.jpg)
Teatro ir kino aktorius Dainius Gavenonis - Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, jau anksčiau už puikius vaidmenis įvertintas Kultūros ministerijos premijomis, Auksiniu scenos kryžiumi, „Sidabrine gerve“ bei kitais apdovanojimais. Kaune gimęs ir augęs aktorius pokalbyje dalijasi itin gyvais ir nuoširdžiais prisiminimais apie jaunystę - vieną svarbiausių gyvenimo tarpsnių, kupiną lemtingų pasirinkimų, ir šio laiko dvasią atspindinčiomis iki šiol neviešintomis fotografijomis iš asmeninio archyvo.
Mokydamasis Kaune, ypatingai J. Naujalio meno mokykloje, išsiskyrėte ne tik savo meniška siela, bet ir išvaizda - turėjote ilgus plaukus, neįprastai rengdavotės. Tai meniškumo proveržis ar galbūt save skyrėte tam tikrai subkultūrai?
Tada viskas buvo vienu metu - atgimimas, Sąjūdis, „Atgaja“, žalieji. Merginos vaikščiojo ilgais plaukais su juostele ant kaktos. Vyrai irgi panašiai. Kelnės būtinai turėjo būti tokios „dieduko“, ant kokios virvės ar izoliacija apvynioti sandalai. Visur pacifistiniai ženklai, žalvarinės segės. Tuo metu klausėm „Akvariumą“, „Antį“, „Bixus“, V. Cojų, „DDT“. Buvo toks hipiavimas, sėdėjimas prie „Tulpės“, kur nors už Menininkų namų, arba „Pegase“ - rūsyje už Maironio paminklo. Tie laikai su daug poezijos ir polėkio mums visiems davė labai daug įkvėpimo gyventi toliau. Ilgi plaukai ir tuometinė mada buvo hipiavimo ir pagoniškų šaknų sugrįžimo kartu su nepriklausomybe derinys, visi pradėjome domėtis senąja lietuvių kultūra. Ir apskritai menininkai linkę į ilgą plauką.
Paskui, jau pirmame kurse, kartu su Darium Gumausku ir kitais keliais kurso draugais po sėkmingo specialybės egzamino nusiskutom plikai. Pamenu, kaip Dalia Tamulevičiūtė pasipiktino, kai mus pamatė plikus. Sakė, kad aktoriams plaukų reikia, iš jų galima ką nors padaryti ir pan. Su tais ilgais plaukais irgi daug bėdos, bet užtat smagu pabraidyti po Laisvės alėją ar senamiestį, kai tau plaukus kedena vėjas.
O ar tekdavo pakovoti už savo ilgus plaukus bei pasaulėžiūrą su treningus mėgstančiais vaikinais?
Muštynės būdavo taisyklė. Iš mokyklos nesinorėdavo iš karto važiuoti namo, nes gyvenau Domeikavoje, Kauno rajone, ir visą laiką reikėdavo važiuoti kelis kartus persėdant. Jeigu jau atvažiavai į miestą, į pamokas, kurios baigiasi vėlai, apie kokią ketvirtą-penktą valandą, tai ar anksčiau, ar vėliau grįši namo, nebuvo taip ir svarbu. Tada po pamokų su bendraminčiais leisdavomės nuo Žaliakalnio ir eidavom per Laisvės alėją ir senamiestį iki Kauno pilies, iš kurios jau važiuodavom kas sau.
Mums beeinant Laisvės alėja, būtinai prie Mickevičiaus ir Maironio gatvių sankryžų, stovėdavo trys-keturi dvigubai už mane mažesni, skusti pacanai. Žinoma, treninguoti, ne pagal savo amžių su cigarete burnoj, o dar pamatydavo tokius kaip mes - su besivelkančiais kelnių draiskalais ir su tuo plauku vėjyje. Jie prieidavo, apstodavo ratu ir sakydavo: „Na, traukit kapeikas“. Visada atiminėdavo pinigus. O aš, kadangi buvau klasėje didžiausias, tai dažniausiai mušdavo ilgą. Vieni užlaužia rankas, kiti duoda antausį. Tu nori duoti atgal, nes esi pakankamai išdidus, bet matai, kad už kito kampo stovi žymiai vyresni, kurie yra kaip apsauga tiems mažiukams, ir jeigu kyla kokios problemos, prieina ir sulupa kaip reikiant. Šitą žinodami dažniausiai kišenėse nešiodavomės smulkių, kuriuos jie galėtų atimti. O jeigu turi kokį rublį, tai dediesi ten, kur nerastų.
