Aktorių dukra Eglė Gabrėnaitė ruošėsi tapti rašytoja ir į dabartinę Lietuvos muzikos ir teatro akademiją užsuko atsitiktinai. Tądien, kai buvo priimta mokytis aktorinio meistriškumo, pirmąkart pamatė įsiutusį savo tėtį Antaną Gabrėną. Tik vėliau, augindama sūnų Roką, E. Gabrėnaitė pati ėmė jį slėpti nuo teatro.
Aktorė skaičiavo: tūkstantį kartų bėgo iš teatro, spruko iš repeticijų. Kolega Arūnas Sakalauskas juokavo: „Jeigu E. Gabrėnaitė bėga gatve, ją vejasi vaidmuo.“ Nuo šios sudėtingos profesijos ji atkalbinėjo studentus. Visgi dabar pelnė Nacionalinę kultūros ir meno premiją - už viso gyvenimo nuopelnus, sceninio charakterio ryškumą ir profesinį maksimalizmą.
Įsimintinų vaidmenų buvo nemažai. Atsisveikinimas su vaikyste, pirma jaunyste įvyko kuriant „Antigonę“. Atsisveikinimas su tėvais, pirmosios netektys išgyventos kuriant Antono Čechovo „Vyšnių sodą“. Jame Eglė suvaidino dukart, taip pat ir Thomo Bernhardo parašytus vaidmenis. Vieną jo spektaklį - „Pasaulio gerintoją“ - kūrė su Valentinu Masalskiu. „Didvyrių aikštę“ statė lenkų režisierius Krystianas Lupa.
K. Lupai aktorė dėkinga už „Auksinį scenos kryžių“ (pelnytą už ponios Citel vaidmenį) ir naujausią įvertinimą. Šis režisierius kaip teatro dešimtmečio žvaigždė įsiminė lietuvių aktoriams, žiūrovams Europoje ir atokesniuose kraštuose. „Suvaidinta labai daug, bet K. Lupa įkvėpė drąsos scenoje būti savimi. Skaudu, kad tai įvyko taip vėlai, - svarstė E. Gabrėnaitė. - Aktoriaus gyvenime retai nutinka - mes kuriame teatrą. Vos atėjusi į jį, klausiau Monikos Mironaitės, Stepo Juknos: „Kiek gyvenime suvaidinote vaidmenų?“ Jie užlenkė vieną, du, tris pirštus. Laimingi žmonės, kurie tiek turi. Dabar galiu drąsiai pasakyti: ir man pasisekė.“
Intelektualai
Būsima aktorė gimė Maskvoje, kur tuo metu studijavo jos tėvai A. Gabrėnas ir Genovaitė Tolkutė-Gabrėnienė. Eglės močiutė Tytuvėnuose sėdo į traukinį, atvažiavo pasiimti anūkės, o parsivežusi augino, lepino ją iki septynerių metų. Vėliau gimė jos jaunesnis brolis, tėvai gavo bendrabutį Kaune, ir visa šeima ten apsigyveno.
Eglė mokėsi 4-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar - Kauno Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gimnazija), lankė dramos būrelį. Bėda - vos išeidavo į sceną, užmiršdavo tekstą. Mokinė ji buvo bloga. Vienuoliktoje klasėje matematikos mokytojas prašydavo: „Gabrėnaite, jei stosi, kur reikės matematikos, nesakyk, kas tavo mokytojas.“
„Vietoj dvejeto jis man parašydavo tašką. Prisirinkdavo tų taškų... Gyvenau prie Muzikinio teatro, palaukdavau, kol jis eis su bidonėliu į senamiesčio turgų pirkti kopūstų. Mane pamatęs sakydavo: „Sėsk, Gabrėnaite. Plaukai gražūs, bet po jais nieko nerandu.“ Ir pažadėdavo ištaisyti tašką į trejetą su dviem minusais, - prisiminusi šypsojosi aktorė ir pridūrė: - Mūsų kompanija buvo „intelektualai“ - mokėmės nekaip, bet skaitėme knygas ir bėgiojome į kiną. Dabar pati sau pavydžiu tų laikų.“
Abu stojo slapta
Gabrėnų šeimoje nebuvo kalbama ar diskutuojama apie meną. 1972 metais E. Gabrėnaitė tapo Lietuvos valstybinio akademinio dramos teatro (dabar - Lietuvos nacionalinio dramos teatro) aktore. Jos darbų tėtis niekuomet tiesiogiai neįvertino. Bet kartą kažkas jo paklausė, ar jis nesąs E. Gabrėnaitės tėtis, ir tai jam padarė įspūdį.
