Audrius Musteikis
Režisierius Eimuntas Nekrošius jau kokie aštuoneri metai neklibino Lietuvos kultūros ministerijos durų rankenų. Nieko neprašinėjo, todėl jokios paramos ir nėra gavęs.
Užtat per tuos metus buvo didžiausios vertės „eksportinis" Lietuvos kultūros ženklas. Tyliai gražiai įsiveržė į Europos operos režisierių elitą. Gaila, neturėjome galimybių pamatyti pastarųjų E.Nekrošiaus darbų, pastatytų svetur, lieka tenkintis svetainėje Youtube.com sužvejotais trupinėliais. Suprantama, „La Scalos" ar Maskvos didžiojo teatro kūrinius „pajudinti" ne taip paprasta, nors įvairūs grandioziniai projektai į Lietuvą gabenami, palieka vadybinių ir finansinių skandalų šleifus. Bet, pavyzdžiui, dėl dramos spektaklio „Ana Karenina" apmaudu. Didžios italų aktorės Mascios Musy virpėjimas kai kuo primintų Rūtos Staliliūnaitės didžiųjų vaidmenų liepsningus sielos šokius. Būtų kuo pasigėrėti, kitiems - ką sukritikuoti.
E.Nekrošius mąsto apie naują darbą. Kokį, neišduoda. Birželio pabaigoje jis jau buvo grįžęs iš savo Šiluvos į Vilnių.
- Gana netrumpai pabuvote kaime. Dirbote, mąstėte?
- Ir darbų yra, ūkinių rūpesčių, ir artimųjų ligos. Visi ant plaukelio jau, ant plono plaukelio kabo. O darbai - visokių pašiūrių ir daržinių tvarkymai, griovimai, švarinimasis.
- Jau atsilsėjote nuo „Otelo" sunkumo ir įtempto darbo?
- Nebuvo tas darbas nei itin įtemptas, nei sunkus, nėra nuo ko ilsėtis. Ėjosi sklandžiai, jokio vargo su solistais, choru, apskritai su visais scenos žmonėmis, dirbusiais geranoriškai.
- Premjera vėlavo, teatras lyg ir buvo nepatenkintas.
- Čia dėl mano negalėjimo. Buvau ką tik Italijoje, „La Scaloje", baigęs „Faustą". Paprašiau, kad premjerą iš rudens nukeltų į pavasarį. Būtų buvę pernelyg sudėtinga iš vienos operos tiesiai į kitą. Teatras sutiko, man atrodo, be pykčių.
- Dabar jie labai patenkinti. O jūs šį spektaklį laikote sėkme?
- Net nežinau. Man tiesiog smagu žiūrėti, kaip solistai dainuoja, kaip choras. Kaip dirigentas dirba. Aš vis tiek šiame žanre esu svetimas. Užimu stebėtojo poziciją, stebiu, kaip kas vyksta. Gal ir gerai, mažiau štampų.
- Pastaraisiais metais kaip tik operų pažėrėte lyg iš gausybės rago: Italijoje, Rusijoje.
- Toks periodas: darbų daug, vienas po kito. Po to bus kitaip. Natūralu.
- Kaip veikė „La Scalos" - „meno šventovės" - statusas?
- Tas mitas labiau veikia, kai žvelgi iš gatvės ar vaikštai po teatrą kaip turistas. Kai dirbi, net nepagalvoji apie tai. Ten visiems puikios sąlygos: viskas apskaičiuota, numatyta, jokių nesklandumų. Dirbti tai tikrai buvo smagu.
***
Režisierius sako, kad „La Scalos" „Fauste" nėra jokios net panašios linijos, kaip to paties pavadinimo „Meno forto" dramos spektaklyje. Viską diktavo muzika ir libretas. Tačiau esmė ta pati: Fausto mitas, perteiktas Charles´io Gounod muzika, nors gal kiek sentimentalesnis, turi tokį patį galingą poveikį. „Faustas nėra išskirtinis personažas, - kalbėjo režisierius prieš premjerą. - Jis kaip ir daugelis mūsų. Goethe´i pavyko apibendrintai išreikšti visų laikų žmonių norus. Jo veikalas - tobulas žmogaus prigimties pažinimas. Kiekvienas mūsų, šiek tiek pagyvenęs šioje žemėje, susiduria su panašiomis problemomis kaip Faustas."
