2011 m. lapkričio 3 d. Menų spaustuvės Infotekoje, klube „Prie arbatos" vyko susitikimas su balerina Egle Špokaite. Ją kalbinusi Vita Mozūraitė iš karto perspėjo susirinkusius klausytojus, kad bus kalbama apie baletą, apie gyvenimą ir veiklą „naujame lygmenyje", apie dabartinius Špokaitės darbus, bet ne apie buitines smulkmenas ar romantiškus sapnus prieš šokant vieną ar kitą vaidmenį. Tačiau Eglė norėjo daug ką papasakoti.
Vita Mozūraitė: Koks pojūtis, kai jauna moteris, kuri yra jėgų žydėjime, staiga tampa pensininke?
Eglė Špokaitė: Jaučiuosi puikiai, nesu pensininkė, nes pensiją suvokiu kaip tokį laikotarpį, kai tu dirbi, dirbi, dirbi ir, padaręs labai daug, sustoji ir turi galimybę pailsėti. Pas mus tokios pensijos nėra. Reikėtų kalbėti apie persiorientavimą, perėjimą nuo vienos profesijos prie kitos. Baleto artistai tai daro, kai jiems yra 40. Be abejo, tai priklauso nuo kiekvieno žmogaus charakterio, bet tai yra viena iš nuostabių sudedamųjų baleto profesijos dalių.
V.M.: Vieną dieną pašoki pagrindinę partiją kokiame nors balete, o kitą rytą atsikeli - ir jau esi pensininkas, nereikia eiti į pamoką. Koks tai jausmas? Ar - „ačiū Dievui, nebereikia į pamoką" ar - „ką dabar veikti?"
E.Š.: Ne pensininkas - tu tiesiog neturi darbo. Turi 500 litų socialinės išmokos. Po trijų dienų tu suvoki, kad ta socialinė išmoka tau neleis pakeisti profesijos, ir tai yra blogai. Jei tik šokai, šokai ir apie nieką daugiau negalvojai - tai bus tragedija. Lietuvoje šiuo metu jokių persiorientavimo mechanizmų nėra. Visas pasaulis apie tai šiuo metu galvoja, yra įvairios organizacijos, dažniausiai sukurtos pačių baleto artistų, kurios padeda kolegoms, bet pas mus tokių organizacijų nėra. Skęstančių gelbėjimas - pačių skęstančių reikalas.
Aš kasdien pagalvodavau 10 minučių, kad pasaulis yra toks nuostabus ir yra tiek įvairiausių dalykų, kuriuos norisi daryti. Aš iš tikrųjų laukiau šito laiko. Mano situacija buvo geresnė, nes gyvenimas man įkvėpė pasitikėjimo savimi. Žinojau, kad rasiu, ką veikti, kad neprapulsiu, ką nors sugalvosiu.
Visada buvome tik atlikėjai, neturėjome jokių pasirinkimo galimybių, Ateini į darbą ir tau sako: dabar tu šoksi tą ir tą, čia pakelsi ranką, čia koją, čia apsisuksi. Ir daug ką darydavau, kas man visai nepatiko. Tai norėjau daryti ką nors tokio, kad man nereikėtų priklausyti nuo kitų žmonių.
Šiaip man visada labai patiko sėdėti prie kompiuterio - lengvai išmokstu visas programas. Labai norėjau sėdėti nuo ryto iki vakaro gražiai apsirengusi, kad nereikėtų persirenginėti ir eit į dušą.
V.M.: Kokia yra ta baleto artisto diena, kad taip norisi pasėdėti prie kompiuterio?
E.Š.: Ryte atsikeli (aš tai nevalgydavau, kiti valgydavo - čia jau kas kaip), būtinai nueini į rytinį bufetą, pasižvalgai, ateini į pamoką, atidirbi, lauki repeticijos, po to diena priklauso nuo to, koks numatomas spektaklis. Iš tiesų, jeigu jau taip žiūrėti į tas valandas, tai ne tiek daug mes ten ir dirbdavome: pamoka, po pamokos pagulėti - čia irgi prie darbo „prisiskaito"... Žiūrėk, visą dieną teatre ir praleidi. Baleto artistų persirengimo kambarys atrodo kaip namai. Dėl to, kad mes ten gyvename - ten yra virtuvė, skalbykla...
