Audrius Musteikis
Ilgesnė ar trumpesnė pauzė, po jos - aktorinis žybsnis, pliūpsnis. O nuo išlydžio iki išlydžio - darbas duonai, interjero dekoravimas pagal individualius užsakymus. Taip gyvena savito talento ir savito kūrybinio likimo aktorė Dalia Overaitė.
Ji - Eimunto Nekrošiaus aktorė. „Oi, nežinau, - tarsi išsigąsta skirstymo į kategorijas ar schemas, tarsi apsidraudžia. - Nežinau, ar taip." Žinoma, taip: „Dėdės Vanios" Sonia, „Kvadrato" Ji, „Pirosmani, Pirosmani" Margarita.
Bet D.Overaitė - ir Jono Vaitkaus aktorė. Nes buvo Noros legendos prikėlimas ir tąsa Lietuvos teatre (sykiu - provokuojanti režisieriaus polemika su ta legendine tradicija). Netrukus po „Lėlių namų" J.Vaitkus jau išėjusią iš Jaunimo teatro, bet kūrybinių jėgų pilną menininkę pakvietė įkūnyti Anną Weiss spektaklyje pagal Mike´o Culleno pjesę. Abu vaidmenys sukurti su tokia jėga, kad priminė kamuolinio žaibo, ridinėjančio po sceną ir viską aplinkui įelektrinančio arba - tiksinčios bombos efektą.
D.Overaitė - Gintaro Varno aktorė. Nesvarbu, kad ir pas jį tik du vaidmenys. Vienas - visai neseniai, teatro „Utopia" spektaklyje „Tiksinti bomba". Šiuo atveju režisieriui reikėjo pirmiausia bendraminčio ir tik paskui talentingo artisto.
Kalbamės su aktore jos namuose, jaukioje erdvėje, kurią su meile pati kūrė drauge su vyru aktoriumi Viliumi Kirkilioniu. Nuo sienų žvelgia abiejų šeimininkų tėvai ir protėviai. Lapkričio pradžia įpareigoja įsižiūrėti į juos iš naujo, prisiminti, apmąstyti jų gyvenimus ir priesakus, jų ir savo pačių vertybes. „Galėčiau visas sienas apkabinėti - tiek daug tų nuotraukų", - sako aktorė. Ne tik praeitis. Dabartis ir „antras kvėpavimas", pasak Dalios, - jos anūkės, Agota ir Sofija. Jau anūkės. „O, tas laikas", - prabyla aktorė „Tiksinčios bombos" herojės žodžiais.
O, tas teatras. Po pauzės D.Overaitė vėl pasirodė scenoje. Vėl nenuvylė. Aktorė prisipažįsta, kad pasiūlymų sulaukia ir daugiau, bet ilgainiui vis labiau svyruoja, svarsto. Atsiranda daugiau savikritikos ir abejonių. „Šįkart pasakiau „taip", su Gintaru esu dirbusi, vaidinau „Portijoje Koglen", man priimtina jo sceninė kultūra. Pjesė nepasirodė labai stipri, tačiau žinojau, kad Gintaras nenuklys į lankas, tema - gėjai, AIDS - nebus pateikta kaip nors atsainiai. Reikia išdrįsti apie tai kalbėti. O vaidmuo visai įdomus, yra tam tikros dinamikos. Tačiau svarbiausias kriterijus - pats Gintaras."
Legendiniu vadinamo Dalios Tamulevičiūtės dešimtuko aktorė D.Overaitė pati pradeda tą kalbą - apie kūrybinio kelio ypatumus. Ji paaiškina: „Neturėjau nuostatos, kad reikia norėti ko nors labai daug. Matyt, likimas taip dėlioja. Tikrai buvo nuostabus laikas, pagrindinis mano laikas teatre, jaunystės metas, kai nestigo gerų spektaklių ir vaidmenų. Tarsi kompensacija dabarčiai."
Kartais ir porą metų tarp vaidmenų trunkančios pauzės nėra blogai - per jas prisikaupia kūrybinės energijos. Nors - kaupiama ji gali tapti pavojinga ir sprogdinti iš vidaus. D.Overaitei tenka dirbti vis su kita trupe: Kauno dramos, Nacionaliniame, Oskaro Koršunovo, Jaunimo teatruose, nepriklausomuose spektakliuose. Jos vaidmenys ne kartą apdovanoti ir nominuoti kaip vieni iškiliausių sezono darbų.