„Mefistofelį prišaukia Fausto mintys. Dažnai prisišauki tai, ką galvoji. Jei mintys šviesios, pritrauki šviesą, jei tamsios, - užgriūva tamsa. Faustas pritraukia Mefistofelį, ne atvirkščiai. Tai Fausto problemos. Tam tikru požiūriu Mefistofelis jau yra Fauste."
„Taip, kai kurios mano idėjos rizikingos. Kartais turiu sumanymų, bet susiduriu su muzika ir turiu jų atsisakyti. Dainuojant ne visada pavyksta juos įgyvendinti. Kai dėl vaidybos operoje, viskas turi remtis į balsą, pirmenybė - jam. Publika ateina klausytis dainininkų ir kartais savo teatrinėmis priemonėmis, savo pasiūlymais, gali sugriauti, sugadinti visumą, atitraukti žiūrovus nuo muzikos. Labai stengiuosi atsižvelgti į dainininkų poreikius. Nėra nieko gražiau už gražų balsą. Geriau jam netrukdyti. Kaip ir su vaistais: svarbiausia - nepakenkti."
***
- Kada pradedate klausyti operos muzikos prieš imdamasis darbo?
- Reikia mažiausiai prieš tris mėnesius pradėti. Teatrai parūpina įrašus, pateikia visą medžiagą. Žinoma, po to dar pats kai ką susirandi.
- Prieš „Faustą" statėte Nikolajaus Rimskio-Korsakovo „Sakmę apie nematomąjį Kitežo miestą ir mergelę Fevroniją", mažai žinomą veikalą.
- Jį pasiūlė Teatro Lirico di Cagliari (Sardinija), čia buvo koprodukcija su Maskvos didžiuoju teatru. Tas italų teatras tuo ir įdomus, kad per sezoną būtinai pastato retą, mažai žinomą operą. Labai drąsiai tą daro, ir drąsa atsiperka.
- Jūsų režisūrinis sprendimas drąsus?
- Veikiau santūrus.
- Dabar jūs paniręs į naują sumanymą?
- Ateina laikas, kai reikia pradėti kažką galvoti. Kol nepradedu repetuoti, nesakau, dar daug kas gali keistis. Pradėjęs irgi stengiuosi per daug nekalbėti apie būsimą spektaklį. Kartais išsakai savo pojūčius, o paskui publika ieško to ir neranda. Ne viskas, ką sumanai galvoje, pasiekia žiūrovų salę. Gali prižadėti ir neįgyvendinti. Sumanai viena, išeina kas kita. Manau, kad mene daug kas priklauso nuo atsitiktinumų, daugiau nei nuo užsibrėžtų programų. Turi sutapti daugybė elementų, kad kas nors gimtų. Dažnai nutinka ir taip, kad visos sudedamosios dalys lyg ir yra, bet trūksta dvasios, ir šito dalyko nei apskaičiuosi, nei suplanuosi.
- Ar užsimezga artimi ryšiai su žmonėmis, su kuriais tenka dirbti Rusijoje, Italijoje - draugystės, bičiulystės, „ne darbiniai santykiai". Ar jums tokių ir nereikia?
- Naudos tai tikrai neieškau. Greičiau kad ne.
- Kaip atsitiko, kad jūsų kūrybinė geografija apima tris valstybes: Lietuvą, Rusiją, Italiją. Žinoma, neskaitant gastrolių - jos tai po visą pasaulį.
- Prie tų kraštų įpratau, man ten lengviau. Netikėtas klausimas, nepagalvojau. Jei pavyksta surinkti įdomius aktorius ir kūrybinę grupę, neskirstau, ar čia rusai, ar italai. Ypatingo skirtumo nėra - jeigu gerai. Jei blogai, gal ir bandai ieškoti skirtumų.
- O į Italiją ar ne įtakingas teatrologas Franco Quadri jus atvedė už rankos?
