„Keliauti yra gerai ir sveika, ypač jei keliauji, turėdamas kultūrinius tikslus ir bendrauji su savo sferos žmonėmis, kai bendrai kuri. Tai keičia tave patį. Ne kardinaliai, bet... Kai keliauji, tavo pasaulis praplatėja", - sako 38 metų dramaturgas Marius Ivaškevičius.
Taip, svarbiausia, kad jis dramaturgas, nes dramaturgai Lietuvoje - retenybė. Nors Marius yra ir prozaikas - romanų, novelių autorius, be to jis ir režisierius, sukūręs dokumentinių ir vaidybinių filmų, pats režisavęs savo pjeses teatre.
Gal per drąsu būtų skelbti, kad Marius Ivaškevičius - žinomiausias lietuvių dramaturgas Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, JAV, Rusijoje, tačiau vien pastarųjų metų jo kūrybinių kelionių kalendorius buvo toks:
2010 m. spalis-lapkritis - kūrybinė rezidencija Londone. Dramaturgas rinko medžiagą apie lietuvių emigrantus Londone. „Orange Tree Theatre" vyko Mariaus Ivaškevičiaus ankstesnės pjesės „Artimas miestas" skaitymas.
2011 m. gegužė - „Artimo miesto" skaitymas Niujorke, teatre „New York Theatre Workshop". Iš nekomercinių JAV teatrų jis rimčiausiai rūpinasi naująja dramaturgija. Režisavo Jana Ross, dirbanti Lietuvos teatruose.
2011 m. liepa - kūrybinė rezidencija Londono teatre „Royal Court", kuris pasaulyje vertinamas kaip naujų pjesių atradėjas, dramaturgų ugdytojas. „Royal Court" kasmet surenka stažuotei po dešimt dramaturgų iš įvairių šalių. Marius Ivaškevičius ten buvo pakviestas su pjese „Išvarymas" apie lietuvius Londone. Vyko jo pjesės skaitymai, parengti britų režisieriaus ir aktorių.
2011 m. rugpjūtis - „Artimo miesto" skaitymas naujos dramos festivalyje „La mousson d´ete" Prancūzijos šiaurės rytų regione Lotaringijoje.
2011 rugsėjis -festivalio „Kinošok" Anapoje (Rusija) trumpametražių filmų konkurse - pagrindinis prizas Mariaus Ivaškevičiaus filmui „Tėve mūsų".
2011 m. lapkritis - „Artimo miesto" skaitymas Paryžiuje, teatre „Comedie Francaise". Prancūzijoje pažįstamos ir kitos Mariaus Ivaškevičiaus pjesės -„Kaimynas", „Malyš". Jas išvertė Akvilė Melkūnaitė ir Laurent Muhleisen, o jeigu jau pjesė patenka į Laurent akiratį, ji tampa žinoma prancūzų teatro žmonėms. Laurent Muhleisen vadovauja tarptautiniam vertimų centrui „Maison Antoine Vitez" ir dirba teatro „Comedie Francaise" literatūrinės dalies vedėju.
Paklausiau, kuo jam patinka Mariaus Ivaškevičiaus pjesės?
Laurent atsakė iškart: „Kūryboje jis supina tai, kas politiška, socialu, intymu ir istoriška. Jis myli savo pjesių veikėjus, visus savo veikėjus, ir mus priverčia juos pamilti. Marius Ivaškevičius turi išminčiaus brandumą, bet išsaugojęs ir vaiko sielą. Toji tyra, nuoširdi, pažeidžiama, pilna rimtumo, bet ir kupina vaizduotės vaiko siela yra viena gražiausių jo kuriamo meno ypatybių. Jo pasaulėjauta ir savitas meninis pasaulis prisideda prie kolektyvinio europietiško vaizdyno, tai tarsi akmuo bendro statinio sienai: jis yra ir lokalus, ir universalus".
