Dainius Gavenonis - aktorius, kuris neabejotinai jau nusipelnė monografinio teatrologų įkvėpimo. Taičiau šis rašinys apie šią stagiai kylančią ir ryškiai žibančią mūsų scenos žvaigždę - vis dar proginis: gegužės pradžioje Kroatijoje, Rijekos mieste vykusiame prestižiniame teatrų festivalyje, OKT / Vilniaus miesto teatro spektaklis „Hamletas" susižėrė keturis pagrindinius apdovanojimus. Tarp jų - ir aukščiausias aktoriaus Dainiaus Gavenonio indėlio į šį spektaklį įvertinimas. Tad pokalbis su aktoriumi ir skirtas šiai progai, šiam vaidinimui ir jo vaidmenims šiame spektaklyje.
Sveikinu su pelnytu apdovanojimu, ir iškart klausiu: ar šis vaidmuo, t.y. vaidmenys - Klaudijaus ir Hamleto tėvo - jums pačiam yra etapiniai? Juk pasitaiko ir taip: labiausiai matomi ir pastebimi būna vaidmenys, kurie sukuriami „lengva ranka", tuo tarpu tie, kurie pareikalavo ypač daug pastangų, kartais lieka nepastebėti. Kaip buvo šįsyk?
Kai sužinojau, kad režisierius Oskaras Koršunovas paskyrė mane vaidinti ir Klaudijų, ir Hamleto tėvo šmėklą, nė neįtariau, koks laukia kūrybinis procesas ir apskritai ką reiškia vaidinti iškart du vaidmenis. Įsivaizdavau, kad pavaidinsiu vieną, o paskui kitą. Maniau, kad toks vaidmenų paskirstymas yra labiau režisūros dalykas. Kai buvo skirstomi vaidmenys ir skaitoma pjesė, buvo sunku įsivaizduoti, kad teks ne tik pavaizduoti du skirtingus personažus, bet ir būti jais, įlįsti į jų kailį.
Ar iškart nebuvo matyti, kad režisierius šį vaidmenį numatė kaip pirmaplanį ir atraminį?
Tur būt. Aš iš pat pradžių nemaniau, kad tai antraplanis vaidmuo, ir taip pat nemaniau, kad vaidinsiu Hamletą. Bet nusivylimo nebuvo - Klaudijaus vaidmuo labai svarbus. Tai - Hamleto veidrodis. Jis neišvengiamai susiduria su dviem žmonėmis, savo tėvo Šmekla ir jo žudiku. O reikšmingu šį vaidmenį padarė repeticijų procesas - ne tik man, bet visiems spektaklyje dalyvaujantiems aktoriams.
Viena kolegė aktorė iš Šiaulių pasakė, kad šis spektaklis gali patikti ar nepatikti, bet neįmanoma būti abejingam tokiam sprendimui, kai aktorius pats savęs klausia: „kas tu esi"? Mes iš tiesų labai į tai gilinomės, ir kuo daugiau savęs to klausėme, tuo tas darbas darėsi svarbesnis, neišvengiamai reikšmingesnis darėsi ir vaidmuo.
Viskas vyko palaipsniui, ir nenorėčiau ypač sureikšminti savo vaidmens svarbos visam spektakliui. Tiesiog per jį galbūt ryškiausiai atsisipindi režisūrinis sprendimas.
Jūsų vaidmuo (ar vaidmenys) - tai tarsi spektaklio genas, mikroschema, ašis. Spektaklio pradžioje kiekvienas aktorius klausia savęs: „Kas tu esi?", bet jūs padarote netikėtą dalyką - spjaunate į veidrodį! Kodėl?
Tai pati spektaklio pradžia. Ir šiame poelgyje yra daug prasmių. Iš pradžių žiūrovai mato Šmėklą, žvelgiančią į veidrodį, po to - Klaudijų. Jis žiūri į veidrodį, ir mato ir save, ir brolį, nes jie labai panašūs. Jis spjauna broliui į veidą ir pradeda ciniškai repetuoti savo veidmanišką kalbą, nuo kurios prasideda vyksmas.
Kita vertus, mes pradedame spektaklį taip, kad būtų matyti, kaip mes užsitempiame „personažo odą". Tai vyskta po truputį, be atsiribojimo.
