Su rašytoja Vaiva Grainyte kalbamės kavinėje „Skonis ir kvapas“ 2018 m. liepą
Pradėkim nuo „Geros dienos!“. Man keisčiausia pasirodė socialinė, tarsi nemeniška tematika: parduotuvė, prekės, kasininkių kasdienybė ir „aukštasis“ žanras - opera. Kaip atsirado sumanymas?
Vaiva. Viskas prasidėjo nuo to, kad mes su Lina ir Rugile (Lina Lapelytė - kompozitorė, Rugilė Barzdžiukaitė - režisierė ir scenografė) esam pažįstamos nuo paauglystės laikų, geros draugės. Lina buvo girdėjusi apie jaunų kompozitorių bendradarbiavimą su rašytojais, kad jie kartu kuria operas, pasiūlė - gal reikia mums operą kartą padaryti, aš sakau - gerai. Opera tiesiog tas žanras, kur susitinka muzika, tekstas, scena. Mes išvykom į „Operomanijos“ rengiamą stovyklą Kražiuose, ten buvo užduotys - sugalvoti idėją, trumpą eskizą. Ta kasininkių tema visai atsitiktinai nukrito beveik iš oro. Man atrodo, aš jau šitą esu pasakojusi...
LRT radijo laidoje pasakojai, kad tavo draugas matė kasininkę, kuri buvo tarsi įkalinta darbo vietoje, negalėjo iš jos pajudėti...
Vaiva. Taip, tas paveikslėlis iškart akumuliavo fantaziją ir taip nusileido gal kokios trys pirmos kasininkių choro eilutės. Visos kartu pradėjom plėtoti tą idėją visai nesitikėdamos, kad kūrinys turės tokią ateitį.
O kaip radosi „Saulė ir jūra“? Ar tie kūriniai susiję?
Vaiva. Kadangi „Geros dienos!“ buvo sėkmingas kūrinys, iš visų pusių mus supo spaudimas, t.y. įvairaus pobūdžio kvietimai kurti naują darbą. Bet mes jų atsisakydavome, nes nenorėjom forsuoti. Man atrodo, daugelis kūrėjų naudojasi susiklosčiusia sėkminga situacija ir gamina naujus darbus, kurie daromi ne iš vidinio poreikio, ne iš auginimo, o iš būtinybės pasinaudoti juos nešančia banga. Mūsų kitas darbas atsirado po penkerių metų, tai gana ilgas laiko tarpas. Per tą laiką, tiesą sakant, nelabai ir buvo progos ramiai kartu dirbti, nes daug gastroliavome su „Geros dienos!“. Paskui nusprendėme kreiptis į tarptautinę menininkų rezidenciją „Schloss Solitude“.
Ten dirbote ties „Saule ir jūra“?
Vaiva. Taip, ten. Turėjom pliažo idėją, viskas prasidėjo nuo vaizdinio, kurį visą tą laiką brandinome: žmonės tiesiog guli pliaže, tu žiūri iš viršaus, o jie dainuoja. Tada sugalvojom strategiją kreiptis į rezidenciją, išvykti kartu, kad atidėjusios kitus darbus fiziškai būtume šalia viena kitos ir plėtotume naują kūrinį.
Kelionėse, nors esat kartu, nėra gerų sąlygų dirbti prie naujo dalyko?
Vaiva. Turbūt viskas įmanoma, išeitų, bet tai būtų labai nenatūralu, forsuota ir nekokybiška.
„Saulė ir jūra“ - jai taip pat reikalinga ypatinga erdvė. Turbūt nelengva parodyti?
Vaiva. Taip, sudėtinga. Teko priimti kiek drastišką sprendimą ir rodyti šešis „Saulės ir jūros“ spektaklius iš eilės per vieną dieną („Sirenų´17“ festivalyje), nes galerijos erdvę gavome tik vienai dienai. Metų pradžioje gyvenom Drezdene ir keturis ar tris mėnesius kūrėm vokišką versiją. Taip pat labai ilgai užtrukom, kol radom rodymui tinkamą erdvę.
Vokišką versiją su atlikėjais vokiečiais?
Vaiva. Aha, pagal kontraktą su Drezdeno valstybiniu teatru. Tai buvo kaip ėjimas į darbą: nustatytos darbo valandos, sėdi ir repetuoji.
Kaip sekėsi toks darbas?
