Artūras Areima: provokacija yra mano mėgstamiausia žaidimo dalis

2015-12-15 Menų faktūra

aA

„Žmogus šypsosi - kaukė. Papersk tam žmogui į veidą ir pamatysi tikras akis. Man reikia tų tikrų akių“, - drąsiai sako teatro režisierius Artūras Areima, jau spėjęs užsitarnauti provokuoti nevengiančio kūrėjo vardą. Artėjant kontraversiško spektaklio „Nevykėlis“ (pagal E. Limonovo romaną „Nevykėlio dienoraštis“) premjerai Kaune gruodžio 17, 18 ir 19 dienomis, kalbamės su vienu iš ryškiausių jaunosios kartos režisierių.

- Matę ne vieną jūsų darbą, greičiausiai jau turi tam tikrą viziją, kas yra areimiška teatro kryptis. Kokia ji yra jums? 

- Visada statau žmogų prieš tai, su kuo jis savyje negali susitaikyti ar negali sau pripažinti - prieš jo paties demonus. Aš bandau parodyti žmonių įvairovę, jų skirtingumą, kitokius žmones, kokių žiūrovas galbūt negali pripažinti. Tiesiog nebandau mimetiškai atvaizduoti pasaulio. 

- Papasakokite šiek tiek apie savo darbo metodus. 

- Kasdien knisuosi po aktorių, kol jis man ką nors atveria. Tada bandom tai išsaugoti ir iš to konstruojame spektaklį. Manau, į klausimą, kokia metodika dirba režisierius, niekas neatsakytų - tai bus galima padaryti senatvėje. Spektaklis kinta nuo žiūrovų, jis niekad nebus vienodas, todėl jo nušlifuoti neįmanoma, to nenoriu. Noriu nebaigtumo jausmo. Viskas kuriasi vietoje, tiesiog taip. Man įdomus dienos veidas ir tos dienos patyrimai.

- Ar kūryba yra lygu atsivėrimas?

- Na, taip. Kraujo nuleidimas. Majos šydo praskleidimas.

- Kas įkvepia tą šydą praskleisti? Kitaip tariant, iš kur gimsta taip visų garbinamas įkvėpimas?

- Muzika, fotografija, vaizdas, išgirsta filosofinė mintis... Mano pagrindinis kūrybos stimulas, impulsas, įkvėpimas yra išnaikinta atmintis. Ši užmarštis yra tokia pat svarbi kaip pats gimimo įvykis, kurio koordinačių mes niekaip negalime nustatyti, kurio tiesos niekaip negalime apčiuopti. Dar yra dirbtinė atmintis. Viena iš ryškiausių dirbtinių atminčių man yra kinas, kuris įsirėžia į atmintį taip, kad nebeatseku, kur yra mano, o kur dirbtinis, sintetinis patyrimas. Turbūt šitoje takoskyroje ir gimsta mano kūryba. Mes turime besisukančią, reversišką struktūrą, kurioje neišvengiamai nuolatos grįžtama atgal, kurioje niekuomet neaišku, kas yra kas.

- AAT|Artūro Areimos teatras kuriamas kūrybinės laboratorijos principu. Kokia Jūsų teatro misija?

- Mano teatras - žmogaus laboratorija, savo vidaus ribų plėtimo kelionė. Kelionė laiku ir tampymas likimui už ūsų. Manipuliacija gyvenimu, žmogumi. Intelektuali patirtis. Nerašytų taisyklių žaidimas. Savo individualios kalbos paieškos. Kiekvienas žmogus yra apsibrėžęs savo suvokimo ribas ir tai, kas už tų ribų jam nepriimtina ar netinkama. Mano teatro misija - tų ribų plėtimas ir žiūrovo tapimas intelektualiai spalvingesniu, siekis nesustoti ieškoti savęs. Noriu, kad teatras žiūrovui nebūtų tik pramoga, o kartu ir kova su savimi. Pasaulis gali būti kitoks, bet tai nereiškia, kad jis turi būti geresnis. Jis turi būti spalvingesnis.

- Savo spektakliuose dažnai provokuojate žiūrovą. Ar neatrodo, kad tai žiūrovui ne visada patinka?