Žiūrovui gali pasirodyti, kad tai yra aktoriaus spjūvis savo personažui į veidą, savotiškas „vaidmens apvaisinimas" per tokį iššūkį...
Pačioje spektaklio pradžioje, kai mes dar klausiame savęs veidrodyje: „Kas tu esi", neišvengiamai jaučiaume, kad šitaip klausdami meluojame. Melas yra tai, kad tu vaidini. Ir kuo labiau stengies nevaidinti, klausdamas „kas tu, esantis anapus veidrodžio?", tuo daraisi nenuoširdesnis. Gimsta pyktis, iššūkis, kad neįstengi sau nemeluoti.
Ir - tai ypač gerai matyti kamerinėse salėse - žiūrovas mato, kad aktorius bando maksimaliai nuoširdžiai sakyti Šekspyro tekstą, tai jam nepavyksta, jis nuleidžia akis ir - spjūvis!
Po to vaidinama ne į veidrodį, bet konfiktas išlieka, nes vis dar nežinai, ar sugebėsi ir toliau gyventi Shakespeare‘o tekstu, įrodyti, kad esi nuoširdus, nevaidini, ar vis dėlto teks apsimetinėti.
 |
| Gertrūda, Hamletas, ir Klaudijus, vadinantis „Klaudijų“ |
Čia, kaip žiūrovas, norėčiau šiek tiek paprieštarauti. Spektaklio pradžioje matau aktorių D. Gavenonį. Bet suprantu, kad jūs vaidinate kažkokį Aktorių iš Elsinoro trupės (kuri savo ruožtu ir vaidina „Hamletą"), ir kuris nėra D. Gavenonis. Dar jūs vienu metu vaidinate Šmėklą, ir Klaudijų. Trumpiau šnekant, ir spektaklyje, ir jumyse, kaip aktoriuje, per trumpą laiką scenoje įvyksta keletas svarbių transformacijų. Tad kyla klausimas: kiek gi vaidmenų jūs vaidinate „Hamlete"? Gal tik vieną?
Pradėję repetuoti mėginome kurti du skirtingus personažus. Natūraliai gimė klausimas, koks tas jų skirtumas? Galima būtų elgtis paprastai: vienas šveplas (šlubas, su akiniais), kitas - ne. Galima: vienas piktas, kitas - geras. Bet gilinantis į pjesę visi šie variantai pasirodė pernelyg paprasti.
Iš pradžių visi norėjome, kad Klaudijus ir Šmėkla būtų labai skirtingi. Kai buvo nueitas visas repeticijų kelias, tapo aišku, kad ir Šmėkla, kuri reikalauja keršto, brolio nužudymo, ir Klaudijus, kuris negali pasukti likimo rato atgal, nes yra nužudęs brolį, - labai panašūs. Ir kai su personažais praeini visą jų vidinį kelią, pamatai, kad Šmėkla trokšta brolio mirties taip, kaip Klaudijus troško nužudyti brolį. Ir kaip vienas negali pasukti laiko atgalios, nes yra Anapus, taip ir kitas negali, nes yra nužudęs.
Dvi to paties reiškinio pusės?
Taip. Tik vienas yra auka, o kitas - žudikas. Taip susiklostė. Bet, kita vertus, auka irgi nori tapti žudiku - iš keršto. O žudikas jau negali tapti nekaltas, ir yra savo paties auka.
Labai įdomu - toks šių vaidmenų sprendimas lemia visą spektaklio koncepciją ir ypač veikia kitus du pagrindinius personažus - Hamletą (Darius Meškauskas) ir Gertrūdą (Nelė Savičenko). Tai savotiškai paaiškina, kodėl Gertrūda eina su Klaudijumi, ir kas yra Hamleto „išprotėjimas".
Taip, ir kai Hamletas užsimoja prieš Klaudijų, tą akimirką jis jo vietoje pamato tėvo Šmėklą. Bet vis dėlto aš stengiausi juos atskirti: vienas visą laiką guli, kitas vaikšto; vienas apsinuoginęs, kitas - su paltu. Bet ne tai svarbiausia.