Vaiva. Atrodė, kad bus paprasta, nes jau yra libretas, partitūra, belieka išversti tekstą (libretą į vokiečių kalbą išvertė Claudia Sinnig). Buvo nusamdytas Tomas (koncertmeisteris ir klavišininkas Thomas Mahn), kuris turėjo adaptuoti išverstą tekstą muzikaliai, atlikti visą techninį darbą. Atrodė: baigei aktorių atranką ir tiesiog repetuoji. Nieko panašaus - paaiškėjo, kad viską reikia perrašyti, nes vokiečių kalbos logika visai kita, žodžių skambėjimas ir tvarka - kiti. Negali paimti sakinio ir įdėti jį į natą kaip į suknelę: reikia viską perkirpti, persiūti, Lina turėjo daug vargo... Čia prasideda techniniai dalykai su muzika. Surinkome be galo skirtingus žmones, dainininkus iš įvairių kontekstų. Kadangi dirbom valstybiniame teatre, mums buvo iškeltas tarsi reikalavimas į komandą paimti nors kelis teatro ansamblio aktorius. Atsirinkti pavyko tik vieną. Labai ilgai užtruko, kol žmonės apsiprato vieni su kitais, perprato mūsų darbo metodą, kūrinio stilių, kol tapome viena komanda, darnia ekosistema ar netgi artimais bičiuliais. Kilo gal ne konfliktų, bet nesusipratimų. Kai esi didelėje infrastruktūroje, - asistentas, vertėjas, scenografo padėjėjas, dar padėjėjo padėjėjas... - komunikacija darosi labai sudėtinga. Būta nemažai sekinančių situacijų, bet ir gana kurioziškų dalykų nutiko... Daug ryškių patirčių.
Premjera įvyko neseniai?
Vaiva. Kovo pabaigoje, darbas lieka teatro repertuare. Vokietijos teatre veikia tokia fabriko sistema: skiriama pinigų suma, sukuriamas darbas, tada jis prasukamas tam tikrą kiekį kartų, kokių dvidešimtkelis, „nuimamas“ ir daromas naujas. Čia tik Lietuvoje gali eiti ir žiūrėti 1995 metų Koršunovo pastatymus.
Pirmą kartą susidūrėte su nauja sistema?
Vaiva. Taip. Kai prie pliažo operos dirbom Lietuvoje, mes buvom pačios sau prodiuserės, per Rugilės ir Dovydo Korbos VŠĮ gavom finansavimą, repeticijos vykdavo Rugilės namuose, pačios sudarinėdavom visus grafikus - logistiškai nebuvo paprasta, bet ir daug laisvės, galimybių spontaniškumui ir alogikai. O Vokietijoje viskas labai reglamentuota, griežta, biurokratiška.
Ar prisimeni Pekiną? Kinų kalbą? Ar tau tai buvo kūrybos pradžia?
Vaiva. Kūrybos prasme? Ne, aš prieš tai reiškiausi poezijos srityje, rašiau teatro temomis. Bet taip susiklostė, kad pirmoji knyga, kuri išėjo, buvo „Pekino dienoraščiai“. Visada įsivaizdavau, kad pradėsiu nuo poezijos, bet... keista.
Teberašai poeziją?
Vaiva. Rašau, taip.
Kai studijavai, ar galvojai rašyti dramaturgiją? Kaip atsidūrei dramaturgijoje? Ar tai sąmoningas pasirinkimas, ar kažkas nutiko?
Vaiva. Nežinau, ar aš esu dramaturgė. T.y. man priimtinesnis mažiau uždarantis terminas writer, rašytoja. Rašymas teatrui susiklostė savaime. Prasidėjo nuo „Geros dienos!“, kai sugalvojom daryti operą. Nors neseniai „stalčiuje“ radau labai keistų, studentavimo metais rašytų fantasmagoriškų - radijo, o gal lėlių teatro - pjesių, paveiktų turbūt tuo metu studijuotos Jėzuitų teatro estetikos ir siurrealizmo: veikia visokios alegorinės figūros - Pyktis, Godumas, stalinės lempos kalba...
Esi ir radijo pjesę rašiusi, laimėjai konkursą.
Vaiva. Radijo pjesė yra kažkas kito negu scenos teatro dramaturgija, nes kai rašai, galvoji ausimi, prikeli iš atminties visus intonacijų, garsų, kalbos manierų archyvus.
Ar įsivaizduoji kokį režisierių, kurio norėtum pamatyti nufilmuotą ar pastatytą savo darbą?
