Spalio 20 d. Menų spaustuvės Infotekoje vyko neformalaus klubo „Prie arbatos" susitikimas su aktore Egle Gabrėnaite. Po sėkmingų pernykščių paskaitų/ diskusijų apie įvairių scenos menų kelią, nueitą per 1990-2010 metų laikotarpį, šiemet klubas „Prie arbatos" renkasi kiek kitokią intonaciją - susitikimų su menininkais intymumą ir atvirumą. Teatro kritikė Rūta Oginskaitė kalbino aktorę ir apie „Prahos kaštonus", ir apie būtinas jaunųjų klaidas, pokalbį jungė tema „Drąsa ir gėda teatre". Drąsa - kam, gėda - dėl ko?
Rūta Oginskaitė: Tokių susitikimų reikia, nes reikia vietos ir progų pabūti su aktorium neoficialiai, su aktoriumi, nekalbančiu tūkstančiams ir nesistengiančiu prisikviesti žiūrovų į savo spektaklius. Verta pabūti, kad turėtume įspūdį apie žmogų, su kuriuo gyvename vienu laiku.
Eglė Gabrėnaitė yra iš tų aktorių, kurie pasakoja istorijas idealiai, ir manau, jūs tuoj tuo įsitikinsite. Viena iš Eglės istorijų yra apie spektaklį „Po Prahos kaštonais", ir tai bus įžanga mūsų pokalbiui.
Eglė Gabrėnaitė. Puikiai atsimenu, ir pati dabar į jaunimo reakcijas taip reaguoju, kaip kadaise: man norisi per kokį susirinkimą atsistot ir rodyti Stanislavskio „Etiką" - pradėkim nuo to! Taip buvo. Aš mačiau, kaip Henrikas Kurauskas stovėjo salėje, o mes, jaunimas, kikenom, nes kiek galima apie tą etiką, apie tą nevėlavimą... Ir kaip gražiai ratas apsisuko - aš dabar taip galvoju, tik dar nepradėjau šaukti.
Prahos kaštonai? Jie man kaip rodiklis apie teatro gyvenimą. Buvau tik atėjusi dirbti, grimuojuosi, o girdžiu, kaip kalba teatro veteranės Kazimiera Kymantaitė ir Lidija Kupstaitė: „Atsimeni - „Po Prahos kaštonais"... Koks tai buvo spektaklis! Kaip ten tas vaidino gražiai..." Galvoju: kokie kaštonai, gyvenime nesu girdėjusi apie tokį spektaklį... Ir kaip čia reikia elgtis, kad aš po kiek laiko nepradėčiau nemačiusiems aiškinti - ak, kaip aš Antigonę vaidinau... Mirę jau tie, pardon, jų jau nebėra - tų, kurie matė.
Dvidešimt metų vaidinau „Vyšnių sodą". Rimui Tuminui sakiau: nori, atsiklaupsiu prieš tave? Atsiklaupiau, sakiau, kad nebegalima šito spektaklio vaidinti, čia ne spinta, kuriai 60 metų. Vienas Dievas žino, ką man kainavo vaidinti Ranevskają dvidešimt metų. Keturias dukras „apturėjau". Jos seno, o aš vis nuostabi ir nepakeičiama? Kai Rimas supykdavo, jis man sakydavo „jūs". „Jūs neturite teisės sutikt ar nesutikt. Jis (spektaklis - MF) pats turi numirti, savo mirtim". Ir kaip gražiai gyvenime viskas išsisprendė - daugiau nebebus jokių kitų aktorių įvedimų.
Ir nepradėkime galvoti „po Prahos kaštonais". Myliu jaunus žmones ir dėl to studentų daug turiu. Na - nemėgstu senų ir nieko negaliu padaryti. Mes ant Tumino užpykom, kai pasakė, kad nemėgsta senų. Sakėme - tegul būna, argi trukdo? Bet jis teisus. Čia ir energetika, ir naujos idėjos. Žodžiu, kad nebūtų „po Prahos kaštonais".
R.O. Mes vis tiek kalbėsimės apie tai, ko dauguma nematė ir vis tiek bus tų „Prahos kaštonų", tai jūs mums atleiskite.
