Gegužės 9-ąją Kauno kameriniame teatre įvyko III tarptautinio vieno aktoriaus teatro festivalio „Monobaltija" atidarymas, kurio pradiniu akcentu tapo lietuvių režisieriaus Cezario Graužinio Atėnuose pastatytas ir prodiusuotas spektaklis „De Sadas - Žiustinai" (pagal markizo de Sade´o romanus). Festivalio žiūrovai vaidinimą graikų kalba žiūrėjo su lietuviškais subtitrais. Tai buvo pirmoji galimybė Lietuvoje pamatyti šį Graikijoje gyvenančio ir kuriančio Cezario Graužinio spektaklį (pagal paties režisieriaus pjesę).
De Sade´o figūra po kurio laiko ir vėl patraukė lietuvių režisierius: Jonas Vaitkus dar 1991-aisiais Nacionaliniame dramos teatre pastatė Yukio Mishimos „Markizę de Sad", o 2011 m. diplominį darbą pagal šią pjesę pateikė jo studentai, „Grupė 36". „Markizės de Sad" premjera (rež. Artūras Areima) pernai lapkritį įvyko ir Kauno valstybiniame dramos teatre.
Režisierius C. Graužinis yra sakęs, kad de Sade´as kaip itin teatrališka asmenybė jį domino jau seniai. Graikė aktorė Maria (Maro) Papadopoulou, spektaklyje „De Sadas - Žiustinai" vaidinanti madam Delmons (arba patį de Sadą), po pasirodymo Kauno festivalyje parodė nuo dešinės rankos mažojo pirštelio niekaip negalinti nusiimti ilgo juodo nago - jos personažo atributo: „Ir taip kaskart. Tai man bausmė už viską, ką kalbu spektaklio metu", - pusiau rimtai, pusiau juokais prisipažino aktorė, jau nuo 2006-ųjų vaidinanti pas C. Graužinį.
Abu spektaklio kūrėjai, vos kelias dienas viešėję Lietuvoje, maloniai sutiko atsakyti į keletą klausimų:
Graikų kalba spektaklis „De Sadas - Žiustinai" skamba labai muzikaliai.
Maro Papadopoulou. Teksto kalba nėra kasdieniška: frazės ilgos, žodžiais kuriamas aristokratiškas rafinuotas stilius.
Cezaris Graužinis. Tai įmantrus tekstas. Vertimas į lietuvių kalbą to įmantrumo neperteikia, nes tokias ilgas frazes būtų sunku skaityti subtitrų švieslentėse. Tekstas, kurį kalba Maro, sudarytas iš sakinių, kurių prasmė išsipina tik sakinio pabaigoje. Kai kada naudojamos sudėtingos, painios formuluotės, o kai kada rėžiama labai tiesmukai. Gal ir gerai, kad lietuvių kalboje neturime tiek ir tokio stiliaus žodžių apibūdinti gašlybėms, kokius naudojo de Sadas. Aš rėmiausi rusiškais vertimais, kuriuose jaučiama ta plati stiliaus skalė.
Ar jums, Marija, sudėtinga vaidinti šį personažą? Turbūt neišvengiamai turite labai atsiriboti nuo madam Delmons?
M. P. Tiesą sakant, mano uždavinys - ne vaidinti personažą. Cezaris Graužinis man pavedė užmegzti itin glaudų ryšį su publika, provokuoti ją, elgtis taip, kaip elgiasi komediantai, monospektakliuose tiesiogiai bendraujantys su publika (stand-up comediants). Personažas gimė kartu su kostiumu, o mano kaip aktorės užduotis pirmiausia perteikti tekstą, būti labai žaismingai ir nenuspėjamai. Visą laiką išlaikyti ryšį su publika - štai čia iškyla sunkumai. Publika ne visuomet būna tam nusiteikusi, arba man ne visada tai gali pavykti. Čia, Kaune, aš jaučiausi labai komfortiškai. Šiek tiek jaudinausi, nes būgštavau, kad žmonės tik skaitys subtitrus ir aš negalėsiu su jais komunikuoti, bet taip neįvyko. Kiekvienąsyk priderinu savo vaidybos manierą prie publikos. Pradžioje būdavo sunku, bet dabar visada žinau, kad net sutikusi salėje nedraugišką žvilgsnį galėsiu ką nors padaryti, kad išlaikyčiau ryšį su publika. Pasitaiko spektaklių, kuriuose publika juokiasi nuo pat pradžios iki pabaigos, pasitaiko ir tokių, kuriuose reaguoja labai santūriai.
Bet juk juokas - ne vienintelė reakcija, kurią norite išprovokuoti?
M. P. Žinoma, ne. Bet naudodama juoką aš galiu sukurti tą keistą pasaulį.
C. G. Per juoką, komediją einame gilesnių ir rimtesnių dalykų link. Nenorėjau, kad Marija imtųsi kurti vaidmenį savo vidumi, o siekiau, kad tas vaidmuo lyg koks fantomas pleventų šalia jos. Mano tikslas buvo, kad ji manipuliuotų žiūrovų reakcijomis, veiktų jų vaizduotę ir per „juokelius" vestų publiką į bauginančią plotmę, kurioje žiūrovai jau būtų priversti mąstyti. Tai apgaulingas spektaklis, kurio skelbiami dalykai labai jau keisti, bet tai nereiškia, kad jais reikia patikėti. Spektakliu siekiame išprovokuoti žiūrovus pradėti mąstyti apie gyvenimą ir tikėjimą, apie etines normas, apie humanizmą... Tiesiog mąstyti metafiziniame kontekste - savaip, savo galva. Nes mąstyti savo paties galva šiais laikais ir yra sunkiausia!
