Šiemet esate apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi" už geriausią moters vaidmenį spektaklyje „Antigonė. Sibiras" Režisierius Jonas Jurašas, pristatydamas šį spektaklį, viename interviu pasakė, kad toks teatras nesistengia imituoti banalią kasdienybę, bet kuria pasaulį, artėjantį prie „peizažo anapus mirties". Kaip Jums atrodo, ar pavyko savo vaidmeniu įsikomponuoti į šį režisieriaus kuriamą spektaklio peizažą.
Iš tiesų labai gražiai pasakyta. Šis spektaklis buvo repetuojamas be didelių pastangų, be įtampos, nespaudžiant. Nuo pat pradžių sklandžiai dėliojosi scena po scenos. Pats Jurašas stebėjosi, kad taip plastiškai viskas išeina. Labiausiai patiko, kad nuolat krutėjo aktorių analitinis protas, žadindamas pasąmoninius srautus, kurie seniai žmonėse užmigę. Šiandien laikas negailestingas, bėgi šen, bėgi ten, ir nebelieka laiko pagalvoti apie artimus žmones ar draugus.
Ar tai režisieriaus nuopelnas, ar pati medžiaga buvo dėkinga, ar tiesiog gera kūrybinė grupė suburta?
Ir ansamblis puikus, ir kūrybinė grupė surinkta puiki. Žinoma, svarus ir Aušros Marijos Sluckaitės indėlis. Reikia turėti didelės drąsos, siekiant sujungti bei atrasti paraleles tarp antikos ir nūdienos epochų ir tai sutalpinti į dviejų valandų trukmės spektaklį. Nors lietuvaičiai mėgsta užsiimti savigrauža, bet „Antigonėje" to nebuvo siekta. Režisierius ir autorė šį laikotarpį gerai pažįsta, nes palietė juos asmeniškai. Jie kalbėjo ne iš kepurės, ta sėkla buvo juose pačiuose, ilgai brandinta, nešiota ir išnešiota. Galbūt todėl ta sėklelė lengvai dygo ir kūrybinėje terpėje. Vieniems šis spektaklis priimtinas, kitiems - ne. Nepriimtinas tiems, kurie esą pavargę nuo rezistencinių temų. Bet pasaulyje viskas kartojasi, kodėl mums neprisiminus ir nepabuvus toj epochoj su savo mąstymu, su savo požiūriu. Gal kai kam spektaklis primins ne skausmus, bet pareigą.
Nuo ko pradėjote kurti Antigonės personažą? Kaip pradedate kurti kitus savo vaidmenis?
Labai individualiai. Man labai svarbus pirmas skaitymas, pirmas impulsas, pirmas kvapas. Tai duoda emociją, norą gilintis į kuriamą vaidmenį. Gali nemokėti skaityti, bet svarbu, kad pats sau nemeluotum, suprastum, ką skaitai. Nereikia nieko vaidinti, nes gali greitai nuklysti į lankas. Atrodo, paprasti sakiniai, bet vis tiek juos reikia perkošti asmeniniu lazeriu. Jeigu tu pataikai į tą tonaciją kaip muzikoje, tuomet gimsta vaidmuo.
Ar Antigonė Jums asmeniškai artimas vaidmuo?
Nekėliau sau tokio klausimo, bet žmonės, kurie mane gerai pažįsta, sakė, kad tai mano vaidmuo. Aš gyvenime esu ramus žmogus, o čia maištininkė, kuri sukyla prieš sistemą, prieš tėvo brolį, atėjusį į valdžią. Tiesos ieškojimas, noras viską neigti - plius jaunystė. Net ir Antigonės vardas anti reiškia prieštarauti.
Jūs esate J. Vaitkaus mokinė, dirbote su įvairių kartų ir skirtingo kūrybinio braižo režisieriais. Kuo panašūs ir kuo skiriasi jų darbo su aktoriumi metodai?
