Teatrologė, humanitarinių mokslų daktarė Nomeda Šatkauskienė Šiauliuose dirba jau beveik 20 metų. Iš pradžių čia dėstė, po kelerių metų tapo ir Valstybinio Šiaulių dramos teatro komandos dalimi. Ilgai ėjusi literatūrinės dalies vedėjos pareigas, šiuo metu ji yra teatro meno vadovė. Imdamasi šių pareigų ji stojo greta kitų teatrologų, vadovaujančių ar vadovavusių valstybinių bei nacionalinių teatrų meninei krypčiai.
Meno vadovu dažniausiai įsivaizduojamas kūrėjas. Tačiau dirbant Šiaulių teatre, kur yra nedaug darbuotojų, ir siekiant gero rezultato tenka daryti darbus, nebūtinai susijusius su meno vadovo funkcijomis. Naudodamasi žiniomis, įgytomis, kai studijavo teatrologiją - nuo idėjos iki realizacijos, - Šatkauskienė teatro praktiką suliejo su teorija. Nors buvo laikas, kai apie tokią dermę galėjo tik svajoti.
Kristina Steiblytė. Neseniai Kultūros tarybos paskelbtame tyrime pagal savivaldybių kultūros indeksą Šiauliai atsidūrė 57 vietoje. Ar tai atitinka realią miesto kultūrinio gyvenimo situaciją?
Nomeda Šatkauskienė. Įsiklausyti į statistinius duomenis visada verta, nors jie nebūtinai objektyviai atspindi realią situaciją. Viskas priklauso nuo klausimų formuluočių, atsirinktų duomenų. Šio tyrimo autorė įtraukė labai įvairius faktorius, skirtingus kultūrinius miesto parametrus. Matyt, tam tikros Šiaulių kultūrinio gyvenimo spragos ar duobės ir nulėmė tokį rezultatą. Man, miesto kultūros atstovei, toks vertinimas, žinoma, nėra malonus, vis dėlto turiu pripažinti, kad teisybės šiame tyrime yra, jis parodo bendrą miesto kultūros temperatūrą.
Ar tai reiškia, kad kultūros atžvilgiu Šiauliuose gana vėsu?
Nepasakyčiau. Renginių daug, veiksmo netrūksta. Tačiau kultūros organizacijų mažoka, greičiausiai tai ir lemia mažesnę įvairovę, lėtesnę dinamiką, polinkį daryti tai, kas jau buvo daryta ir turėjo pasisekimą. Tokioje temperatūroje naujovės sunkiau prigyja. Jau kurį laiką mieste jaučiama kūrybinio potencialo ir apskritai kuriančių žmonių stoka, tad vis mažiau kas tą temperatūrą kaitina.
Kodėl čia ėmė trūkti kūrėjų?
Visų pirma todėl, kad neliko universiteto, kuris rengė įvairių meno sričių specialistus, tarp jų aktorius. Jį uždarius, iškart sumažėjo meninę miesto dvasią puoselėjančio jaunimo, įžiebti naujus procesus dabar darosi sunkiau, nes kūrybinis potencialas atsinaujina pernelyg lėtai.
Tiesa. Šiauliai yra ganėtinai nutolę nuo centrų, kur studijuoja dauguma meno kūrėjų.
Nereikia nei tyrimų daryti - akivaizdu, kad pastaraisiais metais Šiauliai prarado nemenką savo kultūrinių pajėgų dalį, juk universitetai visada pagyvina miestų, nesvarbu, kokio jie dydžio, gyvenimą. Pavyzdžiui, jei Telšiai netektų Vilniaus dailės akademijos filialo, labai greitai pajustų liūdnas pasekmes.
Manau, kultūrinis gyvenimas turi būti kuriamas dirbtinai, t. y. kultūrai plėtoti reikia sąmoningų pastangų. Kultūros politika juk tam ir skirta - organizuoti kultūrinį gyvenimą, tolygiai paskirstant resursus. Taip Lietuvos kultūra gyvavo tarpukariu. Profesionalus teatras Šiauliuose atsirado kaip tokio planavimo rezultatas. Lygiai taip pat ir dabar visa tai reikalinga. Laisvoji rinka kultūrai ne visada tinka.
Juo labiau negalima apie ją kalbėti Lietuvoje, juk čia beveik visa kultūra kuriama valstybės lėšomis.