„Gyvenimas vis pateikia gražių netikėtumų. Tarkim, Nora ir susitikimas su J.Vaitkumi. Sakoma, išskirtinio talento krepšininkas gimsta sykį per dešimtį metų. Taip ir toks vaidmuo - pasitaiko kartą per dešimtmetį. Tiesiog ateina laiku. Man atrodo, to ir pakanka. Man, pavyzdžiui, pakanka."
Jos Nora Henriko Ibseno „Lėlių namuose" - teatrinis įvykis. „Visais požiūriais reikšmingas vaidmuo. Jis mane pakeitė - sustiprino. Po jo tvirčiau stovėjau scenoje, tvirčiau jaučiausi gyvenime - sunkumų ir išbandymų akivaizdoje. Pasitikėti savimi - kertinis dalykas. Iki tol dažniausiai tekdavo dramatiški vaidmenys ("Tau toks kryžius uždėtas", - sakydavo aplinkiniai). Arba lyriški. Nemažai apie „Lėlių namus" rašę kritikai pamatė tris, keturias Noras. Viename spektaklyje - keturi vaidmenys! Tiesiog Dievo dovana."
„Pirmas susitikimas su J.Vaitkumi ir toks svarus - atradau, kad turiu kelis balsus, kelis registrus. Režisieriaus dėka - jis matė tiek Norų ir kiekviena turėjo ne tik vizualinę, bet ir balsinę savastį, partitūrą. Savyje aptikau iki tol neatrastų klodų."
Aktorei buvo įdomi ir „Lėlių namų" vizualioji ekscentrika, ji ten visiškai pateisinta. „Aš iš tų, kurie šimtu procentu pasitiki režisieriumi, jei pateikiama įtikinama motyvacija. Man reikia režisieriaus - jo akies, rankos."
D.Overaitės Nora, didžiulis energinis fantomas, ištrynęs „Dėdės Vanios" Sonios žymę, vis dar yra, jis buvo toks stiprus, toks koncentruotas, kad ir šiandien neatrodo išsisklaidęs, veikia ne tik aktorės asmeninį ir kūrybinį gyvenimą. Jį puikiai prisimena žiūrovai. „Tai „įėjimas" iš vaidmens į žiūrovą, emociškai maksimaliai atsivėrus. Jis ir turi būti. Antraip kas yra teatras? Juk ne kalbėjimasis su partneriu."
D.Overaitės Nora paskui save į sceną atsivedė ne vieną stiprią, ekspresyvią, gaivališką moterį. „Jeigu dar jų bus - vaidmenų - norėčiau, kad kas nors į mane pažvelgtų kitaip. Norėčiau spektaklio, nuteikiančio apmąstymams. Skaičiau Rūtos Šepetys romaną „Tarp pilkų debesų" ir svarsčiau, kodėl mūsų dramaturgai ir režisieriai bijo tremties temos. Juk tai ne vien šaltis ir pūgos, toli gražu ne. Pavyzdžiui, yra Nijolės Ambrazaitytės prisiminimai, yra kitokios medžiagos, teigiančios, kad ir ten žmonės gyveno, yra konkretūs personažai su savo istorijom, tragiškom ir linksmom."
- Bandymų kalbėti apie tai teatre būta, jūs pati vaidinote - Mariaus Ivaškevičiaus spektaklyje „Malyš". Ar čia ne tai?
- Čia dar ne tai. Bet iš tikrųjų verta minėti Marių, įdomiai ir giliai mąstantį jauną žmogų. Spektaklyje reikėjo kalbėti rusiškai. Nors pirmą klasę baigiau Rusijoje, rusiškai kalbu prastai - pasimiršo. Ir koks įvyko stebuklas - tarsi angelui nusileidus - ta kalba buvo „įvaldyta" tiesiog puikiai. Manau, ir spektaklis buvo neblogas.
- Jūsų šeima patyrė tremties tragediją, pati esate gimusi tremtyje. Ar nebuvo pernelyg skausminga šitaip atgaivinti asmeninę patirtį, ar netrukdė dirbti?
