Urbanistinio šokio teatro ir mokyklos „Low Air“ įkūrėjai Airida Gudaitė-Žakevičienė ir Laurynas Žakevičius pora ne tik scenoje, bet ir gyvenime. Pedagogai ne tik mokiniams, bet ir Mokytojai vienas kitam. Kaip jie patys sako: reikia išmokti dalintis, todėl „sutepam sąnarius ir pirmyn“.
Tai pokalbis iš ciklo „Kartos. Mokytojas-Mokinys“.
-----
Tikriausiai galima sakyti, kad esate visapusiškai vienas kitam Mokytojai. Ko mokotės vienas iš kito?
Airida. Kartais atrodo, kad abu turime labai panašių savybių ir dažniausiai siekiame labai panašių tikslų, tik susikalbėti ne visada paprasta. Bandymas ieškoti kompromisų tikrina mano santykį su kitu ir ryškina santykį su savimi. Iš Lauryno mokausi ramesnio, argumentuotesnio žodžio, kai kuriose situacijose ramiau reikšti emocijas. Mokausi kantrybės, atsakomybės už savo žodžius ir veiksmus, mokausi mylėti nesavanaudiškai, turint mažiau lūkesčių, priimti, kas atrodo nepatogu ir bandyti su tuo veikti. Mokausi neatidėlioti, o veikti. Laurynas rūpestingas draugas, mokytojas, partneris, nebijantis prisiimti atsakomybės. Pastebiu, kad šalia jo esantys jaučiasi ramesni, saugesni.
Laurynas. Aš iš Airidos mokausi nuovokumo ir empatijos. Visada žaviuosi jos nuosekliu bendravimu su savo šeima. Jei kalbėtume apie profesinę pusę, iš jos mokausi kūrybiškų kompozicijos subtilybių šokio pastatymuose ir sistemiškumo mokant. Airida - plačiai matanti ir toli žvelgianti kūrėja.
Pagarba sau, vienas kitam, pagarba idėjai, žmonėms... Kas visa tai formavo? Galbūt tai intuityvus pojūtis, duotybė?
A. Pagarba su atsakomybe ir iniciatyva labai susijusi. Šis pojūtis išmokstamas ir kiekvienas iš mūsų esame atsakingi už jo ugdymą ne tik žodžiais, bet ir darbais, pavyzdžiais. Čia, kur dabar esu ir kokia esu, atvedė žmonės. Aplinka labai stipriai mane formavo, joje yra daug įkvepiančių, kuriančių, drąsių, o svarbiausia iniciatyvių draugų, mokytojų pavyzdžių. Aš net šiek tiek jaučiuosi skolinga ir labai dėkinga už tai, kur dabar esu, mažų mažiausia galiu jiems atsidėkoti per pagarbą kitam, einančiam drauge su manimi. Nes mačiau ir pagarbos mokiausi iš tų, kurie jos verti, ir mačiau, kaip tuščia ir skurdu ten, kur jos nėra.
L. Sunku būtų išskirti kažką konkrečiai. Manau formavo viskas, kas vyko iki šio momento. Matyti blogi pavyzdžiai, geri pavyzdžiai. Viską jungia intuityvus jutimas, kad reikia elgtis ir bendrauti būtent taip, o ne kitaip. Jaunystėje galvojau, kad galiu puikiai meluoti, tačiau pamelavus arba kažkaip neteisingai pasielgus mane užgrauždavo kažkas viduje. Tad intuityvumas tikrai turi įtakos. Be abejonės, kelionėse matomi kitų tautų pagarbaus bendravimo ir darbo proceso organizavimo pavyzdžiai. Manau, kad viską kvestionuojame, dažnai nepasitikime ir todėl vis savęs klausiame: „Ar gerai? Ar teisingai?“ Vertiname.
Ką jums reiškia šokti poroje ir atskirai?
A. Ir viena, ir kita susiję su vienas kito ar paties savęs įsiklausymu. Susitarti kartais lengviau su savimi pačiu, o kartais labai atvirkščiai - paprasčiau išsiaiškinti dviese, pažinti save per kitą. Jei galima rinktis, man visada įdomiau poroje, ne solo. O jei solo, Lauryno nuomonė man visada labai įdomi ir svarbi.