Būtent. Tarkim, jei Šiauliuose neliktų profesionalaus valstybinio teatro ir teatrinius miestiečių poreikius tenkintų tik atvažiuojančios trupės, miestui tai būtų didžiulis smūgis, o mūsų aptartas kultūros indeksas nukristų dar žemiau.
Tačiau planų naikinti teatrą būta?
Na, ne visai naikinti - ketinta teatro valdymą ir finansavimą bent iš dalies perduoti savivaldybei. Labai abejoju, ar miesto savivaldybės administracijoje būtų kompetentingų teatro srities profesionalų, galinčių numatyti ir planuoti scenos meno procesus. Tokiu atveju teatrui, galimas daiktas, grėstų diletantizmas. Valstybinis teatras savo veiklą vykdo savarankiškai. Tiksliau tariant, laikomės bendros šalies kultūros politikos gairių. Tai atriša rankas eksperimentams, naujovėms, nesusaisto mūsų veiklos su politiniu miesto kontekstu.
Kaip manai, kokio teatro reikia Šiauliams? Ar tai sutampa su tuo, kokį teatrą norėtum kurti Tu?
Esame vienintelis teatras mieste, todėl privalome būti daugiafunkcis ir kiek įmanoma geriau reprezentuoti įvairovę - pristatyti tiek tradicines, tiek šiuolaikines formas, kalbėti apie tai, kas aktualu žmonėms, jau sukaupusiems nemažai patirties ir dar tik pradedantiems pažinti pasaulį. Tuo remdamasi sutikau užimti meno vadovės pareigas. Siekiu kurti tokį teatrą, kuriame po vienu stogu žiūrovai galėtų pamatyti labai skirtingus spektaklius. Nemanau, kad siaura vaga, viena kryptimi judantis teatras Šiauliuose galėtų būti perspektyvus ir naudingas miestui.
Tačiau toks daugiafunkciškumas, įvairumas nėra lengvai sukuriamas, nes teatrą visada stipriai veikia inercija. Tarkim, vyresniems trupės aktoriams dažnai kyla klausimų, kaip jiems vaidinti spektaklyje, kuriame tikimasi kitokios vaidybos, negu jie įpratę. O šiuolaikiniuose, dažnai labiau tarpdisciplininio pobūdžio pastatymuose tenka ne tik vaidinti, bet ir nevaidinti, užuot kalbėjus, reikia šokti, dainuoti. Vis dėlto esu tikra, kad ir aktoriai, ir publika nori tokio teatro, kuris jaudintų, sukrėstų, plėsdamas pasaulio suvokimą.
Viena vertus, kuo įvairesnis valstybinio ar nacionalinio teatro repertuaras, tuo geriau atsižvelgiama į visų teatro žiūrovų poreikius. Antra vertus, tokį repertuarą galima kritikuoti kaip neturintį krypties, vizijos. Ką atsakytum į tokią kritiką?
Laikytis vienos konkrečios krypties teatras gali tik didmiesčiuose, megalopoliuose. Pavyzdžiui, Niujorke galima rinktis tarp Brodvėjaus ar off Brodvėjaus, eiti į prestižinę Brooklyn Academy of Music, kur vyksta garsiausių pasaulio trupių gastrolės. Berlyne kiekvienas, eidamas į Schaubühne, žino, ko gali tikėtis. Tačiau toks nedidelis miestas kaip Šiauliai, turintis šimtą tūkstančių gyventojų, abejoju, ar turėtų specializuotis, pasirinkdamas kurią nors vieną kryptį.
Net nacionaliniai teatrai Vilniuje ir Kaune yra daugiafunkciai - jų repertuaruose rasime ir klasikos, ir socialinio teatro eksperimentų, ir jaunųjų režisierių premjeras, ir didžiųjų grandų pastatymus... Nenorėčiau, kad Šiauliuose būtų specializuotas teatras. O kaip Tu manai?
Pritariu, pasirinkus vieną kryptį, žiūrovai nukentėtų. Juo labiau kad teatras mieste atlieka ne vien menines funkcijas.
