Tarp Kultūros ministerijos paskelbtų 2013 m. Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų - ir kompozitorius Faustas Latėnas, įvertintas „už Lietuvos teatro skambesį, už muziką, kaip visavertę teatrinio vyksmo dalyvę".
Kompozitorius Faustas Latėnas yra sukūręs muziką daugiau kaip 200 dramos ir lėlių teatrų spektaklių, devyniems meniniams filmams, dvidešimčiai dokumentinių, penkiems TV spektakliams.
Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą Faustą Latėną, einantį Ministro Pirmininko patarėjo kultūros klausimais pareigas, kalbino Ridas Viskauskas.
Pradėkime pokalbį nuo pradžių pradžios - Jūsų vaikystės. Kokia muzika skambėjo Jūsų namuose? Gimėte Dusetose, Zarasų rajone...
Mano tėveliai - kaimo žmonės. Kai XX a. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje persikėlėme gyventi į Zarasus, klausėmės liaudiškos, to meto populiariosios muzikos. Kaime pas senelius širdį glostė liaudies dainos, kurias dainuodavo iš aplinkinių vienkiemių suėję žmonės, kaimynai. Liaudiškas giedojimas per šventes, per šermenis paliko didelį įspūdį. Liaudiška muzika - mano muzikinės saviugdos pamatas.
Tuo metu daug vaikų lankė muzikos mokyklas, ne išimtis - ir aš. Zarasų muzikos mokykloje pirmą kartą susidūriau su klasikine muzika, populiariomis aranžuotėmis. Metus mokiausi fortepijono specialybės, vėliau - akordeono. Akordeonas atrodė kitoks instrumentas, mobilus, be to, jį buvo lengviau įsigyti. Mūsų šeima gyveno komunaliniame bute su dar su dviem šeimomis, net ir pianinas būtų netilpęs...
Kaimynai nesibarė dėl muzikavimo?
Naktimis negrojau. Gal gamos jiems ir nelabai patikdavo, bet valsų, čekišką polką pagroti per šeimų šventes prašydavo...
Tėvelis dirbo vairuotoju, nusiveždavo mane į kaimą vasaros vakarais pagroti kokio nors „Ko liūdi, berželi" taip, kad girdėtųsi ir kitame vienkiemyje...
Ilgainiui akordeono repertuaras darėsi sudėtingesnis: atsirado ir Bacho, ir Mozarto. Grojau ir tuo metu madingą populiarią muziką - tango, itališkus šlagerius. Ūgtelėjęs grojau jonika Zarasų kultūros namų estradiniame ansamblyje, atlikome „bitlų", lietuviškos estrados repertuarą; čia prasidėjo mano pirmosios improvizacijos...
Taigi muzikinė terpė, kurioje augau, buvo labai įvairiapusė ir kakofoniška pagal savo stilius ir žanrus. Klasikinio muzikinio auklėjimo vaikystėje nepatyriau.
Po aštuonių klasių įstojau į tuometinį Kauno muzikos technikumą (dabar - J. Gruodžio konservatorija) tęsti akordeono studijų. Improvizacijos peraugo į rimtesnius kūrybinius bandymus, kuriuos parodžiau pedagogui ir tuo metu jaunam kompozitoriui Giedriui Kuprevičiui. Jis paskatino, pasiūlė pereiti į Muzikos teorijos ir kompozicijos skyrių. Svyravau, bet sutikau, nors tėveliai jau buvo nupirkę gerą akordeoną „Weltmeister". Bet, matyt, taip jau buvo lemta... Ir mano akordeono specialybės dėstytojas Valentinas Pliskus irgi skatino kurti. Taip tapau jaunu pradedančiu kompozitoriumi.
Studijas technikume baigiau „raudonu" diplomu ir įstojau į tuometinę Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) pas prof. Eduardą Balsį mokytis kompozicijos. Likimo dovana: Eduardas Balsys mokinių „nemaudavo ant savo kurpalių", leisdavo studentų galimybėms skleistis ir plėtotis natūraliai. Todėl tarp jo mokinių - ir akademinės, ir populiarios muzikos kūrėjai.
