Audrius Musteikis
Puikiai susiklostė 26 metų balerinos Jurgitos Droninos tarptautinė karjera. Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus auklėtinė, įvairių tarptautinių konkursų laureatė sukaupusi drąsą išvyko tobulintis į Miuncheno baleto akademiją, ten sulaukė kvietimo dirbti Švedijos karališkojo baleto trupėje.
Ilgainiui tapo matoma ir labai palankiai vertinama visoje Europoje, maloniai laukiama Danijoje, Norvegijoje, Italijoje ir kitose šalyse kaip kviestinė šokėja. Nuo 2010 metų ji dirba Nyderlandų nacionalinio baleto trupėje. „Nyderlandai laimėjo nuostabią baleriną", - pasigirdo po jos debiuto. Pernai primabalerina apdovanota „Gulbe", svarbiausiu Nyderlandų šokio apdovanojimu. Tais pačiais metais Peterburge, prestižiniame „Dance Open" festivalyje, jai įteiktas Išraiškingiausios šokėjos prizas, o 2010-aisiais - prizas už geriausią duetą. „Kai Dronina pasirodo scenoje, pamirškite realųjį pasaulį", - dar vienas iškalbus vertinimas. Labai techniška, stipri, spinduliuojančios plastikos, puikiai jaučianti muziką ir suvokianti vaidmenį, trapi ir nežemiška - čia apie Jurgitą ir jos vaidmenis: Odetą ir Odilę, Aurorą, Kitrę, Žizel, Džuljetą, Nikiją. Pasak baleto pedagogo Petro Skirmanto, J.Dronina - mūsų „baleto Urmana".
Amsterdame gyvenanti balerina su vyru, Nyderlandų nacionalinio baleto trupės solistu, fotografu ir vadybininku Sergejumi Endinianu (susipažino Švedijoje) augina trijų mėnesių sūnelį ir jau yra grįžusi į didžiąją sceną.
Nuostabiausias įvykis
- Tikėjomės jus išvysti Vilniaus scenoje praėjusią gegužę šokančią „Don Kichote", bet sužinojome, kad laukiate šeimos pagausėjimo.
- Taip, laukėme kūdikio. Scenoje buvau iki kovo, trečiojo nėštumo mėnesio, o gegužę šokti spektaklio jau tikrai negalėjau. Rugsėjį gimė sūnelis - Damianas Ulysses. Niekada nesijautėme tokie laimingi. Damianas - lyg stebuklas mūsų gyvenime, jo atėjimas į šį pasaulį - nuostabiausias įvykis.
- Ar tikrai taip sunku grįžti į sceną po pertraukėlės?
- Į sceną jau esu grįžusi. Spalį sušokau „Pachitą". Tai buvo ir grįžimas, ir premjera. Nuo mano pastarojo spektaklio iki sugrįžimo į sceną praėjo tik šeši mėnesiai, tačiau net ir per vasaros atostogas kiekvieną dieną treniravausi baleto pamokoje, dirbau su asmeniniu treneriu sporto klube ir kas antrą dieną plaukiojau po valandą. Tad grįžti į sceną praėjus dviem mėnesiams po gimdymo buvo visai įmanoma. Tikrai nesakau, kad lengva. Retai kada pagrindinės balerinos grįžta vėliau negu po dviejų trijų mėnesių. Šiuo metu šoku pasaulinėje „Pelenės" premjeroje (choreografas Christopheris Wheeldonas). Taip pat esu visiškai grįžusi į savo, kviestinės balerinos, grafiką įvairiuose pasaulio teatruose.
- Ar kada gailėjotės, kad nelikote Vilniaus teatre?
- Tikrai nesigailiu, nes tikiu, jog gyvenimas nuneša ten, kur lemta būti. Išvažiavimas į Miuncheno baleto akademiją atvėrė duris į platųjį baleto pasaulį. Tereikėjo pasikliauti vidiniu balsu ir sukaupti drąsos, būnant dar visai jaunai, negirdėti atkalbinėjimų. Po metų Miunchene keliai nuvedė į Stokholmą, vėliau - į Amsterdamą. Teko padirbėti su skirtingiausiais choreografais, šokti įvairiausiuose pasaulio teatruose. Kas laukia ateityje - nežinau. Nesvarstau, kas būtų buvę, jei būčiau likusi. Gal todėl, kad esu laiminga dėl savo pasirinkimų. Su malonumu grįžtu į Vilnių, į teatrą. Aš užaugau šioje scenoje.
