Lapkričio 17 d., Menų spaustuvės Infoteka, klubas „Prie arbatos". Viešnia - režisierė Dalia Ibelhauptaitė. Kultinė? Legendinė? Kalbame ir apie tai, kas paverčia žmones žvaigždėmis, ir apie tai, kas šiandien svarbiausia žmonėms. Ir kokie žmonės dabar viskam vadovauja. „Tarpinė būsena", sako Dalia apie save. Bet panašu, kad kalba apie mus visus.
Vaidas Jauniškis. Dalia, tu prieš porą dienų grįžai iš Londono. Ar grįžai, ar atvažiavai? Kaip tu pati tai įvardini? Kur yra tavo namai?
Dalia Ibelhauptaitė. Namai tikriausiai yra ten, kur yra tavo lova. Tavo šeimos, tavo sukurtų darbų nuotraukos. Ir turbūt - kur yra žmogus, su kuriuo nusprendei originaliai ar nelabai nugyventi savo gyvenimo tarpą. Tuo požiūriu mano namai yra Londone. O Lietuvoje yra draugai, yra mano didelė meilė - bohemiečiai (negaliu pasakyti - darbuotojai), ir čia galiu daryti tai, ko negalėčiau daryti niekur kitur.
Kadaise aš labai norėjau pastatyti spektaklį Niujorke. Tame mieste aš jaučiuosi geriausiai - gal dėl to, kad Lietuvoje, turėdama daug energijos, jaučiu, kiek manęs yra daug, o ten - ne, nes esu visiškas anonimas ir galiu jaustis visai neišsišokančiai. Kai pastačiau spektaklį ir atsirado naujų galimybių, kai važiuodavau į laboratorijas, eksperimentus (ten dirbau teatre, ne operoje), galiausiai supratau: galiu padaryti labai gerą spektaklį Niujorke, bet juo nieko nepakeisiu niekieno gyvenime. O kai čia sutikau jaunus žmones, kurių niekas dar nežinojo ir jie niekam nebuvo reikalingi, - tie, kuriuos dabar mūsų spauda vadina žvaigždėmis, o jie tada neturėjo jokių etatų, dainuodavo už 200 Lt, - tada pamaniau, kad galiu tiems žmonėms suteikti vilties, suteikti kitokią, ateitį. Ir subūriau grupę. Bet - spektakliui, mes tikrai nemanėme, kad kažkada vėliau kalbėsime apie penktąjį gimtadienį. Norėjosi „dabar".
V.J. Tarpinė būsena tave lydi, regis, visais parametrais: 20 metų išvykai į Maskvą, vėliau - Londoną, statei dramas, vėliau persiorientavai į operas. Statai tai, kas laviruoja tarp popso ir rimtojo meno. Intensyviai skraidai, man į elektroninius laiškus atsakai iš savo iPodo. Tipiška „multitask generation" atstovė. O meno žmogui nereikalingas susikaupimas? Kada jo randi ir kur?
D.I. Tai atsitinka vakare, naktį. Tada elektroninių laiškų niekas nerašo, tada būna ramu. Nes kada visi dirba, tu negali šiaip paimti ir staigiai užbėgti pas ką nors. Tu turi susikurti tą ramybę ir kūrybinį laiką. Atsijungti telefonus, internetą, ir dirbti.