Pjesės skaitymas garbingiausiame Prancūzijos teatre "Comedie Francaise" - reikšmingas įvykis ne tik pačiam autoriui, bet ir Lietuvos teatrui, tačiau į Paryžių dramaturgas nevyks, nes tuo metu bus užimtas nauju darbu - pradės režisuoti pilnametražį vaidybinį filmą pagal savo scenarijų „Santa".
Spalio pabaigoje Lietuvos Nacionaliniame dramos teatre Oskaras Koršunovas ketina pradėti Mariaus Ivaškevičiaus pjesės „Išvarymas" repeticijas, kad iki Naujų metų pamatytume premjerą apie tai, ką reiškia lietuviui gyventi Londone. Spalio pabaigoje ir Londono „Royal Court" teatras gaus iš autoriaus galutinę „Išvarymo" redakciją, išsivers ją į anglų kalbą ir spręs, ar įtraukti kūrinį į savo repertuarą.
Kaip linkėti, kokius burtažodžius kalbėti, kad tarptautiniu mastu autoritetingas naujos dramaturgijos teatras Londone pastatytų lietuvišką pjesę?
- Visiškai ramiai į tai žiūriu, - atsakė Marius Ivaškevičius. - Gerai, kad pjesė turės vertimą. Iš pradžių, kai „Royal Court" gavo pirmą variantą, didelį tekstą su nekokiu vertimu, mačiau jų nepasitikėjimą pjese. Bet kai režisierius ir aktoriai pradėjo gilintis, kai įvyko skaitymai, reakcija buvo labai gera. Sakė, kad ir juokinga, ir graudu, ir, svarbiausia, britai „Išvaryme" mato tokį Londoną, kurio jie, tame mieste gyvendami, neįsivaizdavo esant.
- Kaip tavo pjesės plinta po kitas šalis? Kas tuo rūpinasi?
- Nuosekliai, sistemingai - niekas. Arba savaime plinta, arba neplinta. Rusijoje yra keletas kritikų, festivalių rengėjų, kurie, pamatę Rimo Tumino režisuotą „Madagaskarą", gana stipriai platina mano pjeses po Rusiją. „Artimas miestas" ten kokius triskart skaitytas, kovo mėnesį spektaklis pastatytas Maskvoje, o dabar bus Voroneže. „Malyš" pastatytas Peterburge, Chabarovske, Krasnojarske. Įdomus atvejis: Krasnojarske pastatė Kad pjesės plistų Prancūzijoje, kiek galėdama rūpinasi Akvilė Melkūnaitė ir Laurent Muhleisen. Režisierė Jana Ross dabar tapo ir kaip mano pjesių ambasadore Niujorke.
- O kaip Lietuvoje? „Madagaskaras" vaidinamas Mažajame teatre nuo 2004-ųjų, „Mistrą" Rimas Tuminas pastatė 2010 metais. Tos dvi pjesės ir laikosi repertuare, o iš viso jų esama septynetas ir atrodo, kad jos rūpi tik kitų kraštų režisieriams. Ar pjesėmis „Kaimynas", „8 230 - tai aš", „Artimas miestas", „Malyš", Lietuvos scenose trumpai vaidintomis, teatrai nebesidomi?
- Lietuvos teatruose plinta keista nuomonė, kad pjesė - kone vienkartinis daiktas, kaip kino scenarijus. Jeigu jau kas pastatė, tai daugiau niekam neįdomu. Nelyginu su Ukraina, kur ta pati nauja ukrainietiška pjesė sulaukia 18 - 20 pastatymų. Didelė šalis. Latvijoje nauja pjesė pastatoma tris, keturis kartus. Keista, kad Lietuvoje niekam neįdomu savaip interpretuoti pjesę, kuri jau vieną kartą buvo pastatyta. Mūsų teatro tokia specifika. Visi genijai. Antri jie negali būti.
- Klausau, ką kalbi ir formuluojasi toks vaizdas: dramaturgo išvarymas. Atrado tave, apsidžiaugė, kad turi talentingą dramaturgą - bet tik tam kartui. Paskui gyvuok kaip išgali. Tik duok šedevrus. Ar ne taip?
