Kalbant apie Keistuolių teatrą, žodžiai „garbingas jubiliejus" skamba absurdiškai. Dvidešimt metų jie (keistuoliai!) išliko kartu, nors visada buvo laisvi veikti ką nors kita. Sunkiai „įvietinami" teatriniame kontekste, bet be jokių išlygų įteisinti žiūrovų, kuriems niekada nebandė pataikauti, kad užsitikrintų pripažinimą arba išreikštų dėkingumą už palaikymą. Vidinių paradoksų Keistuolių teatre - begalės. Galbūt jie ir išlaiko šį tikrai keistą teatrinį statinį nesubyrėjusį, nors jis neturi sienų... Apie tai kalbėjomės su vienu iš jo statytojų ir gyventojų - aktoriumi, režisieriumi ir pedagogu Aidu Giniočiu.
Vlada Kalpokaitė: 1989-aisiais Lietuvos valstybinės konservatorijos diplomantai įsteigė pirmąjį nepriklausomą teatrą. Koks buvo to meto teatrinis gyvenimas?
Aidas Giniotis: Prisimenu tą laiką kaip labai gražų... Keistuolių teatro užuomazgos buvo mūsų [Ilonos Balsytės, Roberto Aleksaičio, Andriaus Kaniavos, Dariaus Auželio, Sigučio Jačėno - V.K.] studijų metais pradėtų savo teatro paieškų rezultatas. Nuo pat pradžių ir stiliaus, ir kalbos, ir idėjų požiūriu prisiėmėme tarsi opozicionierių vaidmenį, nes vadinamoji pozicija buvo labai stipri. Publiką magnetizavo Dalios Tamulevičiūtės, Eimunto Nekrošiaus spektakliai Jaunimo teatre, Kauno dramos teatras garsėjo Jono Vaitkaus pastatymais, Lietuvos akademinis dramos teatras su Henriku Vancevičiumi turėjo labai ryškų savo braižą, kaip tik tada ten pradėjo kurti Rimas Tuminas... Buvo labai aiškus teatrų spektras. Dabar, beje, „pozicijos" tiesiog nebėra, net neaišku, kokia ji galėtų būti. Viskas pernelyg marga, nėra vientiso reprezentacinio teatro modelio, nuo kurio galėtum atsispirti arba kuriam norėtum prieštarauti...
Ar nė vienam iš būsimų keistuolių nekilo mintis paprasčiausiai įsilieti į kurį nors iš sėkmingai gyvuojančių teatro „organizmų"?
Manau, dauguma iš mūsų, stodami į Aktorinį fakultetą, save įsivaizdavo kaip dramos aktorių, dirbantį viename iš teatrų, pas vieną iš puikių, talentingų, genialių režisierių... Atrodė, neįmanoma sugalvoti ką nors geriau.
Vadinasi, jūs anaiptol neketinote steigti nepriklausomo teatro?
