Birželio 10 d. teatralai minėjo Vilniaus teatro „Lėlė“ įkūrėjo Balio Lukošiaus (1908–1987) gimimo 100-metį. Ta proga buvo atidengta memorialinė lenta, Dailininkų sąjungoje vyko jo grafikos, piešinių ir akvarelės, teatre – spektaklių fotografijų paroda. Siūlome skaitytojams atsiminimų apie Balį Lukošių.
Pranas Treinys (aktorius, rašytojas): Mane su Lukošium suvedė Salomėjos Nėries eilėraštis „Dvidešimt sū“... 1947 m. Dramos teatro studija paskelbė, kad renka kursą. Mes keliese nutarėm eiti, paruošėm „gabalus“, o man ir ruoštis nereikėjo – aš „Dvidešimt sū“ iš pradžios mokyklos mokėjau. Prie teatro Basanavičiaus gatvėj susirinko didžiulė krūva mergaičių ir berniukų, ir visi laukiam tos laimės. Iš teatro išeina toksai mažuliukas klebonas ne klebonas, šveicorius ne šveicorius, smailiom akutėm ir spigiu balsu kviečia: „Prašom!“ Tai buvo Balys Lukošius. Mes, kiekvienas su savo „Prašom“, lipam paskui jį aukštyn į salę, kur balerinos repetuodavo. Ta salė didžiulė, prieky stalas, už jo sėdi milžinas Dauguvietis (jis buvo ir teatro, ir studijos vadovas) ir visa ta rinkiminė „avinų pirkimo“ komisija. Pačiam vidury atsisėda Lukošius. Prasideda eilėraščiai. Iškviesti pagal abėcėlę, deklamuoja vaikinai ir merginos, visi pasiruošę, eilėraščius puikius pasirinkę. Deklamuoja galingais balsais, rankas kiloja, gestus „daro“... Mano pavardės raidė „T“ toli – pavargau tos poezijos beklausydamas, bet štai, pagaliau išeinu sakyt savo „... sū“. Sakau eilėraštį, sakau, o ties eilute „Palauk, nors tu bent vienas, neužsikimšk ausų“ mano koja nuo jaudulio taip įsidreba, kad net priminu ją kita, kad nevirpėtų. Matyt, komisija pagalvojo, kad kaimo vaikinukas su kokiu „tiku“ atėjo. Tuoj duoda nurodymą Novakauskui (sėdinčiam kampe prie fortepijono) groti, o man liepia: „Pavaikščiok pagal ritmą“. Dauguvietis taigi baisus žmogus – su dvejais akiniais: vieni artimam matymui, kiti – tolimam. Jis tais akiniais manipuliuoja, į mane žiūri, Novakauskas maršą groja, o aš iš tos baimės einu klupdamas balerinų iššoktom, duobėtom grindim, bet vis tiek į ritmą žygiuoju. Prieinu iki Novakausko, o jis: „Dabar dar ritmą man išmuši.“ Iki dabar atsimenu ritmą, kuris buvo užduotas. Išmušiau. Girdžiu: „Sėsk!“ Galvoju, gatava – apsijuokiau. Ir ko aš čia ėjau... Garbingas žmogus buvau, klapčiukas, o užsimaniau artistu būt... Dar buvau paruošęs „gabalą“ iš Petro Cvirkos romano „Frank Kruk“. Bet komisija nebeleido man Cvirkos skaityt... Išbėgau į teatro bendrabutį, atsiguliau ir neduok, Dieve... Kitą rytą nueinu, sako – priimtas! Tai buvo didžiulis džiaugsmas. Dabar jau manau, kad Lukošius tyčia rinkosi tokius, kuriems kinkos dreba. Rinko pirmapradę „medžiagą“, rinko sau trupę. Mokyt pradėjo nuo paprasčiausių dalykų: tyliai atidaryt duris, be triukšmo vaikščiot. Prieškarinis teatro pastatas visas skrebėjo, braškėjo. Atšokusiomis grindimis tyliai eit neįmanoma. Lukošius pirmiausia mokė vaikščiot po tą parketą. Reikėdavo eit ketvirtadaliu pėdos, pradedant nuo mažojo pirščiuko. Pamatę mus taip vaikštant, Lukošiaus kolegos ėmė iš mūsų juoktis: „Lukošiukai vaikšto“. Taip mes tapom pirmąja „lukošiukų“ gildija. O kas buvo tie, kurie juokėsi? Ogi iš Kauno atvažiavę Lukošiaus bendraamžiai. Tai nepaprasto talento pirmapradžiai artistai, bet kas jie buvo iki tol: Rudzinskas – siuvėjo gizelis, Zulonas – pieno ir bandelių išvežiotojas ir t.t. Kai jie iš mūsų šaipydavosi, tai Lukošius sakydavo: „Ko iš jų norėt – pijaniūškos.“ Jis mokėdavo pasakyt, o kai jau supykdavo iš esmės, jei kas neatitikdavo jo estetinių kriterijų, tai jis šitoks kalbovas buvo, šitoks kalbovas – geresnio aš gyvenime nesu girdėjęs. O savo kolegų talentą Lukošius gerbė ir kvietė mus žiūrėt, kaip Juozas Rudzinskas „Tartiufą“ vaidina...