L. Bendra veikla poroje labai taupo laiką. Mes dažniausiai kartu. Šokti kartu santykių pradžioje buvo lengviau, bent jau man. Po 10 metų nepertraukiamo šokio, kūrybos, buities susiduriame ir su išbandymais. Viskas susipina ir buitis dažnai persikelia į šokio aikštelę, darbą, o ir atvirkščiai. Bet iš esmės esu labai laimingas, kad šokame ir gyvename kartu. O jeigu tenka šokti ar kurti atskirai, man svarbi Airidos nuomonė, į kurią dažniausiai atsižvelgiu. Šokti po vieną taip pat reikia, dabar tokių projektų vis pasitaiko. Menininkui reikia individualumo ir individualaus pripažinimo, tai reikia suprasti ir to poreikio nepaminti.
Atrodo, vienas ryškiausių jūsų bendros kūrybos atskaitos taškų yra judviejų ,,Feel-Link“...
L. Tikrai ryškiausias, nes pirmasis. Kurdami pradėjome daugiau laiko leisti drauge ir galiausiai po premjeros susituokėm. Šis spektaklis man daug reiškia, nors vis rečiau jį šokame, bet man jis sukelia prisiminimų. Jis visada aktualus, apie pastangas susikalbėti ir ieškoti ryšio. Tiek santykiuose, tiek darbe. Šį spektaklį norėčiau sušokti ir sulaukęs senatvės.
A. „Feel-Link“ man asocijuojasi su pradžia, mokymusi, naivumu, dideliu entuziazmu ir meile, mudviejų meile šokiui ir kūrybai. Taip pat noru įrodyti, kad gatvės šokis scenoje yra reikalingas, nes iškalbingas, o šokio technika iš šokėjo reikalauja meistriškumo, įdirbio ir kultūrinio, istorinio šio šokio pažinimo pagrindo. Iki šiol man šis spektaklis labai brangus. Per 10 metų sušokome daugiau kaip 100 kartų, labai tikiu, kad dar jį rodysime.
Judesys ir žodis - scenoje. Judesys ir žodis - kare. Kaip pakinta šio junginio prasmė minėtuose kontekstuose? Kas juos sieja?
L. Menas visais atvejais priklausomas nuo konteksto. Viename kontekste jis įgauną prasmę, kitame jos netenka. Scenos ir karo kontekste viskas kitaip. Kol kas nedalyvavau kare, tik konfliktinėse situacijose. Tad mano atsakymas grįstas tik pamąstymais. Judesys ar žodis kare tau gali kainuoti gyvybę, gali gyvybę ir išgelbėti. Scenoje dažniausiai taip nenutiks. Siekiant daryti poveikį karą stebintiems, kūnas ir žodis šiame kontekste gali turėti poveikį kaip emocijų ir minčių sukėlėjas, bet esminio pokyčio pačiai karo eigai gali neturėti. Gali suveikti kaip katalizatorius sukeliant visuomenėje reakcijas, o tai irgi labai svarbu.
2015 m. sukūrėme įvietintą šokio spektaklį. Spektaklis Utenoje vyko aikštėje prie skulptūros „Vaivorykštė“, kuri vietinių praminta šašlyku. Vieta, kur ta vaivorykštė-šašlykas, turi mirties pažymėtą praeitį. Ten po Antrojo pasaulinio karo buvo palaidoti išvaryti rusų kareiviai. Šiandien diskursas apie posovietinę atmintį atnaujintas net politiniu lygiu.
2019 m. šokio spektaklis buvo perkeltas ir pristatytas Mariupolyje, kuriame šiuo laikotarpiu dėl Rusijos karinių veiksmų kilo didžiausia humanitarinė katastrofa. Aikštė, kurioje rodėme spektaklį, turi panašią praeitį kaip ir Utenos. Tuomet savo menu siekėme tik kelti klausimus žiūrovams apie praeitį ir dabartį, apie laisvę. Įžiebti ne grupinio, o kritinio mąstymo švieselę. Jau tada buvome priimti su dideliu pasipriešinimu, matėme sovietinės propagandos poveikį žmonėms. Viešųjų erdvių interpretacija mums yra kaip šiuolaikinio meno priemonė, kurios padedami galime megzti dialogą tarp dabartinių ir buvusių objektų ar tam tikrų aplinkybių, susidarančių tarp viešųjų erdvių ir menininko (mūsų). Rezultatas galėtų būti naujo požiūrio į viešąsias erdves formavimas. Šiandien tame spektaklyje naudojamas kūnas ir žodis įgautų visai kitą galią.