Tada Laisvės alėja eini toliau ir pamatai, kad prie kito kampo stovi dar vieni, iš veido labai panašūs į pirmuosius - pilku prarūkytu vaiko veidu, tokie internatiniai, be tėvų užaugę banditai. Pamenu, dar buvo ir vienodos striukės, kurias už dyką gaudavo tie, kurie ėjo į profkes. Tokios juodos su tamsiai raudona V raide. Šie banditukai nuo tų, kurie dar kažką mokydavosi, nuimdavo tas striukes. Buvo ir kiti kultūringesni, mes juos vadindavom montanomarba forsovčikais (dabar forsai ir pan.). Jie būtinai turėjo būti su kvadratine nuo saulės kepure ant galvos, vilkėti treningus ir avėti tapkes (žiemą kedus). Dar, berods, būdavo ir žiedas, būtinai didžiulis, toks nei šioks nei toks, bet kuris garantuodavo gerą lygį.
Kol pereini Laisvės alėją, šiuos urlaganus sutinki beveik kiekvienoj sankryžoj, tad reikdavo iš anksto smulkių pasiruošti, nes galėjo rimtai kliūti, jeigu tu jiems priešinsiesi. Buvo tokia mada, kai forsai auklėjo kitokius. Jeigu jau tu esi Kaune, tai turėjai būti iš Kauno, o geriausia iš Kryžkelės Vilijampolėje ar Kalniečių. Tai jau buvo labai geras lygis. Būdavo labai madinga klausti, tiksliau pirmiau atimti pinigus ir po to paklausti, iš kur esi. Atsakymas nulemdavo, ar gali toliau eiti Kauno gatvėmis, ar ne. Galėdavai gauti į dūdą vien dėl to, kad nesi iš Kauno.
Pamenu, Eiguliai kovojo su Kalniečiais. Gal kokiais 1983-1984 metais buvo didžiulis karas - susirinko armijos ir vyko antikinė kova. Išsirinko tam skirtą vietą už autostrados, Kleboniškio pamiškėje, ir luošino vieni kitus. Visi buvo su kažkokiais pagaliais, statybininkų šalmais ir tiesiog plakėsi. Šitą istoriją išgirdau šeštoje klasėje, nes vienas draugas buvo iš Kalniečių. Besimušančius vaikė ir gaisrininkai, ir policininkai, ir greitosios vežė sužeistus. Tie banditai puldavo kaip laukiniai šunys, kaip valkatos, nežinodavai, ko iš jų laukti. Jie niekuo nerizikuodavo, nes nieko neturėdavo. Tas buvo baisiausia, todėl mes ir stengdavomės nesivelti į muštynes.
Vėliau laikas keitėsi, tokių banditų apmažėjo. Jaunuoliai tapo kultūringesni. Jau ir tu vyresnis, ir tas banditas taip akivaizdžiai iš tavęs pinigų neatiminėja, gal jau ir kioską pasistatęs, nes tada prasidėjo tie juodi bizniai - kioskai, turkiški megztiniai, kramtomos gumos, visa kiniška produkcija.
Kas gi paviliojo į J. Naujalio meno mokyklą? Iš pradžių juk mokėtės Domeikavos vidurinėje mokykloje.
Iš tikrųjų tai buvo lemtingas sprendimas. Kartais pasvarstau, ar būčiau tuo pačiu keliu nuėjęs, jeigu nebūčiau mokęsis Naujalyje. Aš nežinau.
Mokiausi Domeikavos vidurinėje mokykloje kartu su bendraklasiu Gražvydu Indriūnu ir mes abu labai mėgom piešti. Tėvai pasakodavo, kad nei man apsirengt reikėjo, nei pavalgyt, aš tik atsikeldavau ir iš karto eidavau prie stalo, imdavau pieštuką ir piešdavau. Gražvydas papasakojo, kad jo brolis baigė J. Naujalio mokyklą ir kiek daug visokių privalumų yra ten mokantis: „Ten visai kitokia mokykla, ten neprivaloma uniforma, ten pamokos baigiasi kiekvieną dieną vis skirtingai, ten nuo aštuntos klasės iš tiksliųjų mokslų atsimeta matematika, geografija, geometrija, chemija, fizika ir lieka tik fizinis lavinimas, lietuvių, anglų ir specialybė. Bet tu dar pradedi gauti stipendiją, už kurią, kaip brolis pasakojo, „nusiperki alaus ir atšventi“. Galvojau, kokia įdomi mokykla ir kodėl gi ir man nepabandžius. Abu nuvažiavom ir įstojom. Mokiausi grafikos.