- Tiesą sakant, taip. F.Quadri labai įžvalgus žmogus. Kažkaip net nepanašus į italą, labai ramus, susikaupęs, ypatingo takto. Šiemet jis mirė, taigi netekom draugo. F.Quadri buvo įkūręs tarptautinę teatro mokyklą „Ecole des Maitres", joje 2000 metais pastačiau savo pirmą spektaklį užsienyje - Antono Čechovo „Žuvėdrą". Paskui vienas po kito pasipylė pasiūlymai. Italijoje, vėliau ir Rusijoje.
***
„Ar myli E.Nekrošius aktorius?" - vienas italų teatro žurnalistas paklausė Anos Kareninos vaidmens atlikėjos M.Musy. „Myli" - per silpnas žodis, - atsakė ji. - Ne tas. Yra daugiau ir yra kitaip. Pritrenkia, kaip režisierius pasitiki savo aktoriais. Jie - jo teatro širdies raumuo."
Aktorė prisipažino, kad E.Nekrošius atvėrė jai visiškai naujų horizontų, tiek profesinių, tiek žmogiškųjų: „Man pasitaikė puikiausia proga, kokia gali pasitaikyti mano kartos aktorei ne tik Italijoje, bet apskritai pasaulyje: kurti tokį personažą pas tokį meistrą." Prisiminė, kaip E.Nekrošiui visada reikia nuolatinių aktoriaus pastangų: šviežumo ir kūrybiškumo, paieškų. „Todėl E.Nekrošiaus teatre nėra nieko sustabarėjusio", - sakė ji.
Vėliau tą patvirtino lietuvių operos solistė Sigutė Stonytė: ne itin šnekaus režisieriaus išraiškingumas - ypatingas. Pasak italų aktorės, komunikacija vyko ir tada, kai jis tylėdavo. Režisierių buvo galima suprasti iš žvilgsnio, gestų. Jei ko nesupratai iš vertimo, pasitikrindavai pagal jo akis.
„E.Nekrošiaus teatras ekstremalus, todėl visada susilauks prieštaringų nuomonių: vieni sakys, kad keturių su puse valandų - per mažai, kiti tvirtins, kad režisierius „nužudė" Levą Tolstojų", - dėstė M.Musy.
***
- Kuo kitokia italų aktorių vaidybos mokykla? Turite prie jos derintis ar tiesiog „išlaužiate", ko reikia jums?
- Tie skirtumai nustatomi galbūt labiau teoriškai. Talentingi žmonės yra vienos mokyklos - talento. Talentingi, ir viskas. Taigi klasifikavimas nelabai ir tinkamas.
- Ar labai taikėtės prie M.Musy?
- Aišku, šiek tiek reikėjo. Bet tai nuostabi aktorė, labai darbšti, deganti noru dirbti. Retai sutiksi tokį žmogų, kurio ta geroji kūrybinė prigimtis tiesiog švyti.
- Iš kur apie ją sužinojot, kada pamatėt pirmą kartą?
- O, seniai. Man regis, Kalabrijoje, per mano meistriškumo pamokas. Ji buvo jų dalyvė. Pirmiausia pasiūliau vaidmenį A.Čechovo „Ivanove", 2002 metais, Teatro di Roma. Paskui „Ana Karenina".
- M.Musy - išskirtinis talentas, bet ir mes, lietuviai, negalim skųstis tokio kalibro aktorių stygiumi.
- Tai taip!
- Man regis, įmanoma lyginti M.Musy ir šiemet mus palikusią R.Staliliūnaitę, irgi vaidinusią jūsų „Ivanove".
- Taip pat netikėtai jūs čia palyginot. Bet tikrai, bendrybių tarp jų esama. Kai dabar pagalvoju, net ir balsinių. Ir manieros tam tikros panašios, ir tos pauzės. Tiesa. Gražiai sulyginot.
- Tebedirbate pedagoginį darbą?
- Su studentais padirbau tris semestrus. Po to - palikau. Todėl, kad turėjau daug darbo, reikėjo nemažai būti užsienyje. Nesmagu prieš studentus, kai tris mėnesius negali pas juos ateiti. Tai ir nutariau, kad ne. Jeigu dirbti, tai rimtai. Kas iš to, jeigu tik taip vadinasi, kad mokosi pas tokį ir tokį dėstytoją, o jis jiems neskiria pakankamai dėmesio. Tai gal ir neverta.