Man didžiausia dovana yra vienatvė. Kai nereikia matyti jokių žmonių. Aš važiuoju į visokias „išprotėjusias" keliones ne todėl, kad ten laukia egzotika, o kad ten telefonas neveikia, nėra jokių ryšių, ir kai esu gamtoje, aš energetiškai apsivalau ir pasikraunu. Kitu metu - vaikštau į parodas. Skaitau knygas - bet skaitau naktį. Tačiau negaliu dabar sustoti ir ilsėtis, nes negaliu rizikuoti kitų žmonių (bohemiečių) ateitimi. Jaučiuosi už juos atsakinga. Todėl užmiegu su begale kūrybinių idėjų, jas pati sau ilgiausiai svarstau - kaip geriau padaryti, ar taip galima, o gal kitaip? Bet dabar esu „skilusi" į režisierę ir prodiuserę, ir kai viena mano pusė siūlo idėjas, kita tuoj ima prieštarauti ir viską skaičiuoti. Atsibundu ryte panikos apimta, kad nebus pinigų naujiems projektams. Dabar internete skaitau daugiau apie verslą, nes nuo to, kaip jam seksis, aš priklausau tiesiogiai. Ar kaip žmonės bilietų neišpirks. www.bilietai.lt/orgmodulis - mano „mylimiausias" internetinis puslapis, nes aš į jį lendu bent penkiskart per dieną žiūrėti, kaip perkami bilietai. Tai štai ta paranoja su panika yra komplektas menininko, kuris turi daug svajonių, norų, bet kuris yra realistas ir supranta savo atsakomybes.
Nes - dabar Lietuvoje yra labai blogai. Kalbu ne apie save, o apie kultūros situaciją. Prieš penketą metų dar taip nebuvo. Aš tiesiog nesuprantu, kodėl mes nesusiburiame ir neišvarome į gatves, kaip Anglijos studentai, - jau net jie nepaiso savo „namų-tvirtovių". O mes tarpusavyje pašnekame, kad yra blogai, o daugiau - nieko.
Pirmąkart prieš šešis mėnesius aš supratau, kad atėjo laikas, kai rėmėjai jau bijo tave paremti, nes jei bet kokia kontrolės tarnyba pamatys, pas jį ateis ir ims tikrinti, bausti - nes jam gerai sekasi, jis turi lėšų rėmimui. Atėjo stadija, kai žmonės bijo paremti meną. O tai, ką mes darome - viskas yra tik paremta, kažkieno duota. Juk kai „Lietuvos" kino teatre nusprendėme daryti projektą „XYZ", reikėjo, kas paremtų šiukšlininkus, kurie išveš 20 tonų šiukšlių, po to - kas parems elektra, šildymu, net elektros laidais ir jų apsauga... Po tokių dienų kai grįžti namo - jautiesi taip blogai... Nes visąlaik turi prašyti. Nesižemini, jie tau duoda - bet visada prašai. Duoda, aišku, todėl, kad žino - aš kitaip neišeisiu. Bet rėmėjai, kad ir duodami, atrodo, bijo, kad po savaitės ar vėliau jau galės nebeturėti nieko - nėra jokio užtikrintumo ateitimi. Tos problemos atėjo ne taip seniai - man regis, po naktinės mokesčių reformos. Ir mes patys tada kai kritome į skolas, taip iki šiol ir neišlipame.
V.J. Tu minėjai, kad jautiesi taip, lyg mūsų laikas taip ir neatėjo. Esame jau 40-mečiai ir vyresni. Ir vis dar ne mūsų laikas, nors, regis, kaip tik metas, kai gali nuveikti didžiulius darbus. Ar matai žmones, ar matai galimybes, kuriomis galėtume tą laiką paskubinti?
D.I. Manau, kad nesusidarė kritinė masė žmonių, kurie būtų kartu. Mes vis dar vis po vieną, skirtingi menininkai, skirtingos sritys. Ir vis dar tariamės esą jauni. Aš visada jaučiausi jaunesnė, ir tik pradėjusi dirbti su bohemiečiais pamačiau, kad jau jie jaunesni. Ir kad nebeturiu jaustis kaip penktas brolis ant suoliuko. Bet drauge matau, kad mes visi esame viduj labai pavargę. Priėję tam tikrą ribą, ir tik apie tai garsiai nešnekame. Aš, pavyzdžiui, nešneku apie tai. Nes man labai sunku viešai prisipažinti, kad man yra blogai. Ir labai liūdna. Ir vilčių daug neturiu, ką reikėtų daryti, nors dabar - tas laikas, kai mes jau turėtume būti „kitoje stotelėje". O mes vis dar čia. Nes dar labai daug senos mąstysenos žmonių, ir jų dar vis neatsveria nauja kritinė masė.
