Audrius Musteikis
„Koks malonumas klausytis Danutės Rutkutės! - internete gėrėjosi skaitytojas Juozas, kai prieš dvejus metus LŽ paskelbė didelio atgarsio sulaukusį jos interviu „Iš slaptų įsimylėjimų". - Su niekuo nepalyginama asmenybė! Graži, savita, tikra ir paslaptinga. Paslaptinga būtent savo atvirumu. Gražiausia moteris!"
Aktorė, diktorė, teatro kritikė. Lietuvos teatro, radijo ir televizijos gyvoji istorija. Šeštadienį Danai Rutkutei sukanka devyniasdešimt.
„Nesijaučiu nusipelniusi tokios dovanos, - sako ji apie ilgaamžystę. - O gal Vyriausiasis Režisierius, Vyriausiasis Kritikas nori, jog kuo ilgiau pagraužčiau save, kad tiek daug nepadariau. Kad ne taip pasielgiau."
- Teatrologinės „nuodėmės"?
- Jokiu būdu. Jei tokių ir būtų, rasčiau įtikinamų motyvų, kodėl vertinau taip, o ne kitaip.
- Jeigu dabar būtų galimybė, apie ką pirmiausia norėtumėt parašyti?
- Apie Valentiną Masalskį.
- Rengiama prisiminimų knyga apie Rūtą Staliliūnaitę. Gal prisidėsit?
- Apie Rūtos vaidmenis esu išsamiai rašiusi. Iš asmeninio bendravimo daug kas pernelyg privatu ir kažin ar verta kelti į viešumą. Yra keli kilogramai Rūtos laiškų, dauguma iš to meto, kai ji išgyveno didžiąją asmeninę tragediją. Juose gvildenama tik ta tema. Gal porą metų Rūtai dėl streso buvo dingęs balsas, juo labiau ji norėjo išsisakyti. Ar guodžiau ją savo laiškuose, neprisimenu, bet jai visada buvo įdomu, ką mąstau apie spektaklius, apskritai teatro reikalus. Jeigu kas apie Rūtą rašys, gal tie laiškai pravers.
- O kitų aktorių laiškai? Turite?
- Jų nesunaikinau, pasidėdavau - gal prireiks, gal dar rašysiu. Yra Prano Piauloko, Balio Barausko, Kęstučio Genio laiškų. Išskirtinis Vytauto Paukštės laiškas - nepaprastai graži, kaligrafiška rašysena, neįsivaizdavau, kad aktorius iš viso taip gali. Bet ir vaidyboje V.Paukštė toks - preciziškas, siekiantis tobulybės. O Rūtos laiškus, rašytus emocinės sumaišties valandėlėmis, vietomis bus nelengva iššifruoti.
- Jei laiko mašina galėtumėt nukeliauti į praeitį, kokį spektaklį pageidautumėt pasižiūrėti?
- Patį gražiausią Eimunto Nekrošiaus pastatymą „Ilga kaip šimtmečiai diena" - nepaprastą teatrinę fantaziją. Režisierius sukūrė įspūdingą simbolių partitūrą, ypatingą atmosferą. To paties pavadinimo Čingizo Aitmatovo romane aprėpta daugybė temų, mums tada aktualių. Vienu pagrindinių veikėjų scenoje tapo kupranugaris, kurį vaidino šeši ar aštuoni aktoriai, viskas taip sugalvota ir suvaidinta, kad gniaužė kvapą. Dar fantastika: jaunutis, auksaplaukis Algirdas Latėnas - senasis Jedigejus. Iš senatvės ženklų - tik pilkų siūlų peruko draiskanos, bet idėja ir nuotaika perteikta stulbinamai. Mielai sugrįžčiau prie „Pirosmani, Pirosmani...", žiūrėčiau ir žiūrėčiau. Prie Dalios Tamulevičiūtės „Škac, mirtie, visados škac". Prie ironiškos poezijos pilnos dramaturgijos, kurią Jaunimo teatrui kitados kūrė Saulius Šaltenis. Tai išskirtinis reiškinys.
- O prie „Auksinio miesto", Vilniaus miesto teatro spektaklio, kuriame vaidinote 1943-iaisiais? Pasižiūrėti į save scenoje?
- Save neįprastame veidrodyje esu mačiusi tik kartą - kai seną Lietuvos kino studijos filmą „Adomas nori būti žmogumi" Donato Banionio sukakties proga rodė dar veikusiame „Lietuvos" kino teatre, dideliame ekrane. Anksčiau žiūrėjau jį tik per televiziją. Filmas buvo kritikuojamas kaip pirmas - prisvilęs - Vytauto Žalakevičiaus blynas. Po tiek metų man labai patiko jo romantika, keistumas ir ryškumas, kurio vėlesniuose režisieriaus darbuose nebeliko. Nustebau išvydusi save, iš pradžių nepatikėjau, kad aš, bet šalia sėdėję aktoriai ir kino žmonės ėmė ploti ir šaukti: „Dana! Dana!" Gėda prisipažinti, tačiau kino grandų Jono Griciaus, Regimanto Adomaičio komplimentai po filmo neatrodė nei perdėti, nei pataikaujantys. Tikrai - fantastiška moteris. O filmą ir dabar galėtų rodyti, Adomo svajonė apie Buenos Aires šių dienų kontekste suskambėtų naujai.