- Vienas to kurso vyrukas, Darius Petrovskis, sukūrė Kunigaikščio Myškino vaidmenį „Idiote".
- Jau nemažai kartų pasirodė. Tikrai labai gražiai dirba. Gal kad atsipalaiduoja, gal kad nėra sukaupęs kaustančio patirties bagažo. Nesigailiu jį paskyręs, kai buvo prispyręs reikalas.
- Viskas dėl Daumanto Ciunio traumos?
- Taip, dėl traumos. Po to nesutapo kažkokie grafikai, buvo tikra spektaklių griūtis, neįvyko kokie keturi ar penki iš eilės. Ir dar kažkas, ir dar. Turėti dublerius - labai geras dalykas. Jeigu dabar ką nors dar dirbsiu, būtinai tik su dubleriais. Bus ir antra sudėtis. Reikalinga.
- Anksčiau visada taip buvo: dvi, trys sudėtys.
- Labai teisingai. Daugiau aktorių turi galimybę dirbti. Kur kas didesnės visų galimybės. Ir žiūrovams įdomiau.
- Daumantas, aišku, slepia, bet ar ta jo trauma nesusijusi su „Idiotu"?
- Čia jo reikia klausti.
- Giriate jaunimą, kad drąsūs, veržlūs, kūrybingi, bet, man regis, jie be skrupulų daro tai, kas viduriniosios ir vyresniosios aktorių kartos leksikonu būtų įvardijama kaip išdavystės. Ar jums, Dieve neduok, su tuo neteko susidurti?
- Gal ir susidūriau, bet gal mokėjau nepastebėti. Gal sąmoningai neanalizavau.
- Tiesa, kad senokai buvot pravėręs Kultūros ministerijos duris?
- Jau kokie aštuoneri metai nesu pravėręs.
- Tai normalu?
- Manau, normalu. Atgrasi man tokia sistema: vaikščioti nulenkus galvą ir kaulyti. Kuo daugiau klibinsi rankeną, pateksi tarp paramą gaunančiųjų. Yra kas kaulija, neva menų vardan... Reikia ir savigarbos turėti.
- Suprantu, kad varge neskęstat, gaunat padorius honorarus, bet Lietuva savo kultūros pasididžiavimą, kurį eksportuoja, galėtų remti ir be galvos nulenkimų. Mes mokame mokesčius, o kur jie tada nueina, kokiai kultūrai remti?
- Nedidelė ta mūsų kultūra. Ir brangi. Ir į ją įsivėlęs kažkoks nesąžiningumo pelėsis. Jam leidžiama augti, niekas nebando stabdyti, galų gale ir patys menininkai...
- Matau, nelabai jums norisi kalbėti apie tai.
- Nesinori apie tai net galvoti.
- Į kurio spektaklio kūrybos laiką norėtumėt sugrįžti?
- Nesižvalgau atgal.
- Gal dabar pažiūrėkit. Kaunas?
- Abu spektakliai Kauno dramos teatre, „Duokiškio baladės" ir „Ivanovas", buvo malonūs. Bet labai greitai išimti iš repertuaro. Dabar iškyla klausimas - kodėl? Ir labai gražių vaidmenų buvo.
- Neįgyvendinti liko sumanymai, skirti būtent kauniškiams aktoriams: Robertui Vaidotui - Romeo, Gražinai Balandytei - Ponia Bovari.
- Taip susiklostė gyvenimas. Laikas Kaune man, jaunam režisieriui, labai vertingas, nes tikrai su puikiais aktoriais ir - dar svarbiau - su puikiais žmonėmis teko susitikti. Amžinatilsį Kęstučiu Geniu. Koks tai buvo drąsus žmogus! Tais laikais kalbėjo be baimės, be užuolankų, tiesiog teatro fojė reikšdavo nuomonę apie partiją, valdžią. Man visada atrodė, kad tučtuojau įeis jo suimti. Tuo laiku Kaune buvo labai daug tokių individualybių. Vilniuje to nebuvo. Kiek talentingų moterų aktorių: G.Balandytė, R.Staliliūnaitė, Doloresa Kazragytė, Danguolė Baukaitė, Jūratė Onaitytė. Kiekvienai būtų galima specialiai ką nors galvoti.