Kaip Jus pastebėjo teatras?
Brolis Algirdas tuo metu jau mokėsi šviesaus atminimo režisierės ir pedagogės Dalios Tamulevičiūtės kurse, kuris vėliau tapo Jaunimo teatro pasididžiavimu. Atvažiuodavau žiūrėti studentiškų to kurso spektaklių. Mokomasis teatras tuo metu buvo labai gyvybingas ir aktyvus.
Kai studijavau, teko ieškoti, kaip prisidurti pinigėlių. Pradėjau dirbti Konservatorijoje akompaniatoriumi: akompanavau per judesio, šokio paskaitas būsimiems artistams. Pamažu bendrų muzikinių improvizacijų su vaidybos studentais daugėjo. Ypač suartėjau su Vitalijaus Mazūro surinktu kursu lėlių teatrui (Elvyra Piškinaitė, Almira Grybauskaitė, Vilnius Kirkilionis, Juozas Marcinkevičius ir kt.). Daug vakarų praleista kartu... Taigi mano kūrybinė draugystė su teatru „Lėlė", kuriame 1979-1990 m. dirbau muzikinės dalies vedėju, užsimezgė natūraliai.
Mano, kaip kompozitoriaus, debiutas dramos teatre įvyko šviesios atminties režisierės Irenos Bučienės spektaklyje vaikams „Piteris Penas" (pagal škotų rašytojo Jameso M. Barrie kūrinį, Lietuvos valstybinis akademinis dramos teatras, 1976). Režisierė jau buvo girdėjusi mano improvizacijas, pasitikėjo manimi. Spektaklį „Piteris Penas", kuriame skambėjo mano dainos, mėgo ir vaikai, ir tėveliai. Iš karto po to, 1977-aisiais, Bučienė pakvietė kurti muziką spektakliui „Ančių medžioklė" pagal Aleksandro Vampilovo pjesę. Taip mažytė teatro muzikos „sniego gniūžtė" pradėjo riedėti ir augti... Tada, baigę režisūros studijas, iš Maskvos į Vilnių grįžo jauni režisieriai Eimuntas Nekrošius, Rimas Tuminas, su kuriais daug bendradarbiavau. Ilgainiui gniūžtė virto dideliu sniego kalnu. Svarbus buvo ir Henriko Vancevičiaus pasiūlymas kurti muziką, dainas jo režisuotam spektakliui „Komediantas" (pagal Johno Osborno pjesę, Lietuvos valstybinis akademinis dramos teatras, 1983).
Per beveik 40 metų teko dirbti su dauguma mūsų teatro ryškiausių režisierių. Keliai nesikirto tik su Jonu Jurašu, Jonu Vaitkumi, Oskaru Koršunovu...
Turbūt kompozitoriaus darbas su kiekvienu režisierium individualus. Bet bendra schema - panaši: pjesės skaitymas, pokalbiai su režisieriumi, repeticijų stebėjimas...
Spektaklio muzikos perklausa su režisieriumi ir trupe - rimtas egzaminas, kurio metu paaiškėja, ar kompozitorius ir visa kūrybinė komanda spektaklį girdi panašiai.
Kompozitorius, ypač dirbdamas su Nekrošiumi ar Tuminu, sustiprina ryškiai literatūrinę medžiagą interpretuojančio ir savo teatrinę viziją kuriančio režisieriaus pasaulį.
Mano biografijoje - didelis blokas muzikos, skirtos teatrui vaikams. Kūriau muziką Kauno valstybinio lėlių teatro, Vilniaus teatro „Lėlė" vaidinimams. Labai vertinu kūrybinę draugystę su Vitalijum Mazūru - tai didžiulė teatrinė mokykla, savaip drausminanti. Lėlių teatre pagrindinis personažas - lėlė. Kitas teatrinis pasaulis - kitas skambesys. Tenka ieškoti kitokių tembrų, subtilesnio muzikavimo, nes lėlė gali būti ir sprindžio, ir kelių metrų dydžio, kaip fantasmagoriškos būtybės Mazūro teatre. Visa ši praktika ugdė mano kūrybinę fantaziją. Po muzikinių eksperimentų lėlių teatre (Mazūras praktiškai priimdavo visą mano sukurtą muziką) reikštis dramos scenoje buvo drąsiau. Jau nebekreipdavau dėmesio į remarkas „skamba muzika" - dramos spektakliuose mano muzikos skambėjo vis daugiau. O kai kuriuose Rimo Tumino spektakliuose muzika skambėdavo net pertraukų metu.