Aldona Vederaitė (aktorė): Pirmame dramos studijos kurse mūsų dėstytojas buvo būtent Balys Lukošius ir mes tuo didžiavomės. Atsimenu, mokslai buvo tik prasidėję, vyko mūsų kurso pamoka. Netikėtai į auditoriją įeina trupės vedėjas Vincas Tamaliūnas ir kažką pasako Lukošiui. Jį išklausęs Lukošius peržvelgia visus ir pamojęs man sako: „Tau šiandien reiks vaidinti. Eik dabar su draugu Tamaliūnu, jis tau viską paaiškins.“ Ėmiau atsisakinėti, kad negaliu, nemoku. Ėjo tik septinta ar aštunta mokslų diena, negaliu gi dar... Lukošius vis tiek: „Eik.“ Nueinu, o Tamaliūnas man sako: „Va, apsirengsi tokiu kostiumėliu, veidą negriuku išsiterliosi ir sėdėk vienoj užuolaidėlės pusėj, o kitoj pusėj sėdės Marytė. Pamatysi, kad ji traukia uždangėlę, ir tu trauk – kai ji atitraukinės, ir tu kartu. Po to vėl sėdėk sau kojas sukryžiavus.“ Tie „negriukai“ dalyvaudavo spektaklyje „Tartiufas“ ir užtraukinėdavo tokią mažą uždangėlę. Vienam iš „negriukų“ kažkas atsitiko (gal susirgo), tad jį pavaduoti teko man. Pirmą paveikslą išsėdėjau visa drebėdama, paskui truputį atsigavau. Vykstant antram paveikslui į sceną įėjo Tartiufas. O jį vaidino Rudzinskas, kuris buvo lyg ir mūsų studijos direktorius. Na, įeina Tartiufas. Priėjo prie pirmo negriuko, paskui priėjo prie manęs, suėmė man už nosies ir pakylėtu balsu klausia: „O šį smailianosį kas čia pasodino?!“ Aš taip išsigandau, kad pašokau ir išbėriau: „Man čia draugas Tamaliūnas ir draugas Lukošius liepė sėdėt.“ Ir atsisėdau. Tartiufas nusisuko ir pradėjo juoktis, o aš sėdžiu, drebu ir galvoju: na dabar jau viskas, paskutinė mano diena studijoj, nors septinta ar aštunta tepraėjo... Pasibaigus pirmam veiksmui, kai nusileido pagrindinė uždanga, supuolė visi artistai prie manęs ir giria: „O, kaip tu gerai atsakei! Labai gerai!“ O aš galvoju: „Viešpatie, taigi turbūt išmes“... Žinoma, tuo ir baigėsi. Neišmetė. Paskui Lukošius net sakė: „Pagyrei mane. Pasakei, kad aš išskyriau tave pasėdėt.“ Taip jau išėjo.