***
E.Nekrošius vis grįžta prie trijų archetipinių personažų: Fausto, Otelo, Makbeto. Apskritai imasi sunkios, sudėtingos, svarios medžiagos: Biblija, Williamas Shakespeare´as, Goethe, Fiodoras Dostojevskis. Lieka ištikimas giliosioms kūrinių prasmėms ir tuo pačiu yra visiškai laisvas vizionierius. Neria savo metaforas, kuria fizinio teatro ritualus. Čia susilieja paprastumas, primityvumas, archaika, vaikiškumas ir ezoterika. Maskvoje, Nacijų teatre, šiemet jis pastatė Albert´o Camus „Kaligulą". Irgi gana „murkdanti" medžiaga, įsiterpusi tarp „Fausto" Milane ir „Otelo" Vilniuje. Liepos pradžioje spektaklis buvo vaidinamas įspūdingoje erdvėje - Tivolyje (netoli Romos), imperatoriaus Adriano viloje (Villa Adriana). Turėjo važiuoti ir režisierius, bet rūpesčiai sutrukdė. Ar nesinorėtų imtis ko nors paprasto, lengvo, žaismingo? „Gal norėtųsi, bet nesugebu", - pajuokauja režisierius. E.Nekrošius nesugeba?! „Aš sakau „gal", - pakartoja jis.
- O lietuvių dramaturgija?
- Aišku, norėtųsi, kad būtų ir lietuviška. Turėtų atsirasti puikių spektaklių pagal lietuvių autorius, iš Lietuvos istorijos, dabartinio gyvenimo. Man regis, ateina laikas ir jau tuoj tuoj bus lietuviškos medžiagos sušvytėjimas teatre. Kas tai padarys, neaišku.
- Kas iš pastaruoju metu matytų teatro darbų „užkabino"?
- (Atsidūsta). Kiekvienas spektaklis kai kuo ir savitai geras. Kai girdžiu apie spektaklį ciniškus, piktus, agresyvius, visažiniškus atsiliepimus, man pasidaro baisoka. Juk nerasime nei aktoriaus, nei režisieriaus, kuris norėtų, kad jo vaidmuo ar spektaklis būtų blogas. Visi stengiasi padaryti kaip įmanoma geriau. Tiktai vieniems truputį geriau pavyksta, kitiems gal silpniau. Kitą kartą - susikeičia vietomis. Nebūtinai, kaip knygose rašoma, teatras turi sukrėsti, apvalyti sielą, teatras - šventovė, teatras - gėrio katedra, tiek pakilių žodžių.
- Bet jis tą gali.
- Gali, bet nebūtinai kiekvieną kartą. Nebūtinai kiekviename teatre, kiekviename spektaklyje tai turi įvykti. O šiaip tai gražių darbų yra. Daug naujų žmonių atėjo, aktorių ir režisierių.
- Pala. O kai jūs buvot jaunas režisierius, kai Dalios Tamulevičiūtės dešimtukas buvo jaunas, argi nebuvot tokie pat kategoriški kitų darbams?
- Tikrai ne. Kultūringai išsėdėdavom gal ir nuobodokus spektaklius. Įdėmiai klausydami, kaip aktoriai intonuoja, kaip tą frazę pasako, kaip ką. Vis tiek atsirasdavo, kas verta dėmesio ir pagarbos. Priversdavom save pasėdėti. Dabar vos tik kas nepatinka, žiūrovai stojasi ir išeina. Nekantrus toks laikas dabar. Visu kuo.
- Tai kas praėjusio sezono „vinis"? Gal S.Stonytės Dezdemona?
- Ne manęs reikia klausti.
- Bet įspūdingas darbas.
- Tikrai. Ir kaip solistė didi, ir kaip aktorė. Retai būna taip tobula. (Režisierius šypsosi, pirmą kartą per visą interviu.)