- Nesijaudinu dėl to ir nesijaučiu išvaromas. Užtenka man ir dėmesio, ir darbų. Premjeros - vertinguose teatruose, vertingų žmonių padarytos. Paskui, taip, pjesės pranyksta. Daugiau niekam neįdomu. Buvo atvejų: Kauno mažasis teatras pastatė „8 230 - tai aš". Išėjo kaip premjera, nes Vilniuje aš buvau tik eskizą padaręs.
- Iš septynių savo pjesių tris tu režisavai pats?
- Sakykim, dvi su puse: du spektakliai, vienas eskizas.
- Dabar palyginkime su Prancūzija: yra Laurentas, jis tave „atranda", pjeses išverčia ir rūpinasi, kad jos sklistų, o autorius tobulėtų, matydamas jų skaitymus. Arba „Royal Court" - rūpinasi ir savo repertuatu, ir tuo pačiu, tavimi, kaip potencialiu autoriumi.
- Iš tikrųjų, kiekvienas skaitymas plečia dramaturgo akiratį. Tu išeini iš savo konteksto, supranti, ką tavo pjesėje mato ir ko nemato žiūrovas ar aktorius iš visai kito kultūrinio konteksto. Tai įdomu, kalbant apie jau parašytas pjeses. Ateičiai, rašymui tas irgi turi prasmės. Kelionės yra gerai, tik iš jų verta sugrįžti.
- Žinau, kad Lotaringijoje, po „Artimo miesto" skaitymo, beveik prilygusio spektakliui, vyko labai įdomūs, suinteresuotų žmonių pokalbiai. O kas tau pačiam labiausiai įsiminė?
- "La mousson d´ete" festivalyje iš ryto pamatėme su Akvile Melkūnaite „Artimo miesto" repeticiją. Aktorius iš „Comedie Francaise" vaidino pagrindinį herojų - švedą Svantę. Darė jį ekscentrišką, besiplaikstantį rankom, šaukiantį. Tas vienas aktorius gadina visą vaizdą, o kiti gerai, teisingai daro. Pasikviečiau tą aktorių, susėdom su juo, su Akvile, kuri vertėjavo.
Sakau: yra didžiulis temperamentų skirtumas, ir tai, ką jūs vaidinat, yra absoliučiai neįmanoma Švedijoje, Danijoje, Lietuvoje, apskritai - Europos Šiaurėje, kur visos emocijos nėra užmetamos kitam, priešingai - jos praryjamos, o iš to jų kaupimo ir įvyksta tragiški sprogimai. Ilgokai pašnekėjome. Po kokių keturių valandų eskizas buvo jau vaidinamas publikai. Staiga matau, kad tas aktorius tapo įdomiausias, vaidino labai subtiliai, taikliai. Po to jis man sakė: žinai, aš tas visas keturias valandas vaikščiojau ir galvojau, tą vaidmenį iš naujo ir iš naujo...
Arba Neapolyje žiūrėjau „Malyš‘ą". Vaidino taip itališkai, dramatiškai, atvirai. Vėlgi po repeticijos su aktoriais pašnekėjom. Bakstelėjau pirštu į pjesės nuorodą, kur prašau visų ten vykstančių įvykių per daug nedramatizuoti. Jie vėliau suprato ir sugebėjo save transformuoti, suvaidino visiškai kitokį Sibiro koloritą, lietuvišką temperamentą.
Niujorke buvo kitų problemų. Po „Artimo miesto" skaitymo pasigirdo nuomonė, kad, girdi, mes, amerikiečiai, nelabai žinome, kas ta Malmė ir kas ta Kopenhaga, kur vyksta veiksmas, ir galbūt mums būtų paprasčiau, jeigu tie miestai vadintųsi A ir B. Gerai, aš pradėjau diskusiją ir pasakiau, kad mes, europiečiai, irgi nelabai žinome, kas ta jūsų Alabama arba Džordžija, arba dar kas nors, bet tai netrukdo mums žiūrėti amerikietiškų filmų. Pagaliau, jeigu reikia, galima atsiversti žemėlapį ir pasidomėti.
