Muzika - svarbus teatro elementas. Ji įtraukia žiūrovą, veikia jo emocijas, reikiamu momentu sukelia džiaugsmą, liūdesį, baimę, nerimą ar viltį. Tačiau Lietuvoje kompozitorių kūryba analizuojama rečiau nei kitų teatro menininkų. Su Martynu Bialobžeskiu kalbamės apie tai, kaip atrodo teatras, žvelgiant iš kompozitoriaus perspektyvos.
Jūsų giminėje daug ryškių asmenybių: Jūsų močiutė - Kazimiera Kymantaitė, tėvai - pianistai, brolis ir teta - žinomi Lietuvos aktoriai. Regis, sprendimas tapti menininku buvo užprogramuotas. Ar turėjote abejonių dėl profesinio kelio? Kodėl pasirinkote muziką, o ne aktorystę ar režisūrą?
Tiesą sakant, visuomet norėjau vaidinti, režisuoti ir šis noras nepraėjęs iki šiol. Matyt, tai kažkoks genetinis kodas. Kai buvau antrame Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kurse, iš tiesų turėjau didelių abejonių, ar pasirinkau teisingą kelią. Didžiausią įspūdį man padarė dėstytojo Mindaugo Urbaičio pasakojimas apie italų kompozitorių Luciano Berio. Kartą pas Berio užėjęs studentas atnešė modernų kūrinį. Studentui pagrojus, Berio jį pavadino konceptualiu, tačiau atkreipė dėmesį, kad studentas atrodo savo kūryba nepatenkintas. Studentas iš pradžių bandė savo nepasitenkinimą neigti, tačiau netrukus atskleidė, kad kūrinys vis dėlto jam nepatinka: per daug šaižus, per daug disonansų, kurių jis nemėgstąs. Ir tuomet Berio paklausė: kodėl kuri muziką, kuri tau nepatinka? Ši istorija atvėrė man akis, supratau, kad iki šiol buvau kaip tas studentas: kurdavau tai, ką atseit reikėtų pagal programą, per daug susikaustęs, laikydamasis akademinių taisyklių. Tiesa, jokiu būdu neatmetu mokslo svarbos. Akademinė aplinka man padarė didelę įtaką. Nors buvau suabejojęs savimi, esu labai laimingas, kad atsirado žmonių ir krypčių, padėjusių man neišsigąsti šio kelio galutinai. Džiaugiuosi pasirinkęs kompozitoriaus kelią.
Sukūrėte muziką daugiau nei 60-iai spektaklių, dirbote su elektroninės muzikos ansambliu „Diissc Orchestra“, buvote įvairių muzikos festivalių organizatorius bei vadovas ir dalyvavote daugelyje kitų projektų, įskaitant pop žanrą. Kaip pavykdavo atsiriboti nuo darbo teatre ir pereiti prie popmuzikos kūrimo, o nuo jos - prie avangardinės elektronikos? Ar esate eklektiškas menininkas, gebantis prisitaikyti prie žanrų įvairovės?
Galbūt. Gal tai ir yra mano stilius - eklektika... Iš tiesų man sudėtinga įstatyti save į vieną konkretų stilių. Viena vertus, turi atlikti darbą - ir darai. Atsiriboji savaime, nes jauti atsakomybę. Pavyzdžiui, šiuo metu taip pat ruošiuosi skirtingiems projektams. Netrukus pristatysime dvi premjeras: spektaklį „Memofutura“ (rež. Jonas Tertelis) Šiaulių dramos teatre ir „Tris seseris“ (rež. Cezaris Graužinis) Šiaurės Graikijos nacionaliniame teatre, tačiau yra ir kitokių darbų. Tiesa, protarpiais tai šiek tiek vargina, bet esu toks žmogus - dažnai laviruoju tarp skirtingų darbų, minčių, idėjų. Kita vertus, aš, kaip ir visa mano karta, pataikiau į laiką, kai buvome priversti pragyvenimui užsidirbti papildomomis veiklomis. 1996-1997 m. didelę vietą mano profesiniame kelyje pradėjo užimti popmuzika. Bet ši situacija, verčianti išlįsti iš savų rėmų, suteikė daug naudingų patirčių: tampi įvairiapusiškesnis, plačiau matai visą profesinį kontekstą, menines galimybes.