- Kartais trukdė, sukildavo emocijos ir „panešdavo" į šalį, atgijo prisiminimai... Bet reikėjo visa tai suvaldyti. Patirtis, kad ir skaudi, aktoriui visada į naudą. Jei patyrei didelę meilę, tie sparnai, jų prisiminimas tik padeda. Taip ir didelės nelaimės išgyvenimas: aktoriui suvaldžius emocijas, vaidmuo gilėja, yra perteikiamas tikriau.
- Kokia būsena prisiminus Sibirą? Apskritai apmąstant tremtį kaip reiškinį?
- Reikėtų kalbėti arba labai daug, arba nieko. Šiaip tai yra nesuvokiama. Baisioji mūsų tautos nelaimė. Šitiek žmonių palietė, šitiek likimų. Matydama dabartinę politinę padėtį darau išvadą, kad mūsų atmintis smarkiai šlubuoja. Dėl to skaudu ir gaila - vertybės gerokai pasikeitė. Aš to negalėsiu užmiršti niekad. Gyveni, susitaikai, bet užmiršti - tikrai ne. Visų pirma tėvai to neleido. Tai kaip atskaitos taškas gyvenime. Toks turi egzistuoti.
- Šnekėjome apie J.Vaitkų, bet pirmiausia jūs juk E.Nekrošiaus aktorė.
- Oi, nežinau. Nežinau, ar taip. Bet kad nuo paties pirmo, dar diplominio jo spektaklio dirbau drauge, tai tiesa. „Medaus skonis" - pirmas E.Nekrošiaus darbas didžiojoje scenoje. Taip gerai prisimenu tą laiką ir toks didžiulis kontrastas - tarp ano meto ir šių dienų. Kokie mes buvom jauni ir kokie bėduliai, kaip sakydavo Irena Bučienė.
- Spektaklį prisimenate taip gerai, kad ir dabar galėtumėt vaidinti?
- Turbūt jau Motiną, ne Džo. Tada Motiną vaidino Vanda Marčinskaitė ir Doloresa Kazragytė. Puikus metas. Jau tada Eimuntas buvo KITOKS, kažkoks kitoks. Iš tos ubagystės (vargani prožektoriukai, tai ne dabartinės apšvietimo ir kitos techninės galimybės) ieškojo netikėtų sceninių sprendimų, šviesos taškų. Mąstė ir matė savitai, kaip ką pakreipti, kad būtų kitaip. Ne tai, kad dabar imkim ir vaidinkim.
- O kontrastas tarp ano E.Nekrošiaus ir dabartinio?
- Nedrąsu vertinti. Manau, jis tikrai išliko tas pats E.Nekrošius. Tik pakilo į dar aukštesnį lygį. Kokią medžiagą jis renkasi: Biblija, W.Shakespeare´as, Goethe, Dante... Atrodo kaip stovintis ant kalno ir žiūrintis iš ten. Ir vienišius savo kūryba. Jis toks akmuo dabar - kietas akmuo.
Prisimenu, Jaunimo teatre repetavome „Karalių Lyrą". Mano Gonerilė, bevaikė, bevaisė - vaikšto nėščia ir vis pagimdo akmenis. Tai buvo taip stipru! Eimio sugalvota. Užtat Gonerilė tokia - iš čia jos pyktis, šekspyriškas vulkanas.
Man regis, dabar jo spektakliai - kaip akmenys - sunkūs sunkūs, svarūs. Bet tai yra E.Nekrošius.
- Kodėl „Karaliaus Lyro" repeticijos nutrūko?
- Mes irgi nesuvokėm, kodėl: tiek nemažai jau buvom padarę, jau laukiami užsieniuose. Ir viskas stipru ir gerai. Lyrą repetavo Vladas Bagdonas, Gonerilę aš, Reganą - Violeta Podolskaitė, Kordeliją - Ingeborga Dapkūnaitė. Vėliau niekada ta tema nekalbėdavom, iš pagarbos jam. Mes buvom draugai, labai geri draugai. Ypač suartindavo gastrolės - gyvenimas komunoje. Tai buvo teatro bendruomenė. Pasitaikydavo įvairių dalykų, bet kūrybos požiūriu tokia padėtis mobilizuodavo. Dabar tie mūsų teatrai - perpučiami, aktoriai lekia, skuba, dirba šimtą darbų, todėl ir spektakliams kažko trūksta. Išeini iš salės ir pamiršti.