Išliko nespalvoti Eglės jaunystės portretai, atsiliepimai apie vaidmenis - vien pagyros: „Čia ir meilė, ir tragizmas, E. Gabrėnaitės pasiekta pilnatvė ir pasiryžimas eiti iki galo“. „Prieš keletą metų paštu gavau knygą - dienoraščius. Skaitau, moteris rašo: „1978 metai, nuėjau į „Antigonę“, negrįžau namo. Visą naktį vaikščiojau - spektaklis apvertė mano gyvenimą“, - citavo Antigonę suvaidinusi E. Gabrėnaitė. - Tas vaidmuo ir man buvo svarbus. „Noriu, kad viskas būtų gražu kaip vaikystėje, o jeigu ne, tai numirti“ - atsisveikinimas su gražiausia, kas gyvenime yra nutikę.“
Vėliau ir savo sūnų Roką Eglė slėpė nuo teatro. Į spektaklius, užkulisius nesivesdavo, bet jis vis tiek tapo režisieriumi. Kaip ir mama - slapčiomis. Iš pradžių baigė filosofiją, vėliau įstojo studijuoti režisūros. „Nusprendė: „Štai diplomas tau, kitas bus man.“ Kai supratau, kad nejuokauja, maniau, mane ištiks apopleksija“, - buvo įsitikinusi ji.
Duok Dieve, anūką atgrasė
Dabar E. Gabrėnaitė įvertino, kodėl tėvai apie darbą nekalbėjo. Ir sūnus nesupranta: „Kaip tiek metų pradirbai teatre? Visai ne tavo būdui.“ „Buvo momentų, kai reikėjo, kad kas nors pamerktų akį ir pasakytų: „Eini teisingu keliu.“ Kartais kas nors prieina, iki šiol yra teatro gerbėjų. Galvoju: „O kad anksčiau man tai būtų pasakę!“ - susimąstė aktorė. - Dabar geriau suprantu tėvus, visgi profesija - klaiki. Reikia išmokti būti šiame rate. Studentams nuolat primenu: mokomės ne iš „kristoforų“, „auksinių kryžių“, o, kai veidu nukrintame į asfaltą ir, pasimokę iš savo klaidų, atsistojame.“
Eglės anūkui Dominykui - aštuoniolika. Paklausta, ar bent jį pavyko paslėpti nuo teatro, Eglė sušuko: „Pagaliau, kokia atgaiva!“ Ketvirtos kartos atžalai nusibodo girdėti kalbas apie teatrą, jis pasirinko studijuoti verslą ir tarptautinius santykius. „Iš kur toks protingas, nežinau - ačiū Dievui, atsigimė ne į senelius, - juokavo pašnekovė. - Būdamas mažas jis filmavosi su mama Tatjana Liutajeva. Vis sakydavau jai: „Žiūrėk, kad nenusuktų kur į kiną ar režisūrą.“ Kalbamės daug, rimtai. Bet mintis apie aktorystę jį net nupurto. Manykime, kad atgrasėme, nors dar visaip gali pasisukti.“
Gailisi vieno
Kadaise filmuodamasi juostoje „Pasivaikščiojimas užmiestyje“ (1987) E. Gabrėnaitė tris mėnesius gyveno negyvenamoje saloje Kaspijos jūroje. Prieš tai kūrybinę komandą šiai avantiūrai rengė psichologas.