Paminėjote kartos faktorių. Kaip manote, kiek laikotarpio aplinkybės lėmė Jūsų kūrybos įvairiapusiškumą?
Iš tiesų mano karta augo neįtikėtinai įdomiomis sąlygomis, šiek tiek lengvesnėmis nei mano brolio karta, kuriai teko eiti į sovietinę armiją. Dar būdamas vaikas supratau, kad esti kažkokie tarpvalstybiniai skirtumai, nulemti geografinės padėties, kurioje gyveni. Per magnetofoną klausydavausi brolio atvežtų kasečių - „Pink Floyd“, „Depeche Mode“, Stingo. Nepaisant to, kad vis dar buvo geležinė uždanga, augau veikiamas Vakarų populiariosios kultūros. Juolab kai 1986 m. „perestroikos“ laikotarpiu Vilniuje pradėjo steigtis videosalonai, mes, vaikai, pradėjome žiūrėti amerikietiškus filmus, kurių niekada iki tol nebuvome matę. Mano karta augo valstybinio, visuomeninio pokyčio, lūžio metu. Mes pamatėme, kad daug pasaulių sugriuvo ir buvo pastatyta per itin trumpą laiką. Manau, tai padarė didelę įtaką visai mano kartai, ypač tiems, kurie užsiėmė kūryba.
Minėtas Berio pavyzdys man parodė, kad galima pasirinkti daryti tai, ką nori. Tačiau jokiu būdu nenoriu atmesti mokslo, studijų, klasikos. Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad tai, kas tau „įdėta“ nuo vaikystės, paauglystės, studijų metais - formos, struktūros pajautimas, - duoda didelę laisvę kūrybai. Gali į struktūrą ir formą sudėti bet ką. Man forma svarbi tiek, kiek galiu ja naudotis. Pastebėjau, kad negalvoju, kokios formos bus mano kūrinys, bet ji jau yra - ji įdiegta per daugelį metų.
Prieš 25-erius metus įvyko Jūsų teatrinis debiutas - sukūrėte muziką spektakliui „Kalnuose mano širdis“ (rež. Alvydas Šlepikas). Kaip prisimenate savo pirmąją premjerą? Kokie jausmai užplūdo klausantis galutinio rezultato, kai visi spektaklio elementai susiliejo į bendrą visumą?
Kai pradėjau rašyti muziką, buvau dvyliktoje klasėje, o kai įvyko spektaklio premjera - jau studijavau pirmame kurse. Tai buvo mano pirmoji ne tik teatrinė, bet ir muzikinė premjera, dėl to rezultatu džiaugiausi. Mūsų kūrybinė grupė buvo labai marga, daugelis - pradedantieji menininkai. Jei kalbėčiau apie jaudulį, išgyvenau ne dėl to, ar muzika paveiks žmones, bet ar viskas bus atlikta teisingai: ar viskas vyks pagal planą, ar reikiamu metu garso režisierius paleis muziką, ar reikiamu metu mano brolis pasakys tekstą, ar viskas susijungs į spektaklį, - ar ta visuma bus įgyvendinta. Dabar jaudinuosi vykstant įrašams, ar partitūrose nebus įvelta klaidų. Kai per repeticijas dėliojama muzika, taip pat nerimauju. Nerimauju, ar tai tikrai ta muzika, kurios reikia konkrečioms scenoms, istorijai. Tačiau nepatiriu jaudulio dėl to, kaip žmonės priims mano muziką. Turiu puikų patarėją - neabejingą muzikai savo pusbrolį gydytoją Henriką Šimkų. Jis visada padėdavo patvirtinti mano kompozicinius pasirinkimus: kur jau viskas skamba gerai, o kur dar reikėtų pasitempti.