Audronė Morkūnaitė-Peluritienė (dailininkė apipavidalintoja): Džiaugiuos, kad dabartinis „Lėlės“ teatras mini Balio Lukošiaus 100-ąsias gimimo metines. Dėkoju jiems linkėdama visokeriopos sėkmės, o buvusius – širdingai apkabinu. Dėkoju, nes ta proga vėl suku prisiminimų juostą iš mūsų saulėtos jaunystės, iš pirmųjų teatro gyvenimo metų, kalbos kultūros paskaitų, kai lėlių teatro atkūrimas buvo tik Lukošiaus vizija. Kai jis, tarsi magas, iš savo iliuzionistinio išsipūtusio portfelio ištraukdavo būsimos lėlės griaučius – „gabitą“ ir pasakodamas senuosius baltų mitus garsiai svajojo, kaip „Eglė žalčių karalienė“ atrodys scenoje. Mano nusivylimui lėlės mūsų rankose neatrodė taip, kaip jo vizijose, bet žiūrovams salėje – atrodė! Gyva Čiurlionio muzika, žalio šilko Žilvino garbanos, už tiulio rūko siūbuojanti jūra ir gilus, aksominis Algio Saduko balsas pavergdavo širdis. Nušiurpdavau, kai Evelina Platakytė – Eglė užkeikdavo medžiais savo vaikus ir mane – Drebulėlę – kartu. Viskas susiję ir su mumis, „lukošiukais“. Taip praminė mus kažkuris iš dėstytojų, ir vardas prigijo. Dar neasfaltuotais Lietuvos keleliais, apdulkėję, springdami kelio dulkėmis, dardam į pirmąsias vasaros gastroles. Po kaimų mokyklas, kultūros namus. Važiuojam, dainuojam, o Lukošius kaip juodas debesis: „Tie mano jaunieji draugai nesupranta, kad prarėks balsus iki spektaklio.“ Nutylam, tik ar ilgam? Galinėse sėdynėse įsikūrusi mūsų vyrija, o kur Algirdas Skripka, ten – anekdotas, ir autobusiukas vėl ūžčioja nuo juoko. Ir pats Lukošius pripasakodavo mums įdomių ir juokingų istorijų... Birželio 1-oji – Vaikų gynimo diena. Skverelyje prie Švietimo ministerijos jau renkasi mokinukai. Skaitysiu jiems ištrauką iš Anderseno pasakos. Ta proga pirmą kartą skaisčiai pasidažiau lūpas. Lukošius net pašoko: „Kas čia dabar? Nusivalyk! Tuoj pat!“ Iš vidinės jo švarko kišenės baltai languota „paguodos“ nosinė atsidūrė mano rankose ir vėl dingo jo kišenėje su mano ašarom ir sodria spalva. „Negalima, vaikeli, taip maliavotis vidury dienos ir dar prieš moksleivius.“ Lukošius kalė mums į galvas teatro etiketą, pagarbą savo ir kitų darbui: „Teatras prasideda nuo marškinėlių, t.y. nuo rūbinės, viskas turi būti savo vietoje, laiku ir tvarkinga.“ Organizuodavo mums kūrybines komandiruotes į Maskvą ir Sankt Peterburgą – lankykit muziejus, teatrų spektaklius, lavinkitės. Kvietė mus į Lietuvos dailininkų parodas, į Dramos teatro generalines repeticijas, kad suvoktume ir kitų teatrų priešpremjerinę atmosferą. Suvokti tai mes suvokėm, bet kaip galima neburbėti, kai taip ilgai derinamas apšvietimas? Piktinomės labai sutartinai, kad užlaiko mus Lukošius iki vidurnakčio, užtat po premjeros, apšviesti Lukošiaus šypsenos ir droviai pasikikendami, susigrūdam už Praksedos Lukošienės paruošto vaišių stalo. Lukošius rodo savo akvareles, grafikos darbus ir jau kuria būsimų pastatymų planus... Valanda iki spektaklio pradžios. Paviljonas pastatytas, lėlės iš savo kelioninių futliarų išvaduotos. Nijolė Gailiūtė jau patikrino, ar visos smulkmenos vietoje. Dabar Rožė Lukošiūtė sėda už fortepijono ir prasideda mūsų kasdieninis: la-la-la-la-la... Po prasidainavimo už širmos jau tyla. Nugaudžia gongas, į salę leidžiami žiūrovai. Dar tylus čirptelėjimas – tai Petras Radzevičius derina alto stygas. Prieš paviljoną išeina Reda Paulauskaitė: „Šiandien spektaklyje vaidina...“ Tikrai taip buvo, bet šiandien man tai atrodo tarsi pasaka – apie Lukošiaus lėlių teatrą ir „lukošiukus“.