Mūsų klasėje buvo labai įdomių asmenybių. Net jeigu jie ir netapo profesionalais specialybės, kurios mokėsi, visi užaugo ypatingais žmonėmis. Vaikystė ir jaunystė toje mokykloje - tai kažkoks išskirtinis metas, ten augino asmenybes ir jos brendo anksti. Kiekvienas mokinys jau nuo mažens pradėjo kurti savitai, ten sugebėjo į kiekvieną žiūrėti kaip į unikalų žmogų. Daugumos tėvai - nei tėvas, nei mama - netgi nebuvo menininkai. O jų vaikai užaugo, baigė akademijas ir tapo tikromis individualybėmis.
Viskas tada buvo smalsu ir tiršta. O dar atgimimas ir vyresni už mus mokiniai, kurie mums buvo pavyzdžiai - jie vaikščiodavo su dar ilgesniais plaukais, buvo dar labiau skylėti ir su ilgais megztiniais iki kelių. Mes jaunesni dar nedrįsom dėvėti megztinių iki kelių, o šie jau vilkėjo, jau lankėsi „Atgajos“ klube, jau pas žaliuosius.
Pamenu labai juokingą momentą, kai nusprendėm sudeginti uniformas. Mūsų mokykloj buvom vieni pirmųjų, kurie tai padarėm. Sugalvojom, kad ne šiaip sau reikia jas išmesti, o sudeginti, nes tai jau buvo tarybinė atlieka. Išsinešėm jas priešais mokyklą į krepšinio aikštelę ir pradėjom deginti. Tada tie vyresni, kuriuos mes gerbėm, atėjo ir davė mums velnių, ką mes čia darą: „Ar jūs galvojat, ką jūs darot? Jūs nepagalvojat, kad teršiat mūsų Lietuvos orą? Pasižiūrėkit, kokie juodi dūmai kyla“. Mes tada galvojom: „Oho, jie savo sąmoningumu dar aukštesni, dar keliais žingsniais mąsto į priekį. Mes norėjom tik tarybines uniformas sudeginti, o jie negali jų deginti, nes tai teršia nepriklausomos Lietuvos dangų“. Tai buvo kažkas ypatingo.
Tada buvo didelis žaliųjų atgimimas. Vyresnieji eidavo kur nors ir piketuoti. Mes irgi tuo domėdavomės, bet patys į tai per daug neįsitraukėm, nes buvom kiek per maži ir neturėjom kada tuo užsiimti. Pamokos baigdavosi kiekvieną dieną skirtingu laiku, vėliau, negu bet kurioje vidurinėje, nes specialybės dalykų žymiai ilgesnės valandos. Paskui reikia parsirasti namo, o namie dar piešti. Pasistatai savo klasioką paskutinę parą, nes reikėjo atnešti daug nupieštų žmogaus eskizų, ir pieši per naktį. Juokinga būdavo, kad pradžioje žmogus stovi ir taip ir taip, paskui sėdi, o paryčiais jau guli ir modelis, ir dailininkas - tik pieštukas juda.
Kodėl šią didelę aistrą dailei vis dėlto iškeitėte į aktorystę?
Nuo tada, kai pradėjau domėtis kinu ir teatru, nebegalvojau, kad būsiu dailininkas. Stojau į J. Naujalio meno mokyklą ne todėl, kad būčiau dailininkas, o todėl, kad man tiesiog sekėsi ir patiko piešti. Mes visi žinojom, kad J. Naujalio meno mokykla - tai pasiruošimas dailės akademijai. Baigiau gerais balais, buvo atvažiavusi komisija ir aš jai buvau paminėtas kaip turintis ranką, bet į Dailės akademiją stoti nebandžiau. Kai baigiau mokyklą, visi klasės draugai stojo į Vilniaus dailės, o aš į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Ir po pirmo turo mane iš karto išspyrė.