Taip. Šiandien darbas vyksta įvairiomis kryptimis: reikia galvoti apie repertuarą, naujus spektaklius, meninę raišką, trupės užimtumą, įvairaus amžiaus žiūrovų pritraukimą, apie edukaciją, spektaklių prieinamumo didinimą, turime rengti susitikimus, diskusijas, festivalius... Dirbam kaip aštuonkojai ir kol kas kito kelio nematau. Nors teatrui būtų lengviau gyventi, susimažinus funkcijas ir mažiau galvojant apie realų socialinį poveikį. Anksčiau užtekdavo keleto premjerų per metus ir galėjai jaustis savo darbą atlikęs. Bet mąstant apie teatro vietą ir funkciją mieste, veiklų spektras smarkiai išsiplečia, atsiranda poreikis daryti kažką naujo, o tai reiškia, kad ir dirbti tenka daugiau. Suprantu, kad toks požiūris „apsunkina“ padėtį, bet, kai matau rezultatą, teigiamus pokyčius, esu nusiteikusi tokiu keliu eiti ir toliau.
Tavęs klausantis, atrodo, kad Šiauliuose labai reikėtų daugiau teatrų, kaip yra, pavyzdžiui, Panevėžyje, kur greta valstybinio teatro veikia dar ir pora municipalinių.
Šiauliams tikrai praverstų dar bent keli teatrai, tačiau jiems atsirasti nepakanka vien entuziastų, norinčių tą daryti, reikia ir politinės valios, nes teatras visų pirma yra labai brangus menas, kuriam būtinas ir moralinis, ir finansinis palaikymas. Neturiu iliuzijų, kad netolimoje ateityje Šiauliuose atsiras daugiau teatrų.
Kalbėdama apie studijų programą ir jaunus žmones, norinčius kurti teatrą, prisiminei Šiauliuose vykdavusį studentų teatrų festivalį „Po saule“, kuriame ir aš lankiausi ne kartą. Tai buvo ženklas jauniems kūrėjams iš kitų miestų, kad yra ko važiuoti į Šiaulius.
Žiūrint iš laiko perspektyvos, akivaizdu, kad aktorių rengimas Šiauliuose buvo labai reikalingas. Šiandien nebeturime nei šio festivalio, nei meno programų. Nebeverta narplioti detalių, kodėl taip atsitiko, tačiau universitete vykdavę procesai ir festivalis buvo labai svarbūs miestui. Šiauliečiai susipažindavo su jaunų aktorių kūriniais, skirtingų mokyklų studentai turėdavo galimybę pamatyti vieni kitus ir palyginti, kaip kam sekasi.
Visam tam išnykus, Šiauliuose atsivėrė vakuumas. Todėl labai džiaugiuosi, kad šiemet mieste įvyko net du nauji festivaliai. Vienas iš jų - festivalis jaunimui „Kultūrizmas“, prie kurio įgyvendinimo teatras irgi daug prisidėjo. Jauniems festivalio organizatoriams sudarėme sąlygas organizuoti kokybišką renginį. Kiek žinau, festivalį planuojama tęsti, o aš, kaip meno vadovė, šitą idėją visada palaikysiu.
Antrą festivalį miesto erdvėse „Teatrodromas“ organizavome patys ir sulaukėme didžiulio gyventojų palaikymo. Pristatėme netradicinio formato ir žanrų spektaklius, kurių rodymui parinkome įdomias miesto ir teatro erdves. Programą sudarė įvairių scenos meno formų ir žanrų kūriniai, kokių patys dramos teatre nekuriame. Tai šiuolaikinio cirko, šokio, naujosios operos pastatymai, spektakliai-kelionės su ausinėmis. Labai smagu, kad plečiasi teatrinė žiūrovų patirtis. Štai repertuare turime spektaklį „Pakeliui“ (režisierius Aleksandras Špilevojus, 2022), rodomą autobuse. Neatsistebiu, kiek dėmesio jis sulaukė - žiūrovus žavi keliavimas per miestą, išlipant netikėtose vietose, patirtis kažko, kas yra teatras ir kartu ne teatras. Tiesą sakant, šio spektaklio sėkmė mane ir įtikino, kad miestas yra atviras, pasirengęs priimti kitokį teatrą. Dabar visi laukia „Teatrodromo“ tęsinio ir labai norisi savo publikos nenuvilti.
Tavo žodžiuose girdžiu ne tiek asmenines kūrybines ambicijas, kiek atidumą miestui ir jo poreikiams.
Kaip teatro teoretikė esu pratusi matyti bendrą vaizdą, lyginti, analizuoti, stebėti procesus. Nedarau spontaniškų sprendimų. Nuolat sekant, kas pasaulio teatruose sukuriama geriausio, lengva užmiršti, kad mažesniuose miestuose irgi vyksta įdomūs teatriniai procesai. Taip ir aš, po studijų važiuodama į Šiaulius, su miesto teatrine kultūra nebuvau artimai susipažinusi, susidūriau su problemomis, kurių negalėjau numatyti.