E.G. Taip, taip, teisingai, truputėlį bus.
E.G. Ar galima aktoriaus profesijos išmokti ar išmokinti? Ar galima išmokint rašyti? Vaidinti? Tu gali tik nukreipti. Durną kiną žiūrėjau, bet frazė man labai patiko: „Kas yra meilė? Kai tave supranta". Jeigu dėstytojas tave supranta, jau tai didžiulis laimėjimas. Kai tu turi, kas už tave paserga, tau sako - daryk, eik, bandyk. Bet kad išmokintų? Mačiau, kaip vaidino Juozas Laucius, Antanina Vainiūnaitė... Dabar tos pavardės niekam nieko nesako. Laucius skaityti nemokėjo, o kai jis vaidindavo Dostojevskį, visa salė kriokdavo ir raudodavo. O jis tik stovėjo ir pečiais krutino. Tai buvo aktorius, Dievo pateptas. Ką, mes nežinom tokių aktorių? Ir dabar tokių yra.
***
E.G. Ateina metai, kai pradedi galvoti, kaip išsilaikyti, kaip neprisidirbti, kad nebūtų gėda. O scenoje labai dažnai būna gėda, deja. Gėda dėl aktorių. Ir negali pasiteisinti, kad reikia gyventi, reikia duonytės. Yra pasirinkimas.
Bandžiau ir aš serialuose kažką daryti. Negaliu. Tada man prieš akis iškyla Vytautas Žalakevičius. Esu dėkinga savo profesijai vien jau už tai, kad man teko laimė sutikti fantastiškai įdomių žmonių. Pokalbiai su Vasilijum Šukšinu, su Nona Mordiukova, Olegu Jankovskiu, su operatorium Pavelu Lebeševu, su milijonu žmonių... Pokalbiai su Vytu Žalakevičium prieš jo mirtį verti - nežinau ko! Ir kai tu turi eiti, ir kai už kameros stovi berniukai, kurie žalio supratimo neturi... Kažkoks, atsiprašau, „lievas" scenarijus, ir tu turi... Yra kas gali. Pirmyn. Aš negaliu. Man gėda. Jau kitą dieną nenuėjau. Tada man sako: tavo kartelė per aukštai pakelta, taip negalima. Gerai, kas galit - nusileiskite. Tuo šie laikai ir įdomūs, kad gali rinktis. Suderinti neįmanoma. Vienas Dailės akademijos profesorius pasakojo, kad turėjo porą gabių dailininkų, tai buvo Nepriklausomybės pradžia. Tie gabūs žmonės sakė: dabar truputį papaišysim turgui, nes gyventi nėra iš ko, po to dideliais menais užsiimsim. Papaišė butui, tada baldų reikėjo. Papaišė baldams, mašinos prisireikė. Ir „nusipaišė" du gabūs žmonės.
Aš ne Dievas, negaliu sakyt „ką darai, kodėl tu ten eini?", bet matau jauną žmogų, kuris gali būti geras aktorius, o jį apėmusi panika ir jis sako: Egle, aš vaidint negaliu. Aišku, negali, nes tu esi „svajonių jaunikis". Tai ir būk svajonių jaunikiu. Pati esu tą patyrusi - kaip sunku peržengti iš televizijos „lia lia lia". Čia genialių žmonių reikia. Aš labai abejoju, ar menas gali būti toks, kad „biškį papaišysiu". Ir man gražu, kad yra daug jaunų žmonių, kurie žino, į kur jie eina.
Tarp kitko, jaunus aš labiau gerbiu, negu pabuvusius aktorius. Laikai keičiasi. Viskas pasikeitė. Puikiai atsimenu, kaip prieš išeidama į sceną Monika Mironaitė sakė: „Dieve, Dieve, nebenoriu čia būt, čia jau ne mano teatras". Žiūrėjau į ją ir galvojau: „Nu ir eik. O kas jau „jos teatras"? Dabar pradės apie Juknevičių kalbėt, apie Lurje, kaip jie ten statė...". Normalu. Ateina kitas, ir arba tu eini į koją su tuo, arba neini. Blogų laikų nebūna.