A. Pritarčiau, tai atliepia socialinį kontekstą, žadina veiksmui, aiškiai pozicijai. Karai prasideda dėl kultūros, dar kartą iš naujo įvertiname kultūros prasmę ir svarbą, kai į ją kėsinamasi, kai kėsinamasi į mūsų istoriją, istorijos kodus, kurie lyg veidrodyje atspindi mus elgesyje, mene, judesyje, vertybėse, kai kėsinamasi į mūsų kalbą, į žmogiškąjį orumą, gyvybes. Mūsų laisvė - pilietinė atsakomybė netylėti, o per judesį galime kalbėti, veikti. Tik netylintys kūnai gali jaustis laisvi.
Užsiminėte apie šokio spektaklio įvietinimą Utenoje ir Mariupolyje. Kokioje neįprastoje erdvėje yra tekę pristatyti pasirodymus? Tikriausiai jūsų šokio spektakliams itin svarbi architektūrinė erdvė?
L. Architektūra labai įkvepia. Esame šokę pradedant kiemo aikštele ir baigiant garsių architektų sukurtose teatrų salėse. Man labiausiai įstrigęs pasirodymas - šokis popiežiui Pranciškui Vilniuje, Katedros aikštėje. Tai buvo tiesiog didžiulė scena miesto aikštėje, tačiau aplinkybės ir pasirodymo kontekstas - ypatingi. Sukūrėme garso takelį iš šokėjų pasisakymų, ką jie norėtų pasakyti popiežiui ar jo paklausti. Šokome tiems, kurie toli. Toli fiziškai, o gal ir mintimis toli. Į pasirodymą norėjome įtraukti ir nuteistuosius, tačiau dėl biurokratijos tai buvo neįmanoma. Veikiausiai ne kur, o kam ir kodėl šoki. Nes šokis ateina iš žmogaus ir jis prasmingiausias, kai grįžta atgal žmogui.
A. Taip pat ir šokis Šeškinės rajono kieme per karantiną, kai žiūrovas negalėjo eiti į teatrą, todėl menininkai keliavo pas žiūrovą. Svetur visada jaučiamės kitoje erdvėje, kitoje kultūroje. Pavyzdžiui, prieš metus Seule šokant ,,Žaidimas baigtas“ buvome labai šiltai sutikti gana santūrių korėjiečių. Nors karantino reikalavimai teatre draudė šūksnius, pabaigoje ,,bravo“ maloniai nustebino. Kalbant apie architektūrinę erdvę turbūt labiausiai įsiminė projektas ,,Šokis plius miestas“, judesio ir architektūros santykio paieškos Seimo rūmuose. O gatvėje visada labai gera ir laisva šokti.
L. Apskritai architektūra svarbi pirminėje kūrybos stadijoje, nes kai spektaklis jau sukurtas, nauja erdvė gali suteikti papildomų kontekstų, kurių anksčiau ten nebuvo. Tokiu atveju smalsaujame ir įsivietiname.
Jųdviejų įkurtas urbanistinio šokio teatras ir mokykla „Low Air“ fokusuojasi į tai, kaip padėti kitam, įkvėpti kitą, ugdyti. Kodėl jums svarbi šokio edukacija?
A. Edukacija yra pati svarbiausia ir stipriausia žmonijos esmė: būti ir leisti būti kitam. Dalintis. Gerbti, saugoti ir mylėti kitą. Skamba labai paprastai, bet susitikus su savo ego tai tampa misija. Mokymasis, nuolatinis savęs pažinimas įvairiais laikotarpiais, kasdienos aplinkybėmis, veikiant ar stebint sociumą neleidžia užstrigti savo burbule. Mokymasis man yra nuolatinis judėjimas, kaita. Nustoju mokytis, vadinasi, nustoju judėti, mano kūnas tampa nelankstus, tingus, sunkus. Drauge su juo verčiasi ir mintys, emocijos. Viskas labai susiję. Mokymasis - nuolatinis judėjimas, energijos cirkuliavimas ir dalinimasis ta energija su aplinka. Dalintis reikia išmokti.