Man ne per seniausiai nutiko toks nuotykis, kai gulėjau ligoninėje. Skyriaus vyriausioji medicinos sesuo, pamačiusi, kad tai aš, pradėjo kalbėti apie teatrą. Guliu gana sunkios būklės, o ji: „Bet gerbiama Overaite, aš ir dabar prisimenu tą jūsų etažerės sceną iš „Dėdės Vanios" ir tą palmę, ir..." Vadinasi, E.Nekrošiaus teatras buvo toks paveikus - visokeriopai. Kad žmogus po tiek metų prisimintų! „Taip, aš prisimenu", - tvirtino ji. Tai yra teatras. Jo tokia misija. Jis turi palikti įspaudus žmogaus sieloje.
- Ar tikrai jis toks pajėgus formuoti skonį, nes labai jau lengvai pasiduoda pramogaujančioms masėms?
- Tai yra blogai. Pavyzdžiui, ir mūsų laikais būdavo tokių, labiau pramoginių spektaklių. Kad ir „Skapeno klastos" - puikiausia komedija. Bet - jokio primityvumo! O dabar pateikimas labai supaprastintas. Ar pernelyg suaktualintas.
- Ar per pastaruosius dešimtmečius nepasikeitė jūsų teatro vertinimo kriterijai?
- Tikrai ne. Turiu didelių vilčių, kad pagaliau atsiras jaunų režisierių (gal tai bus Vidas Bareikis?), kurie nemanys, jog teatre viskas labai nesudėtinga. Teatre sudėtinga! Ir turėtų taip būti. O kažkodėl įsivyravo atsainus požiūris. To nepasakysi apie viduriniąją kartą - nežinau, ar mus dar galima taip vadinti: E.Nekrošių, Rimą Tuminą. Mes kokie? Dar ne seniai. Tos kartos, mūsų kartos, kriterijai tikrai nepasikeitę.
- Koks didžiausias jūsų patirtas teatrinis sukrėtimas?
- Esu mačiusi Peterio Steino „Vyšnių sodą" Vakarų Berlyne, kai ten gastroliavome. Tikras sukrėtimas. Viskas ten buvo! Ir buvo A.Čechovas, tiesiog A.Čechovas, toks emocionalus, toks šviesus - ne juodi drabužiai, ne ašaros, ne tragedija, kad vyšnių sodą kerta. Atsiskleidžia uždanga ir žiūrovai garsiai aikteli - šitoks grožis. Ir tik pačioje pabaigoje į sceną su visais stiklais įlekia vyšnios medis ir gražioji iliuzija nušluojama. Tada Eimis nėjo žiūrėti, kvietimą atidavė man. Įsivaizduokit, koks poveikis, jeigu po spektaklio - visiška tyla. Ir tik po kurio laiko - plojimai.
Mums taip yra nutikę Osle, kai „Dėdę Vanią" vaidinome Karališkajame teatre. Sonia baigia monologą: „Mes pailsėsim, pailsėsim..." Užsiskleidžia uždanga, o salėje tyla. Tyla. Ir mes sustingę tylim. Uždanga atsiskleidžia ir dar tyla. Ir tik tada plojimai. Bet tokie plojimai! Aš manau, čia - viskas. Aktoriui. Ir žiūrovui. Abipusis trumpas jungimas. Tai labai reta - teatre ir kiekvieno aktoriaus kūrybiniame gyvenime.
O Lietuvos teatruose buvo puikiausių spektaklių, ypač Kaune. Jono Jurašo „Barbora Radvilaitė", „Grasos namai". J.Vaitkaus „Paskutinieji", Eimučio „Duokiškio baladės". Kokie įsimintini aktorių darbai. Tada į teatrą ir visą kūrybą buvo labai atsakingai žiūrima.
- Jūs ambicinga?
- Sako, kad taip.
- Kaip tai pasireiškia dirbant kolektyve, trupėje? Nelabai įsivaizduoju jus kovojančią dėl vaidmens.
- Vaidmens išlaukiu. Šiaip sunkiai man jie paklūsta, nesu iš tų, kurie - op, išeina ir padaro.
- Bet sulaukusi jau stengiatės parodyti viską?