Muzika valdo spektaklio žiūrovų emocijas, išryškina temas ir dramaturgiją, kuria atmosferą, kelia asociacijas... Kita vertus, kompozitorius nėra itin savarankiškas, jis - nuolankus kūrėjas, paklūstantis režisieriui...
Taip ir turi būti. Kartais matai režisieriaus klaidas, bet vis tiek taikaisi prie jo sumanymo. Ginčytis neprasminga. Tokia jau režisieriaus profesija, nors aktoriai po repeticijos gal ir pasišaipo iš jo „sugalvojimų"... Teatras - kolektyvinis darbas.
Ne visada pati geriausia muzika pakliūva į spektaklį. Bet ji niekur neprapuola - kaupiu savotišką „muzikinį banką". Kai kurios geros temos perauga į originalią koncertinę kamerinę muziką (ar atvirkščiai, nes originalios muzikos koncertai Lietuvoje reti, nėra tradicijų, rinkos, o norisi, kad muzika gyventų, negulėtų stalčiuje). Mano kūryboje teatrinė ir koncertinė muzika persipina.
Norisi, kad muzika pirmiausia padėtų artistams. Visi artistai paprastai bijo sceninės tylos pauzių. Visiškoje tyloje aktoriai tampa nedrąsūs. Bent nežymūs garsai, skambantys scenos erdvėje, aktoriui suteikia pasitikėjimo. Muzika - kaip aktoriaus partneris, sceninio veiksmo draugas.
Ar nepasigendate Lietuvos muzikiniuose teatruose šiuolaikinių operečių, miuziklų? Ar imtumėtės tokio pasiūlymo?
Pasigendu. Prisiminkime savo laiku populiarius Viačeslavo Ganelino, Felikso Bajoro, Osvaldo Balakausko darbus. Labai svarbus Giedriaus Kuprevičiaus įnašas į lietuvių miuziklo raidą (gal būt kai kurie jo miuziklai nepelnytai užmiršti). Miuzikle svarbus libreto autoriaus vaidmuo - prisiminkime genialaus poeto Sigito Gedos libretus, kupinus prasmių ir poezijos. Dabar į miuziklą žvelgiama labiau kaip į pramoginį žanrą. Gaila...
Savo laiku su režisieriumi Jonu Vaitkum, jam vadovaujant Lietuvos valstybiniam akademiniam dramos teatrui, galvojome kurti miuziklą „Dekameronas". Deja, sumanymas liko neįgyvendintas.
Tam reikia laiko ir galimybių sumanymams realizuoti. Trumpalaikių idėjų, kurios pavirsta daina ar muzika spektakliui, yra daugiau nei tų, kurios kankina metų metus...
Tai, ką norėjosi paradoksaliai daryti teatre, įvykdžiau vokalinėje muzikoje - „Iš Helen Blinkevičienės rankraščių ir Prano Blinkevičiaus poezijos sąsiuvinių" (1980), pasitelkęs Juozo Erlicko kūrinį. Šis vokalinis ciklas buvo atliktas mano autorinių vakarų metu, keliuose koncertuose. Bet originali koncertinė muzika mažiau vilioja - gaila laiko ir kūrinių, kurie galėtų skambėti žymiai dažniau. Deja, mūsų koncertinis gyvenimas nėra palankus kompozitoriams. M. K. Čiurlionio styginių kvarteto dėka kvartetą „...In extremis" (1982) išgirdo beveik visos Lietuvos ir praktiškai visų žemynų klausytojai. Beje, šį kūrinį pirmas atliko Eugenijaus Paulausko vadovaujamas Lietuvos kvartetas; esu dėkingas Eugenijui, pastebėjusiam mano muziką.
