„Labas, Aš esu Agnietė ir kviečiu Tave kartu pakelti rankas į viršų“, - taip į savo pirmąjį solinį šiuolaikinio šokio vyksmą „Hands Up“ kviečia šokėja, choreografė, Šiuolaikinio šokio asociacijos vadovė, VšĮ „Be Kompanijos“ bendraįkūrėja Agnietė Lisičkinaitė. Kai susiskambinome pokalbiui, Agnietė sėdėjo automobilyje ir minėjo, kad iki namų jai liko penkios minutės kelio. Tačiau mes pradėjome kalbėtis, ir kai baigėme, buvo praėjusi beveik valanda. O Agnietė vis dar sėdėjo ten pat. Nes kai ji pradeda kalbėti apie šokį, išnyksta namai ir minutės. O kai ji šoka, šokis iš grynojo grožio virsta paieška. Prasmės, sakys ji, funkcijos, žmogiškumo. Ir dar - platesnių žemėlapių, kurie išvestų iš savo kiemo ir nuneštų pas kitus. Nes kitų kiemai jai irgi rūpi. Nes ji Agnietė, kuri šiandien tyrinėja protestą ir nori pažinti visus protesto veidus. Ir kurios manymu nuomonė turi svorį, o mūsų reikalas - jį išlaikyti.
„Kai tenka apibūdinti save, lengviau pasakyti kas nesi, kaip nesielgi, apie ką nesvajoji“, - tai ištrauka iš spektaklio „Banana Dream“ aprašymo. Agniete, kas tu nesi?
Sunkus klausimas! Kai baigiau akademiją, tikrai žinojau, kad nesu sukurta šokti vienoje trupėje. Pamenu, vos baigus bakalaurą man paskambino Birutė Letukaitė ir pakvietė ateiti šokti į „Aurą“. Kvietimas buvo labai fainas, bet aš jaučiau, kad trupė yra ne man. Ir dabar, su Greta formuodamos „BE KOMPANIJOS“, ne veltui pasirinkome tokį pavadinimą: mes visiškai neturime ambicijos sukurti trupės arba kažko, kas mus stipriai rištų. Norime išsaugoti laisvę kviesti žmones, ateiti, išeiti, būti laisvai, neprisirišti ir neapsiriboti.
Man tu nesi vien šokis: tavo šokyje visuomet tilpo daug daugiau nei tik estetinė patirtis. Tai ir tapatybės klausimai, ir politinė pozicija, ir socialinis rūpestis. Kas tau pačiai telpa į šokį?
Šokis man yra mąstymo būdas. Šoku nuo šešerių, turiu šokėjos ir choreografės diplomus, tad visą pasaulį matau per šokį. Per šokį ir mąstau. Net popierinius, administracinius savo darbus darau tam tikra prasme šokio logika. Kompiuterinę dienotvarkę planuojuosi su pertraukytėmis, tarsi vesčiau pamoką: 45 minučių pamoka ir pertraukytė, kurią prajudu. Ir šiaip, net dirbdama prie kompiuterio visą laiką rangausi. Ką begalvočiau, visur įsipaišo judesys. Tam tikra prasme mano kasdienybė primena no dance žanro spektaklį, kurių dabar kuriama tiek daug: spektaklį, kuriame gali ir visai nebūti šokio, bet tai vis dar yra šokio spektaklis, nes jo kūrėjas mąsto per choreografo perspektyvą. Nesvarbu, kad nėra mums suvokiamos choreografijos: yra tam tikras mąstymo būdas. Aš taip ilgai ir taip stipriai esu su šokiu, kad mano mintys ir veiksmai taip pat jau yra šokis.
Drauge šokis man yra bendruomenė: kūniškumas, buvimas su kitais žmonėmis, dalinimasis energija. Būtent dėl to taip myliu šią sritį.
Kiek tavo šokyje yra tavęs pačios kaip asmeniškos, savaip pasaulį jaučiančios asmenybės, ir kiek - visuomenės problemų įkūnijimo, apmąstymo?
Viskas yra apie mane. Visi mano darbai yra tam tikri vidinio mano gyvenimo atspindžiai. Nesvarbu, kokia tema būtų spektaklis: kai jį atlieku, turinį užpildau vidiniais dalykais. Spektaklyje, skirtame paaugliams, telpa ir mano paauglystės dalis; „Hands Up“ yra mano asmeninis protestas prieš daug ką, prieš save pačią. „Vonioje“, pavyzdžiui, mano undinės solo - tai dabartinė manęs, ieškančios vyro, stadija. Teatro kritikė Aušra Kaminskaitė kvestionavo, ar gali menininkai terapeutintis su žiūrovais. Aš turbūt kaip tik tai ir darau. Galbūt netiesiogiai, bet vis dėlto per kūrybą paleidžiu tam tikras temas, tam tikrus žmones. Kai praėjusią vasarą pristatinėjau „Hands Up“ eskizą, tai buvo skirta labai konkrečiam žmogui. Nesvarbu, kad darbas apie protesto kultūrą: man tai buvo atsisveikinimas.