Grįžęs galiu sumuoti įspūdžius, režisierių komentarus, lyginti, ką girdėjau iš aktorių, vaidinusių tą patį personažą Londone, Niujorke, Pont-a-Moussone Lotaringijoje, Omske ar Chabarovske Rusijoje. Pasąmonėje viskas lieka ir veikia.
- „Madagaskaras", atrodytų, visiškai lietuviškos tematikos, o kaip plačiai sklinda per Mažojo teatro gastroles. Išaiškėja, kad ne viena tauta turėjo tokių svajotojų kaip „Madagaskaro" herojus Kazimieras Pokštas, sumanęs perkelti savo šalį į Afriką, kur šilčiau ir saugiau. Nuostabu?
- Bet čia tas atvejis, kai keliauja spektaklis, o ne pjesė. Kai Rimo Tumino režisuotą „Madagaskarą" vaidina lietuviai, jis labai gerai sutinkamas visur. Nesu dar matęs, kaip italai vaidina Bolonijoje, nes tuo metu, kai jie gastroliavo Vilniuje, aš dirbau „Royal Court‘e". Italai pakvietė, važiuosiu pažiūrėti jų „Madagaskaro", nes įdomu pamatyti, ką jie padarė.
Kai Rimas Tuminas Mažajame teatre repetavo „Madagaskarą", mes buvom tikri, kad tai bus spektaklis tik lietuviškai publikai, jo nebus įmanoma išvežti, nes reakcija į jį labai priklausys nuo to, su kokia kultūra, kokiom vertybėm žiūrovai išaugę, kokią patirtį jie atsineša į spektaklį. O kai teatras pradėjo važinėti į gastroles ir pamatė, kad įvairiose šalyse žiūrovų reakcija netgi stipresnė, gyvybingesnė nei Vilniuje, tai buvo didelis siurprizas. Čia spektaklio, o ne pjesės sėkmė.
- Rimas Tuminas ir „Madagaskaras" - visiškas unikumas. Nes didieji lietuvių režisieriai retai imasi lietuviškos dramaturgijos.
- Lietuvių teatrą esame išgarbinę, ir jis tikrai labai stiprus kaip tokiai mažai tautai. Bet tas jo didumas gal netgi pakenkė dramaturgijai atsirasti, nes mūsų režisieriai yra stambaus kalibro ir talentingiausieji orientuoti į užsienio publiką, iš anksto žino, kad spektaklis keliaus, todėl rizikuoti ir statyti kokio mažai žinomo lietuvių autoriaus pjesės dažnai nesiryžtama.
Lietuvių dramaturgui žymiai sunkiau prasibrauti į sceną, negu dramaturgams kitose šalyse, kur galbūt tas teatras nėra toksai stiprus, bet jis ieško resursų - ieško medžiagos savo šalyje, savo patirtyje, nebūtinai šekspyruose ar čechovuose.
- Jeigu talentingiausieji lietuvių režisieriai nesiorientuotų į užsienio publiką, jie neturėtų užsienio koprodiuserių, neišgyventų patys ir jų trupių neliktų. Ar čia ne valstybės dėmesio dalykai?
- Mes kalbame turbūt apie kokius tris režisierius, o jų Lietuvoje gerokai daugiau. Jie, tarkim, nepriklauso nuo tarptautinės sėkmės. Žinoma, įkalus į repertuarą kokį klasiko veikalą, turbūt būna daugiau šansų sulaukti žiūrovų, nei pasirinkus nežinomą vietinę pavardę. Ir jeigu mes daug metų kalbame, kad Lietuva neturi dramaturgų, tai yra dėl teatrų elgesio su dramaturgais. Pažįstu labai daug žmonių, kurie pabandė ir metė, nes tiesiog nerado atsako iš teatro.
