent toks siužeto koliažiškumas, nesistengimas įtikinti kuriama fikcija yra būdingas ir šiuolaikinės dramaturgijos tendencijoms užsienyje. Tad daug kas priklauso nuo požiūrio ir pritaikymo galimybių.
Koks šiuo metu yra dramaturgo vaidmuo Lietuvos teatre - arba koks jis galėtų būti?
Manau, kad šiandien dramaturgo vaidmuo yra neapibrėžtas ir pasimetęs kažkur tarp kadaise mitologizuoto autoriaus ir laisvai samdomo dabartinio rašytojo. Retame teatre dramaturgas turi etatą, tad yra ateinantis ir išeinantis svečias. Kadangi dramaturgija yra labiau amatas nei Dievo įpūsta kūrybinė kibirkštis, kitaip tariant, tokia pati profesija, kaip režisūra, scenografija ar aktorystė, - norint turėti profesionalius jos atstovus, reikia sukurti ir profesionalias darbo bei tobulėjimo sąlygas.
Ar šiuo metu kuriama lietuvių dramaturgija atspindi šiandienines aktualijas?
Yra daugiau ar mažiau socialiai ir/arba politiškai aktyvių autorių, tačiau dėmesys šiandieninėms aktualijoms yra kaip niekad ryškus. Emigracijos temos, seniai Lietuvoje gyvenančių kitataučių klausimai, nepriklausomybės išgyvenamos opos, įvairiausios netolerancijos apraiškos ir iš to kylantys konfliktai, požiūrio į Lietuvos istoriją pergalvojimas, besikeičiantis vyro ir moters santykis, skirtingų kartų sankirtos taškai ir t.t.
Kokios Jums aktualiausios temos/problemos dramaturgijoje?
Man asmeniškai įdomiausios netolerancijos ir marginalumo paraštėse glūdinčios temos (lyties ir orientacijos klausimai, subkultūrų konfliktai), feminizmą gvildenantys klausimai. Kuo toliau, tuo labiau kreipiu dėmesį, kaip vaizduojama moteris ir kaip kuriama jos tapatybė.
Ko apskritai trūksta šiuolaikinei lietuvių dramaturgijai, ką reikėtų keisti?
Manau, kad labiausiai trūksta pačios infrastruktūros, palaikančios šiuolaikinės lietuvių dramaturgijos vystymąsi ir sklaidą. Kaip dažnai juokauju besiskundžiantiems darbo stoka teatro vadybos studentams: jeigu norite, galima susikurti bent dešimt darbo vietų kad ir nuo šiandien. Deja, kiekviename juoke yra dalis tiesos. Teatro tradicijas puoselėjančioje šalyje neturime nei vieno teatro, skirto tik lietuvių dramaturgijai. Neturime dramaturgus užsienyje atstovaujančios agentūros ar dramaturgų sąjungos, kuri bent iš dalies rūpintųsi autorių kūrybos sklaida ir finansavimu. Deja, neturime ir teatro leidinio, nuolat spausdinančio naujus dramaturgijos kūrinius. Tokia praktika suteiktų galimybę režisieriams susipažinti su nauja dramaturgų kūryba ir galbūt išsirinkti patinkančią pjesę, kurią norėtų pastatyti.
Trūksta dramaturgijos laboratorijų, dirbtuvių, seminarų. Deja, kartą per metus vykstantis dramaturgijos konkursas nėra pakankama motyvacija autoriams reguliariai rašyti. Retame kuriame internetiniame teatro puslapyje šalia vardinamų režisierių, kompozitorių, dailininkų sąrašo yra atskira grafa dramaturgams.
Taigi, dažnai kuriamos pjesės be jokio konkretaus adresato. Kai nėra dramaturgijos edukacijos, galimybių publikuoti pjeses reguliariai, akivaizdu, kad tenka virti savo sultyse. Žinoma, pavieniai atvejai skinasi kelią patys ir tai yra džiugu, tačiau tokie atvejai turėtų būti kaip esamos situacijos bonusas, savarankiškai užaugę vaisiai. Taigi, apie ką mes galime kalbėti, kai nėra net paties dirvožemio tiems dramaturgijos vaismedžiams augti?
Iš savo patirties galiu pasakyti, kad išsigelbėjimo būdus tenka susigalvoti patiems - dėl tos pačios priežasties savo kūrybą skelbiu asmeniniame internetiniame puslapyje, ji prieinama visiems norintiems. Vienintelė džiugi naujiena, kad galbūt jau greitai Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pagaliau bus teatro dramaturgijos studijos, tačiau, kaip jau minėjau, šiame lauke dar tikrai yra ką veikti ne tik patiems dramaturgams.
Kokie, Jūsų nuomone, sėkmingiausi šiuolaikinės lietuvių dramaturgijos pastatymai?