Dabar suprantu, kad nė vienas geras dalykas savaime neatsiranda, žiūrovų pilnos salės atsitiktinai nesusirenka - tai daugybę metų trunkančio proceso rezultatas. Turėdama tą omenyje, nukreipiau žvilgsnį į miestą: stebiu žmones, jų įpročius, pomėgius ir bandau pasiūlyti kažką naujo, bet kartu priimtino. Asmenines ambicijas perlipau ir dabar jaučiuosi gerai - darau tai, kas man įdomu, neprimesdama kitiems savo matymo ir principų.
Žinoma, galima rinktis egzotišką prabangą ignoruoti auditoriją, rūpintis tik saviraiška ir statyti vien tai, kas pačiam patinka. Visada atsiras, kas tam pritars, bet negalvoti apie žiūrovus man atrodo šiek tiek nusikalstama, nes teatras yra socialus menas. Laikydamasi tokių pamatinių nusistatymų bandau gyventi ir matyti prasmę, dirbdama Šiauliuose.
Įdomu, kokią įtaką meno vadovės darbui daro teatrologinis išsilavinimas? Ar teoretikai tinkami šiai pozicijai? Kaip atrodo Tau, stebinčiai procesus iš vidaus ir iš išorės? O gal geriau šį postą palikti, kaip ilgai Lietuvos teatre buvo, režisieriams?
Įprasta, kad meno vadovas yra režisierius, jis neva objektyvesnis, geriau pažįsta aktorius, teatrą iš vidaus ir panašiai. Tačiau to neužtenka, nes šiandien teatro funkcijos yra kur kas platesnės, negu spektaklių statymas. Gebėti strateguoti, formuoti teatro repertuarą ir veidą, atsisakyti savo meninių ambicijų ne kiekvienam režisieriui pavyksta. Tai, žinoma, ir asmenybės klausimas. Juk neretai režisieriai teatrą kreipia ta kryptimi, kuriai patys atstovauja, bet valstybinis teatras nėra privati vieno asmens kūrybinė erdvė. Dėl to platesnis teatrologo požiūris šiandien yra privalumas.
Man atrodo, pakviesti gerus režisierius statyti spektaklius yra tik dalis meno vadovo ar vadovės darbo. Būtina matyti visumą, atsižvelgti į žiūrovų poreikius, daryti tyrimus, formuoti duomenų bazes, apibendrinti informaciją, vadovautis faktais, ne emocijomis. Visa tai teatrologams yra įprasta, mes to išmokstame studijuodami. Taigi, mano galva, meno vadovo pozicijoje dirbantis teatrologas turi daugybę privalumų.
Neslėpsiu, jaučiu didelę atsakomybę, net spaudimą išlaikyti žiūrovų susidomėjimą, aukštą meninę kartelę, nesuklysti formuojant repertuarą. Yra į nesėkmes žiūrinčių daug lengviau, bet pradėdama dirbti meno vadove, žinojau, kad negaliu daryti klaidų, nes nebus laiko joms ištaisyti.
Jauti spaudimą, kad nesuklystum, bet vis tiek atveri teatrą eksperimentams. Štai, pavyzdžiui, Nauberto Jasinsko režisuotas „Found found found“ tikrai ne visiems žiūrovams skirtas spektaklis. Kaip suderini atvirumą naujovėms ir publikos palankumo išsaugojimą?
Pasitikiu savo nuojauta ir žiūrovų smalsumu. Juk ne visa publika nori matyti vien tai, ką jau pažįsta. Apskritai manau, kad žmonės yra smalsios būtybės, o kasdienybė juk ganėtinai banali. Tad galimybė patirti kažką naujo teatre visada patraukli.