Vaidinau keliuose J. Vaitkaus spektakliuose: „Markizė de Sad", „Persona", „Vėlinės"... Kadangi Vaitkus buvo mūsų dėstytojas, tai gerai žinojo mūsų galimybes, todėl niekada jo spektakliuose nesijaučiau nepatogiai. Aš galėdavau ir pati drąsiai pasiūlyti prisitaikymus, ir režisierius įsiklausydavo. Tarpusavio bendravimas buvo tolygus, neskirstant - čia dėstytojas, o čia studentas. Vaitkus šiltas, paprastas žmogus, tačiau reikalui esant gali ir paspausti, nes tai yra būtina. Su Koršunovu mes bendrakursiai, tad didelių ieškojimų ar apsiuostymų nebuvo, nes vienas kitą gerai pažinojome nuo studijų laikų. Su Nekrošiumi buvo įdomus procesas, visai kitas priėjimas prie aktoriaus.
Koks tas priėjimas prie aktoriaus
Nekrošius surengė patikrinimą. Aš atėjau pakviesta į repeticiją, ir jis davė tokį etiudą, kuriame turi mestis ir iš karto veikti. Aš ir puoliau stačia galva, be didelių apmąstymų, pildyti režisieriaus užduotį. Manau, kad tai buvo savotiškas bandymas, ir aš, matyt, egzaminą išlaikiau, nes gavau Nekrošiaus spektaklyje vaidmenį.
Kaip susitikote su režisieriumi J. Jurašu?
Su Jurašu buvo nerealus susitikimas. Netikėtai Jurašas pakvietė mane į LOBT kurti Euridikės vaidmenį. Aš sutikau, nes mane žavi tokie netikėti eksperimentai. Balerina Eglė Špokaitė ir aš kūrėme tą patį vaidmenį visiškai skirtingomis technikomis. Tai buvo drąsus Jurašo žingsnis. Nuo Euridikės ir prasidėjo mūsų komunikacija ir vienas kito atradimas.
Kaip su aktoriumi dirba Jonas Jurašas?
Pirmiausia jis palieka labai daug erdvės pačiam aktoriui. Jei nesiseka, jis bando logiškai išdėstyti visus priėjimus. Jei ir tuomet aktorius nepagauna būtent tų natų, kokių iš jo reikalauja režisierius - Jurašas vaidmenį perleidžia per save. Perkošia ir keliais trumpais sakiniais ar taupiomis frazėmis išreiškia tai, ko jis nori iš aktoriaus. Jurašui labai svarbu, kad aktorius suprastų, ką daro scenoje. Jis daug analizuoja, daug kalba, siekdamas, kad nenuslystum paviršiumi, o užgriebtum vaidmens gelmę. Tą gelmę, tą vaidmens kamieną jis nori pilnai apsodinti. Daug netuščiažodžiauja, o jo visi palyginimai labai tikslūs. Gali klausytis kaip paskaitos.
 |
| Su Povilu Budriu „Dvejonėje”. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka |
Ką galite pasakyti apie savo vaidmenį spektaklyje „Dvejonė"?
Po „Euridikės" Jurašas pažadėjo, kad dar susitiksime, ir štai gaunu laišką, kuriame režisierius pasidžiaugė, kad rado gerą pjesę ir kviečia vaidinti. Aš, žinoma, labai apsidžiaugiau, nes ten įdomūs vaidmenys ir gvildenama drąsi, mums neįprasta tema. Kai tik pradėjome dirbti, tai buvo ne spektaklis, o pjesės skaitymas. Todėl aš nesistengiau gludinti intonacijų, nesimokiau teksto, tik skaičiau. Iki paskutinės minutės aš maniau, kad tai bus skaitymas. Reikėjo per savaitę sukišti visą tekstą į galvą. Nenoriu išskirti nė vieno režisieriaus, nes visi dirba įdomiai, turi savo principus, technikas ir prisitaikymus, bet Jurašas palietė mane kaip žmogų. Pagilino ne tik mano profesines žinias, bet palietė tai, kas man asmeniškai įdomu kaip žmogui, turinčiam aktoriaus profesiją. Režisierius geras psichologas. Man visada patiko tokie darbai kaip, pavyzdžiui, šviesios atminties Lapėno „Lietaus pardavėjas", kur vyravo labai plonos, jautrios, subtilios linijos. Jurašas neapleidžia senos mokyklos. Tiesa, ir Nekrošius dirba panašiai, bet pastaruoju metu atrodo, kad jis nori galva pramušti sieną. Man visada patiko toks teatras - skirtas žmogui, be didelių bliovimų, be garsių rėkimų...
