Giedrė Milkevičiūtė
Teatro ir kino aktorę, dviejų Auksinių scenos kryžių savininkę Nelę Savičenko (54) pastaruoju metu, ko gero, dažniau scenoje ar gatvėje galima pamatyti Vilniuje, o ne Klaipėdoje, kur ji tenykščiame dramos teatre vaidino kelis dešimtmečius. Nuo šių metų balandžio Nelė tapo Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) aktore. Aktorė grįžo į savo gimtąjį Vilnių. Ar ilgam?
- Ar tam, kad grįžote į savo gimtąjį miestą, o tiksliau sostinės teatrą, turėjo įtakos jūsų brangaus žmogaus - vyro, taip pat klaipėdiečio aktoriaus Valentino Klimo netektis?
- Tai, kad dabar esu Vilniuje labiau nei Klaipėdoje, lėmė visiškai pasikeitęs mano gyvenimas. Šiuo metu mano namai ten, kur mano šeima - mama ir dukra.
- Likimas žmogui pateikia ir skaudžių, ir malonių staigmenų. Pakalbėkime apie šį teatrinį sezoną, būtent jo metu įvykusius malonius dalykus. Vaidinate režisieriaus Oskaro Koršunovo pastatytame „Hamlete", Klaipėdos dramos teatre sukūrėte netikėtai įdomų vaidmenį spektaklyje „Šmėklų sonata" (rež. Gintaras Varnas), kurį matė ir Vilniaus žiūrovai. O štai LNDT debiutavote populiaraus dramaturgo Mariuso fon Majenburgo (Marius von Mayenburg) pjesėje „Akmuo". Dramaturgas palietė labai skaudžią ne tik spektaklio herojams, bet ir mums visiems karo temą ir su juo susijusius skaudulius, kurie atsiliepia daugeliui šeimų ir šiandien. Kuo jums šis kūrybos etapas ypatingas?
- Dabartinis kūrybos etapas man labai patinka. Visi vaidmenys yra labai skirtingi. Kartais net pasijuokiu: V.Šekspyro tragedijoje - Gertrūda, „Šmėklose" - storoji Virėja, M.Gorkio „Dugne" - Kvašnia, M.Majenburgo pjesėje - Haidrun. Anksčiau apie tokius vaidmenis galėjau tik pasvajoti. Tai šiek tiek primena geruosius senuosius studijų laikus, kai vaidinome įvairiausius vaidmenis - nuo gyvūnų iki karalių. Labai dažnai ilgėdavausi to laiko, ypač tuomet, kai vaidmenys būdavo labai panašūs, daugiau pagal amplua. M.Majenburgo „Akmuo" gvildena labai skaudžią karo aidų temą: atminties, slepiamos tiesos. Vienos kartos nuodėmės, kaltės tampa bausme kitoms kartoms, traumuoja jas. Kaip išgyventi be identiteto? Kaip likti žmogumi, jeigu visa praeitis - sukurta legenda, neturinti nieko bendra su tikrove?
- Artisto privilegija - įsikūnyti į skirtingų epochų personažus, perleisti per save jų skaudulius ir džiaugsmus. Ar šių skirtingų vaidmenų kūrimas iš jūsų atima daug jėgų, o gal suteikia naujų potyrių?
- Manau, kad skirtingi vaidmenys verčia nuolat ieškoti, mąstyti, stebėti, padeda augti profesiškai. Bent jau man - tai didžiausias azarto šaltinis, galimybė nuolat ieškoti, kurti. Ir patikrinti savo jėgas.
- Kuris vaidmuo jums labiausiai prie širdies?
- Kaip dabar pasakysi - kuris? Visi vaidmenys man be galo brangūs. Kuo sunkesni, kuo sudėtingesni, kuo daugiau nemiegotų naktų, ieškojimų, tuo ir brangesni. Pagalvoju - o juk tai gyvi žmonės, su savo biografijomis, likimais, nervais. Bent jau siekiu iš visų jėgų, kad jie tokie būtų, kad kiekviename spektaklyje būtų kas nors nauja - dar pustonis, dar viena spalva, dar tikresnė nuotaika, šiandienos, dabarties, šios akimirkos. Spektaklis - čia ir dabar. Gyvenimas jame - čia ir dabar. Turiu būti pasiruošusi, kad nepasiduočiau automatizmui, pasyvumui, nes spektakliai nuolat kartojasi.
- Kaip jums pavyksta tvarkyti savo laiką, kad suspėtumėte iš Klaipėdos į Vilnių ir atvirkščiai? Gal ketinate visam laikui persikelti gyventi į Vilnių? Juk Vilnius - jūsų gimtasis miestas, jeigu neklystu, čia gyvena ir jūsų dukra su šeima.