Yra dar skirtumų. Antai Klaudijus niekad nieko nesako tiesiai. O Šmėkla visuomet šneka, kaip yra. Klaudijus be galo kantrus, o Šmėkla nuolat nerimauja. Visa tai atsispindi ne tik tekste, bet ir plastikoje, žvilgsnyje, intonacijoje.
Beveik visą spektaklį esate scenoje. Ar sunkus šis vaidmuo fiziškai?
Įspūdis, kad nuolat esu scenoje, yra šiek tiek klaidingas. Tiesiog spektaklis taip organizuotas, kad žiūrovui atrodytų, jog visąlaik esu kažkur čia. Ir fizinio krūvio prasme nepasakyčiau, kad „Hamletas" būtų man kažkuo ypatingas. Tokį įspūdį kelia visa aktorių komanda. Tik atrodo, kad aš stumdau tas „kaladėles", o iš tikrųjų tos „kaladėlės" juda „pačios".
O kas tikrai reikalauja pastangų, tai sunkus ir nepraleidžiantis oro Klaudijaus paltas. Dėl jo permirkstu prakaitu. Kartą per spektaklio aptarimą vienas žiūrovas paklausė: argi teatrui būtina eikvoti tiek fizinių jėgų, kad pasiektų žiūrovą? Juk tokio paties efekto galima pasiekti ir paprasčiau.
Bet aš nemanau, kad „Hamletas" yra tokia medžiaga, kurią reikia realizuoti paprastomis priemonėmis. Fiziškai pavargstu ne tiek daug, nes žinau, kas spektaklyje yra svarbiausia, ir sugebu veikti kryptingai.
Kažkada man sunkus atrodė spektaklis „Meistras ir Margarita", nes ten tekdavo labai daug judėti, kartais net nepakakdavo kvapo ištarti tekstą. Vėliau, kai vaidinau „Oidipą karalių", jo laukiau su baime vien dėl didelio fizinio krūvio. Palyginti su juo ,„Meistras ir Margarita" atrodė visai lengvas, patogus, leidžiantis atsiduoti vien vaidybai. Ir dabar, kai atsirado „Hamletas", po dvejų metų pertraukos vaidinti „Oidipą" jau nepasirodė sunku. Galbūt atsiranda patyrimas, branda, išmoksti scenoje judėti tikslingiau ir efektyviau. Kai vaidiname „Hamletą" po kelis spektaklius iš eilės, pavargstame, bet spektaklis nuo to tik gerėja.
Kurios scenos jums šiame spektaklyje svarbiausios?
Labai svarbi pradžia, nes nuo mano „kamertono" viskas prasideda. Ir per trumpą laiką reikia išskleisti abu vaidmenis - Šmėklą, Klaudijų, ir „Klaudijų", kurį vaidina pats Klaudijus - tokį, koks jis nori būti matomas, ir tokį, kokio niekas nemato.
Klaudijus spjauna broliui į veidą ir triumfuoja, bet čia pat nuoširdžiausiai verkia, gedi mirusio brolio. Per trumpą laiką reikia iškart parodyti dvi Klaudijaus puses - kad žiūrovą išmuštų iš vėžių jo kraštutinis nuoširdumas ir dviveidiškumas.
 |
| „Pelėkautų“ scena: išbandymas „nuodais“ |
Man svarbi scena, kai Klaudijus nuoširdžiai mėgina melstis. Taip pat scena, kurią mes vadiname „trikampiu" ir kurią sugalvojome jau rodydami spektaklį. Gertrūda klausia Hamleto, ką jai daryti, Hamletas prašo pasakyti jam, kad nėra beprotis, Klaudijus klausia Gertrūdos, ką jau pasakė Hamletas, ir įvyksta Gertrūdos išdavystė.
Klaudijus prisimena Gertrūdos išdavystę, kai ji išdavė su juo Hamleto tėvą. Gertrūda neišvengiamai išduoda ir dabar. Scena įdomi tuo, kad viskas atsiskleidžia per pauzes.
Ir dar graži, skaidri ir apvalanti scena, kai finale Gertrūda sako: „Aš keliu taurę už tave, Hamletai": Gertrūda ir Šmėkla žiūri vienas į kitą, Šmėkla žiūri į sūnų Hamletą, o šis bėga apsijungti kraujyje su Tėvu - labai prasminga tyla ir žiūrėjimas vienas kitam į akis.