Palietėme vieną iš aktualių vaidybos problemų, kokias dar problemas įžvelgiat šiuolaikiniame teatre?
Ypatingų problemų neįžvelgiu, bet kiek teko matyti spektaklių, visi aktoriai stengiasi ne kalbėti, bet rėkia, tarsi žiūrovas jų negirdėtų. Aktorius pavargta kartu su žiūrovu, o informacija neapsikeičiama vienas su kitu. Tiek energijos švaistoma tuščiai.
Gal šiandieniniam aktoriui trūksta profesionalumo?
Galbūt ir profesionalumo trūksta. Prisiminiau vyresniosios kartos aktorius Rygertą, Chadaravičių, kurie scenoje galėjo ramiai be rėkimo išsakyti autoriaus pjesėje keliamus išminties klodus. Jurašas leidžia atsiskleisti, leidžia pabūti scenoje tiesiog aktoriumi, nereikalaudamas kažkokios ypatingos formos. Ką mąsto režisierius - scenoje transliuojasi, ir tuomet jauti kiekvieną nuo scenos sklindantį žodį, virpesį...
2008 m. įkūrėte teatrą „Jają". Kaip kilo idėja įkurti savo teatrą? Trūko saviraiškos, norėjosi pabandyti savo jėgas režisūros srityje?..
Teatras atsirado po šio spektaklio. Man pačiai labai patiko šis spektaklis. Tai mano teatro idealas, kuriame atsiskleidžia žmogus. Dirbdamas su režisieriais atsiduodi jiems visiškai ir nereiški jokių pretenzijų.
Jūsų mokytojas J. Vaitkus kalbėjo, kad geras aktorius turi būti fortepijonu, kuriuo režisierius galėtų skambinti, arba minkštu moliu, kurį galima minkyti...
Visiškai pritariu, nes jeigu režisieriui reikia būtent tos spalvos, o aktorius priešinasi sumanymui, norimo rezultato nepasieks nei aktorius, nei režisierius. Vaidindama aš stengiuosi nesikišti į režisūrą, bet siūlau aktorinius prisitaikymus. Kiekvienas režisierius turi savo viziją, ir ją reikia gerbti. Gali tik pasiūlyti.
Viena kolegė po spektaklio „Jaja" pareiškė, kad tai elementari paleistuvės istorija, kokių gyvenime šimtai. Man pasirodė, kad šiame vaidinime parodomi du keliai, vedantys link Dievo: arba per visišką savęs išsižadėjimą ir šventumą, arba per klystkelius, purvą, nuopuolius, ieškant kelio į dvasinį nuskaidrėjimą.
Visiškai teisingai, dramaturgas Jajos asmenyje norėjo parodyti Mariją Magdalietę. Pats dramaturgas, būdamas krikščioniu, pjesėje ėjo per krikščionišką liniją. Įvyko įdomus reiškinys. Mes Japonijoje su spektakliu „Jaja" laimėjome užsienio teatrų festivalyje. Mes turbūt pataikėme į dešimtuką, nes ėjome iš rytų filosofijos pusės, nors autoriai ieškojo atsakymų per krikščionišką liniją. Tai istorija apie realiai egzistavusį dzen meistrą - poetą ir kaligrafijos virtuozą. Mes spektaklyje perteikėme jo filosofinį požiūrį į gyvenimą. Septynis kartus krisi, o aštuntą kelsi. Prisikėlimo šansą turi kiekvienas žmogus.
