Balandžio 4 ir 5 dienomis Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje įvyks intriguojanti premjera - šiuolaikinio austrų dramaturgo Ewaldo Palmetshoferio pjesę „Hamletas mirė. Gravitacijos nėra" režisuoja jaunas menininkas Paulius Ignatavičius. Iš vokiečių kalbos kūrinį išvertė garsi dramaturgijos vertėja Jūratė Pieslytė, spektaklio dailininkė - Neli Ivančik, vaidina Tadas Gryn, Elzė Gudavičiūtė, Virginija Kuklytė, Tomas Stirna, Rimantė Valiukaitė ir Algirdas Dainavičius. Kalbamės su spektaklio režisieriumi.
Austrų literatūra Lietuvoje žinoma ne per geriausiai. Jau vien tai, kad į lietuvių kalbą išversti tik du Thomaso Bernhardo prozos kūriniai ir pora pjesių, daug ką pasako apie bendrą situaciją. Todėl Ewaldo Palmetshoferio pjesės „Hamletas mirė. Gravitacijos nėra" atsiradimas Nacionalinio dramos teatro repertuare yra svarbus. Ką Tu galvoji apie austrų literatūrą ir dramaturgiją? Kiek Tau svarbi ši pjesė?
Su austrų literatūra susidūriau susipažinęs su Kristianu Lupa. Mačiau jo spektaklį „Kalkverkas" pagal Thomaso Bernhardo kūrinį. Spektaklis paliko gilų įspūdį, nors mačiau jį tik DVD formate. Minties, o tuo pačiu ir meno neišreiškiamumas man yra viena įdomesnių temų teatre. „Kalkverke" - tai viena pagrindinių spektaklio temų. Taipogi Franzą Kafką, manyčiau, galima priskirti tiek prie vokiečių, tiek prie austrų, tiek prie čekų rašytojų. Su jo kūryba teko itin išsamiai susipažinti, statant du spektaklius pagal jo kūrybą. Na o dabar į rankas pakliuvo ši pjesė. Sunku kalbėti apie visą austrų dramaturgiją, nes esu susipažinęs tik su šiais išvardintais autoriais. Manyčiau, kad tai sudėtingos minties formos literatūra ir dramaturgija. Čia daugiau į darbą pajungiamas protas. Prasmės atsiranda „kreivai" dėliojant žodžius. Ši literatūra persmelkta nevilties ir savotiško nihilizmo, bet kartu išreiškianti totalų būties absurdą. Ne išimtis ir pjesė „Hamletas mirė. Gravitacijos nėra". Ji man svarbi kaip kelionė link šio laikmečio žmogaus pažinimo. Jau statant Franzą Kafką Šiaulių dramos teatre gimė naujas šiuolaikinis herojus. Herojus - nevykėlis, pasiduodantis savo silpnybėms ir nekovojantis, savo sultyse verdantis dėl nieko ir kartu dėl visko, o tai reiškia - dėl nieko gyvenantis žmogus. Iš esmės toks yra ir Manis - vienas iš pagrindinių herojų naujajame spektaklyje. Jis tarsi tęsinys to, ką pradėjau Šiauliuose. Tik čia dar stipriau išreikštas jo pasimetimas, neveiksnumas, nihilizmas ir gyvenimo absurdas.
Pjesė labai klastinga: joje daug kalbama apie sprendimą „tikrai nebūti", ir tuo pačiu siekiama paryškinti komedinį pobūdį, kuris kyla iš siurrealistinių dalykų. Žmogus tarytum sprendžia: pasiduoti ar veikti? Ką reiškia „Hamletas mirė. Gravitacijos nėra"?
Daug galvojau apie pavadinimą. Peržvelgiau dar kartą ir Shakespeare´o „Hamletą". Bet neradau jokių konkrečių sąsajų. Tik bestatant supratau, kas čia yra svarbu. O svarbu yra prasmės simuliacija. Manis neieško prasmės, jis atranda pseudo prasmę prasmės nebuvime. Hamletas yra tam tikras prasmės ieškojimo simbolis, jis atstovauja žmogų, klausiantį kodėl? Dėl ko? Ir kam? Jis kelia esminius būties klausimus. Ir jis veikia, ne tik kalba. O šioje pjesėje mes susiduriame su Maniu, kuris daug kalba apie globalius dalykus, bet nesiima jokių veiksmų kažką pakeisti. Jis miręs kaip žmogus, nes nebėra meilės nei sau, nei artimui, yra likę tik gyvenimo prasmės simuliakrai, kažkokios skaitytų knygų ir išgirstų frazių apie gyvenimą nuotrupos, kuriomis jis yra įtikėjęs. Jis, kaip ir daugelis mūsų, nesupranta, kad tik apsimeta gyvenąs. Nes jam sukurtos tobulos sąlygos išnykti šiuolaikiniame prasmių sąvartyne.