L. Pritariu, kad tai svarbiausias kultūros ir tautos gyvavimo faktorius. Edukuodami įtraukiame, perduodame, keičiame. Tai greičiausiai dėl to, kad matome mūsų mėgstamos veiklos poveikį sociumui ir, žinoma, sau, norime įtraukti kuo daugiau žmonių. Dar iki „Low Air“ mažai žinojome galimybių apie visavertį darbą šokio srityje. Ką kalbėti apie urbanistinį šokį, kuris dar ilgai kovojo ir vis kovoja, kad būtų pripažintas lygiaverte judesio forma, o ne pervadinamas šiuolaikiniu šokiu. Daug dalykų susipina mūsų misijose ir veiklose, tai mane asmeniškai labai žavi. Galiu drąsiai pasakyti: sąžiningai ir tvariai atiduodame duoklę Lietuvai, miestui ir kiekvienam pasirenkančiam žengti viena kryptimi.
Šokis - galingas įrankis, galintis atverti, išjudinti ir įgalinti žmones. Šias savybes stiprinti, o paskui perduoti kitam be galo svarbu, nes prarasti tokią galimybę būtų gėdinga. Pagaliau ir mus Lietuvoje pasiekia mokslinės studijos apie meno, kultūros ir šokio poveikį žmogui. Tad sutepam sąnarius ir pirmyn.
Kaip kiekvieną iš jūsų pakeitė darbas su mokiniais? Ko šiame procese reikėjo ar reikia išmokti jums?
L. Nuo 16 metų vienaip ar kitaip mokau. Iš pradžių savanoriaudamas, dabar ir dirbdamas. Pedagogika man padeda pažinti žmonių įvairovę, mokytis bendravimo ypatumų ir empatijos. Svarbiausia, ko vis mokausi, atvirumas ir paslankumas, nes tik būdamas atviras gali pastebėti, ko turi išmokyti ar išmokti pats. Kaip ir būti paslankiu sprendžiant situacijas. Svarbiausia ir turbūt dar svarbiau esant santykiuose nepamiršti, kad visada esame mokiniai ir galime klysti.
A. Mane nuolat keičia, nuolat judina neužsibūti patogioje padėtyje. Kiekviena karta kitokia, kiekviena amžiaus grupė pripildanti naujos patirties, išminties. Su vaikais mokausi žaisti gyvenimą, su paaugliais - kovoti, svajoti, o su suaugusiais - rasti pusiausvyrą kasdienybėje ir veikti drauge žaidžiant, kovojant ir svajojant. Todėl labai myliu savo darbą ir labai retai suabejoju, ar esu ten, kur noriu būti. Mokantis aiškiausiai suprantu prasmės sąvoką. Jeigu kartais suabejoju gyvenimu ar žmonėmis, turiu sau rėmelį, kuris taip pat retsykiais labai reikalingas - edukacijoje prasmė. O mokytojas gali būti žmogus, gali būti knyga, gali būti universitetas, gali būti mėgstama veikla, pavyzdžiui, šokis. Mokymasis žadina smalsumą.
Žiūrovai pasiruošę priimti šiuolaikinį šokį? Ar Lietuvoje jau įsitvirtinęs gatvės šokio menas?
A. Šiandienos didmiesčių žiūrovas turi nemažai galimybių stebėti ir įsitraukti į šiuolaikinio meno, šokio vyksmus, visko daug, greitis, tempas trumpina atrankos laiką, kuo daugiau galimybių, tuo sudėtingiau atsirinkti ir pasirinkti. Mažesnių miestų bėda kaip tik kartais tampa informacijos, kokybiško turinio stoka dėl finansinių galimybių, o dažniau dėl uždarumo, natūralios žmogiškos baimės išjudėti nebūtinai pačiu patogiausiu būdu. Todėl dažnai ir sąvoka „šiuolaikinis šokis“ analizuojama iš poros pamatytų kompanijų, spektaklių prizmę. Mums dar reikia mokytis priimti, suprasti ir analizuoti šiuolaikinį šokį, bet judame gera linkme su šiuolaikinio šokio bendruomene.