- Žaidimas ne visada yra smagus, ne visada jis eina vienodai. Vieni laimi, kiti pralaimi. O provokacija yra žaidimo dalis. Provokacija yra mano mėgstamiausia žaidimo dalis, nes, kai visiems gerai, reiškia, jog nieko nevyksta. Žmogus šypsosi - kaukė. Papersk tam žmogui į veidą ir pamatysi tikras akis. Man reikia tų tikrų akių. Aš nepretenduoju užimti Dievo pozicijos. Nesiruošiu žiūrovo atvesti kažkur visam gyvenimui. Man svarbu jį paklaidinti - paklaidinti bent sekundei, akimirkai. Kartais užtenka sekundės, kad požiūrio kampas pradėtų kisti.

- Labai greitai publikai pristatysite spektaklį „Nevykėlis”. Kokio žiūrovo tikitės sulaukti?

- Tokio, kuriam nepatinka metaforos ir prasmių ieškojimas. Žinoma, ateis ir daugelis kitų, kurie išgertoje stiklinėje vandens nori surasti kokią nors prasmę. Mano tikslas - juos pasukti neteatrinio mąstymo linkme, t.y., kad jie atsipalaiduotų ir priimtų vaidinimą, atlikimą, aktą laisva akimi ir nuo ieškojimų ir prasmių neužsmaugta galva. Jei ateis nemėgstantys teatro, jie jausis savo vietoje ir matys tai, kas vyksta, be jokių akinių, priims arba atmes kaip „Youtube“ perklausydamas muzikinį gabalą: veža arba ne. Juk ten neieškome prasmių.

AAT|Artūro Areimos teatro premjera „Nevykėlis“ ( pagal E. Limonovo „Nevykėlio dienoraštis“) vyks gruodžio 17, 18, 19 dienomis 19 val. POST galerijoje (Laisvės al. 51a, 4 aukštas).

Salonas
  • Švelniai apgauti

    „Vaidybos meną suvokiau po truputį tik atsidūrusi teatre. <...> Prisipažinsiu: didžiausias kolegos komplimentas teatro virtuvėje – kad aš esu gera partnerė“, – dalijasi aktorė Viktorija Kuodytė.

  • Kai neturi laiko bijoti

    Pokalbis su šokio kūrėja Agnija Šeiko: „Kultūrą laikau valstybės, kiekvieno miesto ir miestelio jungiamuoju audiniu. Patirtis rodo, kad jautriausi kultūrai yra tie, kurie gyvena ir dirba mažose bendruomenėse“.

  • Vilma Pitrinaitė: „Menas yra galingas įrankis, perteikiantis tai, kas neapsakoma“

    Apie spektaklį „When youʼre alone in your forest always remember youʼre not alone“, inspiruotą pasipriešinimo tyrimų.

  • Vien tik teatrologijos nepakanka

    Pokalbis su meno kritiku ir Slovėnijos šiuolaikinio šokio archyvaru Roku Vevaru: „Kritika nėra vien kritikų sritis; ji taip pat yra menininkų atsakomybė“.

  • Bairoite nėra buvę premjeros, jog nebūtų švilpimo ir trypimo

    Pokalbis su teatro dailininku Vytautu Narbutu apie operos „Tristanas ir Izolda“ premjerą Bairoite, kuriai jis sukūrė scenovaizdį.

  • Intymumo koordinavimas: įgalintas ir saugus aktoriaus kūnas

    Pokalbis su „Theatrical Intimacy Education“ organizacijos vadove, intymumo koordinatore Laura Rikard.

  • Pamatuoti nepamatuojamą

    „Meno srityje vertę dažniausiai apibrėžia menotyrininkai, bet verčių esama skirtingų – apie kūrinį galima kalbėti ne tik iš estetinės, bet ir iš kultūrinės-socialinės pusės“, – sako Rusnė Kregždaitė.

  • Neriboto intymumo vertė

    „Intymumas teatre ir šokyje labai skiriasi. <...> Šokyje kūnas automatiškai yra intymus – to nebereikia stiprinti. Judant sunkiau meluoti“, – teigia šokėja ir choreografė Vilma Pitrinaitė.