Laūra Karnavičiūtė
Eimuntą Nekrošių norisi vadinti teatro šamanu. Operos ir baleto teatre vykusių Giuseppe´s Verdi „Otelo" repeticijų metu jo burtai skleidėsi ramiai, tiksliai, be nereikalingų emocijų ar bereikšmių žodžių. Šie kerai stvėrė į glėbį artistus, smarkiai supurtė, permetė per visas įmanomas jų galimybių ribas ir net dulkių nenubraukė - pakliuvai į naują pasaulį, kaip kūdikis, ir grūdinkis... Vėliau taip pat permetamas ir žiūrovas, privalantis prisiminti ir iš savo gilumų ištraukti suvokimą, kad vienas tylomis ant peties padėtas delnas gali būti vertesnis už tūkstančius garsiai išrėkiamų emocijų.
Skaitytojams siūlome pokalbį su Režisieriumi, vykusį likus vos porai dienų iki „Otelo" premjeros LNOBT scenoje.
Maestro, nors kalbamės prieš pat Jūsų režisuoto Verdi Otelo premjerą, grįžkime į pačią darbo pradžią - kas labiausiai neramina imantis naujo kūrinio?
Pagrindinis klausimas, visada kamuojantis kūrybos žmogų - idėjos stoka. Įvykdyti, realizuoti idėjas yra labai paprasta, bet jas sugalvoti ir pajausti šiais laikais labai sunku. Vien todėl, kad viskas jau atrasta. Aš asmeniškai visada jausdavau idėjos stygių. Jeigu turi bent vieną nedidelę, bet savą idėją - jau reikia džiaugtis. Nes dabar tokie laikai, kada individualios idėjos priklauso visiems, jos perimamos, transformuojamos. Labai lengva atsekti, kas, iš kur, kaip ta idėja tobulinama. Gal koks režisierius sugalvoja užuomazgą, o kitas režisierius tą pačią idėją taip išplėtoja, kad autorius, ko gero, net nepažintų savo kūrinio.
Kenčia tas, kuris sąžiningas pats sau ir negali sau leisti kartotis?
Taip, bet ir šie laikai prisideda prie kančios - jie duoda galimybę beveik viską sužinoti. Kaip kas sprendžiama ar įgyvendinama. Yra didelė baimė nepakartoti to, kas jau ir taip pakartota. Ir yra didžiulė tikimybė kiekvienam kuriančiam žmogui, kad jo darbas tėra kartotė. Tai paprasta, kaip ir kiekvienoj gyvenimo sferoj - nežinojimas neapsaugo nuo atsakomybės.
Kiek Jūsų darbuose yra paties Eimunto Nekrošiaus? Kurdamas naują spektaklį liejate devynis prakaitus?
Pati kūryba yra labai paprastas dalykas. Yra kažkokios valandos, kai tiesiog būni žemėje, ir yra darbo valandos, kai suvoki, kad, tarkim, už dviejų savaičių reikės pradėti statyti spektaklį. Tuomet atsiverti knygą ar libretą, ir pradedi galvoti. Pusę valandos, valandą, keturias valandas. Kartais žiūri, klausai, nieko nematai ir negirdi. Pasiruošimas namuose užima daug laiko, labai daug valandų. Jeigu kažką išsprendi, tas sprendimas gimdo dar didesnius uždavinius, ir taip ta amžinoji algebra sukasi. Per dieną darbui, pasiruošimui būtina skirti keturias penkias valandas. Ir svarbiausia - jau minėtos idėjos, kurios kuo toliau, tuo sunkiau ateina. Jaunystėje nesusimąstai, ar tai, ką darai, yra gerai - tiesiog jausmas nutvilko, kažkoks teisingas. O dabar esi vedamas tokios pusinės nuojautos, intuicijos; metams bėgant prarandamas fokusavimas. Paskaitau kolegų interviu, kaip jie tik dabar įgauna patirties, tik dabar pradeda suprasti. Tai nėra tiesa. Ateina keturiasdešimt metų, ir užleidžiame vietą jaunesniems. Po to susigalvojame sau paguodas, esą „bręstame", „subrendome", o tiesą sakant - atvirkščiai.
