Saulės spalvos striuke pasipuošusią Birutę Mar sutikau ateinančią Gedimino prospektu. Jos dienos grafikas perpildytas darbų ir susitikimų. Ji sveikinasi ir kviečia į teatrą pasikalbėti. Jos energija - lyg pavasaris, kurio taip ilgimės.
Jūsų pokalbis su teatrologe Daiva Šabasevičiene 2001 m. prasidėjo taip: „Praėjus trejiems metams nuo pirmojo Tavo monospektaklio „Žodžiai smėlyje“, šiandien jau galima sakyti: „Birutės Marcinkevičiūtės monoteatras“. Tad kodėl Birutės Mar Solo teatras subrendo tik dabar, praėjus beveik dvidešimtmečiui?
Turbūt todėl, kad nesu iš drąsiųjų, galinčių išsyk pasakyti: „Kursiu savo teatrą.“ Reikėjo daug ką išbandyti ir atrasti, pačiai patikėti savimi ir viduje užaugti.
Jei nuo pat pradžių: aktorystės ir režisūros mokiausi Sankt Peterburge, 1993 m. grįžusi į Lietuvą Kauno dramos teatre pastačiau diplominį režisūros spektaklį. Tuometiniam Akademinio dramos teatro vadovui Jonui Vaitkui pakvietus, persikėliau gyventi ir dirbti į Vilnių - tapau Akademinio teatro aktore. Tada labiausiai norėjau vaidinti, būti scenoje. Lietuvoje tuomet buvo įdomus gyvenimas - išsilaisvinimo, istorinių permainų metas! Tačiau teatre po keleto metų pajaučiau stingulį, apie 1997-uosius teatrai ištuštėjo, Akademinio teatro Didžiojoje salėje būdavo kokie penkiasdešimt žmonių - ir tai atrodė daug. Keitėsi vadovai, nebuvo režisieriaus, vienijančio trupę. O viduje - tiek jaunatviškos energijos, regis, galėtum kalnus nuversti. Taip norėjau mokytis toliau, rasti bendraminčių, kurti ir apkeliauti visą pasaulį! Peteris Brookas ir Jerzy Grotowskis buvo mano įkvėpimo šaltinis, ypač traukė mintis, kad teatras - tai kelionė, galimybė pažinti kitas kultūras.
Tuomet iškeliavau į Japoniją (mokiausi Tokijuje tradicinio japonų šokio ir teatro) - metai ten labai pagilino ir praplėtė teatro suvokimą. Mes Europoje įpratę prie tradicinės teatrinio mokymo krypties - Stanislavskio metodo. Japonų teatras radikaliai kitoks. Jo esmė - sąlygiškumas, sceninis minimalizmas, ten labiausiai vertinama formos precizija, kūno plastiškumas. Tai buvo puiki sceninės koncentracijos mokykla. Ten ir atradau „vieno aktoriaus teatrą“: aktorius ten - solistas, pasakojantis istoriją žiūrovui, greta - pritariantis orkestras, muzikantai ar choras. Be to, ten teatras labai muzikalus. O aš vaikystėje taip svajojau groti smuiku (deja, vietoj jo teko vienuolika metų mokytis nemėgstamo pianino...). Taigi, Japonijoje išvydau „savo“ teatrą: tarp muzikos ir dramos, kur aktorius - savotiškas muzikantas.
Grįžusi iš Japonijos sukūriau „Žodžius smėlyje“. Per premjerą Mažojoje salėje buvo saujelė žiūrovų, beketiška Solo teatro pradžia... Turbūt spektaklis būtų labai greitai numiręs, jei ne sėkmė tarptautiniuose festivaliuose, ji paskatino toliau eiti šiuo dar neišmintu keliu. Po keleto metų sukūriau antrąjį monospektaklį - Marguerite Duras „Meilužį“, vėliau „Antigonę“... Susipažinau su daugeliu monoteatro kūrėjų Europoje, darėsi vis įdomesnės šio žanro ribos ir galimybės. Taip nejučia susibūrė bendraminčių entuziastų grupelė, savotiškas „teatras teatre“ - kompozitorius Antanas Kučinskas, dailininkė Jolanta Rimkutė, videomenininkas Andrius Jakučionis, režisierės asistentė Regina Garuolytė, scenos dailininkas Remigijus Jančauskas, vėliau prisijungė garso režisierius ir videomenininkas Karolis Bratkauskas...
Supratau, kad ne visados lengva įtikinti teatro vadovybę savo idėjomis ir kad teisingas posakis „iniciatyva baudžiama“. Teatre teko pakovoti ir už „Antigonę“ (tuometinis teatro meno vadovas pasakė, kad statyti Sofoklį - dabar jokios prasmės), ir už „Poetę“ (ją teko pasiūlyti tada besikuriančiai „Menų spaustuvei“, nes manajame teatre irgi buvo pasakyta, kad „Salomėjos nereikia...“). Ir idėjos kurti „Grimo operą“ tuomet gimtasis teatras nepalaikė - ją sėkmingai sukūrėme Oskaro Koršunovo teatre.