Vaiva. Na žinok, ne. Man dabar kaip tik norisi susikoncentruoti į solo darbus. Šiuo metu neturiu tokios - svajonių režisieriaus - troškimo, vizijos.
Ar prieš kurdama libretus domėjaisi opera?
Vaiva. Nepasakyčiau. Tai kilo iš mūsų noro bendradarbiauti.
Grįžkim prie daiktų gausybės. Kaip su kultūros vartojimu - ar gausoje turi strategiją?
Vaiva. Mano gal ir yra tokia strategija, kad ne visus spektaklius matau arba neaplankau visų parodų, nes man atrodo, kad taip išsekinčiau savo nervų sistemą - tiesiog atsirenku, kur eiti. Manau, kad kultūros eteris yra perkrautas, ir jeigu žmonės kurtų mažiau, būtų tik geriau - tam tikra eterio ekologija. Kai klausei, kaip „Geros dienos!“ susijusi su „Saule ir jūra“ - paplūdimyje tęsiasi vartojimo tema. Tik pliažo kontekste kalbame apie žemės išteklių vartojimą, o ne apie kasdienį apsipirkimą. Kas dar šiuose darbuose bendro - mes nemoralizuojam ir nedemonizuojam vartojimo, nes pripažįstam, kad ir mes esam vartotojos, kad vartoti yra malonu - taip tiesiog yra. Jeigu bandysi tai dramatizuoti, moralizuoti ar mokyti, tai... Man rodos, kalbėti per humorą ir žaismę, balansuoti tarp juoko ir tragiškumo yra kur kas pagaviau.
Anonsuose rašoma „anti...kapitalistinė“ ar kokia nors „anti-“ opera...
Vaiva. Bet ji nėra anti-. Ji kaip tik teigia vartojimo malonumą.
Kaip renkatės atlikėjus? Ar svarbios asmenybės, ar tipažai?
Vaiva. „Geros dienos!“ atveju jau buvo sukurti teksto gabaliukai, išrašyti kasininkių tipažai. Labai ieškojome konkrečių žmonių ir buvo svarbu, kad atitiktų ne tiek vizualiai, balsiškai, bet kad tiktų žmogaus energetika. Tarkim, operoje dainuoja ponia Vida (Vida Valuckienė), kuri skambiai užtraukia, kad kiekviena diena yra dovana, ekstatiškos optimistės personažas. Vida iš tikrųjų tokia ir yra. Kai ji dainuoja ir žiūrovai juokiasi, ponia Vida sutrinka: „Kodėl jie taip juokiasi, aš tikrai norėjau pasakyti, kad kiekviena diena yra dovana!“ O „Saulės ir jūros“ atveju viską darėm nuo kito galo, nebuvo jokio teksto, jokio libreto. Įvyko toks force majeure, taip susiklostė situacija, kad pirma turėjom atsirinkti žmones... skelbimas buvo išplatintas visur. Ėjo visi - mėgėjai ir profesionalai. Kai kurie žmonės ir jų balsinės savybės, fizika davė žiežirbų personažams - jie tapo prototipais.
Nebuvo sunku įkalbėti žmones rodyti kūną, jie nesidrovėjo?
Vaiva. Iš anksto buvom aptarę tą situaciją. Vokietijoje paplitusi saunų kultūra, visi kartu maudosi nuogi, daug labiau jaučiamas kūnų laisvumas. O Lietuvoje... Pvz., Svetlana Bagdonaitė, kuri dainuoja apie saulės kremą - operoje ji dalyvavo su sutuoktiniu. Jie iš tiesų pora, ir mes norėjom, kad lietimasis būtų natūralus, nesuvaidintas, be streso. O Vokietijoje saulės kremo bosanovą atliko buvusi Rytų Vokietijos džiazo žvaigždė ponia Pascal (Pascal von Wroblewsky), tai kai jai ieškojom poros, surengėm pagyvenusių vyrų atranką. Vyručiai vis atkrisdavo dėl įvairių priežasčių, tai pliažo situacijoje testavome gal penkis partnerius. Dirbtinai suformuotai pusamžei porai nebuvo jokio streso: iškart atsigula, masažuoja vienas kitą, tepasi kremu, tauškia, lyg būtų šimtą metų pažįstami.
Įdomu apie rašymą. Ar rašai kiekvieną dieną? Ar rašymas yra kaip darbas?