Vaidmuo Raimondo Vabalo filme „Ties riba" - visai kitoks. Senyva provincijos moterėlė. Režisierius kvietė mane įsivaizduodamas, kad tiksiu pagal amžių. Bet teko grimuoti, žilinti plaukus, ir jis buvo nusivylęs. Maniau sau - argi tai svarbu? Svarbu perteikti herojės būseną.
O teatre... „Auksinis miestas"... Žinau, ką vaidinau. Jei dabar pamatyčiau, gal žiauriai iškritikuočiau, nusivilčiau. Bet buvo kitas laikas, kita vaidybos maniera. Man patiko vaidinti. Buvo lengva suprasti, ko nori režisierius Romualdas Juknevičius. Dabar, kai jau tiek daug spektaklių esu mačiusi, tvirtinu: pas jį visi vaidino gerai. Režisierius žinojo, kaip išgauti iš aktoriaus, ko reikia. Keletą vaidmenų sukūriau „Vaidilos" teatre. Ten, galima sakyti, niekas nerežisavo. Spektaklyje „Vidurnakčio vaiduokliai" mes su Vladu Jurkūnu išlipam iš paveikslų ir vaidenamės. Žaisminga komedija, bet ją reikėjo mokėti pateikti. Gelbėti padėtį ėmėsi R.Juknevičius, nors tai buvo ne jo spektaklis. Vietomis pavyko neblogai. Kartą Balys Lukošius manęs paklausė: „Kaip tu, nesimokiusi vaidybos, sukuri vaidmenį?" Atsakiau, kad įsivaizduoju, jog tas personažas esu aš, ir čia man pačiai viskas atsitinka. „Žinai, gal ir teisingai", - pasvarstęs sutiko B.Lukošius. Kai kurie vertintojai apgailestaudavo - D.Rutkutė dar daug ko nežino, kiti „nesvietiškai" girdavo. Vienas recenzentas stebėjosi: „Argi galima scenoje verkti tikromis ašaromis?!" Suglumau: gal jis kvailas - kaip galima šioje vietoje neverkti?
- Kaip jums šiandien atrodo, ar galima scenoje verkti tikromis ašaromis?
- Ką reiškia „galima negalima"? Jeigu artistui reikia, tai ir galima.
- „Jūsų laikais" teatro kritiko balsas buvo labiau girdimas ir aname kontekste gerokai svaresnis. Dabartinės net ir labai profesionalios recenzijos paskęsta tekstų sraute. Jautėte savo jėgą ir galią?
- Dabar jaučiu - vis mane naudoja, cituoja. Juokaujam - tapau klasike. Tai gal ir savo rogėse sėdėjau. Gal ir buvo prasmė, kad ir kaip apgailestaučiau dėl nepadarytų darbų.
- Aktoriai jūsų bijodavo?
- Ko jiems bijoti? Juk nerašydavau nesąmonių, stengdavausi įsigilinti. Konfliktų kildavo nebent dėl kai kurių aktorių aikštingo būdo, jie vis jausdavosi nepakankamai įvertinti. Bet - retai ir tai trukdavo neilgai. Man regis, su niekuo santykiai nepašlijo.
- Kaip televizijos ir radijo diktorė buvote „įtakingesnė"?
- „Jūs ten visokiais purvais taškėtės" - rėždavo į akis nepažįstami žmonės, paprastai moterys, Nepriklausomybės pradžioje. Esą tuomečiai diktoriai - sovietų valdžios ruporai. O mes šią gana mielą profesiją traktavom kitaip. Juk ne mes rašydavom tuos oficialiuosius tekstus. Mūsų menas - nedaryti klaidų, skaityti logiškai ir - labai svarbu - kad būtų malonu klausytis. Dabar girdint kai kuriuos žurnalistus sunku nusėdėti. Iš mūsų reikalauta idealios tarties. Nuo pirmų iki paskutinių metų, kiek dirbau, kalbininkai mus mokė ir kontroliavo, buvome kultūringos, taisyklingos kalbos nešėjai tautai. Todėl žodžiai apie taškymąsi purvais ne tik žeidė, bet ir kaustė sąmonę. Sąjūdžio metais buvau kviečiama padėti vesti įvairius vakarus ir susitikimus - be galo norėjau, bet atsiprašydavau. Atsirado kompleksas - kad kas nors nepagalvotų: tarybinė diktorė, o ką ji dabar kalba? Mano mylimas aktorius ir bičiulis K.Genys, okupacijos metais rašęs puikius eilėraščius apie laisvę (tą žinojau viena iš nedaugelio), pageidavo, kad važinėčiau kartu su juo, bet skaudama širdimi turėdavau atsisakyti. Apie tai vieną vienintelį sykį kalbėjomės su amžinatilsį aktoriumi ir diktoriumi Vytautu Kybartu, kuris pasikeitus laikams irgi neberado galimybės eiti į viešumą. Jis net džiaugėsi: kaip gerai, kad mums to nebereikia - kaip atrodytume žmonėms? Kiti kolegos ramiai sau dirbo ir turbūt net nepagalvojo, kad čia epochos pasikeitė...