Visų tų išbandymų turbūt reikėjo, kad sustiprėčiau, nesustočiau, eičiau toliau. Taip atsirado kamerinių spektaklių repertuaras, jie, nors jau neberodomi Nacionaliniame ar kituose teatruose, tebėra gyvi, kviečiami į festivalius, kitus Lietuvos miestus.
O paskutinis akstinas oficialiai įkurti Solo teatrą buvo Daivos Šabasevičienės pernai sumanytas projektas „Lietuvos teatro amžius“. Daivai pasiūlius prisidėti, išsyk pagalvojau - noriu sukurti spektaklį apie Moniką Mironaitę. Taip gimė „Lietuviškoji Nora“, kurią pradėjome repetuoti pas mane namuose, ir tai virto savotiška „pogrindine kūryba“, tokia gyva ir prasminga. Ne valdiškai, neskaičiuojant repeticijų valandų, spontaniškai - prisidėjus puikiems aktoriams Vytautui Anužiui, Aleksui Kazanavičiui, Mindaugui Capui.
Pirmoji Solo teatro premjera „Lietuviškoji Nora“ (Henriko Ibseno pjesės „Lėlių namai“ ir Mironaitės gyvenimo ir kūrybos motyvais) įvyko. Po premjeros, aišku, susidūrėme ir su kita puse - kai neturi nei aptarnaujančio personalo, kai po spektaklio reikia patiems surinkti rekvizitą, išskalbti drabužius, galvoti, kur viską sandėliuoti... Tačiau tai ir savotiškai žavu, ta energija išlieka spektaklyje.
Dabar jau galiu garsiai ištarti, kad Solo teatras - tai kūrybos laboratorija, kur mėginsiu įkūnyti keisčiausias savas idėjas. Kalbėti apie man svarbias temas ir vertybes. Nūdienos teatras tapo toks fragmentiškas, tiek trumpalaikių projektų, akcijų. Tai, žinoma, atspindi epochos ritmą, bet man teatras - tai gilesnio išgyvenimo lygmuo. Norisi tokį jį ir kurti.
Pagrindiniai Jūsų spektaklių herojai - istorinės Lietuvos asmenybės. „Jis ir Ji“ sutinkame Joną Biliūną ir jo žmoną, „Unėje“ susipažįstame su aktore Une Babickaite, „Poetėje“ - su Salomėja Nėrimi, o „Lietuviškoje Noroje“ - su aktore Monika Mironaite. Kodėl renkatės kurti spektaklius žymių žmonių laiškų ir dienoraščių motyvais?
Visaip būna, bet dažniausiai spektaklių herojai ateina patys. Biliūno ir jo žmonos laiškų fragmentus prieš gerą dešimtmetį manęs paprašė paskaityti viename Biliūnui skirtame renginyje, tuomet ir sužavėjo jo ir Julijos Janulaitytės-Biliūnienės meilės atvirlaiškiai. Taip pat ir idėja spektakliui „Unė“ kilo, kai perskaičiau jos dienoraščius per knygos pristatymą ir pajutau: bet juk tai unikali medžiaga spektakliui! Salomėja Nėris tapo „sava“ perskaičius Viktorijos Daujotytės knygą „Salomėjos Nėries ruduo“. Monikos Mironaitės asmenybę prisiminiau, kai Daiva Šabasevičienė pasiūlė prisidėti prie „Lietuvos teatro amžiaus” renginių ciklo. Istoriniai herojai, jų dienoraščiai ir laiškai tikresni už išgalvotą literatūrą, iš jų man bene įdomiausia kurti dramaturgiją. Kiek ten aistros! Perskaičiusi Marinos Cvetajevos, Boriso Pasternako ir Rainerio Maria Rilke´s laiškų romaną supratau, kad tokios pjesės neišgalvotų joks rašytojas. Taip atsirado spektaklis „Laiškai į niekur“. Vėliau „Ledo vaikai“ - pagal mano tėvų ir kitų Lietuvos tremtinių Sibire prisiminimus.
Savo kūryba supažindinate pasaulį su Lietuvos kūrėjais, mūsų istorija, juk užsienyje esate visada laukiama. Kodėl liekate Lietuvoje, kai yra tiek galimybių svetur?
Gera justi laisvę keliauti, kurti, išbandyti save kitur. Labai įdomu buvo praėjusiais metais padirbėti Zalcburgo miesto teatre Austrijoje, kur režisuoti mane pakvietė tuometinė teatro muzikos vadovė dirigentė Mirga Gražinytė-Tyla. Statėme Broniaus Kutavičiaus operą „Kaulo senis ant geležinio kalno“ ir oratoriją „Jeruzalės vartai“. Tai buvo vienas įdomiausių ir sudėtingiausių ligi šiol mano kūrybinių darbų: dirbti nebe su savo nedidele trupe, bet su vaikų ir suaugusiųjų chorais, solistais, orkestru. Visi - skirtingų tautybių, patirčių, kalbantys skirtingomis kalbomis. Ir per ganėtinai trumpą laiką turi pasiekti rezultatą. Ateiti į repeticijas reikėjo kruopščiausiai pasiruošus.