Vaiva. Labai skirtingai. Dažniausiai viską nulemia, sustyguoja terminai, įsipareigojimai. Turi dienotvarkę ir įeini į ritmą. Dabar baiginėju poezijos rankraštį. Sutvarkiau senus tekstus. Jaučiuosi pasiruošusi juos išleisti, nes man tai atrodo toks neišspręstas, nesutvarkytas reikalas. Bet šiaip - rašymas bet kuriuo atveju reikalauja disciplinos ir valios. Kartais labai sunku balansuoti tarp užsidarymo ir socialumo. Jeigu vien tik užsidarai, krenta kūrybingumas ir produktyvumas; o jeigu per daug išeini į viešumą - irgi negerai, išsisklaido energija.
Plona riba.
Vaiva. Taip, plona, trapi.
Ar turi dienotvarkę, kai rašai?
Vaiva. Turiu, griežtą. Mėgstu anksti keltis ir galva geriausiai veikia rytais. Yra tam tikros valandos, kurios, jaučiu, yra mažiau produktyvios... tam tikri svyruojantys bioritmai. Žodžiu, tikrai nebe naktinis rašymas, kaip būdavo anksčiau.
Ar tau svarbi aplinka, kai rašai? Ar reikia, kad tave suptų kokie nors daiktai?
Vaiva. Skirtingai. Dabar esu prisirišusi prie savo rašomojo stalo. Kai užstringu - einu į kavines, bibliotekas... Aišku, kai atvyksti į kitą kultūrinę aplinką - šalį, kontinentą, - gal paaštrėja juslės. Jautriau priimi visą aplinką ir natūraliai norisi apie tai kalbėti, pasakoti... bet nemanau, kad būtinai turi važiuoti į Kiniją ar blaškytis po Mongoliją, kad galėtum rašyti. Labai daug dalykų vyksta ir viduje, kasdienybėje. Nežinau, man mikrodetalės, gyvenimiškos smulkmenos yra pačios įdomiausios, tokių situacijų nutinka - pats niekaip nesufantazuotum...
Ar pasiilgsti kelionių, kai kurį laiką nėra? Ar turi poreikį keliauti?
Vaiva. Aš manau, kad turiu... Du pradai manyje tarpusavyje ne tai kad kaunasi, bet gal periodiškai keičiasi pamainomis. Iš vienos pusės, esu ir gana sėsli, kartais namisėda, ir prieraiši, o kitas pradas vagabondinis, neramus, godus, smalsus. Man atrodo, gal jau pasotinau keliautojos pradą ir dabar kaip tik norisi įsižeminimo ir rutinos, stacionarios namų erdvės ir galvojimo, kaip įsirengsiu knygų lentynas, kokią cukiniją troškinsiu vakare. Keliavimas, gastrolės ar buvimas rezidencijose, aišku, be galo daug duoda, bet pajutau šiokį tokį nuovargį, persisotinimą. Kai atvyksti į naują vietą, reikia tam tikro laiko, kol įsivažiuoji, tada jau sutinki žmones - tai irgi užtrunka, reikia investuoti energijos į susidraugavimą, o kai jau pradeda megztis gilesnė draugystė, įvyksta atsivėrimas, žiūrėk, jau turi išvykti į kitą vietą, atsisveikinti su tuo, kas brangu. Tai jau pradėjo varginti ar net slėgti... nežinau.
Jei lentynos bus šalia tavęs, tai kas jose bus ranka pasiekiama?
Vaiva. Kokios knygos? Lentynos ištisinės, eis per visą sieną, tai visos knygos bus pasiekiamos lygiavertiškai vienodai.
Kai pati ką nors rašau, mėgstu vienu metu skaityti visiškai skirtingas knygas, tai kaip... lyg būtum didžėjus ir dėliotum setą smegenyse arba atliktum vaizduotės mankštą. Skaitai... filosofinę knygą, šalia kokį nors pigų žurnalą, tada religinę studiją, grožinę knygą, straipsnį apie bakterijas ir vėl... ir tą, ir tą... Skirtingų tekstų kalba ar sintaksė labai naudingai kūrybiškai stimuliuoja.
Buvo gal toks etapas rezidencijoje, kad skaitei gamtamokslinius dalykus?