V.J. O kodėl bijai atsiverti, pasakyti, kad tau sunku?
D.I. Galbūt tai vaikystės trauma. Mano mama visada sakė, kad reikia būti pačiu geriausiu, būti stipriu ir neparodyti, ką jauti. Mama pasakojo, kad būnant tremtyje Sibire vienas pagrindinių dalykų buvo neišsiskirti, likti pilka. Viduje turi būti stipri, bet neparodyti to, neišsišokti, ir juo labiau neparodyti, kad tau blogai. Mama mane mokino, kaip reikia išgyventi vienai bet kokiose situacijose. Nelaukti, kol kažkas kažką duos, o stengtis pačiai. Mane mokė groti pianinu, nepaisant mano trumpų pirštų, bet niekas nepaaiškino, kodėl turiu groti juo, o ne smuiku, kaip aš norėjau. Ir aš dalyvavau daugelyje konkursų, ir kai buvau kokių devynerių ir, atrodo, B.Dvariono konkurse laimėjau antrą vietą, aš labai džiaugiausi tuo, - gal dar nepretendavau pati į pirmą? Bet mama sakė - va, vistiek ne pirma... Tai gal nuo tada esu sau pasakiusi, kad turiu būti pirmoji, o jei negaliu, tai išvis to nedarau. Kai vaikas būdama nukritau nuo dviračio ir labai susimušiau, iki dabar nevažinėju dviračiu. Nusprendžiau, kad negaliu važiuoti, tai ir nevažinėsiu. Tas pat ir su vairavimu. Man atrodo, mes visi esame tos kartos ir kažkiek panašiai elgiamės. Kartais aš pasakau daugiau nei galvoju, ir tai blogai - bet, matyt, viskas viduje neišsilaiko. O kartais reikia rasti formą, kaip parodyti kitaip, kad tau ne kas - ir mano forma yra humoras.
V.J. Jei mes grįžtume prie kultūros erdvės ir vidutinybių laiko, kuris dabar karaliauja, kaip tu sakai, - būtų įdomu išgirsti visiškai subjektyvų tavo įvardintą skirtumą tarp Vilniaus ir Londono. Koks tau atrodo didžiausias skirtumas tarp tų dviejų miestų,- nors patys suprantame, kad net lyginti juos yra beveik absurdiška? Bet kas tau daugiausiai krenta į akis?
D.I. Man atrodo, kad čia yra itin žemai nuleista kartelė. Ne tik kultūros, bet visų žmogiškų vertybių. Aš prisimenu, kaip žmonės važiuodavo į Operos teatrą iš kaimų, iš kitų miestų autobusais. Kaip laukdavo eilėse prie Jaunimo teatro, kada kasas atdarys. Jie važiuodavo na - ne kaip į bažnyčią, bet pasisemti tos kultūros, kuri jiems buvo kriterijus. Žmonės stiebėsi iki jos. Jiems tai teikė palaimą, šventę ir padėdavo nekokiame gyvenime.
Dabar - kiek matome autobusų prie Operos teatro? Gal pora. Žmogui jau nebereikia eiti į teatrą, skaityti knygų, liesti tikrų dalykų. Viską gali sužinoti per televizorių. O tai, ką rodo televizijos, yra katastrofa. Žiūri žmogus kur nors Pagėgiuose ir galvoja, kad „Triumfo arka" ir yra pats aukščiausias operos menas. Ir tegul neįsižeidžia dainininkai, bet kai Ona Kolobovaitė laimi „Triumfo arką", visai Lietuvai ji tampa operinio vokalo kriterijum. O Jurgita Adomonytė, dainuojanti Zalcburge, „Covent Gardene" - jame pernai dainavo tris pagrindinius vaidmenis, - čia ji yra nulis. Jos išvis nėra žmonių sąmonėje. Jos paklausyti niekas neateitų! O muzikinis intelektas - tai jau visai nereikalinga.