Dažnai pabrėžiate, kad muzikos pasaulyje esate tik svečias. Bet štai ir Jūsų dramos spektakliuose skamba taikliai parinkta muzika...
Aš pats iš savęs juokiuosi: jeigu kažko trūksta, reikia pridėti muzikos. Bet tikrajam dramos žanrui muzikos reikia labai mažai. Muzika man - kaip ramentai, padeda vaikščioti. Bet tai nėra gerai, ir suprantu, kad turiu tokią negerą ydą. Galvoju, kad pastatysiu kada nors spektaklį, kuriame išvis nebus muzikos. Tai būtų teisinga. Bet kol kas taip dar nepavyksta.
Sutinkate su kai kurių kritikų nuomone, kad opera išgyvena vertybinį nuopuolį, dėl kurio iš dalies kalta režisierių diktatūra ir drastiški sprendimai?
Sutinku. Kažkokias tradicijas vis dėlto reikia išsaugoti. Pats nesu iš tų, kurie labai prisirišę prie tradicijos, bet tradicija yra vienintelė operos žanro konstanta - tai yra laikui bėgant susiformavusi savaiminė vertybė. Iš tradicijos krantų dažnai išeinama dėl paprasčiausio nežinojimo ar ieškant būdų šokiruoti, bet kol gali, tol tarp tų krantų reikia laikytis. Vieniems tai pavyksta, kiti sąmoningai išbrenda, bet pastarieji visada pralaimi - autoriui, galų gale ir pačiai muzikai. Kitą kartą juokaujant, „moderniai" statant klasikos kūrinį, kodėl gi orkestro nepakeitus kokiom balalaikom, taip? Kodėl ten, orkestre, yra disciplina, ir toje disciplinoje vis atrandamos naujos interpretacijos, spalvos ir gelmės? O režisūra dabar siautėja. Ir tai toleruojama, tai vadinama „modernu". Kartais Vokietijoje žiūri Wagnerį ir matai, kaip scenoje tikrais automatais šaudo... Vokiečiai linksi galvom, sako „Ja, ja". Patys skatina.
 |
| Dezdemona - Sandra Janušaitė |
Menininkui, režisieriui svarbu išlaikyti savyje tyrą žaidžiantį vaiką?
Sąmoningai nieko neišlaikysi. Tai turi būti organiška. Žinoma, galima visko prigalvoti, bet tai visada jausis. Mene, teatre daug nereikia - tik keleto štrichų, bet jie turi būti labai išjausti ir teisingi. Mūsų dabartiniame gyvenime efekto nebuvimas, psichologinis pagrindas tampa didžiausiu efektu. Retkarčiais tenka pamatyti spektaklį - atrodo, taip viskas teisinga ir iš pirmo žvilgsnio taip paprastai viskas padaryta. Tuo labai žaviuosi. Bet, kaip namuose daiktais apsikrauni, taip ir kūryboje kartais - tai to reikia, tai ano.
Sakoma, „aktorius mane supranta iš pusės žodžio". Ar dažnai Jus apima toks jausmas?
Dramos pasaulyje vieni kitus gerai pažįstame. O štai operoje mane glumina nuolatinis kartojimas per repeticijas - draminė situacija nuvarginama. Kartais mano dramos spektaklių repeticijos trunka vos valandą, ištisas dideles scenas padarome - jei viską gerai išaiškini ir jauti, kad artistas suprato, tuomet iš karto vaidinama teisingai ir einama toliau, nebegrįžtama. Operoje kartais gaištamas laikas - na, dar kartą pakartokim, ir dar kartą. Per tą kartojimą kažkas prarandama, nuvarginama. Ar pati idėja tampa ne tokia aktuali, ar atlikimas prigęsta. Nyksta šviežumas. Kita vertus, tai vyksta jau šimtmečius ir yra susiformavusi tradicija. Bet man įdomiau idėją sugalvoti, negu ją realizuoti - tingiu ją gludinti.