Kurį kūrybinį laikotarpį prisimenate su didžiausiu malonumu, o kuris Jums buvo sudėtingiausias?
Pats maloniausias kūrybinis laikotarpis, matyt, 2000-2010 metai. Iki 2000-ųjų dar nelabai daug rašiau teatrui, daugiau dirbdavau kaip aranžuotojas, tarkim, Evaldo Jaro spektakliuose. 2000 m. Saulius Mykolaitis pasiūlė parašyti muziką savo premjerai „Stop mašina“. Turbūt tai buvo pirmasis impulsas, kai pradėjau drąsiau jausti, kuo galiu prisidėti teatre. Tuomet ėjo svarbus etapas Jaunimo teatre, susitikau su Ignu Jonynu. O 2003 m. susipažinau su Cezariu Graužiniu ir ilgainiui tapau „Cezario grupės“ nariu. Šį etapą labai malonu prisiminti, nes tai buvo profesinis proveržis man, kaip teatro kompozitoriui: pradėjau rašyti, džiaugtis, kad galiu siūlyti idėjas, atsirado ryšių, galimybių. Sudėtingiausias laikotarpis, manau, buvo iki 2000-ųjų, kai negalėjau apsispręsti, kuria muzikine kryptimi eiti, koks kompozitorius esu ir turėčiau būti.
Dirbote Jaunimo teatre, su „Cezario grupe“ ir kitais žinomais režisieriais, kaip Vega Vaičiūnaitė, Jaras ir kt. Su kuriuo režisieriumi darbas buvo įsimintiniausias?
Vis dėlto, matyt, su Graužiniu ir jo spektakliu „No Return“ pagal Franzo Kafkos tekstus Suomijos „Viirus“ teatre. Tai buvo pirmas mano spektaklis užsienyje. Jaučiausi patekęs į kažkokią fantastinę aplinką: ir žmonės šiek tiek kitokie, ir oras, ir aplinka. Teatras buvo mažoje saloje, taigi buvome apsupti vandens. Pamenu, vieną rytą kartu su Vytautu Narbutu gėrėme kavą. Buvo nepaprastai gražus laikas - vasara, aksominis oras, salų archipelagas... Kažkuris - ar Vytautas, ar Cezaris - laikė rožinį puodelį, ir gimė idėja padaryti „Kafka in Pink“. Tai lėmė muzikos pasikeitimą. Tamsus Kafka tapo rožinis, spektaklis įgavo daug spalvų. Tai buvo teatras teatre. Kūrybinis procesas vystėsi labai gerai, tačiau susidūrėme su finalo problema. Viskas eina lyg ir teisinga linkme, tačiau kur tai veda - nesugalvojome. Cezaris išvyko savaitgaliui į Taliną, aš likau tęsti darbų studijoje. Kai Cezaris grįžo, parodžiau jam, ką per tą laiką sukūriau. Jis sėdėjo supamojoje kėdėje, klausėsi ir po trumpos pauzės pasakė: „Martynai, turiu finalą.“ Šį etapą malonu prisiminti, nes veikė daug faktorių - ir aplinka, ir draugiški, po daug metų atgaminti ryšiai, ir įdomus kūrybinis procesas.
Kaip atrodo teatro kompozitoriaus kūrybos procesas? Į kokius aspektus kreipiate daugiausia dėmesio kurdamas muziką spektakliams?
