Jurga Knyvienė
Kauno dramos teatre režisierius Gytis Padegimas savo 60-mečio proga šiandien pristato premjerą apie gimtadienio šventimą artimiausių draugų rate.
Vieno žymiausių šiuolaikinių dramaturgų airio Briano Frielo pjesėje „Stebuklingasis Tenesis" kalbama apie laiką ir mūsų pasirenkamus gyvenimo kelius, apie tai, ko norėjome būdami paaugliai, ką turime dabar ir kas laukia ateityje.
O kaip jaučiasi šiandien 60 metų sukaktį švenčiantis G.Padegimas?
- Viename interviu sakėte, kad savo spektakliuose nenarpliojate socialinių temų. Man atrodo atvirkščiai.
- Patikslinsiu - aš nenarplioju socialinių-politinių temų. Mano kūryboje visada išliko ta pati tema - žmogaus egzistencijos sudėtingumas. Kad ir kokia būtų santvarka, žmogus visada yra tarp iššūkių, tarp pasirinkimų. Jį nuolat kamuoja vidinis konfliktas - lyg nuolat bėgtų, vytųsi laiką, kurį jis nugyvena.
Teatras turi padėti išlikti, pajusti atsparumą, suvokimą, kad prieš tave buvo tavo giminės kartos, kultūros klodai, kurie pereina ir per tave, - tu esi viena grandžių. Taip stipriau jautiesi, taip susivoki, ko tau reikia ir ko ne.
- Spektakliuose jums svarbiausia kultūros ir kasdienybės ženklai?
- Taip. Juk ir kultiniame „Mūsų miestelyje" ar „Ilgoje Kalėdų vakarienėje" sovietiniu laikotarpiu žmonėms buvo parodyti paprasti kasdienybės ritualai - šeimos šventės, žmogiškosios būties gairės - gimimas, brendimas, šeimos kūrimas, išėjimas. Visa tai - kultūriniame kontekste.
- Kodėl jums nereikia gyventi lyg atsiskyrėliui, kaip kokiam B.Frielui, kurio pjesę dabar statote, kad galėtumėte mąstyti taip pat giliai ir kalbėti tomis pačiomis temomis kaip ir jis?
- Man labai įdomūs žmonės. Šiek tiek nepatogu prisipažinti, bet sėdėdamas kavinėse, važinėdamas visuomeniniu transportu, vaikščiodamas gatvėmis aš klausau, ką jie kalba.
Kadangi esu aukštas, mėgstu pažiūrėti pro langų užuolaidėles į kambarius ir pamatyti, kas ten vyksta. Ne tam, kad išvysčiau kokių nors paslapčių. Bandau pajusti atmosferą, žmogišką nerimą, išsipildymą.
Puikiai pažįstu ir visą politinį elitą nuo tada, kai tie žmonės dar buvo nelabai žinomi (dalyvavau Sąjūdyje). Visada juos stebėjau, klausiau jų minčių - tiek viešų, tiek neviešų. Man atrodo, kad suvokiu, kas ir kaip vyksta. Todėl bandau sau ir kitiems apie tai pasakyti - kaip spektaklyje „JAH". Bandau suvokti mechanizmus, kurie anuomet paralyžiavo ir parklupdė mūsų visuomenę, kad, neduok Dieve, vėl taip neatsitiktų.
- „Stebuklingojo Tenesio" scenografė Birutė Ukrinaitė keturiasdešimtmečius veikėjus aprengė paaugliškais rūbais. Netikėta.
- Visi pjesės personažai susiję su ta pačia muzikos grupe. Vieni joje grojo, kiti buvo gerbėjai. Birutės pasiūlymas juos apvilkti jaunystės drabužėliais man pasirodė priimtinas. Iš Birutės visada laukiu įkvepiančių idėjų ir jų visada būna. Štai Šiauliuose neseniai pastatytoje Tennessee´io Williamso „Iguanos naktyje" ji pasiūlė džiunglių peizažą sudėlioti iš dėlionės.
Nemėgstu primygtinio, pabrėžto, specialaus metaforiškumo, kuris neturi gylio ir tampa tik emblema, paviršiniu simboliu.Visada linkstu prie metaforos, kuri atsiranda iš vidaus, iš teatrinio proceso, įgaunančio metaforinį skambesį. Formali metafora spektaklį uždaro į narvą.
- Esate vienas iš nedaugelio režisierių, kurie itin lengvai žongliruoja skirtingomis teatrinės raiškos formomis. Taip pat ir itin madingomis.