- Kas pirmiausia ateina į galvą prisiminus M.K.Čiurlionio mokyklą?
- Užplūsta atsiminimai apie be galo sunkų darbą kiekvieną dieną ir dėkingumo jausmas pedagogams, suteikusiems neįkainojamų žinių. Man tiek mokykloje, tiek vėliau teatre sekėsi patekti pas geriausius pedagogus ir repetitorius.
Pradėjo nuo nulio
- Vilniuje svajojote apie tarptautinę karjerą, tikėjote sėkme? Kada, jūsų manymu, ta sėkmė atėjo?
- Visada troškau keliauti - kaip galima daugiau. Ir šokti didžiosiose pasaulio scenose. Tik nežinojau, nuo ko pradėti ir kaip. Pradėjau nuo nulio. Teliko pasikliauti, kad viskas ateis „savo laiku", ir dirbti, dirbti, dirbti. Kažin, ar sėkmę įmanoma kaip nors apibrėžti, juolab tvirtinti, kad ji jau atėjo ar dar ateis. Profesijoje gyvenu „kiekviena diena" ir kuo turiningesnė ji, tuo sėkmingesnių rezultatų galiu pasiekti.
- Vis dar labiausiai mėgstate klasikinį baletą? O neoklasiką ir modernųjį šokį?
- Be abejo, klasikinis baletas - pagrindas. Ilgesnį laiką nešokus daugiaveiksmių spektaklių, kažkodėl darosi nesmagu ir kūnui, ir sielai, tuščia. Bet šokant vien tik klasiką tampa ankšta, stinga visavertės saviraiškos, norisi platesnių, jokių rėmų nevaržomų judesių. Apskritai manau, kad šokdama klasiką išsikraunu emociškai, o šiuolaikinę choreografiją - fiziškai. Todėl neįsivaizduoju savęs šokančios tik vieną arba tik kitą, puikiausiai įmanoma suderinti abu.
Beribės judesio platumos
- Kokie žymūs šokio pasaulio žmonės padarė jums didelę įtaką, ypač pastaraisiais metais?
- Praėjusį sezoną dirbome su Sidi Larbi Cherkaoui, jo judesių technika labai skiriasi nuo visko, ką esu šokusi. Įvaldyti ją prireikė laiko, bet paskui kūnas judėjo visai kitaip ir dabar išmoktą techniką naudoju visuose šiuolaikiniuose pastatymuose. Taip pat didžiulę įtaką padarė Davidas Dawsonas - jo darbai reikalauja ypatingos ištvermės ir fizinio pasirengimo, tačiau tai šimtaprocentinė iškrova ir beribės judesio platumos scenoje. Šokti šių choreografų darbus - vienas malonumas.
- Ko reikia, kad šokis taptų nežemišku grožiu? Vaidmuo - meno kūriniu?
- Mano manymu, jeigu per spektaklį (nesvarbu, klasikinį ar šiuolaikinį) šokėjui pavyksta publiką prikaustyti prie kiekvieno savo judesio, pasitelkti savai energijai ir paleisti tik šokiui pasibaigus, žiūrovai patiria nežemišką jausmą, dalelę to, ką mes jaučiame scenoje. Visa tai, ką perduodame žiūrovui - juk ne žodžiai, o energija, jausmai. Kad juos patirtume, reikia ir save, ir žiūrovus perkelti į kitą, ne buitinį lygį. Jį ir pavadinčiau nežemišku. Kiekvienas vaidmuo yra meno kūrinys. Spontaniškas aktas, jausmų proveržis, lydimas sunkiai įvardijamų pojūčių. Vaidmuo kaskart prasiveržia skirtingai ir toks, koks yra šiandien, rytoj nebebus. Kiekviena akimirka scenoje yra vienintelė, nepakartojama. Kiekvienas įprasmintas judesys tampa meno kūriniu. Tik kartais gaila, kad įamžinti tų momentų neįmanoma, jie ateina ir praeina. Ką išgyvena šokėjai ir žiūrovai, lieka prisiminimuose. Rytas po sėkmingo spektaklio - pats sunkiausias. Atrodo, viskas, ką išgyvenau ir sukūriau scenoje, ką tik buvo čia pat, o jau taip toli, praeityje.