Ir vis dėlto žvelgiant į tavo socialiai aktyvią meninę poziciją, atrodo, kad laikai save plačiąja prasme sociumo nare, kuriai rūpi ne tiek rasti savo vietą sociume, kiek padėti sociumui rasti savo vietą pasaulyje. Iš kur ateina šitas tavo globalaus globėjiškumo jausmas?
Asmeniškas yra tik pirminis kūrinio akstinas, arba atlikimo būdas, arba taškas, nuo kurio aš pradedu. Bet po to kūrinys tampa socialus, galbūt net politiškas. Man menas yra daugiau negu forma ir estetinis pasitenkinimas, ir aš vis bandau savęs klausti - kokia yra meno funkcija? Tos funkcijos visada ieškau per veiksmą, t. y. bandydama savo meną įprasminti, kad jis nebūtų tiktai apie mane, kažkur esantį žiūrovą ir tarp mūsų atsirandančią ketvirtą sieną. Man pačiai kaip žmogui norisi, kad tai, ką darau, būtų prasminga ne tiktai mano kieme, bet ir platesniu mastu. Menininkai, mano suvokimu, yra visuomenės laidininkai, kurie turi kalbėti, dalintis ir kelti problemas.
Ir asmeniniame gyvenime, ir kūryboje mano svarbiausias tikslas - būti geru žmogumi. Mane tiesiog siutina tam tikra rūšis kūrėjų, kurie stato spektaklius, reprezentuodami save kaip open-minded ir priimančius kitą, leisdami savo kūriniams kalbėti apie labai gražias vertybes, o patys elgiasi visiškai priešingai. Į tai telpa visi #MeToo skandalai, žmonių terorizavimas, iškreipti darbo principai - apstu pavyzdžių ir Lietuvoje, ir pasaulyje. Negaliu suvokti, kaip realybėje blogį atstovaujančio žmogaus kūryba gali kalbėti apie gerus dalykus. Man atrodo, kad viskas turi susieiti.
Tavo šokio manierą man norisi vadinti mąstančiu šokiu: žinau, kad plėtodama savo kūrybines idėjas, vykdai socialinius tyrimus, aktyviai sąveikauji su visuomene. Koks įspūdis tau susidaro apie mūsų, lietuvių, visuomenę?
Kad ir kaip bežiūrėtume, visi mes gyvename savo socialiniuose burbuluose. Mano socialinis burbulas yra labai gražus, emociškai intelektualus, vertybiškai stiprus. Bendruomenėse, į kurias nuneša mudviejų su Greta projektai, užsimezga labai artimas ryšys. Mums abiem duota su meile ir šiluma eiti į žmones, ir jie vienaip ar kitaip mus pamilsta. Pajautę tuos jausmus, jie nebebūna tokie strict. Dabar rezidavome Šiluvoje ir dalijomės mintimis apie meilę, intymumą, seksą ir pan. Keliaudamos ten supratome, kad būsime labai mažame regione, miestelyje, kur žmonės visai kitaip gyvena, kitaip suvokia pasaulį. Ieškojome balanso, ribos, kaip nebūti labai nuolankioms, bet ir nevaryti savo vilnietišku stailu. Aš pasakoju, kaip man močiutė duoda prezervatyvus, kiek turiu lytinių santykių, ir matau, kad jiems šokas. Bet kadangi mes sukūrėme su jais ryšį, jie vis dėlto išgirdo tą informaciją ir ją priėmė. Apskritai stengiamės neskubinti procesų, skirti bendruomeniniams procesams laiko, išbūti, leisti ir sau, ir jiems suvirškinti informaciją. Žinoma, ne visą laiką taip išeina - kartais varai kaip fabrikėlis.
Aš galvoju, kad mūsų visuomenė turi ateitį. Potencialiai. Tik su tuo labai reikia padirbėti. Ypač su edukacija.
Kai žiūrėjau tavo „Hands Up“ pirmą kartą, praėjusiais metais, vyko protestai Baltarusijoje. Dabar jau yra ir lietuviškas kontekstas. Man įdomu, kaip per tą laiką pasikeitė tavo pačios požiūris į protestą kaip reiškinį?