***
E.G. O kur aš drąsi? Juk aš bailė, tamsos bijau, šunų bijau, visko bijau. Tai kur mano drąsa? Ir atradau: kai iš Akademinio išėjau su Mažuoju. Ėjom visai į niekur. Puolė Adomaitis, kiti: kur tu eini, ar išprotėjai, palieki pagrindinius vaidmenis, ar žinai, kur tu eini... Ir dar su Tuminu iki tol vos sveikindavomės, galima sakyti, net nesisveikinom. Tuminas apie mane sakė savo mokiniams, Dapšio ir Žebrausko kursui... Tuoj prisiminsiu, įžeidžiamai labai... „Gatvinis temperamentas!" Ilgai galvojau, ką tai reiškia. Amo netekau, kai jis mane pakvietė. Mūsų bendradarbiavimas buvo labai gražus. Tuminas, barzdą sukdamas, kartą pasakė, į mane žiūrėdamas: „Kur Gabrėnaitė - ten revoliucija". Aš tokią sau revoliuciją padariau, išeidama iš Akademinio. Ir niekada aš nesigailėjau.
Dirbom griuvėsiuose, kalkėse, po Lietuvą važinėjom... O kai pastatė teatrą - tą pliušinį... Atsiprašau, tualete turiu mylimiausių žurnalų lentynėlę, rytais atsiverčiu: koks bus pirmas sakinys, tokia ir bus diena. Prieš teatro atidarymą atsiverčiu ir paskaitau: „Dom postrojen - žyzn´ okončena" (rus. Namas pastatytas, gyvenimas baigtas). Tie, kurie daug namų turi, supranta, kad reikia visą laiką statyti namus. Atsirado teatras - ir kažkas dingo. Bet tai yra gyvenimas. Tai normalu.
***
R.O. Esi atsisakiusi nemažai vaidmenų, nutraukusi repeticijas, kai pajusdavai, kad nebegali, kad nesuvaidinsi. Tai irgi drąsa. O kas po to? Pauzė? Žiūrovai aktorių mato tik scenoje. Ką tu veiki per pauzę? Kuo tu ją užpildai?
E.G. Pati stebiuosi, kaip aš čia atėjau kalbėti, nes tos kalbos... Teisybė kažkur giliai. Reikia žiūrėt, kaip aktorius vaidina, o ne kalba. Yra dalykų, kurie grynai mano, ir argi tai įmanoma paaiškinti?
Pauzės būtinos. Tikrai nesu iš tų aktorių, kuriems tik vaidint ir vaidint. Aš nesu tiek gabi, kad man tai nieko nereikštų. Man viskas žiauriai daug kainuoja. Visą gyvenimą nemėgau kolektyvo ir visą gyvenimą privalau būti su kolektyvu. Jau nekalbu apie spektaklio kūrimą, gastroles. O man reikia harmonijos. Ir kad namai kvepėtų, ir kad kelias į teatrą būtų su geromis mintimis. Aš neturiu kada susikaupt, kada save išvalyti. Tiek daug jau visko buvo, jau daugmaž žinau, ką galiu ir ko nebegaliu. Todėl man įdomu su jaunais režisieriais dirbti, matyti, kaip jie klysta. Nebijau klaidų. Tai didžiausias mokslas - suprast, kad klydai ir atsikelt.
Manau, kad kiekvienas aktorius turi savo likimą. Vienam - ateinant, kitam - išeinant... Ir gyvenime žmonės yra žibutės, snieguolės, astros, rožės, chrizantemos, ir kuo ten baigiasi - kalijom. Kiekvienam savas laikmetis, ir jeigu tu žibutė, tai tu nebūsi snieguolė. Todėl nejaučiu baimės, ką aš darysiu. Man gaila žmonių, kurie neturi teisės į klaidą, o kiekvienas privalo turėti.
R.O. Ir baikime pokalbį tuo, kad kiekvienas turi teisę į pauzę ir į klaidą.
E.G. Ir jums to visiems linkiu. Labai ačiū!