Audronė Girdzijauskaitė (teatrologė): Pokario Vilniuje visi žmonės buvo pažįstami. Lenkai tuo metu važiavo iš Lietuvos, o karo ir tremčių išblaškyti lietuviai dar tik būrėsi. Inteligentų buvo nedaug, jie bendravo, o mano tėvai pažinojo Lukošių šeimą dar iš prieškario. Atsimenu, kaip Rožė Lukošiūtė eidavo į muzikos mokyklą, nešina „papke“ ant dviejų virvelių. Atsimenu jos gražią, romantišką mamą. Atsimenu ir Balį Lukošių – jį žinojau kaip dramos teatro aktorių. Anuomet žmonės domėjosi teatru ir tą patį spektaklį žiūrėdavo po dešimt kartų. Tėvai vesdavosi mane į visus spektaklius, tad mes, pokario vaikai, aktorius „atmintinai mokėjom“: žinojom, kaip jie kalba, kokius vaidmenis vaidina, ką dubliuoja – viską. Tos „neakivaizdžios“ pažinties laikotarpis su Lukošium nutrūko, kai išvažiavau į Maskvą studijuot teatrologijos.
Kai grįžau, pyragai manęs čia nelaukė. Gauti darbą teatrologui buvo gan sudėtinga, todėl nuėjau dirbti į Mažvydo biblioteką, kuri anuomet dar tik kūrėsi. Teko ten ir parketus pašveist prieš atidarymą... Dar gavau dėstyti Kultūros-švietimo technikume. Ten turėjau kursą, kuriame tada, beje, mokėsi ir Jonas Vaitkus. Kartą, po paskaitų, nelabai gero ūpo, prieš eidama į darbą bibliotekoj užėjau į kavinę. Sėdžiu „Vilnelėj“, kavą geriu, rūkau. O aš tada daug rūkiau... Į kavinę įeina Balys Lukošius, atsisėda greta manęs ir sako: „Ką čia, Girdzijauskaite, sėdi, rūkai – geriau lėlių teatru pasidomėtum“. Galvoju, Dieve... Lėlių vaidinimų buvau mačiusi vaikystėje ir nepasakyčiau, kad man taip jau labai patiko, tad truputį sutrikau. Klausiu, kaip juo reikėtų domėtis? „Va, – sako, – tuoj Taline bus lėlių teatrų festivalis. Aš kviečiu, važiuojam!“ Sakau – dirbu, o jis: „Nieko, iš darbo išleis.“ Sakau, kad aš ir pinigų neturiu. O Lukošius nuramino: „Mes tave įdarbinsim.“ Taip ir buvo. Archyvuose turėtų būti dokumentai, kad aš Vilniaus lėlių teatre esu kažkuo dirbusi. Man atrodo... elektriku. Buvau įdarbinta laikinai, bandomajam laikotarpiui. Po Talino festivalio mane atleido, ir viskas buvo gerai, bet svarbiausia, kad čia tarp manęs ir teatro užsimezgė ryšys ir atsirado tarsi atsakomybės jausmas... Jeigu trumpiau, tai Lukošius ant savo krūtinės iš manęs išsiaugino „gyvatę“. Jis nusivežė mane į Taliną, pamačiau aš ten daug tokio teatro, kuris anuomet buvo vienintelis įmanomas, nes tokia buvo pokario mada. Įtakų vėjai pūtė daugiausia nuo Rusijos. Tai buvo gan šiurpus natūralistinis, realistinis teatras. Butaforiškas teatras, kuris nelabai jautė savo paties specifiką. Taline aš dar, regis, tylėjau, bet jau 1968 metų Rygos festivalyje „lipau į tribūną“ ir išsakiau savo požiūrį į kai kuriuos spektaklius. Vieni man patiko, kiti nepatiko, o Balys Lukošius pradėjo ant manęs net pykti, kad aš tarsi kažkam prieštarauju. Mene jau ėjo sąlyginio teatro banga. Ta banga pas mus ritosi per dramos teatrus jau nuo 6-ojo dešimtmečio pabaigos, o pavėlavusi maždaug dešimčia metų pasiekė ir lėlių teatrą. Manau, kad Balys Lukošius, kaip intelektualus žmogus, žinantis dramos teatrą ir jau „įnikęs“ į lėlių, suprato, kad ateina kitas laikas. 1968 metų festivalyje Vitalijaus Mazūro „Eglė žalčių karalienė“, kurią Kaune režisavo Stasys Ratkevičius, rodė, kad virsmas prasidėjo. To spektaklio sėkmė buvo akivaizdi – visa salė plojo stovėdama. Tai buvo neišpasakytas furoras... O kad lėlių teatras turi būt sąlyginis, apie tai kalba pati jo specifika. Jausdamas šią ateinančią bangą, Lukošius neatsitiktinai į teatrą pasikvietė Mazūrą. Bandė dirbti su Gintu Žalaliu, kuris taip pat būtų galėjęs tapti sąlyginio lėlių teatro dailininku. Bet tarp to sąlyginio vaizdo ir aktoriaus atsirado plyšys, ir Lukošiui jį įveikti buvo sunku.