- Gaudama vaidmenį gauni ir pasitikėjimą. Manau, tai labai svarbu. O paskui - kūrybos procesas. Režisieriai labai skirtingi. Amžinatilsį I.Bučienė - labai mylėjo aktorius. E.Nekrošius - pasakydavo mažai, šykščiai: „Nu, Voveriuk, neblogai". Tai jau gerai, tai jau labai daug! Kiekvienas skirtingai. Dirbdamas su J.Vaitkumi kartais nelabai supranti, ar gerai, ar į tą pusę. Kapstykis pats - tada sudėtinga. Repetuojant Norą buvo periodas, kai nelabai suvokiau, kas iš viso išeis, nes režisierius tik stebėjo. Bet ateina laikas ir jis taip tau pasako, taip tave pastato į vietą, kad iškart paaiškėja, ką turi daryti. Man geriau, kad režisierius pasakytų. Čia dar apie tas ambicijas. Man padeda, kai išrėžia: „Na, žinai, tu čia iš viso kažkokią nesąmonę darai". Man taip suverda viduj. Viena vertus, lyg ir pasipriešinimas, kita vertus, pradedi analizuoti - o kas ta nesąmonė, o kaip reikėtų. Tai režisūrinis metodas - provokacija.
- E.Nekrošiaus „Voveriuk" - jo esmė. O kokia frazė šimtu procentų apibūdintų J.Vaitkų?
- Atvirai pasakius, jis labai atsargiai repetavo „Lėlių namus", nes su mumis dirbo pirmą kartą. Buvo viena tokia naktinė repeticija, išskirtinė, likus porai savaičių iki premjeros. Veikiausiai režisierius matė, kad dar ne tai, ko reikia. Ir kaip jis sugriebė mane ir ėmė „grasinti": „Aš tau dabar nusuksiu galvą! Aš tau išsuksiu rankas!" - tiesiog fiziškai pradėjo iš manęs daryti lėlę, kurią reikia sunaikinti. Kad liktų Nora, kuri palieka tuos lėlių namus. Tik tada atsitokėjau: Dieve tu mano, taip! Čia to ir reikia! Nepasiduodančios, ryžtingai apsisprendusios moters. Bet turi būti tokia jėga! Būtent tokia, kokią bandė pademonstruoti režisierius. Va čia jis - J.Vaitkus.
- Kodėl jums išėjus iš Jaunimo teatro nebuvo kūrybinių kontaktų su E.Nekrošiumi, kiek skirtingai nei kitiems D.Tamulevičiūtės dešimtuko žmonėms?
- Šito nežinau. Jei atvirai, buvau kviesta ir vieną, ir kitą kartą. Matyt, suveikė kažkokios povandeninės srovės. Nenorėjau į jas gilintis. Su režisieriumi susitikę pajuokaujam, pakalbam, ir tas pats Voveriukas tarsi likęs. Kita vertus, gal dabar jam reikia jau kitų aktorių, kito lygmens darbams, gal tokio vaidmens ir nebuvo, kad - grynai man. Turbūt nebuvo. Gaila. Labai gaila.
- Jūsų kasdienybė tarp aktorinių darbų?
- Buvo visokių periodų, ir labai sunkių. Tuštumos pojūtis. Natūralu, bet kokios profesijos atstovui taip gali nutikti. Vietoj įprasto intensyvaus eismo - tyla už lango tarsi šeštadienio rytą. Jau anksčiau buvau pradėjusi mąstyti, kad teatras - ne amžinai. Pragmatiškai svarsčiau, ką dar sugebėčiau, kad galėčiau išgyventi, padėčiau šeimai, o ne laukčiau kaip gervė giedros. Jau daug metų gyvenu ne iš teatro.
- Dabar teatras gal netgi trukdo?
- Tikrai ne. Gyvenime viską reikia sugebėti suderinti.
- Interjero dekoravimas - irgi kūryba, čia būtinas išmanymas, o svarbiausia - skonis.
- Visos mūsų kartos moterys, kaip dabar sakoma, turi dizainerio gyslelę. Mes mokėjom skoningai rengtis, turėjom savo stilių - šito iš mūsų neatimsi. Mano mama Marijampolėje buvo baigusi siuvimo kursus... O šiaip stengiesi domėtis, jeigu jau toje srityje atsidūrei. Kartais užsakovai pažeria tokių keistų pageidavimų, kad nesiimu tenkinti jų užgaidų.
- Kaip jie jus suranda?
- Padaryk vieną darbą gerai, su meile ir atsakingai - kad būtų išliekamoji vertė, kitas pamatys ir įvertins. Šiuo požiūriu gyvenime viskas labai paprasta.