Tiesa, suprasti, priimti teatro naujoves žmonės pasirengę skirtingai. Tarkim, tai, kas teatro tyrėjui yra seniai žinoma, žiūrovams atrodo dar labai nauja, jie neturi įrankių, žodyno įvertinti neįprastam reginiui. Čia svarbi žiūrovų edukacija, visų pirma susijusi su spektakliais. Nesu tikra, kad pokalbiai, diskusijos po spektaklių yra labai veiksmingos. Pastebėjau, kad žiūrovams nelabai svarbios recenzijos. Nežinau, kodėl žiūrovai kritikos neskaito, gal nepasitiki arba linkę ją ignoruoti. Norėčiau, kad publika šiuo atžvilgiu būtų jautresnė, bet čia jau ne tiek teatro, kiek pačios kritikos reikalas. Tarp kritikų, teatro kūrėjų ir publikos turėtų atsirasti pagarbus ryšys, tai padėtų geriau suprasti vieniems kitus. Esu mačiusi ne vieną kūrinį, neva pretenduojantį į menines aukštumas, tačiau jo prasmės taip sudėtingai suregztos, kad tampa nebesuvokiamos net profesionalams. Toks teatras hermetiškas, o to nenoriu. Siekiu drąsių, eksperimentinių pastatymų, kad kiekvienas žiūrovas turėtų ką atrasti ir nesakytų, neva jam dar toli iki tokio meno.
Gal galėtum sukonkretinti, ką Šiaulių teatro žiūrovams svajoji parodyti?
Norėčiau, kad Šiauliuose kurtų ir pripažinti kūrėjai, ir perspektyviausi jauni menininkai, kad jų neatbaidytų regioninio teatro statusas, kad salės visada būtų pilnos. Dar nežinau, kaip to pasiekti.
Darbu?
Taip, bet labai svarbus ir sėkmės veiksnys. Net bendradarbiavimas su žinomu užsienio režisieriumi savaime negarantuoja, kad atsiras puikus spektaklis. Meno prodiusavimas, organizavimas yra labai rizikinga veikla, kartais varanti į neviltį. Juk nutinka taip, kad padarai viską, ką gali, bet kūrinys „prėskas“... Menininko kelias duobėtas, gali nepavykti susikalbėti su trupe, nesiseka rasti tinkamos formos, ištinka kūrybinė krizė... Todėl net ir turint visus gero spektaklio sandus - įdomią dramaturgiją, pripažintą režisierių, puikius aktorius - negalima nuspėti rezultato.
Teatre visada dirbi su didele komanda, kurios kiekvienas narys sukasi savo orbitoje... Mokausi neprisiimti asmeninės atsakomybės už viso proceso kontrolę, nes teatre ir atsakomybė yra kolektyvinė.
Su kokiais specifiniais iššūkiais susiduria Šiaulių dramos teatras?
Gyvavimas nuo centrų nutolusiame regione tikrai nestokoja iššūkių. Lietuvoje daug kalbama apie kultūrinės raidos tolygumą, siekiama, kad geriausi meno kūriniai pasiektų regionus. Tam tikslui įkurta Regionų taryba, esama ir kitų įrankių, bet situacija regionuose negerėja. Į Šiaulius vis rečiau užsuka aukščiausio lygio trupės, į regionus plūsta menkavertė produkcija. Taigi, viena iš esminių problemų yra platesnio konteksto nežinojimas.
Kaskart sunkiau į regioną pritraukti specialistus. Pavyzdžiui, režisieriai mielai sutinka padirbėti porą mėnesių, bet profesionalių teatro darbuotojų - aktorių, apšvietėjų, kultūros vadybininkų, prodiuserių - trūksta.
Dar sudėtingiau prisikviesti aktorius, jie visais laikais nenorėdavo važiuoti į mažesnius miestus. Su tuo Šiaulių teatras susiduria nuo pat įkūrimo - pati pirmoji trupė iš Kauno čia važiavo nenoromis. Neretai aktoriai, padirbėję regioniniame teatre, po poros metų ima dairytis į sostinę. Tad trupė nuolatos keičiasi, o tai išbalansuoja darbą. Viena vertus, negalime pykti, turim tuos aktorius paleisti, antra vertus, ieškome būdų, kaip tą problemą išspręsti. Nesinorėtų grįžti prie seno modelio, kai visas aktorių kursas būdavo rengiamas konkrečiam teatrui.
O gal tiktų dar senesnis modelis, kai teatras turėdavo savo studiją ir pats rengdavo aktorius, pavyzdžiui, taip darė Juozas Miltinis Panevėžyje?
Reikalavimai šiuolaikinio teatro aktoriams yra visiškai pasikeitę, nemanau, kad tokioje uždaroje studijoje pavyktų parengti tikrai aukšto lygio menininkus. Be to, tai sudėtinga ir dėl infrastruktūros, dėl finansavimo klausimų, susijusių su kultūros politika.
Gal išeitis būtų vienytis, pavyzdžiui, su Panevėžio teatru ir kartu ieškoti sprendimų? Nors teatrų situacijos skirtingos, susiduriate su panašiais iššūkiais.
