Viena žymiausių vokiečių dramaturgių Dea Loher atvyksta į režisieriaus Gintaro Varno premjerą „Pabaigos ugnis“. Sausio 13 d., 12 val. spektaklio žiūrovai yra kviečiami ateiti į Jaunimo teatrą, kuriame vyks susitikimas su neeiline autore. Dea Loher pasidalins įžvalgomis apie premjerinį spektaklį, šiuolaikinę vokiečių dramaturgiją ir savo kūrybą, kuri vis dažniau pasiekia didžiųjų pasaulio teatrų scenas.
Dea Loher yra viena garsiausių viduriniosios kartos vokiečių dramaturgių. Jos pjesės statomos ne tik vokiškai kalbančių šalių teatruose, bet ir Prancūzijoje, Lenkijoje, Graikijoje, Nyderlanduose, Belgijoje, Slovakijoje, Argentinoje, Turkijoje, Rumunijoje, Čečėnijoje, Bosnijoje, Urugvajuje, Latvijoje. Dea Loher gimė 1964 m. Bavarijos mieste Traunšteine, studijavo germanistiką ir filosofiją Miunchene. Po to kelerius metus praleido Brazilijoje, o grįžusi į Vokietiją studijavo dramaturgiją Berlyno menų aukštojoje mokykloje. Nuo 1989 m. ji gyvena Berlyne ir yra laisvai samdoma rašytoja. Pirmoji Dea Loher pjesė „Olgos erdvė“ (Olgas Raum) buvo pastatyta 1992 m. Nuo to laiko autorė beveik kasmet parašo po pjesę. Jos kūryboje rafinuotai susipina geidulingumas ir klasta, juokas ir mirtis.
2008 m. Dea Loher teatro kritikai paskyrė specialų prizą už geriausią dramaturgijos kūrinį, kuriuo tapo tais pačiais metais sukurta pjesė „Pabaigos ugnis“.
Kas paskatino sukurti šią pjesę, kaip gimė jos idėja? Gal buvo kokių pasiūlymų, įvykių, tekstų, kurie padarė Jums įtaką?
Mano svarstymams įtakos turėjo dvi situacijos: pirmoji - įvykusi avarija, kurios metu žuvo mažas berniukas. Iš pirmo žvilgsnio tai nelaimė, kokių pasaulyje atsitinka kiekvieną savaitę. Apie ją perskaičiau Pietų Amerikos dienraštyje - tai buvo paprastas policijos pranešimas. Tačiau giliau domėtis šiuo įvykiu mane paskatino neįprastos aplinkybės, atskiros detalės, nulėmusios šią avariją. Regis, visi su šia nelaime susiję asmenys suburiami į vieną ratą, kurio centre - tragiška berniuko mirtis.
Neįprastai atrodė laikraštyje įdėta tėvų ir berniuko nuotrauka: tėvai, stipriai susiglaudę, sužinoję apie savo vaiko mirtį, ir berniuko paso nuotrauka. Jie man atrodė keisti, praradę bet kokią laiko nuovoką. Berniukas užsimaukšlinęs kepurę su snapeliu, vilkintis po švarku nešiojama liemene, su šelmiška šypsena smulkiame veide - visa tai priminė šeštąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį. Tėvų veidai, ypač tėvo, paženklinti skausmo, kupini tragedijos suvokimo ir, kad ir kaip keistai tai skambėtų, jie atrodė beveik antikiniai. Man tai priminė Pasolinio filmus, magišką Markeso pasaulį. Šią laikraščio iškarpą aš nešiojausi daugelį metų.
Antroji istorija - apie Rabę, vieną iš daugelio kareivių, po karo veiksmų užsienyje sugrįžusių į savo ankstesnę aplinką, į savo šeimą, tačiau negalinčių normaliai gyventi. Tai situacija, problema, apie kurią mes žinome tik iš labai toli, - kai JAV kariai, traumuoti, sužaloti, sugniuždyti, grįžo iš Vietnamo karo. Ši tragedija praėjusio amžiaus 10-ojo dešimtmečio pradžioje palietė ir daugelį Europos valstybių - kai kariniai daliniai buvo įvesti į Balkanus, Ruandą, Somalį, Kongą, Afganistaną ir t. t.
Iš pradžių pjesė vadinosi „Vagys“, taip ji buvo įvardijama ir teatro sezono apžvalgoje, tačiau vėliau Jūs pakeitėte pavadinimą į „Pabaigos ugnis“. Kodėl?
Pjesę ,,Vagys“ aš pradėjau praėjusių metų rugpjūtį. Tai buvo visiškai kita medžiaga, kita draminė koncepcija. Tačiau po keleto mėnesių pastebėjau, kad paprasčiausiai negaliu jos užbaigti. Negalėjau toliau kurti, išmečiau pjesę į šiukšliadėžę, padariau pertrauką. Ir tada pradėjau iš naujo, kurdama visai kitą pjesę. Skiriasi ne tik pavadinimas - tai visiškai nauja pjesė.
