Aktorė Diana Anevičiūtė repertuariniuose spektakliuose profesionalumu pranoksta ne vieną „soluojantį" aktorių. Daugelyje spektaklių ji pasiekia vaidybos ir emocinio išjautimo maksimumą - vargu ar gali aktorius pasiekti daugiau, o minimaliausios artistinės priemonės tampa kur kas svarbesnės už režisūrines mizanscenas.
1985 m. baigusi Lietuvos muzikos akademiją (kurso vadovas Jonas Vaitkus), ji pradėjo dirbti Kauno dramos teatre. Šiame teatre Vaitkaus režisuotuose spektakliuose aktorė sukūrė kelis didelius vaidmenis - Fizinio lavinimo mokytoją ir Mokinę „Slyvą" „Literatūros pamokose", Auklę ir Antigonę „Antigonėje", Niušą „Golgotoje" (apdovanota už antraeilį vaidmenį) ir kt.
Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Diana Anevičiūtė dirba nuo 1989 metų. Čia ji sukūrė apie 50 vaidmenų, dirbo su režisieriais Stefanija Nosevičiūte, Jonu Vaitkumi, Kristina Gudonyte, Olegu Kesminu, Rimu Tuminu, Evaldu Jaru, Gyčiu Padegimu, Juliumi Dautartu, Valentinu Masalskiu, Yana Ross, Ramune Kudzmanaite, Oskaru Koršunovu. Šiuo metu aktorė kuria Žiogienės vaidmenį „Atžalyne" (rež. Jonas Vaitkus).
Diana Anevičiūtė su bendražygiais sukūrė du šiuolaikinio šokio projektus: „Traukininiai žmonės" ir „Lėktuviniai žmonės"; dalyvavo Povilo Mataičio režisuotuose bylojimuose „Ir kelsis vėl iš tavo kraujo Lietuva", įvairiuose skaitovų konkursuose ir radijo programose. Didelis darbas - Sofijos vaidmuo „Ilgėjimos´ sonatoj" (M.K. Čiurlionio namuose).
Apie kūrybos paraboles kalbamės aktorės jubiliejaus išvakarėse.
Priklausai pirmajam Jono Vaitkaus „dešimtukui". Kursas buvo ir liko garsus, visi esate talentingi, pastaruoju metu - tikri teatro ir kino ramsčiai. Ką Tau reiškia Tavo kursas? Gal galėtum plačiau papasakoti, kaip jūs brendote, kokią gyvenimišką ir profesinę mokyklą praėjote. Dar taip neseniai buvote jauniausi, o dabar greitai jau būsite veteranai.
Patekau į kursą ne iš karto, tik po antro rinkimo etapo. Pirmąjį semestro pusmetį buvau tik kandidatė. Iš aštuoniolikos vėliau likome tik dešimt. Puikiai žinojau kurso vadovą Joną Vaitkų iš jo spektaklių. Stengiausi pamatyti viską, kai Kauno dramos teatras atvažiuodavo į Vilnių, į teatrą Jono Basanavičiaus gatvėje. Pamenu, kai bilietų eilėje teko laukti per visą naktį. O ryte jau buvo pardavinėjami paskutinieji bilietai toliausiose vietose. Tuo metu Vaitkaus teatras buvo labai išsiskiriantis. Buvo kalbama metaforomis, kurios reiškė daugiau nei žodžiai. Potekstę suprasdavo visi ir jos laukdavo kaip gaivaus oro, taip reikalingo sovietinėj sistemoj.
Mano kurse daugelis jau buvo save išbandę aktoriniuose būreliuose, aš nelankiau nieko. Tik vyresnės sesers Lauros dėka pamačiau daugybę spektaklių, net atsimenu Eimunto Nekrošiaus pirmąjį spektaklį „Medaus skonis". Pirmiausia teatrą pamilau kaip žiūrovė, mane įtraukė jo slėpinys, nors dar nesupratau, kas tai yra aktorystė. Prisimenu Vaitkaus pasakymą, kad paprastai tokie žmonės - tyleniai - į aktorinį nestoja. Aš buvau tam tikras eksperimentas...
Ar Tau neatrodo, kad visą laiką būdama teatre, tuo pačiu esi kiek nuošaly. Tavo kurse net keli yra tokie aktoriai, ant kurių laikosi teatras, be jų teatras apskritai negali egzistuoti. Kokių jėgų reikia išbūti visame tame? Kaip atrasti kažką nauja?