O žiūrovams atrodo, kad tai Klaudijus sako Gertrūdai: negerk (bent jau pjesėje taip parašyta). Tiksliau - čia šią frazę ištaria Šmėkla, tačiau Klaudijaus lūpomis.
Kiekvieną sykį kiek kitaip. Ir kiekvienas žiūrovas pamato savaip. Antai teatrologas Audronis Liuga apie mano vaidmenį „Hamlete" pasakė: „Kaip įdomu: tu pabaigi spektaklį kaip Klaudijus, bet be palto. Vadinasi, tapai Šmėkla? Ir Hamletas bėga kruvinas pas savo tėvą? Taigi, galiausiai gyvas lieka tik Klaudijus?"
Kaip klostėsi santykiai su partneriais?
Galiu pasakyti vienareikšmiškai: Oskaras Koršunovas šiam spektakliui surinko ypatingą komandą. „Hamletas" ypatingas tuo, kad jau suvaidinome (su eskizais užsienyje) arti trisdešimties spektaklių, o savijauta tokia, lyg būtume tik pradėję vaidinti.
Kiekvienąsyk apima jausmas, kad vaidini iš naujo. Spektaklis taip sumanytas, kad kiekvieną kartą gimsta naujai.
Sutinku. „Hamletą" teko matyti du kartus, viena kartą Menų spaustuvėje, kitą - M. K. Čiurlionio menų mokyklos salėje. Viskas lyg ir taip pat, bet jautiesi tarsi matęs skirtingus spektaklius. Bet ar neteko pajusti vaidybinės konkurencijos (gerąja prasme) su kitais aktoriais?
Repeticijų metų pajutome, kad visi esame iš skirtingų teatrų. Į rezultatą einame skirtingais kelais. Vieni linkę išbandyti visus neteisingus kelius, kad surastų teisingiausią, kiti atsargiai viską pasveria ir kryptingai eina pasirinkta linkme, stengiasi nepasiklysti nesėkmingai bandydami. Man regis, priklausau pastarųjų kategorijai.
Labai gera partnerė yra Nelė Savičenko. Ji, man regis, irgi iš tų „atsargiųjų". Nežinau, kaip jai sekasi kituose spektakliuose, bet čia jaučiu, kad galiu improvizuoti, netikėtai pasielgti kitaip, nei įprasta (pvz., netikėtai griebčiau ją ant rankų ir perneščiau per sceną) - ji nepasimestų, o jos vaidmuo tik laimėtų.
Tarp pagrindinių „Hamleto" atlikėjų esate jauniausias - visai ne taip, kaip pjesėje.
Keistas dalykas, bet pastarųjų metų spektakliuose visos mano partnerės - „žmonos" arba „mylimosios" - yra gerokai vyresnės. Taip buvo „Oidipe karaliuje", kur vaidinau su Jūrate Onaityte, po to spektaklyje „Vaidinant auką" - su Dalia Brenciūte, o dabar - su Nele Savičenko. Tik su ja aš vaidinu net du jos vyrus - mirusį ir esamą. Tokia dramaturgija, tokia patirtis...
Repetuodami mes irgi svarstėme, ar pateisinamas čia kartų skirtumas. Bet kadangi tai spektaklis apie teatrą, žiūrovui neturėtų kilti klausimų dėl atlikėjų amžiaus.
Vis dėlto pagrindinis ramstis scenoje esu sau pats. Kažkas jau sakė, kad šiame spektaklyje mažai tikrų „duetų" - tik Hamletas su Ofelija ir Hamletas su Gertrūda. Toks įspūdis, kad čia personažai atsiskleidžia ir gyvuoja kaip atskiros planetos. Žiūrovai mato „duetus" ir kitokius „ansamblius", o mes vadiname ir labiau bendraujame kiekvienas su savo „veidrodžiu". Taip, matyt, režisierius ir norėjo.
 |
| „Trikampis”: Hamletas, Gertrūda ir Klaudijus |
O ar tikri veidrodžiai scenoje netrukdė repetuoti ir vaidinti?