Labiau mėgstate dirbti su tais, kurie sukaupę solidžią sceninę patirtį, ar su tais, kurie dar jauni ir daug ko nežino?
Viskas yra galvoje. Nesvarbu nei amžius, nei patirtis. Yra aktoriai, kurie prisimena, kiek metų jie atidavė menui - atitarnavo teatrui, bet taip ir nepajuto, nesuprato. Galima uoliai dirbti, domėtis, visur būti kruopščiam, tačiau reikia ir dar kažko.
Ar labai skiriasi Jūsų reikalavimai dramos aktoriui ir operos solistui?
Čia turbūt daug kas yra sunkiau negu dramos aktoriui. Yra muzikos kriterijai, kuriuos, nori ar nenori, turi atlikti - niekur nepasislėpsi ir nesustosi. Dramoje yra galimybė sustoti, padaryti visiškai nenumatytą pauzę, pakreipti veiksmą sau palankiom aplinkybėm. O čia, kiek suprantu, visų pirma reikalingas balsas. Bet tas teisingas dainavimas... Taisyklingumas dar nereiškia, kad yra teisybė ar gyvybė. Štai ir repeticijose neretai matau, kaip viskas atliekama teisingai, ir dirigentas priekaištų neturi, bet aš sėdžiu ir jaučiu - na ir kas, kad tos natos teisingos, jeigu nėra pajausta, perleista per save, kiekvienas garsas nėra kaip atskira orbita. Jausmo nėra. Dabar gal toks pragmatiškas laikas - jausmai tampa nebemadingi, žmonės jų bijo ir stengiasi kiek įmanoma labiau juos pridengti. Visose kūrybos formose - ar dailės kūrinį žiūri, ar romaną skaitai - jausmų yra tūkstančiai. Jie didžiulė vertybė.
Kaip prasidėjo Jūsų pažintis su muzikiniu „Otelu"?
Iki tol „Otelo" nebuvau klausęs ištisai - buvau girdėjęs tik operos fragmentų iš plokštelių. Dar senais laikais... Tik gavęs pasiūlymą statyti spektaklį perklausiau viską. Ir iš pradžių opera man pasirodė pati neįdomiausia iš visų Verdi sukurtų. Gal kitas operas geriau žinojau? Štai „Makbetas" - tas chorų skambėjimas, lengviau įsimenančios arijos. Bet Verdi kūrybą analizuojančių ir suprantančių žmonių dėka suvokiau „Otelą" esant jo geriausią kūrinį, nors man pernelyg sudėtingą. Kad suprastum kompozicijos subtilybes, reikia turėti gerą muzikinį išsilavinimą. Muzikoje esu neraštingas, ir todėl tokią medžiagą pajausti išskirtinai sunku.
Ar gelbėjo tai, kad esate statęs Shakespeare´o „Otelą" dramos scenoje?
Dirbti buvo labai sunku. O galvojau, kad bus labai lengva. Žinoma, siužetas laiko tas siūles, Verdi operoje yra išryškintų akcentų, svarbių ir Shakespeare´ui. Bet dramos kūrinys man visai nepadėjo. Nes jau praėjai savo kelią, ir čia tas kelias visiškai netinka. Geriau su šia medžiaga dirbti nieko panašaus prieš tai nestačius.
Jūsų režisuoto Otelo scenografijoje, solistų gestuose nutūpė paukščiai. Kodėl?
Jie kiekvieną dieną mus lydi - nuo vaikystės iki pat kapinių varnų. Yra dangus... O ir žmogaus gražiausias gestas yra tik į viršų. Vaikystė, jaunystė, augimas - paukščiai mums artimi.
Jūsų nuomone, Shakespeare´o žodis ir Verdi muzika skamba vieningai?