Į akis krinta tai, kad personažai priklauso tam tikrai aplinkai, kuri dabar priskiriama „prekariatui“ (prekariatas - skurdžiausia, labiausiai atskirta visuomenės dalis. Tai žmonės, neturintys jokių ryšių ir perspektyvų), tačiau jie kalba tokia kalba, kuri šiai aplinkai nebūdinga. Ar neįžvelgiate čia prieštaravimo?
Mane stebina šis klausimas. Prieštaravimai būdingi literatūrai, tai jos dalis. Nevalingai prisiminiau pavyzdžių: Otelas, mauras, novelės, sukurtos XVI amžiaus pradžioje, personažas, gyvenęs Venecijoje, tačiau kalbantis nepriekaištinga Šekspyro laikų anglų kalba... Ar tai normalu, ar tai - siurrealizmas, prieštaravimas, gal patirtis, kurią mums pateikia literatūra? ,,Nekaltume“ Fadulas ir Elisio, nelegalūs juodaodžiai imigrantai, kalba vaizdinga vokiečių kalba. Ką aš įrodyčiau, jei elgčiausi priešingai? Nematau jokios prasmės pastatyti scenoje žmones, kalbančius netaisyklingai. Tai ne dokumentinė fikcija. Be to mėginimas susikalbėti yra viena iš pjesės temų. Pjesė „Pabaigos ugnis“ - tai kolektyvinis pasakojimas, todėl atsiranda savitas derinys tos kalbos, kuri būdinga kiekvienam personažui ir jo gyvenamai aplinkai, bei literatūrinės kalbos, kuri sumanyta epiniam pasakojimui, skirtam visai bendruomenei. Pats pasakojimas nuo pat pradžių nėra užtikrintas - personažai patys ieško, kaip teisingai interpretuoti įvykius: ar iš tiesų buvo taip, kaip aprašyta, ar mūsų neapgauna mūsų pačių prisiminimai, o tam reikalinga tinkama kalba. (Vaidybinės scenos taip pat nėra autonomiškos, egzistuojančios pačios savaime, jos dalyvauja pasakojime, jos gimsta prisiminimuose.) Todėl iš pradžių delsiama kurti bendrą pasakojimą, ieškoma tinkamų formų, ir tik palaipsniui jis sutirštėja ir tampa savotiška ,,srove“, pasiglemžiančia ir apimančia viską - galiausiai ši srovė beveik galutinai išstumia vaidybines scenas ir paima viršų. Nejučia personažų kalbos ribos išsiplečia, pereinant prie epinės poezijos. Ir aš manau, kad tai teisėta.
Ar galima pjesės herojus priskirti konkrečiai socialinei grupei, ar toks siekis būtų klaidingas?
Ne, žinoma, man tai yra svarbu. Tačiau aš neketinau rašyti pjesės apie vadinamąjį prekariatą. Galiu tik perkelti personažus į socialinę aplinką, kuri man pažįstama ir aiški. Ar tai prekariatas, ar ne, aš nežinau. Man kur kas labiau rūpi, kaip elgiasi sunkius išgyvenimus patyrę žmonės: palaidoję vaiką, praradę savo kūno dalį, netekę darbo, atminties, prisiminimų, meilės. Paveikti išgyvenimų, jie negali su jais iki galo susidoroti. Išgyvenimai visų skirtingi, todėl nenuostabu, kad ir žiūrovai tai priima ir suvokia nevienodai. Paprastai kalbama apie dvasinius sukrėtimus ar kūno sužalojimus, kuriuos kiekvienas skirtingai (bendrai) išgyvena. Vaiko žūtis avarijoje nėra labai neįprasta patirtis, visgi tai nėra ir kasdienis dalykas. Tai tokia patirtis, kurią galima suvokti, ją supranta ir aplinkiniai, stengiasi padėti būdami šalia. Tačiau kalbėti apie sergančiuosius Alzheimerio liga, moterų krūties vėžį neretai yra tabu, kadangi šie susirgimai laikomi gėdingais. Ligoniams ir jų artimiesiems skiriamas tam tikras dėmesys, užuojauta, tačiau vis dėlto tikimasi, kad kaip galima ramiau ir be jokio triukšmo jie patys susidoros su likimo jiems skirtais išbandymais. Bet kuriuo atveju pašaliniai, pažįstami, draugai mieliau linkę išvengti šių rūpesčių, savotiškai juos „apeiti“. Gedulo metai, kurie kažkada buvo neatskiriama bendruomenės gyvenimo dalis, - geras pavyzdys. Šis laikas buvo skirtas susidoroti su nutikusiomis nelaimėmis, kad vėliau gyvenimas vėl tekėtų įprasta vaga, „normaliai“. O ką daryti, jeigu gyvenimas jau niekada nebestos į ankstesnes vėžes, jei jis pasikeitė negrįžtamai? Čia puikus pavyzdys galėtų būti Rabės personažas, apie kurio išgyvenimus niekas nekalba. Kas nutinka tada, kai susitinka skirtingus išgyvenimus patyrę žmonės?