Ilgiausias laikotarpis, kai aktorė nedirbo, buvo nuo 1992 iki 1998-ųjų. Paskui vaidmenys retėjo, ji kruopščiai atsirinkdavo, kur iš tiesų norėjo vaidinti. Laikotarpis po nepriklausomybės atgavimo menininkams buvo sunkus. Iki tol buvo įprasta cenzūrą apeiti, pasitelkus metaforas, simbolizmą, kalbėti apie laisvę. Staiga žiūrovai nustojo vaikščioti į teatrus, o teatralai nežinojo, kas jiems bus aktualu.
„Negražu - tada pradėjau bėgioti iš teatro. A. Sakalauskas ėmė kurti anekdotus. Ateidavau į repeticijas, šiek tiek pabūdavau, bet suprasdavau: nieko neišeis. Kaip oro man reikėjo pauzės, išmokti sulaukti vaidmens“, - tikino E. Gabrėnaitė.
Studentai, kitąkart ir režisieriai, kuriems kadaise atsakyta, yra jos klausę: ar nesigailėjo? Tvirtai žino - ne. O kaip mokėjo numanyti, kad spektaklis nebus sėkmingas? Nemokėjo. Bet nuojauta kuždėjo: „Nereikia.“ „Dar man padėjo žiūrovai, kurie susistabdydavo gatvėje ir sakydavo: „Laikykitės, nenusipiginkite“, - kalbėjo Eglė. - Vieno, ko gailiuosi, tai „Brolių Karamazovų“, kuriuos norėjo statyti Jonas Vaitkus. Bet tai buvo sunkūs, finansiškai nestabilūs laikai, ir spektaklis neįvyko.“
Svarbiausias - pirmas veiksmas
Į Tytuvėnus E. Gabrėnaitė sugrįžo po daugelio metų. Kolegos atkalbinėjo: „Nevažiuok, nieko ten nepamatysi.“ Tačiau Tytuvėnų vienuolyno ansamblis buvo toks pat pasakiškas, kaip ir jos prisiminimuose.
„Mane pribloškė: K. Lupa įėjo, ir pagalvojau, kad jis - mano senelis, - sakė aktorė. - Žila galva, ūsai, jis man pasirodė toks savas. Nors iš tiesų nesupratau nieko, ką kalbėjo. Manote, dabar suprantu? Dar ne. Kaskart į sceną einu atrasti amerikų.“
Prieš premjerą režisierius jai liepė „paimti“ pirmą veiksmą: „Jei „nepaimsi“, toliau nėra ko vaidinti.“ „Laukiu dešimt minučių, kol prasidės „Didvyrių aikštė“, liko dar penkios minutės. Salė ūžia, mintyse - K. Lupa ir jo užkrauta atsakomybė. Nuvažiavome gastroliuoti į Paryžių, Avinjoną. Ten publika net suklususi reagavo į kiekvieną gestą. Garavo lygintuvas, ir jie atsidusdavo. Jaučiausi kaip tame filme, kur mokinys klausia, kas yra laimė, o mokytojas atsako: „Laimė - kai tave supranta“, - kaip pavyko „paimti“ pirmą veiksmą pasakojo E. Gabrėnaitė.
Dabar ji dirba su režisieriumi Artūru Areima. Jis - taip pat dėstytojas, tačiau su savo studentais mėgsta eksperimentus, avangardą. Jauniems kūrėjams aktorė pagyrų negailėjo. „Prisimenu, buvau komisijoje. A. Areima (jis - Rimo Tumino mokinys) atėjo po savo baigiamojo spektaklio, koją ant kojos užsidėjo, jis - revoliucionierius! Man pasirodė, įdomus žmogus. Nauja ambicinga karta. Mąstau, kaip juos suprasti? „Klausyk, apie ką jie kalba“, - pasiūlė sūnus. Ir aš, pliurpa, pradėjau mažiau kalbėti, o daugiau klausyti“, - patarimu pasinaudojo aktorė.