Vaiva. Kai rašiau „Saulės ir jūros“ libretą. Tuo metu skaičiau daug gamtamokslinės ar mokslinės literatūros, domėjausi ekologiniais dalykais. Tik man norėjosi visą informaciją perleisti per save ir išversti į buitinę kalbą, labai paprastas daineles. Gali apie klimato kaitą ar ekologinį sutrikimą papasakoti per voveraites, išdygusias žiemą. Ten yra toks personažas, moteris, kuri dainuoja: „ėjau prie šulinio takeliu ir radau voveruškas gruodžio mėnesį“.
Dar norėjau klausti apie kiną. Ar turi savo mėgstamą režisierių, filmų?
Vaiva. Turiu, bet gal... aš ne aktualijas seku, o mėgstu išsitraukti senus, laiko patikrintus dalykus.
O ką iš klasikos?
Vaiva. Įvairiai. Kai paklausia pavardžių arba ką nors išvardinti, man visada užsiblokuoja.
Tiek to, nebent neseniai ką nors žiūrėjai.
Vaiva. Pasižiūrėjau dar kartą Ingmaro Bergmano „Personą” ir Wimo Wenderso „Texas, Paris”. Nu labai jau banali, bet auksinė klasika...
Literatūroje man atrodo beviltiška sekti srautą. Paimu ką nors... klasiką. Būtų įdomu sekti srautą, bet galvoju, gal tam nebėra laiko.
Vaiva. Taip, aš irgi einu į biblioteką ir ten pasikamšau spragas.
Ar jau sumanei, kur leisi poeziją?
Vaiva. Čia jau kitas etapas ir klausimas - ne nuo manęs priklausantys dalykai. Tiesiog man pačiai buvo svarbu prisėsti prie tų tekstų, kurie jau kiek ir atsibodę emociškai, ir sudėlioti juos į skyrius, surasti tam tikrą dramaturgiją, eiliškumo logiką. Nežinau, gal nepavyks artimu metu išleisti, bus kaip bus, bet man atrodo, kad reikėjo sudėlioti.
Kai skaitai senesnius savo tekstus, koks įspūdis? Ar jie laikosi ant kojų?
Vaiva. Įvairiai. Kai kurie man atrodo belaikiai ir galiu į juos... Vieni vibruoja, o kiti jau atrodo ne tokie... Nepataikantys į kontekstą. Nežinau. Skirtingai.
O kas veikia? Intuicija?
Vaiva. Turbūt. Kažkoks intuityvus radaras. Vidinė klausa. Kuri gal irgi nebūtinai patikima, nes tai yra subjektyvus indikatorius.
Tiesa, dar klausei, ar pasiilgstu Kinijos. Aš visada krūpteliu kaip iš sapno pažadinta - kodėl kažkas dar prisimena tą Kiniją? Taip toli tai. Ir man likusi... gal ne „trauma“, bet ta knyga buvo gana populiari, teko duoti daug interviu, važinėti po bibliotekas, mokyklas. Man tuo metu atsirado kartėlis, kad paskui mane velkasi priklijuota kažin kokia etiketė - labai šaunios, drąsios merginos (Vaivos intonacija ironiška), kuri viena keliauja po Aziją... Jaučiausi truputį kaip linksmintoja, nes prašydavo: na, pakalbėk kiniškai... ko ten išmokai? O man labiau norėjosi kalbėti gal ne apie tai, kaip Kinijoje sekėsi adaptuotis ar per sekundę prisiminti ir visiems papasakoti „kurioziškiausią” ar „baisiausią” nutikimą, bet kaip ta knyga parašyta. Man atrodo, dabar pilna daug įdomesnių keliautojų, keliaujančių daug radikalesniais būdais.
Nesu skaičiusi to žanro, bet gal ten daugiau patarimų... O šiaip dienoraštį rašai?
Vaiva. Taip, rašau. Įdomu, kad dienoraštyje aš negalvoju, kaip sakinys dėliosis, apie estetinę raišką - rašai tik sau, bet perpasakojant, ką, pavyzdžiui, veikei šią dieną, atsiranda kažkoks fikcijos elementas... Gali rašyti - šiandien atsikėliau ir ėjau į turgų nusipirkti vyšnių, bet... staiga imi aprašinėti vyšnių pardavėją ir prasideda ne gryna dokumentacija, bet kūryba.
Nebeįdomu tiesiog aprašinėti?
Vaiva. Ne tai kad neįdomu, bet taip išeina natūraliai. Gal kalbu labiau apie dienoraščio žanrą - tai negali būti gryna dokumentika, nes jeigu perpasakoji realybę, vis tiek tai antrinė žaliava, kalbos perkeistas produktas.