Su dramaturgija kaip ir su kinu - tai negali atsirasti iš nieko. Negali taip būti, kad staiga paimsim vieną kitą talentingą dramaturgą ir turėsim pasaulinio lygio genijus. Viskas atsiranda iš kiekybės ir darbo su žmonėmis. Į dramaturgiją dažnai ateina autoriai iš kitų literatūros žanrų.
Jiems reikia suprasti teatro specifiką. Aš tikrai nesupratau teatro, rašydamas pirmą pjesę „Kaimynas". Rašiau kaip prozininkas, kad ji gerai skaitytųsi. O pjesę reikia ne skaityti, ją reikia išgirsti, bet ta klausa išsivysto, kai esi teatre, dalyvauji repeticijose, pamatai savo pjesę vaidinamą. Ir net ne vieną pjesę, o kelias.
Man kaip dramaturgui buvo neapsakomai naudinga mano režisūrinė patirtis teatre - kai pats ryžausi režisuoti savo pjeses „8 230 - tai aš", „Malyš", „Artimas miestas". Daug išmokau ir daug supratau. Netgi ir taip galima būtų leisti dramaturgams mokytis.
- Dabar esi pripažintas auksinis dramaturgas, bet kaip atėjai iki to?Tau tiesiog sekėsi, ar tu kažką įveikei, kad būtum dramaturgas? Kažką darei ne dėka, o nepaisant?
- Tokį prisiminimą pasakysiu. Dar studentas, eidamas Gedimino prospektu, pamačiau reklaminę juostą, ištemptą virš gatvės: nuo Nacionalinio teatro iki kitos pusės. Ten reklamavo spektaklį, kurio dramaturgas... Ivaškevičius.
- Supratau. „Kosmogonija". Dramaturgas Jarosław Iwaszkiewicz. 1994 metai.
- Galvojau: neblogai būtų tame plakate vardą pakeitus. Dramaturgas Marius Ivaškevičius! Ir bandžiau net keletą kartų būti dramaturgu. Kažkada mano draugas poetas Rimvydas Stankevičius gavo pasiūlymą rašyti pjesę ir pasiūlė rašyti kartu. Nuomavausi butą Gerosios Vilties gatvėje, atsinešėm vyno - pasiruošėm per visą naktį rašyti pjesę. Sėdėjom, sėdėjom, išgėrėm tą vyną, Rimvydas išsikvietė taksi ir išvažiavo, idėja pjesei net neatėjo.
- Bet pats įvykis - siužetas trumpametražei pjesei.
- Pagalvojau, kad turbūt blogas metodas. Aš ne tas žmogus, kuris gali dviese rašyti. Reikia bandyt pačiam. Pradėjau rašyt pjesę. Rašiau rašiau. Prozą buvau jau įsirašęs, išleidęs apsakymų knygą „Kam vaikų". Ir galų gale sakau: kam aš save prievartauju - noriu rašyti prozą, o kažkodėl rašau dialogus. Viską perrašiau ir tai buvo pradžia romano „Istorija nuo debesies". O dramaturgija - neišeina.
Paskui buvo konkursas (jį surengė Audronio Liugos įkurtas Teatro ir kino informacijos centras - R.O.). Negalvojau dalyvauti. Bet pora žmonių sakė: girdėjom, kad ir tu pjesę parašei. Konkursas anoniminis! Ne, sakau, neparašiau. Baik, sako, mes gi žinom. Tas sukėlė man tokį... sportinį pyktį, o buvo likę mažai laiko iki konkurso pabaigos, gal mėnuo. Naktimis parašiau „Kaimyną". Aidas Marčėnas man paskambino ir pasakė: laimėjai konkursą. Atsimenu tą akimirką. Tai buvo tikrai labai laiminga diena. 1999-ųjų pradžia.
Vėliau Eimunto Nekrošiaus reakcija labai gerai mane paveikė. Jis buvo perskaitęs „Kaimyno" fragmentus. Šnekėjom, kas aš esu, ką veikiu. Sakiau, kad dirbu laikrašty. Nekrošius sako: tu tikrai gali išgyventi iš to, ką rašai, mesk visus darbus, neeikvok laiko ir rašyk. Maždaug po mėnesio aš tą ir padariau.