O tą rytą, kai sužinojome šiurpią žinią apie Medininkuose sušaudytus mūsų vyrus, lauke mane apstojo moterys, ne lietuvės, ir su dideliu pasitenkinimu ėmė badyti pirštais: „Štai jums jūsų laisvė! Dar ne taip jums bus!" Mane pažinojo iš matymo, kaip diktorę. Prie bet ko jos, ko gero, nebūtų priėjusios pasidžiaugti.
- Diktorystė kompensavo nutrūkusią aktorystę?
- Gerokai kompensavo. Įvairiose programose būdavo nemažai vadinamojo literatūrinio teksto, kurį reikėjo mokėti perteikti. Turbūt per tai ir į televiziją atėjau. Iš pradžių režisieriai kviesdavo skaityti „už kadro", paskui kažkam šovė į galvą, kodėl dirbu ne televizijoje. Mano nuomonė nieko nedomino, noriu ar ne. Beje, nenorėjau.
- Vedėte įvairias laidas, daugiausia kultūrines, taigi ir žurnalistė.
- Užkraudavo ir turėdavai vykdyti, nelabai žinodama, kaip tie interviu imami. Buvau surizikavusi sykį per mėnesį rengti laidą apie teatrą. Ten turėjau visišką laisvę - ką sugalvoju, tą pakviečiu: aktorių, režisierių, dailininką. Išėjo vos trys laidos. „Nuėmė" iš baimės, kad kam nors nepasirodytų, jog kalbam, ką norim. Visi laidų tekstai turėdavo būti parašyti iš anksto ir suderinti. Eteryje buvo daug simuliacijos. Taigi dėl interviu neturiu kuo didžiuotis. Prisimenu, Juozas Miltinis prieš eidamas į studiją perspėjo: „Tik tu manęs nepertraukinėk visokiais klausimais, aš pamesiu mintį ir viskas sužlugs." Žinojau, kad gyvenime jam taip ir nutikdavo. Jono Jurašo, tuomečio Kauno dramos teatro režisieriaus, klausiau, koks būtų jo teatro idealas. Naudodamasis tiesioginiu eteriu jis pasiskundė, kad tas neleidžiama, tas negalima ir panašiai. „Tik eksperimentinis teatras mane tenkintų", - atsakė J.Jurašas, o aš paskui turėjau aiškintis viršininkams, kodėl jo nepataisiau, neįrodžiau, kad negerai yra eksperimentinis teatras. O ką galėjau sakyti? Visiškai su juo sutikau - menininkui turi būti palikta teisė klysti...
Labiausiai nemėgstu prisiminti praeities. Kai aš viena, stengiuosi vaizduotis tarsi visiškai nieko nebuvo. Praėjo ir neliko. Atsimenu viską - puikiai atsimenu, bet labiau emocine atmintimi. Ne visada tos emocijos man malonios.
- Koks ten yra aktorinis metodas - atsiribojimo? Ar jis asmeniniam gyvenimui negalioja?
- Galioja, yra visokių būdų atsiriboti, jais ir vadovaujuosi. Kai niekas nepadeda - išeinu į lauką ir pirmyn atgal savo Minties gatve.
- Jūsų balsas išliko toks, nes mankštinote, treniravote?
- O štai ir paklausėt, ko visiškai nenoriu prisiminti! Mano balso neišliko. Jį nužudė ilgai nediagnozuotas negalavimas. Stygos pasidarė neklusnios. Jaunystėje mėgau dainuoti, rėkaudavau mamos darže, visa gatvelė skambėjo. Vėliau pažeistos stygos nebesuformuodavo reikiamo garso. Teko atrasti, kaip dirbti prie mikrofono be balso. Nenoriu išduoti paslapties, bet beveik pašnibždom. Darbuotis turi galva. J.Miltinis sakydavo: garsas „gimsta" ne stygose, o psichikoje. Ir tikrai įdomus dalykas: atsiranda daugybė intonacinių spalvų, galima subtiliai perteikti, ką mąstai, ką jauti. Scenoje balsas anaiptol to neišreikš. Prie mikrofono netgi nereikalingas didelis balsas. Aš bebalsė vaidinau R.Vabalo filme ir kalbėjau tuo savo palaužtu, senu, dar neatsigavusiu, sergančiu balsu. Vaidmeniui tai labai tiko, bet režisierius įgarsinti pakvietė kitą aktorę. Manau, prašovė.