- Kada nors vėliau, po kažkiek metų galėsiu pasakyti, kaip aš dabar jaučiausi. Negaliu kol kas savęs objektyviai analizuoti. Tai, kad turiu labai daug darbo, nuolat migruoju tarp Vilniaus ir Klaipėdos, - šiuo metu man tai savotiškas išsigelbėjimas. Kaip bus toliau, pažiūrėsiu.
- Kokiame Lietuvos ar pasaulio kampelyje geriausiai jaučiatės?
- Jaukiausia, kai aplink tvarka, ramybė. Blogai jaučiuosi, kai aplink netvarka, nors tikrai nesu pedantė. Mėgstu vienatvę, ji manęs neslegia ir negąsdina. Vasarą labai myliu Klaipėdą, jūrą, net stiprūs vėjai yra savaip malonūs, užtat rudenį ir žiemą jie baisūs. Vilnius visados buvo mano namai, mano tvirtumo, harmonijos miestas.
- Esate dar ir Klaipėdos universiteto dėstytoja, rengiate būsimuosius artistus. Ką manote apie tuos, kurie ateina į teatrus, apie naują aktorių kartą?
- Nemanau, kad jaunieji aktoriai kažkuo labiau skiriasi nuo mūsų jaunų. Tos pačios problemos, tie patys lūkesčiai. Gal tik skaito jie mažiau. Mano studijų metais buvo daug draudžiamos literatūros, tai skatino domėtis, ieškoti, buvo gėda ko nors nežinoti. Jiems dabar yra sunkiau, nes informacijos labai daug, daug prieinamų, laisvai gaunamų dalykų, sunku pasirinkti. Tačiau man patinka jų drąsa, didžiulis noras viską išbandyti. Jie puikiai juda, daugelis gerai dainuoja, moka užsienio kalbų. Linkiu jiems sėkmės ir užsispyrimo.
- Nepaisant įvairių politinių bei moralinių visuomenės grimasų, žiūrovų teatruose netrūksta, bet štai aktoriams, ir jauniems, ir vyresniems, kartais darbo scenoje pristinga. Kai kuriuos gelbsti televizija, kurią rimti žmonės paprastai keikia ir sako, kad ten nėra ko žiūrėti. Ką manote apie tuos nesibaigiančius „naminius" serialus? O gal sulaukėte pasiūlymų kuriame nors vaidinti?
- Televizijos serialai nėra mano mėgstamiausias žanras. Bet niekada nesmerkiau tų, kurie juose dirba.
- Jūsų pačios laisvalaikis. Kaip geriausiai pailsite, pravėdinate smegenis po sunkaus spektaklio?
- Labai mėgstu tas retas dienas, kai nieko nereikia daryti. Tiksliau, gal ir rasčiau kuo užsiimti, tačiau nieko neveikiu, ilsiuosi. Žiūriu mėgstamus filmus.
- Ar turite kokių grynai moteriškų silpnybių: drabužiai, papuošalai, kvepalai, masažas, kavutė su draugėmis?
- Mėgstu gražius, elegantiškus drabužius, nors nesu ypatinga stileiva. Viskas priklauso nuo nuotaikos. Kartais man visiškai nesvarbu, kaip atrodau.
- Jeigu kas nors leistų atsukti gyvenimo ratą atgal, ar rinktumėtės aktorės kelią?
- Kartais pagalvoju, jeigu būčiau kitos profesijos žmogumi, turbūt nebūčiau laiminga. Matyt, vis tiek ieškočiau kažko, kur galima kurti ir kur galima gyventi savo sukurtame pasaulyje.
- Iš kur semiatės energijos ir stiprybės?
- Mėgstu vienatvę, bet negaliu apsieiti be žmonių. Mėgstu juos stebėti, tyrinėti, žinoma, ir bendrauti. Žmonės dažnai man būna stiprybės, energijos akstinas.
- Ką manote apie savo charakterį? Gal norėtumėte save perauklėti ar turite dar kokių nors iliuzijų, svajonių?
- Norėčiau būti išmintinga, gera, dėmesinga, linksma, sąmojinga ir taip toliau, sąrašas gali būti labai ilgas, tačiau esu tokia, kokia esu. Ir čia jau nėra jokių iliuzijų, kad pasikeisiu. Tenka kentėti save esamą, perauklėjimui nepasiduodančią, o ir amžius jau ne tas.
- Kas jus labiausiai žeidžia šiandieniniame Lietuvos gyvenime?
- Abejingumas ir dviguba moralė.
- Ką norėtumėte pakeisti, jeigu būtų jūsų valia?
- Jeigu būtų mano valia, aš padaryčiau taip, kad motinos nepaliktų savo vaikų, o vaikai neužmirštų savo tėvų, kad bent kiek daugiau meilės būtų šeimose ir už jų ribų.