Nesu kompetentinga atsakyti į šį klausimą, nes nesu mačiusi visų šiuolaikinės dramaturgijos pastatymų, bet iš man patikusių galėčiau įvardinti: Lauros Sintijos Černiauskaitės „Liučė čiuožia" (rež. Yana Ross), Mariaus Ivaškevičiaus „Mistras" (rež. Rimas Tuminas) ir „Išvarymas" (Oskaras Koršunovas), Gintaro Grajausko „Mergaitė, kurios bijojo Dievas" (rež. Jonas Vaitkus), Ievos Stundžytės „Antigonė" („Atviras ratas"), Mariaus Macevičiaus „Antoškos kartoškos" (rež. Ramunė Kudzmanaitė), Godos Dapšytės ir Jānio Balodžio „Barikados" ir kt.
Patikimo laipsnis skirtingas, bet šiek tiek atsiribojant vien nuo savo asmeninės nuomonės (dėl kurios subjektyvumo negaliu vardinti savo pjesių pastatymų ir režisierių, kuriems esu dėkinga) manau, kad šie pastatymai yra sėkmingi.
Ar sėkmingam spektakliui būtinas glaudus dramaturgo ryšys su teatru? Ar dramaturgas gali sėkmingai sukurti sceninį kūrinį atitolęs nuo teatrinio pasaulio?
Viskas įmanoma, tik čia vėl grįžtame prie peilio ir šakutės metaforos. Galima valgyti ir rankomis, tik ne visiems tai atrodys estetiška, ne visus mėsos gabalus bus galima taip susmulkinti, kad nė vienas kąsnis nestrigtų gerklėje. Nebent sąmoningai pasirenki būti teatro vegetaru ir kurti visai kitais principais. Technikos išmanymas padeda formai, tačiau nebūtinai ji turi būti taisyklinga. Be to - nepamirškime, kad turinys irgi yra ne mažiau svarbus, net ir šiuolaikinėje dramaturgijoje.
O kokia režisieriaus pozicija Jums priimtinesnė - laikantis originalaus teksto ar radikaliai perinterpretuojant, atskleidžiant režisieriaus intencijas?
Turėjau laimės pjesei „Raudoni batraiščiai" netyčia išbandyti abu variantus. Yana Ross, statydama ją Nacionaliniame dramos teatre, radikaliai keitė pasakojimo formą, tad norint katalizuoti veiksmą, teko epiško pasakojimo monologus paversti dialogais. Nesu įsikibusi į pirminę teksto formą, lengvai pasiduodu korekcijoms, jeigu tai yra argumentuojama.
Tą pačią pjesę statė ir pradedančioji režisierė Monika Klimaitė meno erdvėje „Kolektyvinis sodas" Klaipėdoje. Ji laikėsi mano parašytos formos ir buvo įdomu stebėti, kaip pirminis sumanymas veikia publiką, kokias teatrines išraiškos formas ji parenka monologams ir panašiai. Abu atvejai buvo skirtingi, tačiau sunku pasakyti, kuris iš jų man priimtinesnis. Viena vertus, visada malonu, kai laikomasi dramaturginės idėjos, antra vertus, kitokios interpretacijos praturtina pjesę ir su kiekvienu režisieriumi yra skirtingos.
Kaip manote, kokios dramaturgijos tikisi šiandieninis teatro žiūrovas?
Sunku pasakyti. Bet kad šiuolaikinė lietuvių dramaturgija jam įdomi ir susilaukia didelio dėmesio - faktas. Vis dėlto artima yra tai, kas yra šalia. Tiek kalbėjimo būdas, tiek tai, apie ką kalbama.
O kaip atrodytų šiuolaikinė lietuvių dramaturgija, jei pažvelgtume iš praeities?
Kaip ir minėjau, keičiasi dramaturgo rolė, rašytojai vis daugiau kalba apie tai, kas aktualu šiandien. Demistifikuojama didinga Lietuvos istorija, nyksta tam tikra temų hierarchija. Šiuolaikinė dramaturgija - gyvas procesas, kuris nuolat kinta.
Jūsų nuomone, kodėl lietuvių režisieriai nedrįsta ( gal tiksliau - retai kada drįsta) statyti šiuolaikinę lietuvių dramaturgiją,? Vietoje jos mes matome jau dešimtmečius repertuaruose įsitvirtinusį Čechovą, Shakespeare´ą ir kitus. Klasikus.
Vėlgi dėl daugybės priežasčių. Turbūt daugelis dar studijų metais svajoja mesti pirštinę klasikui, kurio tekstai pastatyti žinomiausiuose teatruose ir retas kuris svajoja statyti šiuolaikinę lietuvių dramaturgiją - nepatikrintą laiko ir apskritai mažai kam žinomą užsienyje. Tai susiję ne tik su kūrybine-vadybine strategija, bet ir vyraujančia nuomone, kad lietuvių dramaturgija yra prasta.
Būtent dėl šios priežasties ypatingai svarbu keisti esamą situaciją ir keistis patiems.