- Ar išliko skirtingų laikotarpių jūsų balso įrašų?
- Įsivaizduokit, neišliko. Jei pati tuo nesirūpini, tai ir kitiems nesvarbu. Vienintelį įrašą - Žemaitės „Kaip Jonelis raides pažino" - regis, pražudė kaspervizininkai. Tiesa, dar buvo mano skaitomas tekstas Eduardo Balsio baletui „Eglė žalčių karalienė", gal kur nors tebėra.
- Devyniasdešimt metų - epocha. Kokia ji, jūsų epocha?
- Laikas buvo toks, kad reikėjo mąstyti, kaip jame gyventi, išlikti savimi. Reikėjo dirbti darbą, išauginti vaikus. Nors kai dabar pažvelgiu: kaip mane likimas nešė, taip viskas ir buvo. Labai nedaug kur jam pasipriešinau. Gal labiau asmeniniame gyvenime - kas man nebepatiko, nepasiduodavau situacijai, į kurią būdavau nublokšta, nesitaikstydavau, leisdavau sau ją kreipti visai kitaip. Klostėsi taip, kad šeimyninio gyvenimo, galima sakyti, nebuvo jokio. Vis ne ten pataikydavau. O kas vyko visuomeniniame gyvenime, ne nuo mūsų priklausė. Kiek pergyvenau pasikeitimų! Septyniolika metų „anoj Lietuvoj", Smetonos laikais - tada susiformavo pažiūros ir nusiteikimai. 1940-aisiais gavau brandos atestatą. Ir staiga mūsų miestelyje - raudonos vėliavos, vieną jų neša mūsų skautų draugovininkas. „Aš visą laiką slapta širdyje buvau komjaunuolis", - pareiškė. Visa tai reikėjo sugromuluoti... Daug kas dabar klausia apie vokiečių okupaciją: kaip jūs ten turėjote jiems pataikauti, jiems dirbti? Bent jau teatro žmonės vokiečių okupantą juto ne taip skausmingai, kaip vėlesnį - sovietų. Žinoma, buvo ir fizinio vargo, ir maisto trūko, ir bombardavimai...
- O dabartinis laikas?
- Man jis geras, nes galiu būti absoliučiai savimi, nereikia prie nieko taikytis.
- Taupyti tenka?
- Gyvenu su vyresniuoju sūnumi, abu turime pajamų. Kiti verkia dėl komunalinių mokesčių - mes išsimokam, skolų neturim ir mums užtenka. Tačiau pristinga pramogoms, kurių norėtume. Gal nelabai įstengčiau jomis naudotis, bet svajoju. Pavyzdžiui, apie kurortą ar net kelionę į užsienį... Jei tik matyčiau skaityti, būčiau laimingiausia pasaulyje. Prisimenu gimnazijos laikus - kaip buvo gerai sutvarkyta: vos tik išeina Salomėjos, Jono Aisčio ar Antano Miškinio knygelės, tuojau atsiranda mūsų bibliotekoje - provincijos mieste netoli Latvijos sienos. Aš turbūt pirmoji nugriebdavau ir iškart pervarydavau. Ir būdavo toks stebuklas - antrąkart paskaitai ir jau moki atmintinai. Tie poetai anksčiau taip rašydavo. Salomėją visą mokėjau. O Maironio žodžio poveikis - tiesiog gydomasis.
- Kokia dovana dabar būtų jums geriausia?
- Nueiti į teatrą. Į gerą spektaklį.
Dana (Danutė) Rutkutė gimė 1922 metų kovo 10 dieną Joniškyje. 1940 metais įstojo į Vilniaus universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą, po metų tapo „Vaidilos" teatro aktore. Nuo 1943 metų - Vilniaus miesto teatro aktorė. 1945-1946 metais - Panevėžio dramos teatro aktorė. Dirbo radijo ir televizijos diktore, vedė įvairias laidas. 1961 metais baigė Valstybinį teatro meno institutą (GITIS) Maskvoje. Periodikoje paskelbė daugybę teatro spektaklių recenzijų, apybraižų, aktorių kūrybinių portretų. Išleido straipsnių rinkinį „Aktorius teatro veidrodyje" (1989), prisiminimų knygą „Mano jaunystės teatras" (1994). 1995 metais apdovanota padėkos „Kristoforu".