Man svarbu, kad teatro muzika gyvuotų ir tada, kai spektaklis jau nevaidinamas. Todėl dar sovietmečiu rūpinausi, kad būtų išleistos dvi kasetės mano muzikos teatrui. O 1997-aisiais pasirodė ir diskai „Teatras 1" bei „Teatras 2". Jei sudėčiau visas vertingesnes temas, susidarytų 6-8 kompaktiniai diskai su muzika teatrui.
Gaila, ilgaamžių spektaklių, kaip kuria Nekrošius ar Tuminas, labai reta. Štai Nekrošiaus spektaklis „Hamletas" („Meno fortas"), su kuriuo gruodžio mėnesį atsisveikinome, buvo vaidinamas 16 metų! Vadinasi, būta tikro meno reiškinio! Žiūrovai ateidavo ne siužeto pamatyti, o pasisemti dvasinių vertybių, stiprybės ir jėgų, o gal ir pasiguosti, pasiginčyti su herojais ar dėl traktuotės... Žiūrovų reakcijos suteikdavo spektakliui papildomos energijos, pratęsdavo jo gyvenimą. O Tumino „Vyšnių sodas" Valstybiniame mažajame teatre, režisuotas 1990-aisias - tikra teatro legenda! Spektaklis buvo vaidinamas daugybę metų!
Gaila, spektaklio gyvenimą kartais nutraukia aktoriaus mirtis. Netekome Vytauto Grigolio (1951-2006) - nebevaidinamas ir Tumino su talentingais aktoriais sukurtas „Nusišypsok mums, Viešpatie" (1994, Valstybinis Vilniaus mažasis teatras). Puoselėjame viltį kartu su Tuminu šį spektaklį naujam gyvenimui prikelti J.Vachtangovo teatre Maskvoje. Puiki Grigorijaus Kanovičiaus literatūrinė medžiaga! Be to, Grigorijus Kanovičius birželio 18-ą dieną minės gražią 85 metų gyvenimo sukaktį. Norime pavasarį pakviesti Maskvos žiūrovus į premjerą, kuri būtų svarbi ir kaip Lietuvos vardo garsinimas pasaulyje.
2011-2012 m. dirbote Lietuvos Respublikos kultūros atašė Maskvoje. Kokie buvo asmeniški atradimai dirbant šiame megalopolyje?
Įspūdingi Maskvos miesto masteliai, bet miesto atmosferoje jaučiama įtampa, agresyvumas. Žmonės amžinai skuba, lekia... Vieni siekia įsikabinti į gyvenimą, kiti išsilaikyti... Daug beprotiško išlaidavimo pavyzdžių. Miestas - pragaras...
Bet Maskvoje gausu ir inteligentiškų, išsilavinusių žmonių, kurie myli Lietuvą, domisi jos kultūra. Inteligentiški žmonės visame pasaulyje - savotiška bendruomenė, suprantanti subtilius dalykus, tolerantiška, ieškanti naujų idėjų. Mūsų organizuoti renginiai J. Baltrušaičio namuose jiems būdavo kaip atgaiva, laisvo oro gurkšnis. Maskviečiams imponavo draugiška ir šilta J. Baltrušaičio namų atmosfera. Laikraščiai gąsdina politiniais nesutarimais, o, pavyzdžiui, poetas ir vertėjas Georgijus Jefremovas pristato savo sudarytą ir išverstą lietuvių poezijos antologiją... Surengėme ir aktoriaus Regimanto Adomaičio kūrybos vakarą. Kartu su vietos lietuvių bendruomene minėjome Lietuvai svarbias datas. Visa tai neužmirštama... Žmonės iš Maskvos ir dabar dar skambina, ieško informacijos, dėkoja...
Kokie Jūsų rūpesčiai nuo 2013 m. pradžios einant Ministro Pirmininko Algirdo Butkevičiaus patarėjo kultūros klausimais pareigas?