Iki šiol kiekvienas teatras sprendė problemas atskirai, tačiau situacija keičiasi, manau, ateityje ieškosime bendrų sprendimų.
Lietuva nėra didelė - tai turėtų lyg ir palengvinti bendradarbiavimą, tačiau tas mažumas trukdo realiai vertinti situaciją ir atveda prie keistų sprendimų. Man, pavyzdžiui, keistai skamba vilniečių samprotavimai, kad kitų miestų gyventojams labai patogu atvykti į Vilniaus teatrus. Įsivaizduokite šiaulietį, važiuojantį į sostinę pasižiūrėti spektaklio. Paskaičiuokime kilometrus, laiką, finansus ir pamatysime, kad tai anaiptol nėra paprasta. Galima retkarčiais, tačiau tai tikrai nepadės efektyviai užtikrinti, kad kultūros sklaida būtų tolygi.
Šiame kontekste gana naiviai skamba raginimas regionuose statyti tokius spektaklius, kad žiūrovai iš kitų miestų veržte veržtųsi juos pamatyti. Manau, reikėtų pasiūlyti kažką superypatingo, negu rodoma Vilniuje, kad žmonės masiškai vyktų į tolimą teatrą. O turint omenyje ir nevienodus teatrų resursus, skirtingą finansavimą, toks reikalavimas atrodo netgi nesąžiningas.
Tai, kad į Panevėžį žiūrėti spektaklių noriai vyksta kritikai, yra puiku, tačiau tai dar ne masinis reiškinys ir nebūtinai tokiu taps. Netikiu, kad sugrįš Miltinio laikai.
Be to, regionų politika apima ne vien kultūrą. Tikėtis, kad vienas spektaklis taps regiono traukos centru - daugiau negu naivu. Realiau yra mūsų spektakliams keliauti, didinant savo teatro ir miesto patrauklumą.
Kuo toliau, tuo labiau sutinku su vieno garsaus teatro menininko mintimi, kad teatras iš esmės yra lokalus menas. Nors, žinoma, dalis teatro kūrėjų sėkmingai keliauja po pasaulį, bet apskritai spektakliai dažniausiai kuriami vietinei publikai. Dramos teatre susiduriame ir su kalbos problema, su tekstiniais spektakliais gastroliuoti net Latvijoje yra nemenkas iššūkis.
Tu, regis, nuo to lokalumo nebėgi - dirbi savo miesto žiūrovams.
Taip. Vis dėlto nenorėčiau sudaryti įspūdžio, kad esu užsidariusi Šiauliuose. Priešingai. Yra daugybė teatro procesų, kurie man asmeniškai yra įdomesni už tai, kas vyksta čia. Be to, manau, sekti pasaulio pulsą būtina, antraip teatrai tampa provincialūs, o to Šiauliams labiausiai nelinkėčiau. Būti regionui atstovaujančiu teatru ir nenuneigti savo lokalumo yra prasminga. Juo labiau kad iš tokių regioninių salelių susideda bendra teatrinė Lietuvos kultūra.
O kokia ji, toji teatrinė Lietuvos kultūra?
Sunku pasakyti, dabar Lietuvos teatras margas kaip niekada. Nors jaučiamas posūkis kolektyvinės kūrybos link, svarbiausias žmogus teatre vis tiek yra režisierius. Didžiųjų vardų, iki šiol palaikiusių mūsų teatro tonusą, mažėja. Jaunoji karta renkasi naujus teatro kelius, tačiau Lietuvoje ima trūkti režisierių, kurie turėtų ne tik puikių idėjų, išskirtinį pasaulio matymą, būtų įdomios asmenybės, bet ir įgudę profesionalai, gebantys dirbti su įvairia medžiaga, su aktoriais, efektyviai sietų skirtingus spektaklio elementus, jaustų mizanscenų kaitos dinamiką, laiko saiką. Į pirmą vietą keliant saviraišką, kyla pavojus, kad ja bandoma pateisinti profesinius trūkumus.
Scenos meną smarkiai paveikė postdraminio teatro idėja, bet grynai postdraminis jis taip ir netapo. Geri tekstai teatruose tebėra laukiami, o vizualumo paieškos neretai slysta paviršiumi. Mūsų teatro lemtis - amžina krizė ir amžinas pakilimas. Bet lietuvių scenos menas tebėra įdomus, vis dar įstengia nustebinti, o tai svarbiausia.
Ačiū už pokalbį