Man svarbu muzika neužgožti turinio, bet ir nepaskandinti jos turinyje, - ji turi išlikti kaip svarbus veiksnys. Vienas paskutinių mano, kaip garso režisieriaus, spektaklių Jaunimo teatre buvo Jono Vaitkaus „Pagalvinis“ (kompozitorė Jurgita Mieželytė). Muzikiniai intarpai buvo labai tylūs, tačiau jie veikė žiūrovą, nes atsirasdavo reikiamu metu reikiamoje vietoje. Kiekvienas spektaklis yra nauja užduotis sugalvoti, kaip muzika turi vaidinti. Tiesą sakant, mano galvoje muzika skamba dvidešimt keturias valandas per parą - tai turbūt tam tikra „šizofrenijos“ forma. Man tereikia raktažodžių, ir muzika ima materializuotis. Pavyzdžiui, režisierius pasako „puodelis“, ir tu iškart gali įsivaizduoti, kaip jis skamba skirtingomis aplinkybėmis - bildenant šaukšteliu, pučiant orą, pripildant skysčio.
Nors jau būnu parašęs keletą muzikinių variantų, pjesę pradedu skaityti tik tada, kai jau vyksta repeticijos. Pjesė man yra informacija apie tai, kas vyksta, tačiau emociniu lygmeniu man ji praktiškai nieko neduoda. Mane įkvepia repetuojančių aktorių kalba, matymas, kur režisierius juos stabdo, ką jis jiems sako. Dėl to repeticijos tampa puikia medžiaga kuriant muziką spektakliui. Visas buvimas teatre, nuo susitikimo rūkomajame su trupės nariais ir pirmojo „labas rytas“ įėjus į repeticijų salę - visa ši aura ir sukuria muziką. Nesu mistikas, bet esu savotiškas filtras, per kurį pereina visos teatrinės akimirkos, prisidedančios prie muzikinio rezultato.
Už teatro kūrybą buvote tris kartus nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui“, tačiau muziką kuriate ir kinui. Ar įžvelgiate kokius nors privalumus ir trūkumus, kaip kompozitorius dirbdamas šiose meno srityse?
Dažnai apie tai pagalvoju. Tai ir skirtingos, ir panašios sferos. Skirtingos, nes teatre dirbi esamuoju laiku. Spektaklis kuriamas dabar ir tu dirbi kartu, po truputį pildydamas jo karkasą. O kine muzika kuriama vienu iš paskutinių etapų, kai filmas jau nufilmuotas ir sumontuotas. Pirmiausia pamatau istoriją ir tik tada sukuriu jai muzikinį takelį. Tai veda ir prie suvokimo, kad bet kuris tavo muzikinis motyvas paveiks visą filmo nuotaiką, atskiras scenas. Turi būti atsargus.
Man patinka teatro kūrybinė dinamika. Teatras man suteikia galimybę kompensuoti adrenalino, kurio įprastai vengiu, stygių. Praėjusiais metais Tertelio spektaklyje „Nežinoma žemė. Šalčia“ finalinę muziką pristačiau premjeros dieną. Per generalinę repeticiją supratau, kad muzika spektakliui netinka ir ji manęs netenkina. Tuo metu dirbau prie skirtingų projektų, nuovargis buvo klaikus. Vis dėlto per naktį sukūriau naują spektaklio muzikos variantą. Žinoma, visa grupė į mane žiūrėjo šiek tiek šnairuodama: atėjo kompozitorius ir sujaukė viską, kas buvo vakar sustatyta, sustyguota. Kaip užsisuko teatro mechanizmas... Visi pradėjo lakstyti, stengtis pataisyti detales, kad prigytų muzika. Ir, mano nuomone, ta muzika suveikė, smarkiai prisidėjo prie galutinio rezultato - įvyko teatro stebuklas. Su kinu tokio dalyko padaryti neįmanoma. Kinas konkretesnis, stabilesnis. Tačiau nesirinkčiau vienos ar kitos sferos - gera kurti tiek teatre, tiek kine.
Jeigu galėtumėte susitapatinti su viena spektakliui sukurta muzikine kompozicija, koks kūrinys tai būtų?
Yra tokia daina iš „Cezario grupės“ spektaklio „Drąsi šalis (Lietuvos diena)“: „Atrodo, baigės diena / Tęsės ilgai, gal kiek liūdnai / Bet saulės pilna.“ Šios eilutės - apie mane.
Ačiū už pokalbį.