Nemanau, jog visada būdavau „nuošaly". Žinoma, nė vienas didesnis vaidmuo nebuvo atneštas „ant lėkštutės". Bet mums nebuvo uždrausta norėti ir svajoti, siekti vaidinti, ko trokšti. Taip buvo su visais didesniais vaidmenimis. Verta turėti savo norus ir svajones, siekti daugiau nei pats gyvenimas pasiūlo. Vien tik laukiant, nebūtų nei Antigonės „Antigonėje", nei Chirolamos „Migelyje Manjaroje", nei Mokytojos Kirkutės Rimo Tumino „Lituanicoje". Žinoma, buvo ir sunkesnių etapų be didesnių vaidmenų, bet atsitraukimas - tai tik didesnis ilgesys. Būtent tokiu metu 1997-aisiais Čiurlionio namuose Vilniuje buvo sukurtas spektaklis „Ilgėjimos´ sonata". Bet buvo ir tokių, kaip 2012-ųjų ruduo, kai teko dalyvauti trijose premjerose: Oskaro Koršunovo režisuotoje „Katedroje", Olego Kesmino „Čia gyvena žmonės" ir festivalio „Versmė" spektaklyje „Dainavimo pamoka".
Dirbai su pačiais įvairiausiais režisieriais. Ar galėtum juos charakterizuoti, apibūdinti kaip asmenybes?
Laimė, žinoma, dirbti su įvairiais režisieriais, bet trumpai apibūdinti kiekvieną jų nėra lengva. Jono Vaitkaus spektakliuose jausdavausi labai tvirtuose spektaklio sumanymo rėmuose. Pavyzdžiui, „Antigonėje" visą spektaklį aktoriai, aštuoni personažai, vaidina sėdėdami kėdėse užsimerkę, pusantros valandos nejudėdami, visą dramą suvaidindami vien balsu. Vaitkaus spektakliuose visuomet žinodavom, kad bus kalbama apie visuomenei pačias opiausias žaizdas.
Rimo Tumino repeticijos visiškai kitokios. Atrodė, kad repeticijų laikas jam kur kas svarbesnis už patį spektaklį. Žavėjo jo mokėjimas nesikartoti, žaismė, improvizacija, patyriau nepaprastą jo šilumą ir meilę aktoriui.
Gyčio Padegimo spektakliuose tarsi netyčia atsiveria daug laisvės kurti vaidmenį, svarbu gerai įsiklausyti, nes jis labai filosofiškai bando įsigilinti į medžiagą. Mano pirmas vaidmuo Kauno dramos teatre buvo Sesuo („Kelyje į Damaską", 1986). Vėliau sukūriau kitus vaidmenis jo režisuotuose spektakliuose - Elžbietą („Formulė", 2001) ir Milę („Nuošaly", 2013).
Dalyvavau ir keliuose Oskaro Koršunovo spektakliuose, nedideliuose epizoduose („Išvarymas, 2011, „Katedra", 2013). Jis moka pasidžiaugti ir mažais vaidmenimis, moka ir juos vertinti. Be abejo, tai talentingas režisierius - dėmesingai stebėti savo spektaklį šešias valandas stovint, reikalauti, kad nebūtų paviršutiniškumo - tai atsidavimas profesijai.
Nuostabu, kad Lietuvoje, kaip retai kurioj šaly, turime tokius ryškius, skirtingus ir savitus dramos režisierius.
Man atrodo, kad Tavo profesinėms savybėms atsiskleisti nemažą įtaką turėjo darbas su Valentinu Masalskiu. Gal galėtum apibūdinti bendro jūsų darbo patirtį.
