Per vieną vakarą Asmik Grigorian aplankiusi pasaulinė šlovė lietuvių operos solistei nesusuko galvos. Taip, Salomėjos vaidmeniu pasiekta aukštuma, tačiau naujuosius vėl reikės pradėti nuo žemiausio taško. „Perversmas galbūt ir įvyko operos pasaulyje, tačiau ne manyje. Širdis jautė, kad tai bus sėkmingas vaidmuo: iš anksto ir daug jam ruošiausi“, - atvykusi į nujojo „Vilnius City Opera“ (VCO) sezono pristatymą, kalbėjo sopranas.
A. Grigorian triumfo valanda išmušė rugpjūčio pradžioje per Richardo Strausso operos „Salomėja“ premjerą Austrijoje - viename svarbiausių pasaulio klasikinės muzikos ir scenos meno festivalių „Salzburger Festspiele“.
Lietuvės pasirodymas Romeo Castellucci režisuotoje operoje sužavėjo ne tik publiką, bet ir muzikos kritikus, kurie jau kitą rytą iškėlė dainininkę į pasaulio operos viršūnes. Solistę liaupsinančios recenzijos pasipylė lyg iš gausybės rago.
Salomėjos vaidmeniui A. Grigorian pradėjo ruoštis prieš pusantrų metų. Pasisamdė vokiečių kalbos ir vokalo pedagogus, susitiko su pastatymo dirigentu Franzu Welseriu-Möstu. Repetuoti su Vienos filharmonijos orkestru pradėjo dar per Šv. Velykas.
„Asmik parodė tokį darbštumą, kokio nesu matęs. Net ir po ilgų darbo valandų visada šypsojosi: „Aš dar nepavargau!“ - prisiminė F. Welseris-Möstas.
Net vyresni ir labiau žinomi solistai dėkojo kolegei už atskleistas žmogaus galimybes, kaip gali ir turi būti ruošiamasi vaidmeniui. „Tai ne darbas, o užsiėmimas, kurį be galo myliu. Kūrybiniam procesui įpusėjus supratau - tikrai ištversiu! Niekada netikėjau, kad per vieną dieną galima iššokti taip aukštai. Tačiau mano šuolis tikrai nebuvo netikėtas“, - teigė A. Grigorian.
Ji dainuos, kol kvėpuos
Lietuvių publika pasiklausyti Asmik galės 2019 metų vasarį. Ji dainuos Lizą Piotro Čaikovskio „Pikų damoje“ (režisierė Dalia Ibelhauptaitė). Pastatymas žada būti įsimintinas keliais atžvilgiais: po penkerių metų pertraukos į VCO sugrįš kostiumų dizaineris Juozas Statkevičius, o Grafienę įkūnys Asmik mama, legendinė operos primadona Irena Milkevičiūtė.
„Tai man labai svarbu. Mano mama negali be dainavimo. Ji dainuos, kol kvėpuos. Galbūt Grafienės vaidmuo įkvėps ją naujam repertuarui ir charakteriniams vaidmenims“, - vylėsi Asmik.
„Pikų dama“ jai svarbi ir dėl kita ko - primena tėtį, legendinį operos dainininką Gehamą Grigorianą (1951-2016). Pasak Asmik, tėtis padarė tikrą perversmą Germano vaidmeniu, parodė, kad jį galima atlikti visai kitaip.
„Visada sakiau, kad „Pikų damoje“ mano svajonių vaidmuo būtų ne Liza, o Germanas“, - nusijuokė operos solistė.
Tiek laisvės, kiek gali panešti
Ko gero, Salomėjos vaidmeniui reikia daug gyvenimiškos patirties? - LŽ žurnalistas klausė Asmik Grigorian.
- Suprantama, kiekvienam vaidmeniui tenka dalelė manęs. Jei neturėsi ką pasakyti kaip žmogus, nepasakysi ir scenoje. Vaidmenis kurti man visada sekėsi neblogai, nes gyvenimo patirties nestokojau. Kiekvienu personažu turėjau ką papasakoti.
Salomėja, sakyčiau, labiau sudėtinga ne psichologiniu, o muzikiniu požiūriu. Tokiai, kurią norėjau ir, tikiuosi, pavyko sukurti, reikėjo didelės vokalinės patirties.
Partija labai spalvinga, todėl norėjosi išgauti visas įmanomas muzikines spalvas. O tam reikia didžiulių pastangų. Išmokau daug naujų dalykų, kurie man pravers kuriant kitus vaidmenis.
Koks - R. Castelluci?