L. Yra žiūrovų, kurie jau visavertiškai priima šokį ir jį mato kaip kontekstus ir pasiūlymus apmąstyti, o ne tiesiogiai perskaito. Tačiau tikrai yra vietos, kur tobulėti ir kur plėsti auditoriją. Kalbant apie urbanistinį šokį ir jo įsitvirtinimą, stokojame šio šokio krypties protagonistų, kurie rodytų pavyzdį, o šis skatintų tęsti ir profesinę veiklą su judesio kalba. Urbanistinio šokio galėtų būti daugiau profesionalioje Lietuvos šokio scenoje.
A. Gatvės šokio menui reikia daugiau palaikymo ir lyderių, kurie burtų bendruomenę ir siektų ne tik asmeninių, bet ir šokio lauko labui tikslų tiek edukacinėje, tiek ir kūrybinėje plotmėje. Nedrįsčiau teigti, kad ši meno forma jau įsitvirtinusi Lietuvoje.
Be kokių elementų apskritai negalėtų egzistuoti gatvės šokio menas?
L. Be kūno. Be šokėjo. Be bendruomenės. Gatvės šokiu vadinamas urbanistinis šokis gimė ir plėtojosi bendruomenėje kaip socialinis šokis. Kaip emocinio išsiventiliavimo aplinkybė. Bendruomenė buvo ta aplinka, kurioje šokėjai, pamiršę visus sunkumus, šoko ir stengėsi save kilstelėti. Kitas elementas yra kūnas, ir atskleidžiantis šokio meną, per kurį, kaip per mediumą, keliauja požiūriai, emocijos, istorijos.
A. Be veikiančiojo, kuris domisi gatvės meno ištakomis, judėjimo kryptimis ir pats aktyviai veikia tame lauke.
Esate minėję, kad pavadinimas „Low Air“ simbolizuoja sintezę nuolatinio paradokso ir troškulio patirti realybę. Kiek jūsų gyvenime paradoksų?
L. Paradoksai aplink mus nuolat. Dabartinė karo Ukrainoje situacija puikiai tai iliustruoja. Yra begalė vaizdų su karo nusikaltimais ir žudymais Ukrainoje, kurie įrodo Rusijos prezidento ir valdžios veiksmus, bet vis tiek bandoma kažką įrodyti. Visas pasaulis mato kančią, bet kartu kažką vertina... Vertina, ar pakankamai kančios, kad atsisakytų Rusijos naftos. Didžioji dalis šalių slapta teikia ginkluotę, bet kartu apsimeta, kad neįsitraukia į karą, kodėl? Kad nebūtų apkaltinti įsitraukę į karą ir liktų tik paramos davėjais, išliktų morališkai teigiamoje pozicijoje. Paradoksas. O aš pasakyčiau: nesąmonė.
A. Šiuo metu vyksta karas. Tautos genocidas. Kalbame apie sąjungas, tautų vienybę, veikiame diplomatiškai, o išties putinizmo banga mus visus su visomis ideologijomis skandina baimėje, nes bijome ginklų, bijome mirties, bijome prarasti žmones, kuriuos mylime, bijome to, ko nežinome. O vaidiname, kad nebijome. Ir tais vaidmenimis žaidžiame, eikvojame laiką. Taip pateisindami save viliamės gėriu, šia diena ir troškimu išlaikyti taiką savo oriu buvimu, pirmiausiai padedant sau išlaikant aiškų protą ir emocinę pusiausvyrą. Vėl grįžtame į save, tik į save be kito. Vieną, nedalomą ir vieną nieko negalintį padaryti. Bet trokštantį paversti gyvenimą malonesne vieta gyventi.
L. Tad paradoksų yra visur ir jie mus sukrečia, įkvepia, skatina, stulbina ir norėtųsi, kad skatintų visada veikti. Troškulys ar troškimas mus veda pirmyn, nes neretai atitolina nuo čia ir dabar momento. Nuo esamos akimirkos, kurioje iš tiesų tik ir esame, nes visa kita tik vaizduotė.