Kai kur - ne (juokiasi). Bet bandau įsivaizduoti, kaip Verdi turėjo puikiai išmanyti tą kūrinį - ne tik Otelą, bet apskritai visą Shakespeare´o kūrybą. Kai kurie operos epizodai mane tiesiog glumina gerąja prasme; skaitydamas niekada nebūčiau pagalvojęs, kad tame tekste visko tiek daug. Kompozitoriaus ir režisieriaus pasiruošimo nėra net ko lyginti: muzikos kūrėjas apmąsto, išjaučia ir supranta tūkstantį kartų labiau nei bet kuris režisierius.
Galbūt muzikinis tekstas truputį pakeičia pagrindinius personažus?
Gali būti. Verdi parinko labai taiklias muzikines charakteristikas, tik manau, kad nei aš, nei kiti šią operą statę režisieriai to potencialo neišnaudoja iki galo. Verdi yra giliau. Mes šiek tiek paviršutiniški.
 |
| Po premjeros su Vaidu Vyšniausku - Otelu. Martyno Aleksos nuotraukos |
Kas toks yra Jagas? Kompozitorius net norėjo jo vardu pavadinti šią operą...
Kažkas, kas atėjęs iš pat Biblijos laikų... Čia paimtas labai taiklus psichologinis žmogaus tipas. Jo savybės išdidintos, bet jis yra kiekvieno žmogaus prigimty - pas vieną pasėta didesnė sėkla, pas kitą mažesnė. Vieni auga greičiau, kiti lėčiau. Bet tai labai žmogiškas, labai gerai atpažįstamas personažas. Gal jis nėra blogas? Gal reikalingas?
Pirmojo veiksmo pabaigoje nuostabiai spalvinga muzikine kalba brėžiama Otelo ir Dezdemonos meilės linija - ją gana nesunku paversti klišių rinkiniu. Kokiais keliais žengėte link sceninio jausmo švaros?
Man nepaprastai graži ta linija. Gal reikėtų ją atviriau ryškinti... Kiekvienam šią operą statančiam režisieriui pateikiama užduotis: atrasti naują meilės jausmo išraišką. Bet susimąstau, o kam to naujoviškumo ieškoti? Yra tai, ką kompozitorius sukūrė, ir nereikia to gėdytis - man patiktų, kad vienas kitą myli, kad vienas į kitą gali ilgai žiūrėti, kad laikas sustoja. Čia turi būti švarūs jausmai, ir gražiausius dueto dalykus reikia pabrėžti. Pavyzdžiui, smaugimo tema man nėra aktuali - tai tiesiog faktas. Žinoma, galima ja mėgautis, tačiau tai tėra rezultatas. Svarbiausia - kaip parodyti pirmojo veiksmo dueto jausmus. Sukurti kažką nedaiktiška. Iš tikrųjų beveik nieko ir nereikia: visko pagrindas yra solistai. Čia niekaip nepadės nei režisūriniai, nei apšvietimo triukai. Jie gali tik viską suardyti, o ne pagelbėti.
Ar nėra visi trys personažai savotiškos aukos?
Taip, jie visi nelaimingi. Jagas nelaimingas, kad tokios mintys apsėdusios... Čia Shakespeare´o sukurta graži psichologinė schema. Kiekvienas savo kryžių neša.
O kokį kryžių neša žmogus, teatro scenoje kuriantis operos pasaulį?
Manau, svarbiausia - nesureikšminti savo darbo. Paprastumo kryžius. Žiūrėti į darbą kaip į kasdienybę, nesuteikti sau išskirtinumo. Galų gale mūsų laikais žodis „kūryba" yra labai madingas, galbūt tą žodį reikėtų vartoti rečiau. Dabar tai mistinis žodis - aš kuriu... O gal aš būnu, dirbu taip, kaip visi žmonės. Paskaičius ir pasiklausius menininkų teiginių atrodo, kad kūrybai reikalingos kažkokios ypatingos sąlygos, kad visi aplink kūrėją ant pirštų galų vaikščiotų - man tai melas. Paprasto darbštumo - to linkėčiau visiems.
Telydi Jus draugiški paukščiai, Maestro. Dėkoju už pokalbį.