Intymūs dienoraščiai
E. Gabrėnaitė turėjo sentencijų knygą, kurią anksčiau atsiversdavo. Dabar įkvepia sentencijos iš jos pačios gyvenimo. „Nėra kalbos - jos keičiasi, - įsitikinusi aktorė, o jau tyliau pridūrė: - Nebėra daug mano žmonių: Vytauto Kernagio, su kuriuo galėdavome tris valandas kalbėtis choru, Vytauto Šapranausko, su juo sėdėdavome ant suoliuko parke ir tylėdavome. Bet šie prisiminimai įkvepia. Jokioje kitoje profesijoje nebūčiau sutikusi tokių žmonių - iš jų aš mokiausi.“
Nevalia pamiršti, kad Eglė norėjo būti rašytoja, teatro kritike. Sakė, jos teatralų karta - hemingvėjiška, remarkiška. Ir aktorės pasakojimai - kaip knyga. Savo rašinius - dvylika sąsiuvinių - apie teatrą, žmones, susitikimus yra planavusi išleisti. Ar šie planai dar gyvi? „Juk esu Svarstyklės - ryte ženijuosi, vakare skiriuosi. Pasakyti „taip“ man labai sunku, - atsakė ji ir paaiškino: - Tuose sąsiuviniuose nėra meilės romanų, bet pilna asmeniškų pasakojimų: apie teatro kūrimąsi, spektaklius, aprašyta tėvo mirtis, mylimo draugo liga. Tai (o ne ką mylėjau) yra intymu. Kai ateidavo laikas visą savo gyvenimą nunešti į leidyklą, niekaip negalėdavau pasiryžti.“
Pasakojimų aktorė yra skaičiusi draugams, apie kuriuos rašė. Koks likimas jų laukia? „Neklauskit, bijau. Gyvenu netoli Burbiškių draustinio, kiekvieną pavasarį vis galvoju, kad nusipirksiu geležinį bliūdą, nusinešiu į mišką ir sudeginsiu rankraščius. Nekyla ranka. Dviem žmonėms esu palikusi nurodymus, ką daryti su manimi ir su tais sąsiuviniais. Bet jie gali mane apgauti, imti ir nesudeginti“, - suabejojo E. Gabrėnaitė.
Drama Vyšnių gatvėje
Apie ką tik pelnytą Nacionalinę premiją aktorė sužinojo stovėdama Lietuvos radijuje ir televizijoje, pro langą žvelgdama į sostinės panoramą. Ten su kolegomis Juozu Budraičiu, Rasa Samuolyte ir kitais kūrė radijo serialą pagal Ievos Simonaitytės romaną „Vilius Karalius“. „Į galvą neatėjo, kad tą dieną skelbs laureatus. Prisėdau kavinėje, visi taip keistai į mane žiūrėjo. Telefonas „užlūžo“ nuo praleistų skambučių, pirma mintis: karas“, - prisiminė ji.
Ar kiekviena jos diena persmelkta teatriškumo? „Vaikščiojanti drama“, - taip mamą vadino sūnus. „Vyšnių sode“ ir Varios, ir Ranevskajos vaidmenis sukūrusi Eglė dabar gyvena Vyšnių gatvėje. „O didžiulė slyvos šaka įlindusi į mano balkoną. Prisiskinu, pasidarau kompotą. Skaniausia uogienė - vyšnių. Žiūrovai žinodavo, atnešdavo į spektaklį, - vardijo E. Gabrėnaitė. - Vyšnių gatvė - mano namai. Čia pat geležinkelio stotis, iš kurios važiuodavau filmuotis. Už tilto - senamiestis. Ir niekur nepabėgsi.“
