Teatro menas - grįstas akimirka čia ir dabar, tačiau spektaklio kaip reiškinio gyvavimo laikas yra nevienkartinis, trunka ne vieną sezoną, dažnai net keliolika, keliasdešimt jų. Taip pat ir vietos prasme: čia - sąlygiška, galioja tik šio vakaro vaidinimui. Kitas kartas - nauja scena, kitame teatre, kitame mieste, kitoje šalyje, net kitame žemyne. Gastrolės taip pat teatro realybė, tad pokalbis apie jas - su aktore Viktorija Kuodyte.
Krystiano Lupos „Didvyrių aikštė“ (premjera - 2015 m. kovo 27 d.) ir Eimunto Nekrošiaus „Bado meistras“ (premjera - 2015 m. lapkričio 15 d.) - spektakliai, kuriais bei kuriuose gyvenate. Pasidalinkite, kaip, prabėgus tam tikrai laiko atkarpai, pakito, kinta išgyvenama meninė realybė? Koks Jūsų kaip aktorės ir kaip kuriamos realybės veikėjos santykis su ta realybe ir pačiu kūriniu?
Visą tą meninę realybę aš regiu truputį nerealiai. Tarkim, visus teatro scenoje kuriamus vaidmenis įsivaizduoju ir prilyginu kokiam nors augalui. Tu jį pasodini į žemę premjeros dieną. Tuomet, priklausomai nuo augalo rūšies ir priežiūros sąlygų, jis auga arba ne. Ana iš „Didvyrių aikštės“ ir Bado meistras taip pat turi savus atitikmenis. Ana - herbera. Standaus koto, aiškaus kontūro, tiksliai išsidėsčiusiais žiedlapiais, ryškių, ne pastelinių spalvų žiede. Ji viena auga ant savojo stiebo. Toks Anos augalinis pavidalas ir praėjus daugiau kaip metams po premjeros. Šis vaidmuo iš esmės nesikeičia. Kinta tik žiedo spalva, priklausomai nuo tos dienos įvykių tavo gyvenime, nuo vietos kur vaidini, nuo kitų šalia esančių augalų spalvų. Ta Anos žiedo spalva visada ryški. Ji neturi subtilių atspalvių, niuansų, kaip tu besirūpintum šiuo augalu.
Bado meistras - kaktusas. Jis iš tos kaktusų rūšies, kai pasodinus vieną aštrią galvelę, priklausomai nuo priežiūros, šalia pradeda augti kitos. Nuostabiausia, kas gali atsitikti šiam augalui, žinoma - žiedai, kuriuos jis retai ir lėtai ima krauti, vėliau ilgai brandina, bet kai pražįsta... Visa patalpa prisipildo nežemiško kvapo. Deja, labai labai trumpam.
Bado meistrą vaidinu taip pat apie metus. Jis kaitalioja savo pavidalą labai nenumatytai. Sunkiausia, kad negali suprasti, ko tam augalui reikia, kad jis daugiau tų žiedų išskleistų. Rodos, mąstai, galvoji, prisigalvoji, pasirepetuoji, o vietoje naujo žiedelio, žiūrėk, spektaklio metu ir buvę nuvysta... Tačiau atsiranda nauja kaktuso galvelė. Nors labiausia lauki šio vaidmens žiedo kvapo.
Kas, galvojant apie „Bado meistro“ ir „Didvyrių aikštės“ gyvavimą, šiandien rodytųsi esmingiausiai nauja, kitaip - Jums kaip aktorei, kaip žmogui? Ką jau davė ar kaskart vaidinant duoda (tebeduoda?) šie spektakliai? Ko galbūt nebeliko?
„Didvyrių aikštė“ - spektaklis, man labai patinkantis savo atmosfera, joje skambančiais tekstais. Literatūra tokia stipri, kad net jei aktoriams ir nepavyksta tą dieną minčių ištransliuoti žiūrovui, pati literatūra vis tiek girdima ir veikia. Šis spektaklis leidžia pasijausti menkam, neišsilavinusiam, nežinančiam, pasimetusiam, silpnam, niekingam, žiauriam (ką, manau, gali jausti ir stebintis žiūrovas), tačiau pats vaidmuo spektaklyje visiškai priešingas.
Taip pat labai malonu vis labiau pažinti šio spektaklio dalyvius, nuo aktorių iki spektaklį prižiūrinčių ir jo scenografiją paruošiančių žmonių. Toks pažinimas įmanomas tik gastrolėse, kada visi yra ne savo erdvėje, o svetur.
Bado meistras vystosi šiek tiek kitaip. Aš, deja, turbūt esu kuklios prigimties žmogus. Negerai jaučiuosi anfas pozicijoje. O šiame spektaklyje esu scenos centre - prisiimdama ir slegiama didelės atsakomybės už visą Franzo Kafkos pasakojimo tekstą; privalomos puikios fizinės formos spektaklio dieną; be galo norėdama vaidinti, nes tas bruožas slypi personažo charakteristikoje; suvokdama, jog kaip bepavyktų spektaklis, vis tiek po to užsiimsi savigrauža. Tas atsakomybės jausmas kartais nervina. Tačiau spektaklis - sukurtas ir paleistas gyventi. Jei nenorėjai viso to, turėjai apsispręsti anksčiau.