Beveik kiekvieną dieną - darbas su dokumentais, ruošiamais teisės aktais. Dalyvauju įvairių komisijų darbe. Pavyzdžiui, Lietuvos valstybės atkūrimo istorijos tyrimo ir atmintinų datų paminėjimo komisijoje svarstome, kaip 2018 metais minėsime Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties klausimų komisijoje sprendžiame šios visai šaliai svarbios kultūros įstaigos reikalus.
Po Naujųjų metų vertinsime Kultūros ministerijos pateiktą teisės aktą - siūlymą, kaip biudžetiniams teatrams ir koncertinėms organizacijoms tapti viešosiomis įstaigomis. Tai sena, gal net 15 metų svarstoma problema. Mano pozicija - savotiško derintojo tarp Kultūros ministerijos ir Vyriausybės. Ne visada kanceliarijose dirbantys žmonės yra įsigilinę į teisės aktų turinį, įstatymus jie skaito tiesmukai... Pavyzdžiui, viešosios įstaigos gali laisviau ir kūrybiškiau disponuoti finansais. Biudžetinės įstaigos dabar kūrybinei veiklai pinigų negauna - tai kokios jos „biudžetinės įstaigos"? Valstybinių teatrų finansiniai poreikiai patenkinami 60-70 proc. Juk kokiam nors iš biudžeto finansuojamam departamentui nesakome: „Užsidirbk pats"...
Ieško kūrėjai ir paramos skubiems projektams. Anksčiau padėti galėjo Vyriausybė iš savo rezervo fondo, dabar tokios galimybės neliko. Kultūros sferoje lankstumo laviruojant stinga. Dabar kūrėjai turi laukti kitų metų finansavimo ir marinti geras idėjas. Kūrybinę veiklą tenka planuoti gerokai iš anksto.
Nacionalinė kultūros ir meno premija - aukščiausias kūrėjo įvertinimas mūsų šalyje. Būti įvertintam - smagu, nors kuriama ne dėl paties įvertinimo...
Menininkams vienos ar kitoks jų kūrybos įvertinimas yra reikalingas. Pripažinta, kad muzika teatre yra lygiavertis partneris ir komponentas. Pajuokausiu: scenografai pastato kokią vieną kėdę scenoje - ir tai jau scenografija, ir pelnomos premijos... O teatro kompozitoriai likdavo nepastebėti. Tik dabar pradedama kalbėti apie garso dizainą...
Ar pradedantis, ar brandus kūrėjas turi tokią vaiko silpnybę, - jį kartais reikia pagirti, įvertinti... Jei visą laiką būsi agresyvus kūrėjo atžvilgiu, tai ir jo kūryba gali tapti patologiška, agresyvi, destruktyvi...
2011 m. Maskvoje Jums įteiktas rusų teatro apdovanojimas - tarptautinė Konstantino Stanislavskio premija už muziką, sukurtą Eimunto Nekrošiaus, Rimo Tumino režisuotiems ir Olego Tabakovo vadovaujamo Dailės teatro spektakliams.
Šia premija įvertinti ir Tuminas, ir Nekrošius, ir aktorius Vladas Bagdonas. Kompozitoriui ji buvo paskirta pirmą kartą (ir kol kas - vienintelį). Pajuokausiu: atidariau vartus kolegoms - teatro muzikos kūrėjams iš Rusijos ir kitų šalių...
Ką žada Jums 2014-ieji? Minėjote „Nusišypsok mums, Viešpatie" J. Vachtangovo teatre...
Peterburge planuojame bendrą darbą su režisieriumi Jurijum Butusovu - „Tris seseris" pagal Čechovą. Kitame Peterburgo teatre - N. Akimovo komedijos scenoje laukia „Senos damos vizitas" pagal Dürrenmattą.
Jei aplinkybės bus palankios, sausio 21 dieną Maskvoje, P. Slobodkino kultūros centre bus surengtas mano kamerinės muzikos vakaras.
Lietuvoje tikiuosi bendradarbiauti su režisieriais Raimundu Banioniu, Ramune Kudzmanaite, Vitalijum Mazūru... Bus dar to muzikos skambesio.