Nepagalvočiau apie „Pekino dienoraščius”, kad jie „kelionių literatūra“.
Vaiva. Dar po tos knygos sėkmės - gal irgi paradoksaliai skambės - dariau viską atvirkščiai, nors buvo palanki banga, pavyzdžiui, pulti ir išleisti naują knygą. Bet man kilo atvirkštinė reakcija nuo populiarumo ir dėmesio - du metus dirbau „Kamanės“ (kamane.lt) vyriausiąja redaktore ir kapsčiausi po kitų tekstus, mentališkai norėjosi pauzės. O paskui užsisuko operos reikalai, kelionės, rezidencijos. Po Kinijos knygos sėkmės visi klausdavo: tai kur dabar? Apie kokias keliones rašysi? Prasidėjo daug gastrolių - ir po Ameriką, Europą, tik trumpai brūkšteldavau feisbuke savo įspūdžius. Na ir tada jau: tai lauksime dienoraščių, scenos užkulisių aprašymų. O aš kaip tik galvojau - tikrai nesulauksite, nes man nesinori pateisinti tų lūkesčių arba vien groti ta pačia dūdele.
Tave tai varžo?
Vaiva. Kad aš nesu vien tik... Taip, gal ir esu šiokia tokia keliautoja, stebėtoja, bet ne tik tai. Man norisi nebūti įspraustai į kažkokias klasifikacijas.
Žiūriu, kad ir mano klausimai tau netinka, nesinori jų dabar užduoti.
Vaiva. Gali klausti, tik kad aš nerišliai atsakinėju...
Tradicinis klausimas: kokie dabar planai? Keliausite su „Saule ir jūra“?
Vaiva. Kadangi ją atrinko į Venecijos bienalę, į Lietuvos paviljoną, yra daug kitų - negastrolinių - reikalų ir klampynės.
Venecijoje praleisime apie pusę metų. Viskas atrodo paprasta, bet nelabai, nes reikia paruošti anglišką versiją ir negali tikėtis, kad mūsų dainininkai, lietuviškas sąstatas galės visą laiką ten gyventi. Tai reiškia, kad kiekvienas veikėjas turi turėti dar po tris dublerius, kurie tarpusavyje rotuotų. Performansas ir darbas su žmonėmis - gyvas dalykas, nuolatinis procesas, tai - ne paroda ar instaliacija, kurią sumontavai ir palikai. Turbūt teks ieškoti vietinių dainininkų ir juos įvedinėti į kūrinį. Paraleliai dar vyks įvairios paskaitos, ir vinilą reikia išleisti... daug organizacinių ir logistinių dalykų.
Jūs pačios viską darote ar turit pastiprinimą?
Vaiva. Projektą kuruoja Lucia Pietroiusti, kuratorė iš Londono, iš Serpentine gallery, taip pat Rasa Antanavičiūtė iš Nidos meno kolonijos. Labai stipri komanda. Taip, yra ir prodiuserė, ir vadybininkė, tačiau mūsų darbo principas - kartu sprendžiame dalykus, ir taip viskas užtrunka. Tai čia dėl Venecijos... Man nesinori per daug skalambytis, nes viskas dabar intensyviam procese... Su Arturu Bumšteinu, garso menininku, kuriame darbą šiuolaikinio meno kontekste, dabar šia aktualija labiausiai ir gyvenu, skiriu pagrindinį vasaros laiką. Dar sutikau „Lėlės“ teatre būti dramaturge. Lapkritį atvyksta Nevilis Tranteris, gerai žinomas lėlių teatro pasaulyje, lėlių meistras, statys „Karalių Ūbą“. Kai studijavau teatrologiją, mano bakalauro darbo tema buvo ankstyvasis modernizmo teatras, rašiau iš Alfredo Jarry reikaliukų - simbolinė duoklė praeičiai... Ir dar turiu solo rašymo planų.
Lėlių teatras suaugusiems pas mus nelabai išplėtotas.
Vaiva. Taip, o mane jis visada traukė, ir nelabai ką žinau apie lėlių teatrą. Tik labai patikdavo paskaitos, kai studijavau akademijoje ir buvau išvykusi į Bulgariją pagal Erasmus mainus, ten buvau pasirinkusi lėlių teatro kursą. Gal tai irgi smalsumo išpildymas, kad turėsiu galimybę į šitą terpę įkišti nosį.