- Dabar būtinai kiekviename spektaklyje turi būti vaizdo projekcija. Kaip koks džentelmeno rinkinys. Aš labai dažnai kovoju su dailininkais, kad jos nebūtų, jeigu nereikia. Arba, jeigu jau reikia, kad būtų itin naujoviška. Kaip „JAH" - transliacijos iš keleto kamerų. Galiu rinktis daugybę raiškos formų, tačiau man vis tiek labai svarbus totalinis teatras. Mano spektakliuose visuomet pirmuoju smuiku grojo ir gros aktorius - gyvas žmogus.
Teatre jokios technologijos negali pakeisti gyvo žmogaus. O kai pakeis, tai bus jau nebe teatras. Taip, yra tokia vizija, kad ateis laikas, kai galėsime internete kurti spektaklį pasitelkę virtualius aktorius. Bet tai jau ne teatras, o virtualūs žaidimai. Teatras yra gyvų žmonių bendravimas. Tai yra apsikeitimas energija, žiūrėjimas vienas kitam į akis, o to neatstoja jokios technologijos.
- Vadinasi, nebijote atsidurti paraštėje?
- Man nerūpi, kurioje aš vietoje - paraštėje, lapo viršuje ar jo apačioje. Svarbu, kad galiu brėžti savo liniją. Nereikia turėti iliuzijos, kad gyvenime gali viską turėti. Esu įsitikinęs, kad jei būčiau sukūręs šeimą, kurios man tikrai trūksta, nebūčiau pastatęs tų 103 spektaklių. Taip pat žinau, kad dauguma tų spektaklių pakreipė ne vieno žmogaus likimą.
Turiu laiškų (ypač daug rašydavo sovietmečiu), kuriuose žmonės pasakoja, kaip spektaklis, pavyzdžiui, padėjo apsispręsti išvykti paskui savo mylimą žmogų į Italiją - per geležinę uždangą, nugalėjus visas kliūtis, net artimųjų pasipriešinimą. Tokių atvejų yra daug, o tai šį tą reiškia, ar ne?
- Kauno dramos teatrą neseniai pasiekė laiškas iš provincijos mokytojų, kurie prašo vėl parodyti keletą senų, jau seniai nerodomų spektaklių. Taip pat ir „Mūsų miestelį". Ką jiems atsakytumėte?
- Mieli mokytojai, mes visi norime grąžinti savo jaunystę - tą patį sniegą, berželius ir to laiko spektaklius. Tačiau tai neįmanoma. Esu įsitikinęs, kad ir dabar yra nė kiek ne prastesnių, tik gal kiek kitokių spektaklių, sniego, berželių. Judėkime į priekį ir stebėkime, kas vyksta.
Aš pats nejaučiu jokio ilgesio praeičiai, nenoriu jos kartoti. Trokštu sužinoti, kas atsitiks rytoj. Tai skatina laukti, gyventi. Dėl to man labai gaila žmonių, kurie patys nutraukia savo gyvenimą. Atrodo, tereikia trupučio kantrybės, trupučio dvasios stiprybės - ir čia pat, už kampo, kas nors įvyktų, kas nors pasikeistų.
Turbūt turiu dovaną iš savo dzūkiškos šeimos. Mano tėvas ir močiutė iki pat senatvės viskuo domėjosi, vis ko nors norėjo. Kovojo, degė ir nerimo. Tas genas ir man duotas - Padegimų genas.
Matyt, dėl to man pritapo ir Michailo Čechovo metodas (G.Padegimas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje veda M.Čechovo metodo seminarus. - Red.), kurio pagrindas - faustiškasis pažinimas. Tuo ir dalinuosi su visais. Tai - mano dvasinis kapitalas. Toks aš esu.
Scenoje - akistata su laiku ir savimi
G.Padegimo „Stebuklingojo Tenesio" premjeriniai spektakliai vyks vasario 17, 18, 19, 26 ir kovo 1 d. Kauno valstybinio dramos teatro Rūtos salėje.
Pagal airių Čechovu tituluojamo dramaturgo B.Frielo pjesę pastatyto spektaklio veiksmas vyksta Donegole, Airijos grafystėje. Trys sutuoktinių poros susiruošia švęsti draugo gimtadienio paslaptingoje negyvenamoje saloje. Laukiant vis nepasirodančio keltininko ir tik iš tolo regint mistinę svajonių salą įvyksta tikroji jų kelionė - akistata su laiku ir pačiais savimi.
Kūrybinius sumanymus G.Padegimui padėjo įgyvendinti scenografė B.Ukrinaitė, kompozitorius R.Martinkėnas, fotoinstaliacijų autorius D.Stankevičius ir aktoriai E.Bavikinas, A.Keliuotytė, I.Paliulytė, K.Povilaitis, G.Ramanauskaitė, U.Žirgulė, H.Savickis ir džiazo muzikantas A.Mikalkėnas.