- Nepaprastai šiltas žmogus, šalia jo jaučiausi itin komfortiškai. Žinojau jo darbo stilių ir pastatymus. Sakiau, kad su juo gali turėti bėdų tik tie, kurie atvažiuoja ir tikisi, jog R. Castellucci juos režisuos. Jis aktorių nerežisuoja. Jis režisuoja kosmosą, erdvę, paveikslus - pateikia koncepciją. O toliau su didžiausia pagarba tau duoda tiek laisvės, kiek tik gali panešti.
Prisimename operos solistę, pedagogę Sigutę Stonytę puikiai atlikus Salomėją. Gal sulaukėte jos dėmesio po Zalcburgo?
- Ne, tačiau ji buvo pirmoji, kuri pasiūlė rinktis Salomėją, sakė, jog tai mano vaidmuo.
„Jo akimis matau, kaip augu“
Jūsų vyras Vasilijus Barchatovas yra operos režisierius. Ar šeimoje aptariate kūrybinius dalykus, išklausote jo patarimų?
- Namie niekada darbinių reikalų neaptarinėjame - visiškai. Man labai patinka dirbti su Vasilijumi. Tačiau net ir tokiais atvejais - jų dabar pasitaiko vis rečiau - namuose apie darbą nekalbame. Vertinimų, be abejo, išsako, lydi mane į kiekvieną premjerą. Jo akimis matau, kaip augu. Ir tai labai smagu.
Kur judu susipažinote?
- Vilniuje, kai jis statė „Oneginą“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT). Kvietė mane dainuoti Tatjaną, bet dėl šio vaidmens jau buvau sutarusi su VCO. Taip susiklostė, kad dėl to pastatymo net palikau Nacionalinę operą. (Šypteli.)
Kitais metais jis mane pasigavo Sankt Peterburge. Tada atsirado Aleksandro Dargomyžskio „Undinė“, „Oneginas“, „Skrajojantis olandas“, šiemet - Sergejaus Prokofjevo „Lošėjas“.
Vienintelė galimybė dainuoti
Ar šiuo metu esate susisaisčiusi su kuriuo nors operos teatru?
- Tik su „Vilnius City Opera“. Ir tai mano vienintelė galimybė dainuoti Lietuvoje. O šiaip esu laisvai samdoma artistė.
Džiaugiuosi dėl to. Mano planai jau sudėlioti iki 2023-ųjų, ir derinti jų su kuriuo nors vienu teatru negalėčiau ir nenorėčiau.
Lietuvos nacionalinėje operoje iš paauglystės prisimenu jūsų mamą, ypač Madam Baterflai vaidmenyje. Ir man visai norėtųsi, kad ir jūs dirbtumėte tame teatre, tęstumėte šeimos tradiciją?
- Gyvename jau kitu laiku, pasikeitusiame pasaulyje ir turime orientuotis į jį, į jaunus žmones. Tęsdama mamos kelią turėčiau dirbti LNOBT ir tai mane gerokai suvaržytų.
Man regis, mamos ir tėčio vardą dabar garsinu šimtus kartų labiau, nei tuo atveju, jei būčiau dirbusi Nacionaliniame teatre. Taip, aš užaugau jame, einu į jį repetuoti su akompaniatore. Tai - mano namai, kiekviena plytelė ten mano išbėgiota, išvaikščiota, išbučiuota. Tad šis teatras visada bus mano vaikystė, širdis.
Apskritai nemėgstu kalbėti apie savaime suprantamus dalykus kaip meilė mamai, šeimai, tėvynei. Nemojuoju vėliavomis.
Kas pasikeitė per naktį
Tikriausia, konkurencija dėl Salomėjos vaidmens buvo didžiulė?
- Dirbti teatre pastoviai nenoriu ir dėl to, kad nepakeliu konkurencijos. O juk kiekviename kolektyve ji yra. Kai esi kviestinis solistas, tokios bėdos atpuola.
Konkurencija gal ir yra kur nors už mūsų nugarų, bet aš ja nesidomiu ir nelabai turiu kaip. Konkursuose nedalyvauju, per gyvenimą buvau vos dviejose perklausose. Tik du teatrai jas rengia ir žymiausiems dainininkams: tai „Metropolitan Opera“ ir Bairoito festivalis.
Savo naujojo statuso tarsi nesureikšminate, po „Salomėjos“ tapusi pasauline sensacija. Vis dėlto, kas pasikeitė per tą naktį?
- Ne, kodėl? - sureikšminu! Tačiau mano gyvenime tai iš esmės nieko nekeičia. Jau turėjau visus didžiausius didžiuosius, operos pasaulis apie mane jau žinojo.