Iš tiesų pasikeitė. Kai pradėjau daryti tyrimą, aš, kaip laisvos Lietuvos vaikas, protesto įvaizdį turėjau vieną vienintelį - tai yra mūsų Sąjūdis, kuris yra be galo romantizuotas, herojiškas. Aš pati per savo 30 metų neturėjau galimybės patirti realaus protesto. Todėl rėmiausi ne tik lietuvišku kontekstu: pradėjau nagrinėti, pavyzdžiui, Prancūzijos pavyzdžius, kur protestų kultūra gyvuoja milijoną metų. Tyrimo metu išsikėliau klausimą, kokį protesto kūdikį mes užauginsime - kaip laisvės ar agresijos simbolį? Šių dienų kontekste šis klausimas yra esminis. Žmonės, besirenkantys prie mūsų Seimo, turi teisę tai daryti. Ir labai faina, kad turi, juk protestas yra demokratiškos visuomenės simbolis. Tik klausimas, ką jie su tuo veiksmu, į kurį turi teisę, padarys?
Protestą matau kaip piramidę: iš tiesų paprastai tik pati viršūnėlė žino priežastis, argumentus, gali logiškai ir racionaliai paaiškinti, ką daro. Ir kuo didesnis protestas, tuo labiau atitrūkusi ta piramidės apačia, kurioje esantys dažniausiai tiesiog tarsi primatai seka minią. Jeigu sustabdytum ir paklaustum, daugelis, ko gero, sunkiai galėtų išartikuliuoti, apie ką ir kodėl protestuoja. Kitas svarbus dalykas - kaip mes galime pakeisti situaciją? Viena yra tiesiog protestuoti ir rėkti „man taip nepatinka“, o kita - „man taip nepatinka, gal pabandome šitaip“.
Kai praėjusiais metais pristatinėjau savo darbą „Naujajame Baltijos šokyje“ ir vėliau pakartojau jį prie Baltarusijos ambasados, buvau sulaikyta už apsinuoginimą viešoje vietoje. Policija man surakino rankas, išvežė į nuovadą, užrakino 3 valandoms, surašė raportą, kuriame aprašė, kad buvau absoliučiai neadekvati, voliojausi ant žemės. Aš perskaičiau ir parašiau jiems ilgą pastraipą apie tai, kas yra šiuolaikinis šokis. Beveik tą pačią dieną Prancūzijoje garsi grupuotė „Femen“ (jų bruožas - gėlių vainikai, nuoga krūtinė ir ant jos užrašyti teiginiai) taip pat prie Baltarusijos ambasados lipo per tvorą, ir policijos pareigūnai padėjo joms perlipti. Kai suvoki šį skirtumą, pradedi kvestionuoti, kiek iš tiesų mes turime tos laisvės: ar tikrai mums už Baltarusijos laisvę reikia kovoti? Gal iš pradžių - dar ir už savo mentalinę laisvę?..
Tavo nuomone, kaip susiję protestas ir kūnas? Kuriuo būdu kūnas kaip įrankis, kaip ženklas, kaip galia reikalingas protestui?
Kūnas yra esminė protesto medija. Žygiavimai, badavimai, įvairiausi kūno eikvojimai - tai dažniausi protesto ženklai. Kurdama šitą darbą, sau viduje kalbėjau, kad scenoje bandau įkūnyti protestą. Ne pasirinkti kažkurią barikadų pusę arba kalbėti kažkokia dabar populiaria protestuojančiųjų tema, bet būti tuo protestu. Bet, aišku, nori nenori ir mano darbe atsiranda kontekstų, kurie... sukuria barikadas.
Kaip žmogus - ar renkiesi atstovauti kuriai nors pusei, ar esi labiau linkusi būti mediatoriumi, tyrinėjančiu dvi puses? Ar mediacija - tik meninė pozicija?
Aš labai nuoširdžiai norėčiau būti toks žmogus, kuris geba veikti fifty / fifty, išgirsti abidvi puses. Bet negaliu meluoti, taip nėra, aš tikrai ryškiai palaikau tam tikrą barikadų pusę. Socialinėse medijose dalinausi savo viešais pasivaikščiojimais su plakatais, kurie turi dvi puses (tai bus ir viena pagrindinių spektaklio „Hands Up“ dalių). Jie atsirado dėl to, kad mano mentorius Bush Hartshorn kartą pasakė: „Jaučiu, Agniete, kad tu su savo protestu labai stipriai eini į kairiąją pusę, kas yra labai gerai. Bet protestas yra ir dešinioji pusė.“ Tada jis uždavė man šitą toną - kaip man, kaip Agnietei, surasti savo spektaklio dešiniąją pusę. Dėl to atsirado dvigubi ženklai. Kai aš apsuku plakatą ir nešu nuomonę, su kuria aš, kaip Agnietė, visiškai nesutinku, aš kaip menininkė iš visų jėgų stengiuosi tikrai nuoširdžiai suprasti, kodėl tie žmonės taip mąsto. Kiek man tai išeina, nežinau.