Vis dėlto vaidybos maniera šiame spektaklyje atrodo artimesnė tradicinei nei Jūsų lietuviškosios „Cezario grupės" vaidybos būdas, kai pasitelkiama ne personažų kūrimo, o pasakojimo apie juos technika. Madam Delmons šiame spektaklyje labai ryški, charakteringa.
C. G. Tas personažas atsirado norom nenorom, ir tai natūralu. Marijai nuoširdžiai ir savo vardu skleisti tokią ideologiją neįmanoma. Bet aš neatsitiktinai pasirinkau Mariją vaidinti šį vaidmenį. Žinojau, kad ji turi daug vidinės švaros. Netinkamai „perspaudus" šį vaidmenį, jis galėtų tapti nemaloniai vulgarus. Tinkamai pasirinkta asmenybė lėmė, kad turime galimybę pamatyti, kas atsitinka, kai švarus žmogus susiduria su tekste pasakojamais dalykais. Tekstas netapo banalus, jame atsivėrė gelmė.
Inscenizaciją rašėte remdamasis daugiausia romanu „Žiustina, arba Skaistybės vargai" (pranc. „Justine ou les Malheurs de la vertu", 1791), bet taip pat ir kitais - „Žiuljeta", „120 Sodomos dienų". Kas lėmė būtent tokią medžiagos atranką, kokia galiausiai įgyvendinta spektaklyje?
C. G. Ne viskas su de Sade´u taip paprasta, kaip kad yra įprasta manyti. Prancūzų intelektualai atkreipė dėmesį, kad jo literatūroje kuriamas pasaulis yra toks sutirštintas, kad ima panėšėti į karikatūrą ir pats save neigti. Yra netgi tokių nuomonių, kad de Sade´as buvo labai religingas žmogus, nes jo kūriniai sukelia visai priešingą efektą, nei iš pirmo žvilgsnio atrodo. Savo pjesėje tai ir pamėginau parodyti. Nemanau, kad tai buvo prievarta rašytojo atžvilgiu, būtent tokią tendenciją aptikau skaitydamas jo romanus.
Jūsų pjesė grįsta ne skandalingos asmenybės biografija, kaip Y. Mishimos pjesėje, o jo romanais. Nutarėte „pagauti" de Sade´ą jo paties nunertu tinklu?
C. G. Mane patraukė jo kūrinių paslaptis, kuri, geriau įsigilinus, atskleidžia, kad paradoksali de Sade´o egoizmo ideologija bei filosofija neišvengiamai veda fašizmo link. Tačiau šių laikų istorija pateikė naują perspektyvą fašizmui atgimti - neoliberalizmo ideologiją. Nuo de Sade´o per fašizmą į naujųjų liberalų „ateities rojų"...
Paprastai spektaklyje įprasta laukti personažo vidinės raidos, bent jau tam tikro pokyčio, mažų mažiausia - įvykio. „De Sadas - Žiustinai" sukomponuotas ir atliekamas labiau kaip manifestas, ir atsakomybė už jo suvokimą perkeliama žiūrovui.
C. G. Todėl, kad pagrindinis šios pjesės personažas - ne ponia Delmons. Tai - Žiustina, kuri yra publika. Jeigu kas ir atsitinka spektaklyje, tai Žiustinai. Norėjau sukurti spektaklį-žaidimą. Jokiais būdais tai nėra vien politinė ar etinė manifestacija.
M. P. Spektaklio pabaigoje, į kurią atveda šis žaidimas, nebesijaučiu vaidinanti madam Delmons. Tai jau filosofinis apibendrinimas to, į ką virsta mūsų pasaulis. Tuo metu jau kalbu lyg alegorija visai žmonijai arba tos šalies, kurioje vaidinu, žmonėms.
Ir Žiustinos atsakas de Sadui, jeigu tokį galėtume įsivaizduoti, spektaklyje lieka nutylėtas, nes publika paprastai tik ploja arba ne. Kaip premjera 2010-ųjų balandį buvo sutikta Graikijoje?
M. P. Apskritai - palankiai. Sulaukėme labai teigiamų atsiliepimų.
C. G. Buvo netgi tokių įvertinimų, kad tai - politinis spektaklis. Jis nėra visai toks, bet tam tikra prasme - taip.
„De Sadas - Žiustinai" - jau ketvirtasis Jūsų, Marija, darbas su Cezariu Graužiniu (trys ankstesni - „Dafnis ir Chlojė", „Belaukiant Godo" ir „Graikas Zorba"). Kuo jums skiriasi repeticijos su lietuvių režisieriumi nuo darbo su graikų režisieriais?
M. P. Šiuo metu Graužinis stato Sofoklio „Karalių Oidipą", kuriame aš nevaidinu, bet esu režisieriaus asistentė: dirbu su tekstais, vertimais. Kadangi gerai žinau Graužinio darbo metodą, tai galiu padėti jam bendraujant su aktoriais (šio spektaklio trupę sudaro vien vyrai). Tai pirmas kartas, kai Graužinis imasi senosios graikų tragedijos, ir spektaklio koncepcija tikrai labai įdomi Graikijos publikai.
Dirbdama su Graužiniu, jaučiu, kad labai gerai sutariame. Mudviem pavyko rasti bendrą kalbą, taigi viskas labai lengva. Aš ypač gerbiu jo darbo su aktoriais filosofiją, požiūrį į vaidmens kūrimą. Cezaris, kaip režisierius, daug duoda aktoriui, labai vertina aktorių.
Kalbėjosi Aušra Gudavičiūtė