Tačiau vienas dalykas vis dėlto įvyko. Dar nesuvokiu jo pilnai, manau, tik laikas atskleis: „Salomėjoje“ man pavyko išjudinti tam tikras normas, elementus. Svarbu išsipildęs tam tikras edukacinis niuansas, kad tai tikrai nauja Salomėja, kurios nebuvo jau daugelį metų, o gal ir nebuvo visai.
Jei tikėsime, ką sako kritikai, man pavyko tą normą stumtelėti aukštesnės kokybės link. Vadinasi, visiems kitiems nuo šiol teks siekti naujo lygmens. O man kaip dainininkei Salomėja dabar vėl yra pradžios taškas, naujų vaidmenų pradžia.
Atsirado naujas tikslas
Po tėčio mirties pasikeitė jūsų požiūris į didžiąsias scenas ir vokalinius dalykus. Kaip, kodėl - atskleiskite?
- Matote, neturėjau ambicijų jose dainuoti. Apskritai neturiu didelių užsibrėžtų tikslų. Negyvenu dėl jų, tikrai. Manau, gyvenimas yra procesas ir tu arba mėgaujiesi juo, arba ne. Aš nuo jo kaifuoju! Dėl darbo, šeimos, draugų. Toks ir yra mano tikslas.
Be to, visus tuos teatrus mačiau. Mačiau ir tas didžiąsias jų žvaigždes. Ir dabar matau, kaip visi šis dalykai degraduoja. Realiai suvokiu, kad šiandien man dainuoti „Mete“ ar „La Scaloje“ toli gražu ne tas pat, ką tai reiškė mano tėvams. Nes jie turėjo kitokias galimybes išvažiuoti. Buvo visai kitas profesionalumo lygis. Šiandien nieko panašaus nebeliko.
Suprantama, „Metropolitanas“ tebėra kokybės ženklas. Tačiau kitokios kokybės. Į tuos garsiuosius teatrus dabar gali patekti daugelis.
Vis dėlto tėčiui išėjus atsirado naujas tikslas - dainuoti didžiosiose scenose, kad prisimintų jį ir mamą. Anksčiau slėpdavau esanti I. Milkevičiūtės ir G. Grigoriano dukra. Šiandien atsidūriau ten, iš kur noriu apie tai garsiai paskelbti. Noriu būti jų tęsėja ir atsiminimas.
O senoji vokalo mokykla pasitraukė, užleido vietą režisūriniam teatrui, įvaizdžio dalykams. Dainininkai dabar gerokai jaunesni. Aišku, naujų žmonių poreikis savaime suprantamas. Tačiau jie nepajėgia atlikti tokių didelių vaidmenų.
Man 37-eri, ir kai esu pavadinama jauna dainininke, suprantu, kad viską gyvenime dariau teisingai. Mano bendraamžių solistų operoje lieka vis mažiau. Šiuo požiūriu opera jau lygiuojasi į baletą.
Vaidmenys nemirusiuose miestuose
Pabaigoje nori nenori turiu ištarti klišę: „Ateities planai“.
- Metai bus sunkūs: trys nauji kūriniai ir penki nauji pastatymai. Frankfurte dainuosiu Jolantą, Stokholme - Madam Baterflai, Hamburgo filharmonijoje atliksime Dmitrijaus Šostakovičiaus 14 simfoniją. Niujorko „Mete“ atliksiu Salomėją, Madam Baterflai ir vaidmenį Kurto Weillio operoje „Mahoganio miesto pakilimas ir griūtis“. Milano „La Scaloje“ kursiu Marietos vaidmenį Ericho Wolfgango Korngoldo operoje „Miręs miestas“ - nepaprastai gražioje, bet gana sudėtingoje. O kitais metais laukia debiutas „Covent Gardene“.
A. Grigorian yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventė, 2006 m. čia įgijo magistro diplomą savo mamos, LMTA profesorės I. Milkevičiūtės klasėje. Taip pat tobulinosi savo tėčio G. Grigoriano, Mirellos Freni, Vladimiro Prudnikovo, Badrio Maisuradzės meistriškumo kursuose.
Solistė dainuoja daugelyje garsiausių operos scenų. Šį sezoną A. Grigorian taip pat kūrė Tamaros vaidmenį Antono Rubinšteino operoje „Demonas“ Barselonos „Gran Teatre del Liceu“. 2017-aisiais dainavo Manon Lesko to paties pavadinimo Giacomo Puccini operoje Švedijos Karališkosios operos scenoje, į kurią netrukus sugrįš dainuoti Madam Baterflai. Šių metų spalį ir lapkritį A. Grigorian įkūnys Jolantą Piotro Čaikovskio to paties pavadinimo operoje Frankfurte, o kitąmet Milano „La Scala“ teatre kurs Marietos vaidmenį Ericho Wolfgango Korngoldo operoje „Miręs miestas“.