Aš nesu tas, kuris galėtų sakyti - visi kvaili, tik mes protingi. Bet Lietuvoje viskas yra pritaikyta vidutinybei. Jai kurti lengviau - ne kad žmonės iki tavęs stiebtųsi, bet tu leistumeis žemyn.
Anglijoje visų tokių kvailysčių taip pat yra. Bet viskas kur kas labiau subalansuota. Ten vistiek ateina sekmadienis, ir tarp talmudų laikraščių yra didžiausi kultūros priedai. Su daug rimtų straipsnių, recenzijų, tyrinėjimų. Jie leidžiami, man atrodo, ne tam, kad juos perskaitytų kokie 500 žmonių, o tam, kad žmogus turėtų galimybę pamatyti ir kitokį pasaulį. Gali žiūrėti realybės šou, bet turi galimybę pamatyti galybę dokumentinių filmų, labai gerų tiriamųjų laidų, pažiūrėti gerą dramą. Tai jei tu nenori žiūrėti to realybės šou, gali pažiūrėti kažką kita. O čia nėra apskritai ką žiūrėti. Nesakau, kad televizija yra kriterijus. Bet televizija yra tai, kas pasiekia daugiausia žmonių. ir automatiškai tai atspindi bendrą kultūrą.
V.J. Tu turėjai irgi gerą patirtį - buvai vienos dienos internetinio dienraščio redaktore ir spėjai „pagrobti" redaktoriaus pavaduotoją. Aš neklausiu, kaip ten kas vyko, įdomiau - kokias išvadas iš to redagavimo pasidarei?
D.I. Visada turėjau nuojautą, kad kultūros žinios ir informacija skaitoma labai nedidelio kiekio žmonių. Nepakanka parašyti, kad atvažiuoja pasaulinio garso solistas - reikia informaciją kaskart pateikti vis įmantriau. Nes kažkodėl kultūrinė žinia nėra vertybė. Jei žinia - kriminalas, katastrofa, prostitucija ar „olialia mergaitės", tam susidomėjimas didžiulis. Aš per tą dieną galėjau akivaizdžiai išvysti tą skirtumą: kriminalą perskaitys 80-85 000, o kultūros žinutę - 500. Aišku, gali ir 2000 siekti. Bet iš esmės kultūra paskutinėje vietoje.
Mes per tą dieną parengėme daug įdomių ir gerų žinių, bet liūdna, kad žinią apie pagrobimą atsidaro per valandą apie 70 000 žmonių. Tai - dėl to, kad tai buvo žymaus žmogaus „pagrobimas", nes patikėkite, jei pagrobtų nežinomą asmenį, tokio susidomėjimo nebūtų. Ir tai pasako apie mus visus, apie visuomenę, kas mums įdomu. Klausimas: jei nori kažką rimtai pranešti - kodėl tu turi būtinai šokiruoti? Aš šioje istorijoje tikrai nenorėjau šokiruoti, bet norėjau į mus visus atgręžti veidrodį. Kodėl nešnekama, kokius puikius dalykus Nacionaliniame teatre pradėjo daryti Martynas Budraitis ir Audronis Liuga? Bet visi pradeda kalbėti, kai jie stulpą gatvėje pastato! Visuomenė po 20 metų staiga sužino, kad yra toks Dramos teatras!
Iš visos akcijos gailiuosi, kad nespėjau padaryti vieno eksperimento. Kristinos Sabaliauskaitės straipsnį apie Degas parodą Londone perskaitė labai mažai žmonių. Nes pavadinime buvo dailininko vardas. Straipsnį reikėjo pervadinti į, tarkime, „Pagyvenusio vyro obsesija jaunom merginom" ar „Seno menininko aistra jaunoms balerinoms" ir paleisti dar kartą, pažiūrėti, kiek žmonių atsidarys jį. Kad nepriskaitys iki galo - ne taip svarbu. Pakanka fakto, kas skaitytojus suvilioja.