Įdomu, kad lėlių teatre revoliucijas visada darė dailininkai – jie „atsinešdavo“ naują formą, naujų idėjų. Pirmiausia reikėtų paminėti Stasį Ušinską. Pats Balys Lukošius taip pat baigęs Dailės institutą, tik, deja, pokario metais, kai ten viskas buvo „suvytę“. Manau, Lukošiui buvo labai nelengva pasikeisti, ir kai atėjo nauja banga, o ji atėjo su Mazūru, tai natūralu, kad ta banga jį tarsi nusinešė. Jis pasikeitimą išgyveno skaudžiai, kurį laiką teatre nesirodė, bet paskui vėl pradėjo lankytis. Tai, kad Lukošius ateidavo į teatrą, sekė jo veiklą, kad jam teatras rūpėjo, rodo, jog jis suvokė procesą. Kadangi aš „mazūrietė“, tai mes buvom tarsi išsiskyrę, bet vėliau esu ėmusi iš jo interviu. Mes tada įdomiai kalbėjomės, labai įdomiai... Manau, Lukošius buvo romantikas ir kartu labai praktiškas realistas. Pamenu, kai kartu su kauniečiais važiavom į Taliną tuo nežmoniškai ilgu traukiniu „Čaika“, susipažinom su pakeliui įlipusiais Rygos lėlininkais. Kai pagaliau išalkom, kauniečiai pasiūlė eiti į traukinio restoraną, o Lukošius pasakė: „Neisiu. Aš restoraną visada turiu su savim.“ Atsidarė portfelį ir ištraukė iš ten lašinių. Labai gerą peiliuką turėjo, supjaustė tuos lašinius, duoną ir pasiūlė: „Nori?“ Noriu, sakau... Tai va. Bet į restoraną nuėjau.
Manau, kad jei būtų buvęs kitas laikas – ne pokario, ne socrealizmo klestėjimo metai, ne toks stiprus realistinio teatro vėjas iš Rusijos, – tai Lukošius būtų kūręs teatrą su romantikos prieskoniu, pakylėtą. Apie tokį teatrą jis svajojo, tokį matė prieškary Olekos-Žilinsko pastatymuose, tame, ką gavo iš Michailo Čechovo. Manau, tai jam buvo labai svarbu, bet pokario sovietmetis jį užgesino.