- Pasiekėte tikrai nemažai. Ko dabar iš savęs reikalaujate?
- Pati nepakenčiu „tuščio" šokio, to reikalauju ir iš savęs - atvirumo scenoje ir įprasminti kiekvieną judesį.
- Kokie praeities ir dabarties šokėjai - jūsų idealai?
- Visada laikiausi nuomonės, kad idealių šokėjų nėra. Tačiau yra tokių, kurie vieną ar kitą vaidmenį paverčia ypatingu ir unikaliu. Tad skirtingi vaidmenys - vis kiti mėgstami atlikėjai.
- Užsienis jus pakeitė? Išliko ta pati valia ir užsispyrimas, tikslo siekimas?
- Nežinau, ar pakeitė. Metams einant, kaupiantis patirčiai, žmogus visada keičiasi. Kinta aplinka ir požiūris. Tačiau pagrindinės charakterio ypatybės, kurias minėjote, tikrai liko.
Partnerio paieškos
- Kodėl apsisprendėte pereiti iš Švedijos karališkojo baleto į Olandijos nacionalinio baleto trupę?
- Pastūmėjo aplinkybės. Tuo metu dairiausi pastovesnio partnerio. Švedijos karališkajame teatre buvau sušokusi beveik visą klasikinį repertuarą (kaskart su nauju partneriu) ir man trūko naujų darbų, naujų pastatymų. Nelabai patinka šokti vieną ir tą patį, o kai spektakliai ėmė kartotis, pradėjau ieškoti teatro, kur repertuaras įvairesnis. Priežasčių daug, bet pagrindinė, kad radau partnerį - Cedricą Ygnace´ą ir man tinkamą darbo tempą. Deja, Cedricas ką tik baigė šokėjo karjerą, todėl dabar vėl - partnerio paieškos. Amsterdame spektakliai parengiami per trumpesnį laiką, nėra monotonijos. Įvairovė neduoda nė trumpam atsipūsti ir nepabosta. Mūsų trupė pripažinta viena geriausių Europoje tiek kokybės, tiek repertuaro požiūriu. Ji kaip viena didžiulė šeima, mūsų santykiai ypač geri, vienas kitą visada palaikome - to kartais pasigendu bendraudama su šokėjais iš kitų trupių.
- Kokiomis kalbomis dabar tenka kalbėti?
- Dažniausiai anglų. Namie kalbamės rusiškai ir angliškai. Aš su sūneliu kalbu lietuviškai, vyras - armėniškai. Darbe vyrauja anglų ir prancūzų kalbos.
- Gyvenote keliose Europos šalyse. Kas jums yra namai?
- Namai ten, kur mano šeima. Valstybė jau seniai nebeturi įtakos. Šiuo metu tai Amsterdamas - patogus, jaukus miestas, kur viskas „po ranka". Patinka justi ore tvyrantį tolerantiškumą ir žmogaus laisvę. Bet neprisirišu nei prie miesto, nei prie namų - materialiu požiūriu, nes niekada nežinau, kokioje šalyje atsidursiu rytoj. Nenoriu nei išvažiuodama, nei vėliau jausti nostalgijos.
- Jūsų laisvalaikio pomėgiai?
- Jau pamiršau šį žodį - laisvalaikis. Laisvą valandėlę patikdavo prisėsti prie knygos ir trumpam užsimiršti. Tačiau šiuo metu kiekvieną laisvą minutę praleidžiu su Damianu - tai atgaiva ir geriausias poilsis.