Sąmoningai tikrai ne. Nebent apie save galėčiau pasakyti, nors nesisavinu tos idėjos, tikrai nebuvau revoliucionierius, - bet pasąmoningai jutau priešpriešą režisūriniam teatrui. Nesakau, kad jis nepatiko, bet kartais pagalvodavau: aktoriai pernelyg priklausomi nuo tos galingos „institucijos", kurioje apstu idėjų, teorijų ir kur visi paklūsta režisieriaus valiai. Norėjosi laisvesnio aktorių kvėpavimo, ryškesnio žodžio. Žavėjausi aktorių savarankiškai sukurtais spektakliais, bet tai buvo 1986-1989 metais. Vėliau požiūris pasikeitė... Pamenu, profesorė Irena Vaišytė nusivežė mūsų kursą į Maskvą ir Tagankos teatre žiūrėjome spektaklį, pačių aktorių pastatytą pagal Isako Babelio apsakymus. Jis nebuvo stipriai sukaltas, režisūriškai apdorotas, meniškai išrutuliotas ir paleistas riedėti temos tiesiąja... Bet entuziazmas, kuris apima, kai artistai jaučiasi atsakingi ne tik kaip atlikėjai, bet ir kaip kūrėjai, labai užkrėtė. Pradėjau stebėti aktorinius spektaklius, didelę įtaką padarė 1973-1977 m. Šiaulių dramos teatro kursas [Saulius Bareikis, Olegas Ditkovskis, Sigitas Jakubauskas, Virginija Kochanskytė, Nijolė Oželytė ir kt. - V.K.], iš etiudų sukūręs puikų spektaklį „Saugokis arklio geltona skarele". Įsitikinau - aktorinis teatras gali egzistuoti, jis nėra prastesnis už režisūrinį. Tiesiog jis yra kitoks. Be to, Irena Vaišytė nevadovavo jokiam teatrui, kur mūsų kursas būtų galėjęs prisiglausti. Profesorė mums skiepijo mintį, kad turėsime gyventi savarankiškai. Kurso likimas nuo pat pradžių buvo neaiškus - kalbėta apie taip ir neįsteigtą Miniatiūrų teatrą, sklido gandai, kad dirbsime Filharmonijoje, mus net pravardžiuodavo „konferansais", labai dėl to pykome... Kai mokėmės ketvirtame kurse, režisierius Saulius Varnas visus pakvietė į Šiaulių dramos teatrą. Keisčiausia, kad būtent mes, šiauliečiai - aš, Ilona Balsytė, Sigutis Jačėnas, Audronė Pliuskutė, - atsisakėme, nes jau turėjome savarankiškos trupės idėją. Atrodo, patikėjome vieni kitais. Tiesa, 1988-aisiais, kai reikėjo apsispręsti - nepriklausoma studija ar Marijampolės dramos teatras, kursiokai pasirinko teatrą. Neatsispyriau pagundai ir aš, bet ištvėriau tik savaitę.
Kiti irgi neilgai užsibuvo. Tada pasiryžote ir pirmieji įsteigėte nepriklausomą teatrą. Baisu buvo?
Dabar yra baisu, nors nepriklausomi teatrai jau virsta norma. O tada tai atrodė apskritai nesuvokiama. Andriaus Kaniavos mama tuo metu dirbo Lietuvos teatro veikėjų sąjungoje, pamenu, kai užeidavau pas ją, priekaištingai šypsodamasi sakydavo: „Aidai, na kam gi jūs, kur..." Procesas buvo lėtas. Beje, kritikai irgi baisiai ilgai mūsų nepastebėjo. Ir aš, ir kiti iš pradžių dėl to pykome - juk kuo jaunesnis esi, tuo tvirčiau tiki, neva istorija prasideda nuo tavęs. Apie kitus bendraamžius rašė, o apie mus - ne, nors jautėmės tikrai ne mažiau talentingi. Bet tuometiniame teatro kontekste tai buvo logiška - iššokome tarsi viščiukai, niekas nebuvo tokiam iššūkiui pasirengęs. Juk masiškai steigti nepriklausomus teatrus pradėta gerokai vėliau. Ko gero, buvome keista karta, atsidūrusi tarp dviejų pasaulių: išoriškai, finansiniu požiūriu, gyvenome pagal kapitalizmo principus, o dvasiškai buvome tikri komunos žmonės. Manau, mūsų teatrėlis išsaugojo tam tikras senojo teatro tradicijas labiau nei dauguma kitų. Mes tikėjome teatru bendruomene, teatru šeima, tik tuo ir buvome gyvi. Antraip nebūtume išlikę, juk mes - ne verslininkai, kurie sudaro „biznio planą" ir tikisi įgyvendinti jį mažiausiai 140%...
Ar iš pat pradžių planavote kurti teatrą vaikams?