Bet po visų kelionių, festivalių man būna be galo gera sugrįžti į Lietuvą. Nors „savam krašte pranašu nebūsi“, kurti čia sudėtingiau ir finansine prasme, ir, to visai nenorėdama, vis tiek pradedi kažkam kliudyti - juk teatro menininkų rinka Lietuvoje maža, visi vienas su kitu konkuruoja, kažkam imi atrodyti pernelyg daug keliaujanti ir t.t., susiduri ir su natūraliu žmogišku pavydu. Bet vis tiek. Nors ir sunkiau, Vilniuje kurti gera.
Prasminga ir atstovauti Lietuvai užsienio teatro festivaliuose - ten nuvažiavus galima sutikti įdomių žmonių, pasisemi minčių, savaip paaugti. Ir vėl grįžti. Viduje kažkas sako, kad reikia grįžti. Tikriausiai siela žino, kur ir kada kiekvienam skirta būti. Svarbi man ir lietuvių kalba - scenos instrumentas. Esu aktorė, tad savąja kalba labiausiai ir giliausiai galiu pažadinti kitų emocijas, mintis.
Mūsų jau šiek tiek paliestas, tačiau neišplėtotas klausimas - greitas gyvenimo tempas. Kaip Jūs sugebate susikoncentruoti, viską suspėti?
Ir aš tiek visko nespėju! Neužtenka laiko rašymui, nes viskas priklauso nuo spektaklių grafiko. Nors jau po truputį mokausi nepersiplėšti. Dabar, kai leidžiu savo premjerą, tą mėnesį susiplanuoju taip, kad beveik nebūtų kitų pašalinių darbų. Kad niekas neblaškytų, kad galėtum galvoti tik apie tai.
Šiaip laikas dabar labai įdomus. Tiek virtualių ir visokių realybių... Reikia pastangų susikoncentruoti, neužmiršti svarbiausio. Per dešimt minučių internete gauni tiek informacijos.
Štai 1998 m., gyvendama Tokijuje, su namiškiais susiskambindavau kartą per savaitę - nebuvo tada mobiliųjų, žinučių, elektroninių laiškų. Išliko daug popierinių laiškų iš susirašinėjimo su draugais, tėvais - dabar jie atrodo tokie brangūs. Ir laikraščius, pavyzdžiui, „7 meno dienas“, pamenu, man tėvai į Japoniją atsiųsdavo paštu, laukdavau jų ištisą savaitę.
O dabar viskas taip greitai. Atsidarai feisbuką ir ten prasmengi. Tuo tarpu atrodo viskas įdomu - pamatai žmones, kurių seniai nebuvai sutikęs, sužinai, kas vyksta svetur, visame pasaulyje, ir... po valandėlės junti, kad galvoje pilna informacijos, kuri yra tarsi viską užklojęs rūkas... Ir tada sakai: stop. Visko per daug. Geriau gyventi savą gyvenimą.
Kokie laukia artimiausi darbai?
Šie metai prasidėjo labai darbingai. Klaipėdos koncertų salėje balandžio mėnesį laukia operos vaikams ir visai šeimai - Kutavičiaus „Kaulo senis ant geležinio kalno“ - premjera, šįkart jau su lietuvių solistais, Klaipėdos kameriniu orkestru ir choru „Aukuras“.
O rudenį planuojame Solo teatro premjerą „Buda palėpėje“ pagal jaunos japonų kilmės rašytojos Julie Otsukos romaną. Tai irgi dokumentiniu pagrindu sukurta istorija apie „fotografijų nuotakas“ japones, kurios prieš Antrąjį pasaulinį karą emigruodavo į JAV, ieškodamos geresnio gyvenimo ir asmeninės laimės, bet susidurdavo su visai kitokia realybe - vietoj išsvajoto rojaus patekdavo į vergiją, kur teko gyventi ir dirbti sunkiausiomis sąlygomis. Vėliau, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir Japonijai užpuolus Ameriką, japonų emigrantai JAV buvo sunaikinti keistomis aplinkybėmis, niekas tiksliai nežino nei kur, nei kaip. Istorija savaip susišaukia ir su Lietuvių tremtinių likimu, ir su šiuolaikinių emigrantų likimais.
„Buda palėpėje“ parašyta labai netikėtu ir įdomiu stiliumi: merginų istorijas autorė aprašo daugiskaitos asmeniu - mes. Lyg tai būtų apibendrintas epinis pasakojimas iš daugybės mažų istorijų - choro balsas. Man įdomiausia, kaip scenoje perteikti šią šiuolaikinio „choro“ istoriją, susipinančią iš daugybės skirtingų likimų, balsų.
Ačiū už pokalbį.