Apie ką ketini statyti spektaklį?
Apie žmogaus griūtį. Jo vertybių ir stuburo griūtį. Ji kyla iš pasimetimo, iš meilės alkio, iš apsimestinio ir paviršutiniško bendravimo. Spektaklis - tai tam tikra apokalipsė. Tai lyg detektyvas: kas atsitinka, kai nebelieka Hamleto - prasmės ieškotojo, kai nebelieka meilės tarp artimiausių žmonių. Kai pasitenkinama vienintele didžiausia šiuolaikine prasme: būti čia ir dabar, šią akimirką. Čia nebelieka klausimo „kodėl". Telieka atsakyti „kaip". Ir tai liūdniausia.
Esi minėjęs, kad šią pjesę prisijaukinai pamažu. Kodėl? Kur jos paslaptis?
Iš pradžių ji man pasirodė kiek chaotiška. Tekstas laužytas, siužetas žiauriai sukarpytas ir perkarpytas, tikras postmodernizmo grynuolis. Bet vėliau atradau pjesėje struktūrą. Ji parašyta tikrai protingo žmogaus, viskas labai apgalvota, buvo įdomu šifruoti ženklus, gilintis į tai, kas siekiama šia pjese pasakyti. Galų gale susiformulavo ir tai, ko aš pats noriu iš pjesės ir iš spektaklio.
E. Palmetshoferis studijavo dramaturgiją, vokiečių kalbą, teologiją, filosofiją, psichologiją ir pedagogiką, pastaruoju metu greta studijų ir rašymo darbuojasi socialiniame sektoriuje. Tavęs taip pat pilna visur: rengi įvairius koncertus, vaidini, režisuoji, verti pjeses. Ar tai netrukdo giliau įsismelkti į kurią nors iš šių profesijų?
Manau, kol esu jaunas, reikia daryti tai, kas malonu ir kas sekasi. Kur tu jautiesi „tu". O aš jaučiuosi gerai ir vaidindamas, ir režisuodamas. Daug pasisemiu patirties darbui su aktoriais. Įdomu būti skirtingose barikadų pusėse. Pradedi labiau suprasti režisierių, kai pats pabūni jo vietoj, ir atvirkščiai. Labai džiaugiuosi tuo, ką darau.
Kuo skiriasi ši pjesė nuo tų, kuriose pats vaidinai ar režisavai?
Ji įžūli. Savo forma ir tekstais. Ji leidžia man kaip menininkui eksperimentuoti. Tačiau tas įžūlumas nėra purvinas, tai subtilus juodas humoras. Kartu pjesė labai jautri. Stengiuosi atkapstyti šį jos sluoksnį. Man tai itin svarbu teatre. Tema turi jaudinti. Dažnai viską mes suveriam ant nihilizmo ir cinizmo siūlo. O žmogaus ir nebelieka. Apgaudinėjam save būdami ciniški. Todėl čia, kaip ir daugelyje savo darbų, stengiuosi atrasti jautriausią žmogaus sielos gyslą. Tikiuosi bent truputį prie jos prisikasti.
Kokiu principu subūrei komandą?
Intuityviai. Renkuosi žmones, su kuriais gera dirbti ir kuriuos kažkiek pažįstu. Komanda mišri: yra mano kursiokų, yra iš kitų kursų, taipogi yra ir Nacionalinio dramos teatro vidurinės kartos aktoriai. Su kursiokais jau seniai pažįstamas, o štai su Virginija Kuklyte teko dirbti statant spektaklį „Dostojevskis vaikams", jai labai tinka Bynės vaidmuo. Su Elze Gudavičiūte, Rimante Valiukaite ir Algirdu Dainavičiumi norėjau dirbti jau anksčiau, štai dabar pasitaikė proga. Labai džiaugiuosi komanda. Ji labai kūrybiška, imli ir ieškanti. Tai man svarbiausia.
Priklausai jauniausiųjų režisierių kartai, kurios namai - Vilniaus mažasis teatras. Bet jūs tarytum iš ten jau išsilakstę. Kodėl? Su kokias sunkumais susiduria Tavo kartos kūrėjai?
Manau, visiems skirtingai. Bet pagrindinis sunkumas vis dėlto - nežinomybė. Mus mokė, kad kiekvieną savo trūkumą reikia mokėti paversti privalumu. Tai ir nežinomybę šiek tiek prisijaukini, ir tai tampa azartu. Aš nežinau, kas bus už metų, bet tai teikia azarto gyventi ir kurti. Tikrai negaliu skųstis savo dabartiniu kūrybiniu gyvenimu. Jis labai intensyvus. Džiaugiuosi, kad turiu galimybę dirbti.