Iš pradžių buvo gana sudėtinga. Veidrodžiai, jų atspindžiai „laužo" erdvę, kartais tiesiog galima pasiklysti. O jeigu veidrodis pasisuko juoda puse, apskritai nežinia, ar juodame fone kas nors yra. Bet ilgainiui pripratome, įgudome „bendrauti" su veidrodžiais.
Iškart po premjeros išvežėte „Hamletą" gastrolių po Lietuvą. Ar ši patirtis buvo naudinga?
Pritariu, kad tokie spektakliai kaip „Hamletas", būtų kuo dažniau vaidinami ne Vilniuje. Maloniai nustebino, kad būdamas sudėtingas, jis yra suprantamas ir reikalingas. Ką suvokia žiūrovai, sunku įspėti, bet jie būna sukrėsti. Pasibaigus ploja stovėdami.
Vilniuje didžioji dalis publikos ateina į teatrą ne užsimiršti, o norėdami įvertinti: kiek tai, ką jie mato, yra nauja, gera, kuriuo keliu žengia režisierius Koršunovas. Užsienyje „festivalinė" publika dar kritiškesnė.
Kitas dalykas, kad gastrolėse dažnai tenka vaidinti teatrui menkai pritaikytose scenose, dažniausia buvusiuose kino teatruose. Tuomet vaidinti sunkiau.
Su „Hamletu" daug gastroliuosime užsienyje, ir nežinau, ar didelės geros scenos sustiprins spektaklį. Jis yra labai vizualus, jo piešinys raiškus ir prasmingas, jis skatina gilintis į vaidmenį. Po vaidinimų didelėse erdvėse spektaklis šiek tiek praranda kameriškumą, o čia reikalingas intymus, patiklus santykis su vaidmeniu, savimi ir žiūrovu. Didelėje salėje žiūrovas nemato tavo akių atspindžio veidrodyje, kartais net neatpažįsta, kuris yra kuris. Nors, pavyzdžiui, didelėje Teatro arenoje „Hamletas" pavyko labai gerai.
Pakalbėkime apie centrinę „Hamleto" sceną - „pelėkautus". Kaip jie padaryti šiame spektaklyje? Jūs, realūs aktoriai, vaidinate Elsinoro trupės aktorius, kurie vaidina spektaklį „Gonzago nužudymas", kurie režisieriaus sprendimu tuo pat metu yra ir žiūrovai, matantys save - aktorius - „veidrodyje"... Tiesiog sprandą galima nusisukti, kaip čia viskas painu... O atrodo taip paprasta! Kaip tai pavyksta?
Oskaras Koršunovas pasakė, kad vaidintume kaip prieš veidrodį, ir tiek. Kai Klaudijus su svita eina žiūrėti spektaklio, tai jau teatras teatre. Nes Klaudijus supranta, kad Hamletas ne šiaip surengė jam vaidinimą; jis įtaria, kad ne meilės reikalai veda princą iš proto. Ir sutinka dalyvauti „pelėkautuose", priimdamas iššūkį. Klaudijus puikiai suvokia, kad artėja žūtbūtinė kova, o „pelėkautuose" gali atsidurti ir Hamletas.
Scena parašyta paprastai. Svarbiausia - ar sureaguos Klaudijus, ar ne. Klaudijaus pagrindinė užduotis - neišsiduoti, bet čia, šiame spektaklyje, jis yra ne tik žiūrovas, bet ir vaidintojas. Jis sutinka vaidinti ir „gauna" Hamleto tėvo vaidmenį. Klaudijus tam labai tinka, nes jie tokie panašūs... Tad net žinodamas, kad Hamletas rengia jam pinkles, Klaudijus sutinka vaidinti Šmėklą ir įsijaučia į vaidinimą...
Repetuodami daug svarstėme, kaip vaidinti. Ar mano personažas suvokia, kas jam atsitinka, kai „pelėkautai" artėja prie atomazgos (lašinant į ausį nuodus)? Bet galiausiai scena liko tokia, kokia yra. Ją motyvuoti paprasta: Klaudijus neturi laiko vertinti, kas jo laukia. Ištvėręs sunkiausią išbandymą nuodais, Klaudijus neištveria, kai jam pasakoma: pažiūrėk, ką žudikas padarys tavo žmonai! Čia jis neišlaiko ir išsiduoda. Režisierius norėjo, kad išdavystės tema spektaklyje būtų labai ryški: Hamleto tėvas buvo išduotas dar iki žmogžudystės. Iš pradžių jį išdavė Gertrūda, o tik paskui brolis nužudė.