Ką dar išsineši iš mentorystės su Bushu proceso?
Visų pirma, gerą draugą. Tikrai pajutau su juo labai stiprų ryšį. Drauge išsinešu tam tikrą kūrybinį lengvumą. Ne, lengvumas gal ne tas žodis, net nežinau, kaip įvardyti... Atsimenu, kai jis atvažiavo į Lietuvą, mes labai daug laiko leisdavome kartu, bet beveik niekada nešnekėdavome apie „Hands Up“. Vis svarsčiau, kada jis jau pradės mane gyvai mentoriauti? O jis vėliau man pasakė: „Agniete, tai, ką mes dabar veikiame, t. y. sėdime, geriame kavą ir šnekamės apie santykius, ir yra mentorystė. Tai yra kokybiškas buvimas, nuomonės plėtimas. Ir aš niekada nepradėsiu pirmas šnekėti apie tavo kūrybinį procesą. Jeigu tu turi man klausimų, tu klausi, o aš iš tavo klausimų suformuluoju klausimus tau, į kuriuos tu pati randi sau atsakymus.“ Štai toks jo mentoriavimo būdas.
Lietuvoje apskritai mažai mentorystės kultūros. Aš žinojau, kad man tai yra must, nes „Hands Up“ - mano pirmas solinis darbas, jame visiškai viską darau viena. Norėjau dirbti su absoliučiai nešališku žmogumi, su kuriuo kalbėčiausi. Esu žiauriai laiminga ir dėkinga. Nebeįsivaizduoju kitų savo kūrybinių procesų be mentoriaus ar kūrybinio gido.
Gestas „Hands Up“ yra ne tik pasidavimo, bet ir galios ženklas: tas, kuris pirmas iškelia rankas, tarsi pripažįsta neturintis ko slėpti, pripažįsta savo pažeidžiamą žmogiškumą, ir tuo yra stiprus. Apie ką tau šiandien yra šis gestas? Kaip keitėsi šio gesto krūvis tyrimo metu?
Aukštyn iškeltų rankų pozicija iš tiesų turi be galo daug sluoksnių. Tai ir pasidavimas, ir malda, ir clubbing kultūra, didžėjaus garbinimas. Tik prieš porą mėnesių išsiaiškinau, kad tai - ir power position: kai žmogus džiaugiasi, jis visąlaik kelia rankas į viršų. Kai žmonės bėga maratonus, kai kerta finišo liniją, patiria stiprias emocijas, jie visą laiką kelia rankas. Įdomu tai, kad net akli sportininkai, kurie nėra matę šio gesto, baigę maratoną daro lygiai taip pat. Toks yra kūno refleksas. „Hands Up“ į šitą poziciją aš bandau sutalpinti kiek įmanoma daugiau turinio kontekstų.
Kaip tu jautiesi, kai žiūrovai vienas po kito kelia rankas ir su Tavimi solidarizuojasi?
Man tai yra žiauriai jautru. Kai pirmąkart tai dariau, ir žmonės ėmė kelti rankas, aš negalėjau patikėti. Neseniai rodžiau 25 minučių trukmės „Hands Up“ Austrijoje, Vienoje, ir buvo vienas vaikinas, kuris visą laiką su manimi išlaikė pakeltas rankas. Po visko norisi prieiti ir padėkoti. Iš tiesų jaučiu didžiulį dėkingumą, kad žmonės kartu su manimi keliauja į šitą kelionę.
Kokią žinutę nori pasiųsti šituo vyksmu? Ką norisi duoti žiūrovui?
Aš savo pakeltas rankas interpretuoju kaip nuomonę, kaip statementą; ir turiu sau tarsi vidinę žinutę, kad kiekviena nuomonė yra tam tikro svorio. Norėdamas išsakyti savo nuomonę, turi būti pasiruošęs atlaikyti jos svorį. Kas vyksta iškėlus rankas? Labai greitai pradedi jausti fizinį skausmą. Čia, man atrodo, ir yra tas svoris: jeigu kažkas garsiai sako, kad homoseksualai Lietuvoje nereikalingi, tas kažkas turi gebėti pakelti šitos savo nuomonės svorį.
- - -
Projektą „Šokio ir cirko aktualijos: asmenybės, įvykiai ir jų analizė, ugdymas“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