Noras pasikeisti, troškimas būti kitokiam - tai būdinga visiems personažams, nesvarbu, ar tai stiprus, pozityvus impulsas, ar beveik utopinis momentas. Tuo pačiu šis impulsas personažams dažnai suteikia patologinių bruožų. Ar čia slypi Jūsų nesutikimas, o tuo pačiu ir laikymasis to, kas anksčiau būtų buvę įvardyta kaip utopija?
Man atrodė, kad, keliant klausimą apie sunkius išgyvenimus patyrusius individus, sektų visiškai logiška išvada, jog pjesėje pasakojama tik apie tuos įvykius, kurie personažams jau nutiko. Tik tokiu būdu, atsigręžus atgal, pasakojant buvusius įvykius, personažai patys gali suvokti, kas nutiko. O pati svarbiausia išvada - kad pasakojimas ir suvokimas galimi tik bendruomenėje, suprantant tai kaip Mes visi.
Bet tai nėra choras, komentarai ar stebėjimas, tai atskiri, pavieniai balsai, kurie, pasakojant apie buvusius išgyvenimus, susilieja. Galbūt tai - utopinis momentas, kurio pasigendame; kai kažkas vienas nepajėgia suvokti arba atkurti įvykių, imasi iniciatyvos individų bendruomenė, pjesėje įvardijama kaip „Mes“, kuri sutelkia savo žinias, patirtį ir palengvina atskirų detalių atpasakojimą.Priklausymas „Mes“ bendruomenei suteikia prasmingą gyvenimą; tačiau tuo pat metu ji turi kalbėti apie asmens laisvę ir priimti kiekvieną žmogų kaip individą. O atsakant į klausimą apie patologiją, aš sakyčiau taip: kalbant apie patologinius būtybės bruožus, literatūroje (ir ne tik) yra pakankamai didžiulė veiksmų bei nuomonių laisvė. Ką reiškia būti sveikam? Ar sveiki esame tada, kai mūsų kūnas veikia be sutrikimų?
Prisimenu vieną epizodą iš kūrinio „Nekalti“, kuriame filosofė Ela kalba apie savo tikėjimą kontingencijos (atsitiktinumo) teorija. Kūrinyje „Pabaigos ugnis“ jaučiamas klausimas apie atsitiktinumą: ar tai yra likimas, ar tikėjimas, o galbūt Dievas eina greta ir kartais atrodo, kad svarstyklės nusveria determinizmo pusėn?
Aš sakyčiau taip, kad personažai didžiąja dalimi yra neorientuoti. Nesiorientavimas ir buvimas aporijoje, grubiai supaprastina tris prieštaringas jėgas. Pirmoji: aš nesuprantu, kas darosi su manimi ir mano gyvenimu, galiu tik savavališkai suvokti, bandydamas su tuo sutikti ir paklusti, norėdamas be menkiausio pasipriešinimo išgyventi. Antroji: aš suvokiu pasaulį, o savo gyvenimo - ne, tačiau tikiu, kad būtent šis perregimas kompleksiškumas nulemia poreikį paklusti planui (Dievo, fizikos). Tačiau bandau, nepaisydamas visko, sukaupęs sąmoningumą ir turimą patyrimą, atrodyti (laikytis) „protingai“. Ir trečioji: aš savo gyvenimo Viešpats ir savo likimą sprendžiu pats, tačiau paprasčiausiai nesuprantu, kodėl, nepaisant visko, daugelis dalykų nesiseka. Pjesės personažai nuolat ieško. Nuožmumas ir dvejonės atsiranda jų gyvenimuose, kadangi jiems nesiseka rasti saugumo arba gyvenimo tikrumo, kuris leistų gerai jaustis. Galbūt jie patys visiškai su tuo nesutiktų, nors ir nieko sau ryžtingai negeidžia. Jie grumiasi tik dėl to, kad suvoktų savo gyvenimo prasmingumą, kurį, tikėtina, jau kitą akimirką tuoj pat išdildytų. Ir, būdami tokios nepatenkinamos būklės, jie patys save išsekina, nukamuoja. Tai greičiau būtų bandymas nuneigti deterministinius savo gyvenimo variantus, arba, kitaip pasakius, personažai kovoja, kad savo dabartiniam gyvenimui laimėtų pozityvų išlikimą, idant galėtų pasakyti: su tuo, kas įvyko praeityje, aš galiu toliau gyventi ir viliuosi, kad viskas toliau eisis gal ir ne ypač laimingai, bet bent jau jaukiai. Tai neturi nieko bendra su determinizmu. Egzistuoja žmogiškosios valios laisvė - tiek, kiek mes jos įsileidžiame. Ir jie tai žino.
Kalbėjosi Clausas Caesaris