Mes nieko neplanavome, viską nulėmė atsitiktinumas, tam tikros tendencijos - daug upeliukų sutekėjo į vieną upę. Retai taip būna, kad kursas neturėtų nė vieno diplominio spektaklio, skirto vaikams. Tiesa, pirmame kurse repetavome „Aukštyn kojom" etiudus, vėliau atnešiau „Geltonų plytų kelio" apmatus, bet spektaklio taip ir nepastatėme. Daugiau gilinomės į klasikines pjeses. O įsteigę nepriklausomą teatrą, ėmėmės būtent to, ką studijuodami darėme tarsi tarp eilučių. Vienas iš stipriausių impulsų buvo televizija - laidoje „Labanakt, vaikučiai" sekėme Donaldo Bisseto pasakas, jos tapo labai populiarios. Bet kartoju: nieko nedarėme specialiai, neieškojome tuščios nišos, tiesiog tai buvo mums įdomu. Ir dabar darome tik tai, kas patinka.
Kada supratote, kad jau turite savo publiką?
Gana greitai. Pasirodo, ši niša iš tikrųjų buvo apytuštė. Pripažinkime atvirai - aktoriai gėdijosi vaidinti dvyliktos valandos spektakliuose vaikams, tai jiems atrodė privalomas ir nemielas darbas. O mums tie spektakliai privalomi nebuvo, patys juos pasirinkome, ir žiūrovai jautė, kad mūsų santykis nuoširdus.
Kas pradžioje buvo sunkiausia? Ar sunkumų tiesiog nepaisėte, gyvenote tarsi ant sparnų?
Ypatingo pakilimo mūsų teatro gyvenime, ko gero, nebuvo... Arba kiekvienas išgyveno tai asmeniškai, kaip ir „žvaigždžių" ligą, kuri užeina ir praeina.
Sirgo ja ir keistuoliai?
Visi sirgo... Nežinau nė vieno artisto, kurį ji būtų aplenkusi... Bet kiekvienas savaip šią ligą įveikėme ir tiesiog darėme savo darbą, beje, finansiniu atžvilgiu nuolat jausdami krizę. Kai būdavo ypač striuka su pinigais, staiga apimdavo kūrybinis azartas - gal tai irgi mūsų kartos bruožas? Juk pirmaisiais metais sugebėdavome ne tik pastatyti spektaklį, bet jį ir nufilmuodavome, išleisdavome televizinę versiją, vaizdo ir garso įrašą. Išskyrus pirmuosius „Labanaktukus", tiek „Aukštyn kojom", tiek „Geltonų plytų kelią", tiek „Zuikio paveikslėlius", „Išdaigas Bašmukų gatvėje" ar serialą „Tamangai" pastatėme savo lėšomis - tai pinigai, kuriuos surinkome už bilietus. Jau esame įpratę girdėti, kad tai neįmanoma, esą teatras negali išsilaikyti be paramos.
Kokius etapus per dvidešimt metų išgyveno Keistuolių teatras?
Šie etapai susiję su naujų kartų atėjimu į teatrą. Iki antros kartos, o ją sudaro Vilniaus universiteto aktoriai-filologai, buvome komandos teatras, mobili grupė, kuri greitai atvažiuoja, gražiai padainuoja, pašmaikštauja ir išvažiuoja. Su antrąja karta įgavome repertuarinio teatro bruožų, galėjome skleistis plačiau, imtis įvairesnių temų. Naujokų dalia, žinoma, nepavydėtina - stiprus mūsų įvaizdis garantavo jiems pragyvenimą, socialinį saugumą, bet neleido išlaisvėti kūrybiškai... Trečioji karta įkūrė teatrą laboratoriją „Atviras ratas". Jie atėjo savotišku periodu, kai entuziazmas jau blėso, pasaulis pasikeitė. Tai nėra nuovargis, veikiau liūdna išmintis. Gal nusivylimas, gal senatvė... Nežinau, poryt viskas gal atrodys kitaip... Bet tikra yra tai, kad trečioji karta mums beprotiškai reikalinga, nes išsklaido rezignacines nuotaikas. Patikrinu pagal juos, ar teatriniai idealai, kurių laikėmės kadaise, dar egzistuoja.