Spektakliai būna 2-3 kartus per mėnesį, o visa kita - repeticijos. Nėra šeštadienių ar sekmadienių - tai normalus darbas. Išeiginė - pirmadienis. Pirmadienį visi mokosi. Dar pirmadieniais artistai papildomai dirba. Vadinasi, išeiginių nebėra. Ir tikrai netiesa, kad su tuo susitaikoma. Kai pirštą nutrina ir kraujas bėga, su tuo susitaikai, čia skauda, čia nebe. Ir tabletes saujom ryji, ir apie skrandį negalvoji -su tuo susitaikai. Bet kad išeiginių nėra, tai blogai.
E.Š.: Aš mėgstu planuoti. Kai nusprendžiau išeiti, pagalvojau: nenoriu jokio benefiso, ruoštis atsibodusiam pasenusiam spektakliui, į kurį visi ateis, kas džiaugsis, kas verks. Ir nebuvo jokio atsisveikinimo spektaklio ne todėl, kad kažkas ant kažko supyko, o todėl, kad aš pamaniau, jog reikia tai padaryti sau maloniai. O tai buvo baleto kelionė į Australiją, ir po dviejų savaičių - kelionė su Nekrošiaus „Otelu" į Čilę. Atsiverčiau kalendorių prieš išskrendant į Australiją ir pasižiūrėjau, koks bus spektaklis. Buvo „Kopelija", pats mylimiausias mano spektaklis. Pasakiau direktoriui - „atšoku ir išeinu".
***
V.M.: Papasakok apie savo mokyklą.
E.Š. Prieš stojant į akademiją Skirmantas mane pasikvietė vesti pamokas baleto mokykloje. Ir man žiauriai patiko. Prieš tai dėsčiau Vilniaus kolegijos studentams. Reikia septintą keltis, o jie nenori, Jie nieko nenori, o aš bandau jiems įpiršti baletą, kurio jiems visai nereikia.
Vieną kartą man sekretorė teatre pasakė, kad tokia moteris manęs jau keturias valandas laukia. Nuėjau pas ją, o ji pasakė, kad Kristina Sliesoraiteinė nori su manimi pakalbėti. Nuėjau. Ji man papasakojo, kad daug metų įvairias organizacijas kūrė - nuo šokių pamokų iki suaugusiųjų. Sako: aš dabar norėčiau baletą pabandyti. Man pradėjome kalbėt. Tas pokalbis buvo itin emocionalus -abidvi verkėm, nes abi bandėme viena kitai įrodyti, kam mes abi viena kitai reikalingos. Ir pajutau žmogišką artumą. Ir mokykla buvo atdaryta rugsėjį.
Balete yra labai daug popso, kaip žanras jis yra labai arti komercijos. Puošnu, balta, ir mes iš karto metamės prie stereotipų: balerinos sijonėlis, puantai, šilkas, balta salė, mažos mergaitės su sijonėliais, klasikinė Čaikovskio muzika - „Spragtukas". O tai kiekvienam baleto artistui, kuris dirba juodais drabužiais, ant grindų, juodom panagėm, yra atgrasu. Ir tas grožis, baltumas, atrodo, jau visai ne mūsų sritis. Bet tai dažnai naudojama reklamoje: „... ach tos gėlės...". O žinotų, ką reiškia tos gėlės, kai grįžti visa pavargusi, turi visą tai išpakuoti ir sumerkti... Nėra taip, kad baltai apsirengi, ir tai jau yra baletas...
Mes kalbame apie kūnišką baletą, mechanišką judesių išmokinimą, bet iš tiesų baletas yra ne tai - baletas yra širdis. Baletas yra akys. Mechanika ir kūnas yra privalomas pirminis dalykas, - bet ir dvasia yra pirminis dalykas. Jeigu mes ateiname į baletą ir ten šoka mechaninės lėlės, tai būna įdomu tik kartą.