Tada dar vasarą atsitiktinai sutikau tokią panelę Jurgą ir ji pasakė: „Girdėjau, kad nori stoti į aktorinį, čia universitete renkamas kursas filologų aktorių“. Aš jai atsakiau, kad noriu būti aktoriumi, o ne filologu. Ji toliau įkalbinėjo: „Bet tu nieko dabar neturi. Paskui po metų galėsi stoti, kur nori. Nieko neprarasi. Ten yra stojamieji, du turai jau buvo, liko trečias, bet gal tave priimtų“. Ir aš nuvažiavau. Sėkmingai praėjau tą turą, liko tik lietuvių kalba. Tada visi vyrai, kurie stojom, nusipirkom daug alaus ir nuėjom prie Vilnelės atšvęsti. Iki šiol jaučiu tokią gėdelę prieš savo būsimus bendrakursius, nes visiems pradėjau aiškinti, kad mes papuolėm į labai prastas rankas, kad čia aktorių iš mūsų nepadarys. Mąsčiau, kad jeigu atvažiuoji ir per vieną dieną iš karto išlaikai egzaminus, tai, lyginant su Muzikos ir teatro akademija, čia žemas lygis, o aš juk noriu paties aukščiausio. Visus įkalbinėjau nesimokyti, bet, žinoma, jie nepaklausė. O aš pats jau nevažiavau į lietuvių kalbos egzaminą. Grįžau į Kauną ir galvojau, ką daryti, nes nesinorėjo sėdėti tėvams ant sprando, o be to, jau buvau pripratęs gyventi laisvai ir jaučiausi jau beveik viena koja išėjęs iš namų.
Tada nuėjau į buvusią J. Naujalio mokyklą ir man pasiūlė naktinio sargo darbą. Beveik pusę metų išsargavau. Esu labai dėkingas už šį darbą direktorei Daliai Palukaitienei, kad ji parodė tokį pasitikėjimą manimi. Bet turėjau daug draugų ir jie labai pamėgo mano darbo vietą. Pamenu, einu į darbą žiemą ir matau, kaip Dzūkų gatvėje prie įėjimo po žibintu tamsoje šviečia cigarečių žiburiukai. Ant turėklo sėdi draugai, o po jų kojomis guli maišas. Jie sėdėdavo prie Menininkų namų ir kai šie užsidarydavo, nusileisdavo į Mickevičiaus gatvę, kur parduotuvėj nusipirkdavo daug alaus ir eidavo į žalią kalną, nes ten Dainelis budi. Palaikiau gerą tvarką, stengiausi, kad tai būtų nedažnai, bet vis dėlto atėjo tokia diena, kai direktorė mane pasikvietė ir pasakė: „Dainiau, aš tave labai gerbiu ir suprantu, bet man atrodo, kad tai ne tavo vieta. Tiesiog turi per daug draugų“. Taip šis darbas ir pasibaigė.
Tada, kadangi nuo 16 metų pradėjau lankyti Stanislovo Rubinovo Jaunimo studiją ir norėjau būti kuo arčiau teatro, kad išlaikyčiau stojamuosius egzaminus, nuėjau ten. Ši studija gavo patalpas prie Kauno muzikinio teatro ir kūrėsi kaip Kauno kamerinis teatras. Aš ten įsidarbinau. Keičiau scenos pamatus į naujus, pakeldavom namą, išimdavom supuvusius rąstus, įdėdavom sveikus. Man atrodo, kad iki šiol tebėra mano sumūrytos pertvaros tarp moterų ir vyrų tualetų. Buvau ir mūrininku, bet daugiausia reikėjo išnešti, išvežti visokiausio šlamšto. Dar kokio cemento parvežti. Ten dažnai ir nakvodavau. Visi draugai buvo Kaune, o kol tu parsirasi į Domeikavą...
Draugai mane surasdavo ir ten. Prisimenu, kaip teatre iškilus klausimui, kur kieme eina vandentiekis, alaus išgėrę draugai su virgulėm ieškojo tų vamzdžių. Ilgai ieškojo. Pasirodė, kad visi žinojo, kaip reikia su virgulėm ieškoti ir kad visi pajausdavo tuos laukus, visų virgulės reaguodavo. Komiškiausia, kad jie iš tikrųjų surado vamzdynus. Buvo labai juokinga matyti tuos jaunus, bet ambicingus menininkus su virgulėm - nors pinasi liežuvis ir kojos, jie vis tiek labai praktiški ir ūkiški.