Ar „Atviras ratas" yra atskiras darinys, ar Keistuolių teatro dalis?
Tiesą sakant, iš dalies ir pats paskatinau juos atsiskirti dėl kelių paprastų priežasčių. Viena - Keistuolių teatras materialiai nepajėgus išlaikyti tiek daug aktorių, antra - nenorėjau, kad jie per anksti patektų po saugiu teatro stogu ir užsiliūliuotų... Netikiu, kad teatras - tai galutinai susiformavęs organizmas, kuris egzistuos amžinai. Jis turi visąlaik keistis, antraip sugrius.
Sakoma, kad teatrui lemta gyvuoti daugiausia dešimtmetį, vėliau įvairios jėgos jį tiesiog išsprogdina iš vidaus. Teigiama, kad be vienijančios lyderio, režisieriaus asmenybės ir meninės programos teatras taip pat pasmerktas žlugti. Keistuolių teatras paneigė abi šias nuostatas.
Vis dėlto esame opozicionieriai! Kai kūrėmės, mums iš tikrųjų sakė, kad be režisieriaus lyderio būsime nulis. Netikėjome tuo, juk visos taisyklės turi išimčių. Štai dabar kiekviena karta koreguoja mūsų principus, požiūrius. Jei viskas priklausytų nuo stipraus lyderio - režisieriaus ar meno vadovo, - jam išsisėmus, teatras užgestų. O mes stengiamės, kad trupėje tvyrotų pozityvi kūrybinio dialogo energija, vyktų idėjų mainai. Tada gali keistis struktūros, vadovai, bet teatras išliks. Manau, viską lemia gyvos kaitos principas.
Bet, nepaisant kaitos, Keistuolių tapatybė išlieka?
Tapatybė, manyčiau, yra antraeilis dalykas. Jei specialiai ja rūpinsiesi, ją prarasi. Tapatybė nėra savaiminė vertybė, į kurią reikėtų investuoti. Ji tiesiog atsiranda, bet tai nėra brangiausias dalykas.
Sąmoningai tos tapatybės galite ir neformuoti, bet kažkas vis dėlto apibrėžia nuolat besikeičiančio Keistuolių teatro savastį?
Suprantama. Bet specialios užduoties „suformuoti tapatybės bruožus" niekada sau nekėlėme.
Kaitos, lankstumo principas būdingas ir jūsų teatrinei kalbai...
Manau, savitą teatrinę kalbą suformavo jau aukštoji mokykla - profesorė Irena Vaišytė ir mes patys, ieškodami Miniatiūrų teatrui tinkamos išraiškos. Vadinčiau tai dialogo teatru. Beveik neturime spektaklių su vadinamąja ketvirtąja siena. Žiūrovai gali bet kurią akimirką būti įtraukti į scenos vyksmą, kad ir netiesiogiai. Niekada neignoravome žiūrovų. Priešingu atveju išties viskas apvirstų aukštyn kojomis. Gyvas dialogas yra esminis akstinas, dėl kurio atsiranda tam tikros išraiškos priemonės. Užsimezga labai aiškus santykis su žiūrovais: jie arba iškart mus priima, arba iškart atstumia. Yra žiūrovų, kurie mėgsta „sakralinį" teatrą, jie įpratę prie visiškai kitokios teatro kalbos. Ji iškart atpažįstama: kurį laiką jauti, kad esi teatre, nes tave panardina į tam tikrą atmosferą, girdi aktorių tarsi kunigą, kuris iš sakyklos kalbasi su dievais, bet ne su tavimi. Po kokių dvidešimties minučių prie to įpranti, tave įtraukia tai, kas vyksta scenoje. O mūsų žiūrovai nuo pat pirmo sakinio išgirsta kasdienišką gatvės kalbą. Tai yra tam tikras metodas, kabliukas, kurį metame publikai. Kitokio teatro šalininkai organiškai negali to pakęsti ir nuo pat pirmos minutės nusiteikia priešiškai. O kiti užkimba, ypač tie, kurie atėjo į teatrą pirmą sykį, - jie pasijunta kaip namie. Beje, visi teatrai mėto kabliukus, tiesiog gaudome skirtingas žuvis. Mes nesistengiame pakilti virš žiūrovų, demonstruodami tariamą pranašumą. Tai išplaukia iš suvokimo, kad teatras yra ne kas kita, o dialogas.