Dirbote Nacionaliniame dramos teatre. Dabar kyla daug klausimų dėl nacionalinio teatro koncepcijos. Koks būtų Jūsų požiūris šiuo klausimu?
Nacionalinis teatras turėtų būti Lietuvos kultūros centras. Kai vienu metu buvo mąstoma kurti skėčio principu - jis kažkodėl nepasiteisino, nepajėgė visiškai įgyvendinti. Manau, kad ir dabar bus einama šiuo keliu. Negalima statyti vien nacionalinės dramaturgijos veikalų, nes kūryba nėra muziejus, o teatras - gyvas organizmas, kuris keičiasi sulig kiekviena diena. Man būtų įdomu, kad nacionaliniame teatre statytų įvairių kartų režisieriai, tuomet būtų įvairovė. Tas skėtis turi būti įvairiaspalvis, o ne vienos kurios nors spalvos. Manau, kad dabartiniai jauni, energingi vadovai Budraitis ir Liuga sudarys sąlygas visiems įvairių kartų, skirtingo kūrybinio braižo režisieriams pasisakyti. Tuomet galės drąsiai vadintis nacionalinio teatro vardu, nes tai bus tikrai nacionalinė kūryba.
Kaip Jūs žiūrite, kad teatre nebėra šeimos bendruomenės. Ar Jums artimesnis bendruomenės ar sutarčių, projektų modelis, kai aktoriai susiburia vienam spektakliui ar projektui?
Sunku pasakyti. Kaip ir visose šeimose su metais įsigali rutina, viskas atsibosta, žmonės pradeda matyti vien minusus. Tada vienas kitą pradeda graužti. Gali būti šeima, bet kiekvienas narys turi turėti savo atskirą kambarį. Sunkiau išgyventi tiems, kurie viename kambaryje trinasi. Užtenka išvykti į gastroles vienam mėnesiui, ir pavargsti vienas nuo kito, nes ir scenoje, ir kelionėse, ir viešbutyje nuolat esi tų pačių žmonių apsuptyje. Todėl kyla pavojus, kad gali pasakyti artimui žmogui - palik mane ramybėje.
Spalvinga Jūsų kūrybinė biografija. Buvote balerina, sporto trenerė, breiko čempionė. Kaip Jūsų gyvenime atsirado teatras?
Visiškai atsitiktinai. Tą istoriją aš jau kartojau daug kartų kaip poterius. Kai dirbau sporto mokykloje, kartą treneris pasakė, kad man reikia stoti į aktorinį. Pasakė, ir viskas tuo baigėsi. Vieną vasarą su Kęstučiu Marčiulynu buvome Jūrmaloje, nuėjome prie jūros, atsidarėme butelį vyno... Ką tik buvau perskaičiusi Dostojevskio „Baltąsias naktis" ir tuomet netikėtai pasakiau, kad norėčiau būti aktore. Į stojamuosius atvykau pavėluotai, nemokėjau nė vienos liaudies dainos, tad padainavau apie vaiduokliuką. Komisija, žinoma, buvo šokiruota. Per naktį privalėjau išmokti lietuvių liaudies dainą, kuri, pasirodė, irgi buvo ne liaudies, o harmonizuota, bet mane priėmė. Taip ir atsidūriau teatre.
Aktorius ir režisierius Rolandas Kazlas viename interviu pareiškė, kad jam teatras nėra gyvenimas, tik darbas. Kas teatras yra jums?
Nekėliau sau tokio klausimo. O ką tu daugiau turi ...Mano gyvenimas - tai juodoji dėžutė. Teatras - namai, namai - teatras. Jis pasiglemžia mane visą. Tik visai nesenai draugai mane pradėjo ištempti į gamtą, į kaimą. Gal tik kokie penkeri metai, kai kur nors išvažiuoju, ir tik dabar pradedu atrasti kitokį gyvenimą be teatro.
Ačiū už pokalbį ir linkiu sėkmės