Labai mėgote ir tebemėgstate ir kino meną. Kokia buvo tuometinė kinematografinė aplinka gyvenant Kaune?
Taip, labai mėgau kiną. Kai jau pradėjau domėtis tokiais aktoriais kaip Olegas Dalis, Olegas Jankovskis, Inokentijus Smoktunovskis, kai pradėjau žiūrėti rimtuosius filmus, su bendraklasiais atradom Andrejų Tarkovskį ir vietoje pamokų ėjom į „Santakos“ kino teatrą. Ten žiūrėdavom tuos pačius filmus daugybę kartų, po to per naktis aptarinėdavom kiekvieną detalę.
Taip bendraklasis Ramūnas Rastauskas užsimanė būti kino režisieriumi, o aš - aktoriumi. Ko daugiau reikia, jeigu yra režisierius ir aktorius? Reikia kameros. Tada Ramūnas nusipirko prisukamą juostinę kamerą, 8 milimetrų. Aš pradėjau vaidinti kaip Jankovskis, o jis pradėjo filmuoti kaip Tarkovskis. Jis gyveno prie Šilainių, kur buvo griaunami seni namai. Ir žiemą basas, nutįsusiu paltu, kaip Jankovskis „Nostalgijoje“, aš ten rūkydavau cigaretę. O Ramūnas mane filmuodavo. Ilgesingu žvilgsiu žiūrėdavau į tuos griūvančius namus - tokio vienišo menininko, sunkaus likimo herojaus, vaikščiojančio po Šilainių griaunamus namus, žvilgsnis. Būdavo, kad ir užsilipdavom ant kurio seno namo, viską mėtydavom nuo jo ir pro langą filmuodavom tuos krentančius daiktus. Viską darėm taip, kad tik kuo labiau būtų panašu į Tarkovskio filmus. Didžiausias malonumas paskui būdavo nueiti pas bendraklasį į namus, užsigesinti šviesą, įjungti projekciją, pasileisti Bacho plokštelę ir žiūrėti. Tai būdavo didžiausias įkvėpimo šaltinis - taip gražu, prasminga ir gilu. Menas, prie kurio mes jau liečiamės ir galbūt jau esame jo dalis. Autorinis kinas.
Pamenu, yra toks kadras - tiesiog atsisukam iš praeitis į dabartį. Tada mums buvo šešiolika metų, kadre su Ramūnu einam ir sulėtintai atsisukam į kamerą, pasižiūrim ir nueinam toliau. Arba dar vienas momentas, kai filmavome koplyčioje - lauke lyja ir aš iš tamsos įeinu į vidų, lėtai lėtai, ir blizgančių grindų (tokios grindys buvo Tarkovskio „Aukojime“) fone guluosi kryžiumi, lėtai tiesiu rankas ir pabaigoje lėtai tiesiu pirštus.
Labai džiaugiuosi dėl Ramūno, kad jis vis dėlto atsidūrė kine. Aš atsidūriau ne tik kine, bet ir teatre, nes paskui supratau, kad aktoriai dirba ir jame. Ir turi ne tik vaidinti, bet repetuoti ir t. t. Supratau, kad turiu kažkur atsidurti ir vienos bendraklasės mama mane nuvedė pas S. Rubinovą, į jau minėtą Jaunimo studiją. Ten darėme visokius balso, kvėpavimo, kalbos pratimus, tada jau pradėjau vaikščioti ir į Kauno dramos teatrą. Nedaug tų spektaklių mačiau, bet supratau, kad man labai įdomus ir teatras. Naktimis piešdamas J. Naujalio meno mokyklai jau galvojau apie aktorystę.
Žinojau, kad mano bendraklasio Martyno Vilčinsko kaimynas buvo skulptorius Stasys Žirgulis, o jo sūnus aktorius Ridas Žirgulis - labai geras Martyno draugas. Jis buvo kiek vyresnis ir įstojo į Muzikos ir teatro akademiją. Prieš pat stojimą jo paprašiau, kad man papasakotų apie stojamuosius egzaminus, ką reikia daryti ir pan. Vieną dalyką labai gerai supratau. Jis papasakojo: „Įsivaizduok, įeinu į salę per egzaminus ir man sako: „Sveikas, seni, seniai nesimatėm!“, aš buvau pasiruošęs visokiom provokacijom ir atsakiau „Labas labas!!!“ Tai va, žinok, gali būti visokių provokacijų. Tai tu nepasimesk, būk kietas!“ Iki šiol nežinau, ar taip buvo, kaip Ridas pasakojo, ar jis vis dėlto mane mokydamas save linksmino.