Su Valentinu Masalskiu esame dirbę dar Kaune, Vaitkaus spektaklyje „Golgota". Vilniuje Valentinas pasikvietė mane Lukerjos vaidmeniui Fiodoro Dostojevskio „Nuolankiojoje" (2002), Gonerilės - „Karaliuje Lyre" (2004), Moters - „Aš, Fojerbachas" (2006). Nepasakyčiau, kad pradžia buvo lengva: susidūrė dvi mokyklos - mūsų, pagal Michailą Čechovą ir Masalskio, pagal Stanislavskį: „Tu - tam tikrose aplinkybėse". Vaitkaus mes buvome mokinami „bėgti nuo savęs" ir stiebtis prie personažo, čia atvirkščiai: vos ne save „priauginti prie vaidmens" ir atrasti savyje tai, ko reikalauja personažas. Mat mes savyje turime daugybę savybių, tik paslėptų. Jis mokė pakeisti savo mąstymą personažo mąstysena. Juk tarnaitė ir karalienė mąsto skirtingai. Tik po to atsiranda išoriniai balso, judesio, gestų ypatumai. Valentinas Masalskis reiklus sau ir kietiems, jo energija reikalauja būti daug aukštesnės temperatūros, negu įprastai. Nedaugelis režisierių kalba apie tiesos, moralės principus ir tikėjimo klausimus. Supratęs, kad iš mūsų jis per daug reikalauja ir neišreikalauja, atsisuko į jaunus žmones, kurie dar nesugadinti štampų, apsimetinėjimų, pervaidinimų. Būti mokytoju - taip pat kelias.
Kas Tau yra „įdomi medžiaga"? Tai terminas, kurį dažnai vartoja aktoriai.
Įdomi medžiaga - kai pjesės autorius „išrašė" ryškų personažą. Įdomi medžiaga gali būti ir artima, skaudžia tema.
Kas Tau svarbiau - ar įdomi medžiaga ar geras režisierius?
Kai režisierius geras, kiekviena medžiaga tampa įdomi.
Ką Tau reiškia partneris? Ir kodėl jis svarbus?
Geras partneris - pusė vaidmens. Sunku, kai partneris stebi tave, kritikuoja, vertina šalia vaidindamas, o nesigilina į savo vaidybą.
Kaip aktorius turi elgtis, jei vaidmuo nepriimtinas?
Jei vaidmuo nepriimtinas, geriau atsisakyti.
O kaip būna, jei vidus prieštarauja režisieriaus sprendimams?
Kartais mes tampame režisierių nevykusių sprendimų įkaitais. Tenka ieškoti pateisinimo, kodėl kuri personažą kitokį, nei įsivaizduoji pats.
Dirbai su pačiais įvairiausiais dailininkais. Kiek Tau svarbus scenovaizdis, kaip Tave veikia kostiumai?
Geras scenovaizdis gali tapti viso spektaklio raktu. Scenovaizdis sukuria atmosferą, kurios nebereikia kurti vien aktoriui. Dailininko sukuriami kostiumai paruošia dramai terpę. Pamenu, kai ilgai neradau savo tipažo „Literatūros pamokose" ir staiga pamačiau dailininko Jono Arčikausko piešinį, kuriame pavaizduota valiūkiška, susivėlusiais plaukais, atmesta ranka su knyga mergiotė. Tapo aišku, ką vaidinti.
Kiek Tave kaip aktorę veikia teatro vadovų kaita? Kokį teatro modelį Tu įsivaizduoji?
Vadovų kaita - natūralus procesas, neleidžiantis apsnūsti ties tuo, kas padaryta. Tai savotiškai įdomu: kiekviena stipri asmenybė duoda teatrui stiprų impulsą keistis, nenusistovi rutina.
Šiandien į teatrą skverbiasi sutarčių sistema, kuri ardys teatro organizmą. Neįsivaizduoju tokio teatro, kai aktoriai, dirbantys „pagal sutartį", susibėgs vienam spektakliui ir vėl išsiskirs. Kaipgi gali sakyti partneriui „aš tave myliu", jei aktoriaus nepažįsti? Tam reikia laiko išbūti kartu. Teatrui reikia aktorių, režisierių, visų žmonių bendramintiškumo. Ir dabar būna, kai vaidina aktoriai skirtingais stiliais, jų niekas nejungia. Ar gali aktorius, sulaukęs 50-ties, blaškytis pagal sutartis po visus Lietuvos teatrus, tarsi jis neturėtų šeimos? Jei senatvė neįdomi scenoje, tai tegu aktorius anksčiau išleidžia į pensiją. Mane gąsdina visuomenės nepagarba aktoriaus profesijai, norisi griauti nusistovėjusius įsivaizdavimus - neva aktorius yra geriantis, rūkantis, be moralės, be tikėjimo. Mano idealas - teatras, sklidinas pagarbos. Pagarbos vienas kito įsitikinimams, idealams. Nepakenčiu cinizmo.