***
E.Š.: Klasikinius baletus balerina turi būtinai sušokti keturis kartus per metus. Jei ji to nepadaro, rizikuoja įgyti traumą. Jei ji sušoka tris spektaklius per mėnesį, ji taip pat rizikuoja įgyti traumą, nes tiek jau yra per daug. Krūviai turi būti normaliai paskirstyti. Tai prabangus menas. Artistui turėtų būti 1-2 spektakliai per mėnesį ir dar kokios nors koncertinės išvykos - tai būtų normalus krūvis. O tam reikia turėti daug solistų, visi jie turi būti gerai apmokami, jie turi gerai gyventi. Dabar bandoma sutaupyti - artistų mažiau, jie dirba daugiau. Geras vadovas sugebės viską sužiūrėti. Daug spektaklių pavadinimų yra rojus daug kam - teatro direktoriams, pinigams surinkti. Jei jauniems baleto artistams nebus naujų, šiuolaikiškų - nesakau modernių, toks žodis baletui nelabai tinka -spektaklių, jiems bus neįdomu. Juk dabar yra internetas, visi mato, kas vyksta. Bet žiūrovams nėra įdomu tai, kas yra įdomu baleto artistams, nes žiūrovai turi prie to priprasti. Jiems geriau pasižiūrėti „Bajaderę" - nesvarbu, kad ten dramblys netikras, o vietoje šimto žmonių šoka dvidešimt.
Jei domiesi baletu, nepakanka nueiti vien į Operos ir baleto teatrą. Reikia dar eiti į operas, reikia nueiti į dramos teatrą, reikia pasiskaityti literatūros, lankytis filharmonijoje, kongresų rūmuose. Dar pasiskaityti filosofinių knygų. Ir dar panagrinėti tuos visus spektaklius.
Jeigu kyla klausimas, kaip atsirinkt, į ką eiti ir kaip tai žiūrėti... - tai mes ne veltui švenčiame šokio dieną. Tą dieną gimė Jeanas-Georges´as Noverre´as. Jis rašė tokias knygas - laiškus ir siuntė juos karaliams - gerai, kad iš karto „viršūnėms". Ir juose rašė, kad pagrindinė baleto artistų problema - jų neišprusimas. „Skaitykite knygas, baleto artistai". Ir būtent išprusimas ir galvojimas, galvojimas, galvojimas yra šokio esmė. Ir todėl mes šokio dieną švenčiam. Ne kojomis makaluoti, o knygas skaityti.
Klasika yra reikalinga. Klasika yra esmė ir šaknys, jei nebus klasikos, mes griūsim. Reikia žinoti, kuo skiriasi vienas klasikinis baletas nuo kito. O jei baleto artistui tas neįdomu, tai ir yra galas - jis darosi nebeįdomus baletmeisteriui, ir jis pats nebebus įdomus kaip kūrėjas, jei nejaučia stiliaus, muzikos.
Klausimas iš salės: Pasidalinkite savo prisiminimais ir patirtimi, kaip dirbote su Nekrošiumi. .
E.Š. Aš ten supratau, kad teatras ir baletas visiškai skiriasi. Priešingas yra pats procesas. Balete ateina choreografas ir man iš karto rodo, ką aš turiu daryti, o jau kokią aš prasmę į tuos judesius įdėsiu, tai mano reikalas. O teatre viskas prasideda nuo prasmės ieškojimo. Baletinių profesinių patyrimų nereikia. Visus tuos patyrimus atmetu. Ir man sako: „būk savimi". Na gerai, aš būnu savimi, ir tada man sako: „Na palauk, tai ko tu čia dabar tokia kenčianti? Tai tu, Egle, gali kentėti, bet mums Eglės nereikia, mums reikia Dezdemonos!". Buvo žiauriai sunku ir iki šiol negaliu pasakyti, kad aš ką nors supratau. Nekrošius kartais klausia: „Tai tu jau ką nors supranti ar taip visiems ir toliau aiškini, kad tu nieko nesupranti tam teatre?"
Ir dar - po baleto spektaklių žmogus jaučiasi žymiai geriau, negu pro dramos. Nes balete yra vienas nuostabus dalykas - didžiulis fizinis krūvis. Kai grįžti namo, tai jauti bent fizinį išsekimą. Kitą dieną yra tuštuma, bet jėgos sugrįžta, ir tu vėl gerai jautiesi, ir net lieka malonumas, kad kažką paveikei. O dramos spektaklyje negali taip stipriai atsiduoti fiziškai, kad pavargtum. Ir tada lieka labai didelis krūvis, ir neįsivaizduoju, kaip iš viso to išsivaduojama, kaip išsivaloma.