Taigi ta tikroji spektaklio realybė išaiškėjo vėliau. Dabar. Kartais aplanko prieštaringos mintys galvojant apie šio spektaklio turinio prasmę šiandien. Niekada nemėgau spektaklių, kuriuose kalbama apie tai, koks sunkus aktoriaus gyvenimas, profesija. Apskritai analizuojančių meno prasmę, menininko vietą ir taip toliau. Man tai lyg išmaldos prašymas. Tačiau labai džiugu, kad Nekrošius šiam spektakliui suteikė ironijos ir temos, ir paties savęs atžvilgiu. Tai gelbėja, jautiesi užtikrinčiau.
Abu spektakliai išties intensyviai keliauja. Pasidalinkite būtent jų gastrolių ypatybėmis, koks santykis su užsienio žiūrovu, kaip jie patiria, priima, išgyvena - ar išgyvena drauge teatrinę realybę?
„Didvyrių aikštė“ - labai tiksliai, nepajudinamai, dramaturgiškai intriguojančiai sudėliotas spektaklis. Trys skirtingi veiksmai su skirtingais, vis naujai pasirodančiais personažais bei tris atskiras vietas nužyminčia scenografija. Vadinasi, žiūrovas vis sulaukia pasikeitimo. Bet ir tai nelemia sėkmingų arba nelabai pasisekusių gastrolių. Iš tiesų labai priklauso nuo šalies, kurioje vaidinami spektakliai. Iki šiol turbūt didžiausias pripažinimas įvyko Avinjono teatro festivalyje, kur teko suvaidinti 6 spektaklius. Gal dėl rinktinės teatrinės publikos, gal dėl įvykių tuo įtemptu periodu pačioje Prancūzijoje, sutapusių su pjesės siužetu, bet publikos reakcija buvo nuostabi.
Lenkijoje šis spektaklis įgyja dar kitą požiūrio aspektą. Tai lenkų režisieriaus sukurtas spektaklis su lietuvių trupe. Tai intriguoja lenkų publiką, juolab, kad pats režisierius Lupa yra labai svarbi teatro figūra Lenkijoje ir pasaulyje.
Iki šiol keisčiausią žiūrovo santykį „Didvyrių aikštė“ patyrė Kinijoje. Vaidinome ką tik pastatytame gigantiškame Harbino miesto teatre, kuris pripažintas vienu įdomiausių architektūros objektų 2016 metais Kinijoje. Žiūrovai ėjo daugiau pamatyti pastatą, ne spektaklį. Ir staiga patenka į visiškai statišką spektaklio atmosferą: jokio veiksmo, muzikos, ryškių emocijų, vien tik tekstas - bėgančių hieroglifų takelis, kuriame kalbama apie dalykus, visai nesusijusius su jų gyvenimu. Negana to, didžioji atėjusių žiūrovų dalis apskritai pirmą kartą buvo teatre. Rezultatas - masiškai išeinantys žmonės, fotografavimas ir fotografavimasis spektaklio metu, šnekėjimas balsu, jau nekalbant apie mobiliuosius... Įdomus patyrimas, kaip klaikaus sapno siužetas.
„Bado meistre“ taip pat daug teksto, kurį žiūrovai skaito, nes kūrinys nelabai žinomas. Tačiau šiuo atveju yra nemažai veiksmo, kurį turi suspėti pamatyti. Vaidinant svečioje šalyje, kur lietuvių kalba nesuprantama, kartais skiri mažiau dėmesio intonavimui (nesąmoningai), bet tada pradeda strigti vidinis turinys, be kurio viskas tampa schematiška ir negyva. Tad kovoji su savimi ir su publika.
„Bado meistrą“ maloniausia vaidinti Lietuvoje. Žiūrovai labai skirtingi, jų visai nedaug (vaidinama „Meno forto“ salėje, kurioje yra 50 vietų), tačiau šis naujas patyrimas būti visai arti jų, pasakojant (kartais labai asmeniškai) kažkokio Bado meistro istoriją, retkarčiais sukrečia mano sielą. Šioje spektaklio versijoje vyksta pokalbis su žiūrovu, neužsidengus nuo jo ketvirta siena. Tai lyg ir nepadoru, lyg kalbėtum kunigui į ausį per išpažintį, o jis paslapčia įjungia klausykloje mikrofoną ir tai, ką sakai jam vienam ar lyg ir sau - išgirsta visi.