Bet iki akademijos būsimas aktorius labai sunkiai įsivaizduoja, kas yra ši profesija. To neįmanoma pajusti ar suprasti, kol neatsiduri akademijoje. Vis tiek yra kitaip negu įsivaizduoji. Tai ir šiaip sunki profesija, bet dar ir pakankamai tampanti nervus dėl to, kad esi labai priklausomas nuo kitų. Tu nesi režisierius, dailininkas, poetas ar kompozitorius, esi greičiau muzikantas - kviečia tave, o ne tu. Neaišku, kada viskas prasideda ir baigiasi. Neturi savo darbo valandų, darbas visada ir visur. Aišku, ne dvasinis atlygis -skūpokas. Vis dėlto tai viena gražiausių profesijų, tiesiogiai besidominti žmogumi, t. y. tavimi.
Nebuvo noro save išmėginti režisūroje ar pedagogikoje?
Buvo tokių bandymų. Su Jūrate Paulėkaite esame sukūrę du spektaklius. Su Viktorija Kuodyte ir studentais taip pat buvom pastatę spektaklį. Man labai patinka darbas, kai tu tiesiog kuri spektaklį ir nesvarbu, kokios tavo pareigos - aktoriaus ar režisieriaus. Anksčiau ar vėliau, manau, tai manęs neaplenks. Visą gyvenimą nebūsiu vien aktorius. Vienaip ar kitaip kažkas ir išsisemia. Kas bus toliau, nežinau. Man patinka imti, į save siurbti ir paskui viską scenoje atiduoti. Man patinka sunkiai vaidinti, pavargti, išsieikvoti, grįžti namo lyg po sunkaus fizinio darbo. Tada atrodo, kad gal tame yra ir kažkokia prasmė.
Kiek susidūriau su studentais, man norėjosi savo kely eiti toliau, o studentai mane traukė atgal. Aš nenoriu galvoti apie vakarykštes taisykles, noriu kurti naujas, kažką atrasti. Gal tai tik buvo toks susidūrimas, gal kitas kontaktas būtų kitoks, bet tuo metu man tiesiog pasidarė gaila laiko, nes mintimis turiu grįžti į savo pradžią, kuri man jau visiškai nereikalinga, nenoriu apie tai galvoti, man nuobodu...
O kalbant apie Kauną, sutikau apie jį kalbėti todėl, kad apie šį miestą galiu kalbėti be galo daug. Visų pirma, dėl to, kad jame prabėgo mano vaikystė ir jaunystė, kad tai mano gimtasis miestas. Bet dar ir todėl, jog esu įsitikinęs, kad kaip gyveni, su kuo gyveni, su kuo kartu džiaugiesi, verki, keliauji, geri, apie ką tuo metu galvoji su visais - visa tai duoda labai daug. Man atrodo, kad išeidamas į sceną turiu kažkokį bagažą meilės ne iš repeticijų, teatro ar kino, o iš to rato, kuriame aš augau ir brendau net ne kaip menininkas, o tiesiog kaip žmogus.
Tie, kurie gyvena Kaune, sako, kad tai neskubančių ir vaikščiojančių žmonių miestas. Vilniuje sunku pamatyti išėjusį pasivaikščioti žmogų arba šeimą, einančią gatve ne į parduotuvę, o tiesiog šiaip. O Kaune daug tokių žmonių, kurie tiesiog eina Laisvės alėja. Aš irgi jaučiu didžiulį poilsį, kai atvažiuoju į Kauną, taip pat einu pasivaikščioti, galvodamas, kad dar kažką sutiksiu. Nes Kaune yra paprasčiau sutikti žmogų ir pagaliau ten visada atsiras tas, kurį jau seniai norėjai sutikti. Kaunas - kaip įkvėpimo šaltinis. Kaune įkvepi, Vilniuje iškvepi.
Ačiū už pokalbį.
***
Dainių Gavenonį Kauno laikotarpio nuotraukose galima pamatyti čia.