Aišku, reikia savidisciplinos, kai esi laisvas ir gyveni iš to, ką rašai. Bet kadangi tai yra mielas darbas, užsiėmimas, kuris patinka, vien dėl to pakankamai lengva. Norisi dirbti. Po ilgesnio laiko, kai nerašai, o tik redaguoji senas pjeses ar kitus darbus dirbi, nagai niežti vėl prisėsti, bandyti. Prieš „Išvarymą" gal pusantrų metų jokio dramaturginio teksto nebuvau rašęs ir jau galvojau: o gal nebemoku? Nebevaldau? Bent jau pradėsiu kokius dialogus, kuriuos, kažkada perrašysiu. Ir pradėjau. Žiūriu, kad rašau kitaip, bet rašau, moku, visai nieko.
- Gal galėtum, remdamasis savo patirtimi Lietuvoje ir kitose šalyse, sukurti idealią sistemą dramaturgų ruošimui? Ką daryti, kad Lietuvoje būtų dramaturgų?
- Sistema turėtų būti tokia, kokia veikia didžiosiose pasaulio valstybėse. Išradinėti nieko nereikia. Yra dramaturgijos studijos, renkami dramaturgų kursai. Bet studijos studijoms nelygu. Reikia kviestis pedagogus - jų yra pasaulyje, - kurie žino, kaip dėstyti šitą amatą. Talentų neišmokysi, bet įgūdžius žmonės gali gauti ir tada jiems nereikėtų, kaip man, patiems juos atradinėti. Technika išmokstama ir nemanau, kad tai užmuša autoriaus savitumą. Pavyzdžiui, Rusijoje Nikolajus Koliada ištisą dramaturgų kartą užaugino studijoje Jekaterinburge.
- Tik ta studija - ne jo vieno reikalas ir ne jo pasiaukojimas? Be valstybės paramos jis to nebūtų padaręs?
- Taip, bet Koliados patirtis rodo, kad dramaturgų sąjūdį padaryti įmanoma. Ne laukti, kad dramaturgai savaime atsiras, o provokuoti. Leisti žmonėms daryti, bandyti, kad jie patikėtų savimi. Tai svarbu, kaip ir kiekvienoje profesijoje.
Dažnai pasakoma: kam jūs naudingi, kultūra juk nekuria jokios pridėtinės vertės, tai kam į jus kišti pinigus? Taip, kultūra - ne statybos, kur matosi, kad aukštas po aukšto kyla. Bet ne pastatai ir ne mūrijimas yra tautos pagrindas ir išlikimo garantas. Kazys Pakštas, „Madagaskaro" herojaus prototipas, tarpukariu tiksliai suformulavo: tauta, negalėdama plėstis horizontaliai - fiziškai, erdviškai - turi būti auginama vertikaliai. Investuojant į asmenybę, į švietimą, žmogaus vertė išauga.
Mes esame sureikšminę savo darbštumą. Užtat ir važiuoja lietuviai į kitas šalis mūryti - nes darbštūs. Šiandien pasaulyje protas yra vertybė, o ne fizinis darbštumas. Į proto lavinimą mūsų valstybėje nėra kreipiama dėmesio. Švietimui - ir dramaturgų - reikalingos investicijos. Yra pasauly autoritetų, kurių kiekvieną žodį gaudai, nes jie turi didžiulę patirtį ir sugeba ją formuluoti. Klausai tokio žmogaus, analizuojančio tavo darbą, ir supranti, kad esi vaikas savo profesijoje. Tą suprasti ir pajusti labai naudinga. Taip kad yra ko išmokti iš pasaulio. Taip, tai kainuoja. Geri specialistai kainuoja. Bet investicijos grįžta: turėtume dramaturgiją, žanrą, kurio šiandien praktiškai neturime.