Naujas patyrimas įvyko prieš kelias dienas Maskvoje. Po spektaklio kalbėjausi su vienu iš žiūrovų. Pasidalinau savo abejonėmis apie bado temos aktualumą šiame konkrečiame mieste, kuris skendi piniguose, fanfarinėje prabangoje, nublizgintose gatvėse, ūžiančiuose nuo auksinio jaunimo klubuose ir t.t. O jis, pats atstovaudamas tai klasei, pasakė, kad jį sukrėtė bado tema tuo požiūriu, jog būtent tada ir baisiausia, nes visko pertekęs žmogus jaučiasi nepasotinamai alkanas. Ką tada daryti? Jis papasakojo apie siaubingus dalykus, įmanomus ir esančius žmonių fantazijose, o po to įgyvendinamus šio miesto realybėje. Būtent dėl to dvasinio bado, kurį šie vargšai - baisūs žmonės jaučia.
Jūsų patyrimu, ką gastrolės duoda aktoriui kaip menininkui, žmogui apskritai?
Gastrolės visada susijusios su nežinia. Tiek menine, tiek pačios kelionės prasme. Tai tarsi sustojęs laikas kažkokiame svetimame mieste, kur atsiradai. Sustojęs, nes staiga atsiskyrei nuo kasdienių veiksmų, kuriuos atlieki diena iš dienos, ir toje naujoje aplinkoje esi pasimetęs. Sustojęs, nes daug rūpesčių palikai namuose, bet negali nuo jų mintimis visai atsiriboti, o ir kažką pakeisti ar padėti taip pat negali. Sustojęs, nes per trumpą, gastrolėms skirtą laiką negali taip, kaip norėtum, patyrinėti naują vietovę, nes supranti, jog turi būti pailsėjęs ir darbingas, o ne nusilakstęs po muziejus ar dar kažkur. Tad tavo judėjimas ir pažinimo troškimas - nei luptas, nei skustas. Tačiau trumpai pabūti vienam taip pat malonu. Tarkim, viešbučio kambaryje. Arba tik vienas puodelis kavos nepažįstamoje aikštėje. Arba pokalbis su barmenu bare, į kurį niekada nenueitum būdamas namuose.
Teatras pagrįstas bendru išgyvenimu vienaip ar kitaip dalyvaujant abiem - aktoriui ir žiūrovui. Koks, Jūsų matymu, šiuolaikinis teatro žiūrovas? Koks žmogus šiandien ateina į teatrą? Kiek jis nori ir geba išgyventi, drauge kurti teatrinę realybę?
Aktoriui turbūt nelengva atsakyti, koks tas žiūrovas, nes jis kiekvieną vakarą kitoks. Aktorius - labai jautri būtybė, kuri sugeba save įtikinti neįmanomiausiais dalykais. Tarkim, jis gali manyti, jog publika puiki, nes į jo sceną ar kokią nors repliką publika labai reagavo. Nors, objektyviai žiūrint, galvojant apie visą spektaklį, būtų galima sakyti, kad tądien spektakliui nepavyko prisibelsti į žiūrovo protą ir širdį. Mat žiūrovas mato visumą, o aktorius dažnai - tik save. Tai nelengva, tai net nėra sąmoningas procesas, nes aktorius stengiasi kuo geriau atlikti savo užduotį šiame vyksme, kartais pamiršdamas, jog jis ir yra tik dalis, bet ne visuma. Aktoriai gali kaltinti žiūrovą nesupratėliškumu (kas, žinoma, egzistuoja), tačiau tai tik pasiteisinimas ir stengimasis nutildyti tą nepasitenkinimo savimi jausmą. Patikėkit, tai žiauroka... Kai žiūrovą spektakliai skatina dirbti, t. y. mąstyti, o ne tik išklausyti ir pamatyti transliuojamą tiesioginiame eteryje informaciją, jis turėtų suvokti, kad yra kviečiamas į tą, kaip sakote, išgyvenamos teatrinės realybės seansą, į pokalbį, diskusiją su spektaklio tema ir savimi. Bet tegu žiūrovai būna patys įvairiausi, tik tegu būna...
Kaip Jūs, Viktorija Kuodytė, nusakytumėte, apibūdintumėte savąjį žiūrovą, žmogų, kuriam norisi, kuriam gera vaidinti?
Tai žmogus, kuris išsijungia mobilų telefoną. Ne nutildo garsą, bet išsijungia jį visai.
Kraštas, šalis, miestas - kur patirta pati neįprasčiausia, įstabiausia, visiškai skirtinga teatro kūrybos aplinka? O taip pat - kur šią akimirką norėtųsi nuvykti, vaidinti ar tiesiog būti?
Aš nieko neprisimenu ir kartu tai visada su manimi. To, kas patirta įvairiuose pasaulio vietose, teatrų scenose, viešbučių kambariuose, traukiniuose, lėktuvuose, autobusuose, grimo kambariuose, neįmanoma sieti su vienu spektakliu ar viena vieta. Niekada netikėjau tuo žodžių junginiu kas tau labiausiai...
Vos tik pasakysiu vieną kažkurį, kitas, iš kito pasaulio krašto riktels: o aš? Man gera būti ten, kur esu šiuo metu, namuose. O vaidinti galima visur, kur yra žiūrinčių ir matančių, klausančių ir girdinčių.
Dėkoju už Jūsų mintis ir išjaustą teatrą, gyvenantį čia, ten, visur.