Klaudijaus kapituliacija spektaklyje nėra silpnadvasiškumas. Tai pralaimėjimas žmogaus, kuris pats save įspraudė į kampą. Su kuo jis kovoja?
Manau, kad Klaudijus bet kuriuo atveju nerastų išeities, net jeigu labai norėtų. Man atrodo, kad jis tiesiog žino, jog nėra kelio atgal. Ir nėra švarių rankų. Kai jis bando kalbėtis su Dievu, nededa taško, o pasako: „Nemanau, kad galėčiau gyventi ir veikti kitaip". Į tokį pat kampą save įspraudžia ir Hamletas, nužudydamas Polonijų. Ir jis tampa žudiku. Klaudijus žino, kad Hamleto laukia tas pat. Galų gale kai Hamletas bando atskleisti, kur glūdi šios tragedijos priežastis, visi jau sėdi prie grimo staliukų ir juokiasi. Klaudijus taip pat.
Labai norėčiau pamatyti „pelėkautų" sceną iš šalies, kaip atrodo tas „veidrodis", kur baigiasi Klaudijus ir prasideda aktorius. Smalsu būtų sužinoti, į ką žiūri žiūrovai - ar į vaidinimą stebinčią karališkąją porą, žiūrinčią spektaklį, ar į Hamletą, kuris viskam diriguoja. Man regis, režisierius siekė, kad viskas vyktų vienu metu.
Ypač stiprų įspūdį palieka Klaudijaus atgailavimo scena, primenanti diktatoriaus atgailą iš tribūnos. Vieša ir nuoširdi tokio žmogaus atgaila tampa didžiausio ciniškumo ir apsimetinėjimo apoteoze.
Priklauso nuo to, kurį spektaklį matėte. Prisimenu, kad kartais šioje scenoje užsibrėžiu skirtingus uždavinius. Kartais leidžiu sau ir paeksperimentuoti: bandau kraštutiniai atgailauti arba maksimaliai įtaigiai veidmainiauti, rodydamas beribį nuoširdumą, kurio iš tiesų nėra.
O kartais siekiu dar kito uždavinio. Šis monologas labai keistas, ir juo gana lengva varijuoti, nekeičiant vyksmo esmės.
Kiek atgailaujančiame Klaudijuje yra nuoširdumo - čia svarbiausias klausimas. Gal nuoširdžiausi žodžiai eina į Dangų, o tikros mintys lieka čia?
Taigi, režisierius O. Koršunovas „Hamlete" lieka ištikimas sau ir klasikinę pjesę traktuoja kaip šiuolaikinę. Jis padarė keletą esminių prasminių korekcijų: Gertrūdos personaže (išdavystė iki nusikaltimo) ir, svarbiausia, Klaudijaus bei Šmėklos personaže (broliai dvyniai). Pjesė tapo šiuolaikine šeimynine tragedija su intencija į šios istorijos mitologizavimą. Šia prasme Jūsų kuriamas vaidmuo (vaidmenys) yra reikšmingas dar ir tuo, kad yra šios traktuotės kertinis akmuo. O ar D. Meškausko tekstą mintinai mokate?
Galiu pasakyti labai paprastai. Esu dėkingas Dievui, kad suvaidinau karalių Oidipą, kuris, manau, yra nemenkesnio kalibro ir nė kiek ne skurdesnio filosofinio turinio personažas. Taip pat manau, kad mano gyvenime jau yra ir Hamletas. Vaidindamas šiame spektaklyje neišvengiamai egzistuoji tose temose, materijose ir mintyse, kurios būdingos ir Hamleto vadmeniui.
 |
| Darius Meškauskas ir Dainius Gavenonis: šiame spektaklyje visi aktoriai - šiek tiek „hamletai“. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Čia mes galime sugrįžti prie to, nuo ko pradėjome pokalbį - kiek vaidmenų Jūs suvaidinote šiame spektaklyje. Juk kaip veidrodžiai, kurie stovi vienas prieš kitą ir daugina žvakės atspindį, taip ir Hamleto vaidmuo atsispindi kiekviename šio spektaklio dalyvyje. Visi personažai šiame spektaklyje tam tikra prasme vaidina Hamletą. Jūs - taip pat.