Kokį teatrą radai, pradėjusi savo aktorinę karjerą, ir kaip jis pakito šiandien? Kas yra teatro etika? Ji silpsta, ar stiprėja?
Dirbti pradėjau 1985 m. Kauno dramos teatre. Išliko labai šilti jausmai tam teatrui, žmonėms. Nejaučiau jokio priešiškumo iš vyresniųjų. Artimiau susipažindavome gastrolių metu. Aktoriai tada dar nebėgiojo po reklamas, televizijas. Jonas Vaitkus mokė, kad spektaklių metu negali būti jokių bėgiojimų į bufetą, aktoriai turi sekti kitų aktorių darbą, o ne žengti į sceną, nematydami, kas vyko prieš tai. Valentinas Masalskis visada siekė, kad po spektaklio dar skirtume laiko pabendravimui, aptarimui, kas buvo gerai, kas blogai. Dabar mes visi skubam: subėgam, suvaidinam ir lekiam toliau. 1990-aisiais, man atėjus į Akademinį, padvelkė šalčiu, oficialumu, Didžioji salė - kaip konferencijoms, kur kalbama tik su mikrofonais. O mes turime forsuoti savo balsais, be jokių subtilybių. Gal todėl teatre atsirado tiek rėkimo. Etika? Ar galime kalbėti apie etiką, jei mūsų scena - kaip pereinamas kiemas? Lapnojam su batais, kepurėm, paltais... Kad ir per galą scenos, bet vis tiek - per sceną! Turbūt joks kitas teatras nėra taip netikusiai suprojektuotas! Teatro jaunuomenei neturiu jokių priekaištų dėl etikos.
Ar kada nors sekei aktoriais, kurie Tau buvo autoritetai? Jei tokie buvo, tai kokios profesinės savybės Tave žavėjo?
Kaune, žinoma, autoritetai buvo Rūta Staliliūnaitė, Algimantas Masiulis, Kęstutis Genys. Žavėjo jų inteligencija, meistriškumas, pasišventimas, meilė teatrui, tėvynės meilė.
Kiek aktoriui reikalingi trenažai, kad būtum darbingas scenoje?
Trenažai yra įvairūs ir jie keičiasi. Anksčiau ukrainiečių aktoriaus Grigorijaus Gladijaus dėka būdavo jogos pratimai. Vėliau, mokantis flamenko šokio, užteko ir tokio trenažo, kuris lavina muzikinio ritmo pajautimą, judesių atmintį ir padeda kuriant personažo plastiką, kuri man yra svarbi. Būdavo vaidmenų ir mažakalbių ar visai be žodžių („Stepančikovo dvaras", „Nuolankioji"), kuriuos teko kurti, remiantis judesio plastika.
Ką tik sukūrei didelį Milės vaidmenį Sigurðuro Pálssono „Nuošaly", kurį režisavo Gytis Padegimas. Dabar repetuoji Kazio Binkio „Atžalyną", kurį stato Jonas Vaitkus. Kas padeda aktoriui persikūnyti, „vaikščioti" iš vienos medžiagos į kitą?
Kas padeda persikūnyti? Palaipsnis gilinimasis į medžiagą. Žinoma, sukūręs vieną didelį vaidmenį, jautiesi kaip tuščias indas. Juk atiduodi visas dvasines ir kūno jėgas, o jas susigrąžinti reikia laiko.
Kas Tau yra aktorius apskritai?
Aktorius neturi, kaip muzikantas, jokio kito instrumento, tik save. Jis groja savimi - savo jausmais, savo kūnu. Mes verkiame tikromis ašaromis kiekvieną repeticiją, kai paprasti žmonės gal verkia tik kartą per metus. Ką mes išverkiame? Gal savo kaltes? Neišsipildžiusias svajones? Teatras tarsi vieta sakraliniam atsivėrimui. Dėl to aktorystė reikalauja atvirumo ir daug drąsos. Atsiduoti pilnai - siekiamybė. Perteikti svarbiausią spektaklio temą - uždavinys.
Širdingai dėkoju už atvirumą ir iš visos širdies sveikinu.