O kino scenarijų norėtum rašyti?
Vaiva. Žinok, šiuo metu galva ta linkme visai nesisuka. Turbūt kino scenarijaus logika kita... Man gal dabar labiau norisi su žodžiais dirbti ir žiūrėti, kaip pasakyti dalykus. O kine... vyksta veiksmas, ten svarbu milimetrinis dialogų apskaičiavimas, kameros akis nudirba pagrindinį darbą... Norisi pačiai kurti vaizdą žodžiais. Dabar tiesiog toks etapas.
Ar klausai radijo?
Vaiva. Taip, labai klausau radijo, vien tik.
(Prieina padavėja, įraše girdėti: „ ...grynais ar kortele?“ Nežinojom, kad po savaitės „Skonis ir kvapas“ užsidarys. Dabar tame Trakų gatvės kieme staliukų nebėra.)
O kaip tau gastrolių kasdienybė?
Vaiva. Iš pradžių buvo labai jaudinanti. Bet paskui tampa rutina, prarandi stebėjimosi jausmą. Šviesų dailininkas Augis (Eugenijus Sabaliauskas) daug keliauja su OKT. Kai tik kelionėje, būdavo, ieškau laisvos minutės, kad aplankyčiau muziejus ar apvaikščiočiau miestą, Augis demonstruodavo nuovargį, nes buvo persisotinęs. Manau, dabar suprantu jį. Dažnai, kai esi kokio festivalio kontekste, tavęs klausia: ar žiūrėjai tą, ar matei aną... Kartais būna, kad spėji ką nors pamatyti, bet dažnai fiziškai nelieka laiko. Atvažiuoji, vyksta erdvės instaliavimas, tam reikia geros paros, tada repeticijos ir, aišku, visada išlenda kokie nors techniniai kuriozai. Būna, visas laikas tiesiog praeina derantis su techniniais darbuotojais.
„Geroje dienoje!“ yra apsaugos darbuotojas, kuris skambina pianinu?
Vaiva. Kęstutis Pavalkis. Porą kartų, kai Kęstutis negalėjo, važiavo Dima Golovanov. Beveik pusė kasininkių turi dubleres, nes kažkada, kai važiavom į Prancūziją gal trijų savaičių turui, dainininkės negalėjo atsiprašyti nuo darbų, tad teko ieškoti pamainos.
Ar buvote Kinijoje?
Vaiva. Buvom. Labai įdomu, nes „Geros dienos!“ libretą rašiau gyvendama Pekine. Siųsdavau Linai ir Rugilei, viską derinom skaipu. Įvyko „Geros dienos!“ premjera Šiuolaikinio meno centre, visi gyrė, džiaugėsi - bravo, puikios mergaitės... Ir viskas. Stojo dviejų metų tyla. Kai vėliau laimėjom didelį pasaulinį konkursą (ITI organizuojamą Music Theatre NOW), jo prizas ir buvo pasirodymas Šanchajuje. Labai simbolinis dalykas, kad personažai, gimę Kinijoje, jau fiziniu pavidalu nuvyko į Kiniją.
Kinai suprato?
Vaiva. Paraleliai maigė pokemoninius savo telefonus ir juokėsi. Dabar, man atrodo, jie gauna daug didesnį sąlytį su europiniu teatru... Šiandien nuskristi į Kiniją - kaip iki Vievio nuvažiuoti. Situacija labai pasikeitė, kai Kinijoje atsirado kultūros atašė.
Anksčiau kalbinau Mindaugą Nastaravičių. Pagalvojau, gal jis norėtų ko nors tavęs paklausti.
Taigi, Mindaugas Nastaravičius klausia: o kada būna poezija? Tarp, po, per dramą? Ir kam apskritai ta poezija?
Vaiva. Poezija man tuo ir patinka, kad ji turi savo tvarkaraščius ir yra nepavaldi terminams, įsipareigojimams. Nenoriu skambėti patetiškai ar romantizuoti įkvėpimo, bet eilėraščiai labiau negu, tarkim, dramaturgija, atsiranda patys, savaime - tai labiau pasąmonės iškrova, eilėraštis - kaip mentalinė kometa. O kam ji - turbūt pirmiausia pačiam sau, o jeigu ir kitam rezonuoja ten atspindėtos patirtys ar žodžių junginiai, įvyksta dialogas, emocinis persmelkimas.
Ačiū, Vaiva.