Filosofine prasme visi Tavo pastatymams pasirinkti tekstai gana sudėtingi. Kafka, Dostojevskis... Ar ne pavojinga į teatrą perkelti tai, kas ne taip lengvai perkandama skaitant prozos kūrinius?
Pavojinga. Bet ten, kur nėra pavojų, neįdomu. Kai tokį sudėtingą tekstą perkeli į teatrą, tai tada pamažu imi suvokti, kas tau yra teatras. Tokia literatūra lyg filtras, padedantis atmesti tai, kas nereikalinga, ir koncentruotis į esmę. O kitas dalykas - tai gera literatūra. Kažkada aktorius Darius Meškauskas retoriškai paklausė: „Kam teatre statyti prastą dramaturgiją?" Visiškai jam pritariu.
Kokį teatrą matai? Ar galvoji apie jo kaitą, būtinybę? Ką apskritai teatras Tau reiškia?
Prieš metus pasikeitė mano požiūris į teatrą. Aš pradėjau matyti teatrą kaip žmogaus pažinimo įrankį. Tai didžiulis turtas. Per teatrą aš galiu pažinti save, žmogų apskritai ir pasaulį. Tai galingas įrankis. Jis man padeda patirti tam tikras ribines situacijas, kurių aš gal gyvenime neturėsiu galimybės patirti. Ir patirdamas tas situacijas aš pradedu suvokti žmogų, kaip jis tose situacijose elgiasi, taip aš gal netgi ir pasiruošiu gyvenimo iššūkiams. Kitas dalykas: man teatras, kaip produkto menas, nėra įdomus. Man daug svarbiau, kaip mes praleidžiame repeticijas, ką mes per jas suprantame, ar suvokiame, kaip mes pragyvename tą laiką iki premjeros. Nors ir pati premjera dar nėra galutinis rezultatas; jo niekada ir nebus, manau, ir neturėtų būti, nes visada reikia judėti pirmyn, ir kiekvieną kartą spektaklį iš naujo tobulinti. Niekada spektaklių nepalieku savieigai, nes po premjeros jie tik pradeda gyventi.
Man svarbiau, kad spektaklis pasiektų žiūrovo sielą, ne protą. Tik tada įvyksta dialogas. Jis įvyksta iracionaliame lygmenyje. „Protingi" spektakliai man neįdomūs.
Vaidini dviejuose Nacionalinio dramos teatro spektakliuose, kuriuos pastatė Oskaras Koršunovas. Kaip Tu jautiesi juose, kuo jie Tau ypatingi? Ar vaidindamas vis dar mokaisi, ar turi didesnių aktorinių ambicijų?
Labai myliu tuos spektaklius. „Išvaryme" jaučiuosi lyg ilgame šešių valandų vakarėlyje, kuriame nutinka visko: ir juoko, ir tragedijų. Tai labai geras spektaklio bruožas. Tas „vakarėlis" gerąja prasme susikuria iš geros komandos. Linksma ir gera ten vaidinti. Be to, pati tema mus įpareigoja kalbėti drąsiai ir atvirai. „Katedra" - kitoks spektaklis, nepabijočiau žodžio „rimtas". Skaitant Daukšos postilę, kartais suvirpa širdis. Apima kažkoks vienybės, „buvimo lietuviu" jausmas. Tai, manau, irgi gero spektaklio bruožas. Žinoma, kad mokausi. Ir noriu dar mokytis. Kiekviename spektaklyje. Tas, kas jau žino, kaip pastatyti gerą spektaklį, tas, kuriame nebėra ieškojimo gyslos, yra stagnacijoje gyvenantis menininkas. Jis kaip ir nebegyvas. Aktorinių ambicijų taip pat turiu ir planuoju ateityje jas įgyvendinti. Kol kas tegul tai būna paslaptis.
Ar gali iš viso Lietuvos teatro konteksto išskirti Nacionalinį dramos teatrą?
Žinoma, kad galiu. Po valdžios pasikeitimo, teatras tapo didžiule kūrybine dirbtuve. Tai stiprus, ieškantis teatras, teatras, kuris nebijo aštrių ir socialinių temų. Socialinis lygmuo teatre labai stiprus. Bene stipriausias. Kadangi mėgstu vokiečių teatrą, kuriame socialumas itin reikšmingas, tai man nacionalinis teatras kažkuo į jį panašus.