Nebūtina scenoje ištarti „Būti ar nebūti", kad šiame spektaklyje suvaidintum Hamletą. Kiekvieną kartą susidūręs su šia medžiaga, kažkuo prisidedi prie Hamleto personažo, jo istorijos sukūrimo. Svarbiausia - prisiliesti prie visų šių temų, o ne pasirodyti scenoje viename ar kitame vaidmenyje.
Likimas suvedė jus su O. Koršunovu ir jo teatru, jo teatro pasauliu su visais jo ypatumais ir kraštutinumais. Koršunovas yra režisierius, sugebantis sukurti scenoje savąjį kosmosą, ir taip suteikti aktoriams pilnavertės kūrybos, profesinio tobulėjimo sąlygas. Kuo ypatingas yra tas O. Koršunovo kosmosas?
Jau dešimt metų bendradarbiauju su O. Koršunovu. Tai yra daug. Buvo daug įvairių darbų: buvo spektaklis „Parazitai", kuriame man teko sudėtingas vaidmuo, kur mes visi iš savęs į paviršių traukėme visą dumblą, mėginome tuos parazitus iš savęs „išlupti" ir parodyti žiūrovams. Buvo ir mažesnių vaidmenų.
Buvo didelis vaidmuo - Oidipas Karalius. Aš jaučiau, kad režisierius neina kartu su manimi, kuria aplinkybes, savo vizualųjį teatrą. Buvau jaunas, ir man trūko rankos, kuri mane vestų.
Įvarių peripetijų ir ieškojimų buvo ir „Meistre ir Margaritoje", kur buvo ypatinga nepakartojama repeticijų atmosfera - visi buvome panirę į Michailą Bulgakovą, o Petras Geniušas kiekvieną repeticiją scenoje skambindavo fortepijonu.
Buvo didelė ir galinga režisūrinė mašina, kurioje jauteisi varžteliu. Suprasdavai savo vietą ir norėjai, kad tam „varžteliui" režisierius padėtų.
Nors Koršunovo spektakliuose režisūra labai stipri, sėkmingai atsiskleidžia čia ir aktoriai. O po dešimties metų gali tuo pat metu daryti ir kažką savarankiško. Kompensuoti tai, ko trūksta: temų, kitokios vaidybos krypties ar kitokio teatro.
Bet atsirado „Hamletas", kuriame Oskaras taip giliai dirbo su aktoriais „iš vidaus", taip laužė save ir savo režisūrą, maksimaliai arti lydėdamas Hamleto personažą kuriantį Darių Meškauską ir visus kitus.
Koršunovas nustebino mane savo gebėjimu šitaip dirbti, nors po dešimties metų bendro darbo nustebinti nėra lengva.
Iškilęs kaip mūsų teatro žvaigdždė ir „supermenas", laimėjęs visus įmanomus prizus, jis žengė žingsnį link mūsų ir į pirmą planą iškėlė Aktorių Teatrą - sukūrė spektaklį apie Aktorius ir Režisierių, statančius „Hamletą". Apie save ir apie mus.
Apie Megateatrą.
Taip. Ir todėl visi mes tampame jo pasaulio, jo teatro kosmoso dalimi. Ir visiems atrodo kad taip atveriame savo kūrybiškumą. Tuomet kartais sunku ir prisiminti, kas ką sugalvojo - režisierius ar aktoriai.
„Hamletas" man - ypatingas atvejis. Supratau, kad apie režisierių žinau dar ne viską.
Man gi susidarė įspūdis, kad „Hamletas" yra tarsi autonomiškas teatro junginys, teatras savyje, su kuriuo jūs galėtumėte keliauti erdvėje ir laike, kaip kokiame kosminiame laive, ir vis tobulėti.
Todėl ir neapleidžia jausmas, kad spektaklis tik pradeda savo kelionę - ne tik erdvėje, bet ir visų mūsų viduje.
Bon voyage!
Kalbėjosi Konstantynas Borkowskis