O apie ką kalbatės?
Apie ką? Atvirai ar pakoketuoti? Iš tikrųjų kalbame apie save... Tikrai nekalbame žiūrovams apie juos. Gal tai egoistiška, bet taip yra. Save pažįstame geriau. Pradėję nuo savęs, galbūt paliečiame ir juos. O tada galime kalbėtis jau apie viską - apie meilę, apie neapykantą, apie socialinį teisingumą, tėvų ir vaikų santykius, fantazijos pasaulį...
Ar yra buvę, kad Keistuolių teatras atmestų kviestinių režisierių siūlomus eksperimentus?
Esame atviri eksperimentams, bet tų eksperimentatorių nėra daug...
Ar per dvidešimt aktyvios veiklos metų patyrėte daug nesėkmių?
Nesėkmėmis to nevadinčiau, veikiau pamokomis. Galima sakyti, buvome laimės kūdikiai, mums sekėsi. Tiesa, kartą pirmaisiais metais mus nušvilpė Kauno halėje - tiesiog įšokome ne į savo vėžes. Išėjome nušvilpti, atsisakę visų honorarų ir supratę: nekišk nosies, kur nereikia. O dar esu gavęs Sezono bambos „apdovanojimą" už spektaklį „Tautkrūša", kurį režisavau Klaipėdos dramos teatre, nors ieškojimų požiūriu tai buvo vienas drąsiausių ir įdomiausių mano spektaklių. Puikiai žinau, kas ten nepavyko ir kas sukėlė tokią reakciją. Tai buvo gera patirtis. Jei pats retai pasižiūri į veidrodį, likimas tau jį pakiš...
O kodėl kaskart, kai gaunate apdovanojimą, atrodote nustebęs?
Nes ir būnu nustebęs... Kartais gauti kokį kryžių yra blogiau negu jo negauti. Jis įpareigoja. O dar yra taip, kad su apdovanojimu įgyji ir priešų, kurie kalba keistus dalykus...
Jei jau prakalbome apie „priešus" ar anoniminius komentatorius, tai anksti pastebėtas ir apdovanotas „Atviras ratas" taip pat gali „pasigirti", kad jų turi... Vienas iš internautų erdvės „drąsuolių" pareiškė: „Atviras ratas" iš tikrųjų yra uždaras, nes gyvena savo rožiniame pasaulėlyje ir už jo ribų nieko daugiau nesugeba, kaip ir visi kiti keistuoliai...
Daug apie tai kalbamės su jais, visi puikiai supranta, kad šiandien gali gauti kryžių, o rytoj... Dėl to uždarumo - ne, taip nėra. Keistuolių teatras gyvena ant kalno Spaudos rūmuose, yra tarsi nutolęs nuo kitų teatrų, bet nuo jų neatsiribojęs. Nemažai Keistuolių teatro aktorių dirba kitus darbus, filmuojasi, režisuoja ir t.t. Tikrai niekas nesiskundžia, kad jie būtų prastai pasirengę. „Atviras ratas" irgi turi savo terpę, savo darbą. Taip, jie atsisakė filmuotis reklamose arba televiziniuose šou, jiems svarbu pirma užsitarnauti aktoriaus vardą, jie nenori, kad televizija uždėtų antspaudą. Tikėjimas savimi grūdina.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Vlada Kalpokaitė