Dalia Gudavičiūtė (teatro istorikė, žurnalistė): Tikriausiai visi atsimename liaudies lėlininką Steponą Giedrimą, kuris nežinia dėl ko, gyvendamas savo kaime, sugalvojo drožti lėles, vaikščioti su jomis nuo trobos prie trobos ir rodyti vaidinimus. Jis buvo išdrožęs šešis personažus. Jo spektaklis nebuvo įmantrus, bet Giedrimas mums svarbus todėl, kad jis – vienintelis. Jo personažai turėjo savo vardus, o vienas jų vadinosi... Lukošius! Gal tai, kad šiandien minimas Balys Lukošius pasirinko lėlių teatrą, kažkokiu būdu susiję su Giedrimo spektaklyje vaidinusio veikėjo vardu? Gal „Lukošius“ yra koks Lietuvos tautosakos personažas, o Balys Lukošius girdėjo apie tai ir kažkokiu būdu susiejo savo pavardę su tuo? Šito mes negalime žinoti... Mano susidūrimas su Lukošiumi buvo gan keistas. O buvo taip. Aš daug žinojau apie jo spektaklius, nes rašydama darbą teatro istorijai ne vienus metus praleidau bibliotekoje skaitydama straipsnius apie pirmą lėlių teatro dešimtmetį ir užsirašinėdama atsiminimus. Pas patį Lukošių buvau nuėjusi tik kartą ir su labai konkrečiais klausimais. Skaitydama senus straipsnius, aptikau vieną laikotarpį, kai Vilniaus lėlių teatre buvo sukilusios didelės kūrybinės ambicijos. Laikraščiai skelbė, kad repetuojamas pirmas spektaklis suaugusiems pagal Puškino „Akmeninį svečią“, tuo pat metu kuriami ir kiti spektakliai, bet vėliau apie juos neradau absoliučiai jokių žinių. Klausinėjau vyresnes teatro „Lėlė“ aktores Mariją Leikauskaitę ir Nijolę Gailiūtę, bet jos nenorėdavo apie tai šnekėti. Tada nuėjau pas Lukošių. Buvau pasitikinti savimi ir man atrodė, kad aš turiu klausti ne to, ką jam įdomu pasakoti, o to, ką aš noriu sužinoti. Kai pradėjom apie tai kalbėti, Lukošius pasakė: „Žinai ką, išeik. Lauk iš čia.“ Klausiau – kodėl, ką padariau ne taip? Jis pridūrė: „Nusibodo man tos mergaitės, kurios iš lėlyčių kraitelį kraunasi“... Gal žmogui susidarė įspūdis, kad juo naudojamasi? Kita vertus, man buvo sunku nuslėpti savo susižavėjimą tuo metu visų protus ir sielas užvaldžiusiu sąlyginiu Mazūro teatru. Nuotraukose, kurias man tada rodė Balys Lukošius, pamačiau tai, apie ką buvau tik skaičiusi: tikrų zuikių kailiukus, kuriais buvo apklijuotos „zuikių“ lėlytės, „lapes“ su tikrom uodegom... Pamačius tai savo akimis, man buvo sunku nuslėpti ironišką šypseną. Galbūt ir todėl Lukošius mane „išprašė“. Vėliau susitikom su juo kažkuriame festivalyje, įsikalbėjom. Kalbėjomės daug, o po to jis man sako: „Jei tu tada būtum pasakiusi, kad tavo tėvas – choreografas Juozas Gudavičius... Aš gi jį pažinojau. Kitaip būčiau su tavim kalbėjęs.“ Paklausiau, gal galiu dar kartą ateit, o jis pasakė: „Ne. Jeigu jau aš kartą nusprendžiau, savo nuomonės nekeisiu.“
Nuo to laiko praėjo jau daug metų. Kuo toliau, tuo labiau galvoju, kad klydau. Iš tikrųjų Lukošius kūrė gražų, gerą, tradicinį lėlių teatrą, kuris, tiesą sakant, pergyveno visiems tuomet patikusį „sąlyginį“. Bet su manimi klydo ir visas likęs pasaulis. Tada atrodė, jog atsiranda visiškai nauja teatro rūšis, kuri bus ne aktorių ir ne lėlių teatras, o tai, ką kritikai tuomet vadino „trečiuoju teatru“. Kai atsiranda naujas reiškinys, jis visada pretenduoja paaiškinti tai, ko žmonės iki tol nesuprato ar nežinojo, kartu nušluoti visą, kas iki tol buvo. Įsivaizduoju, kaip Lukošiui buvo skaudu savo akimis matyti, kad tai, ką jis visą gyvenimą kūrė, yra taip menkai vertinama. Tą nepripažinimą ir menkinimą jis sutiko oriai. Sakyčiau, labai oriai... Galvoju, kodėl aš tada neprisiminiau smagių mano vaikystės akimirkų, kai į mokyklą, kurioje mokiausi, atvykdavo Vilniaus lėlių teatras. Atsimenu tas dešimt kapeikėlių, kurias tėvai duodavo bilietui, atsimenu, kaip mus vesdavo į aktų salę žiūrėti vaidinimo... Aš juk visus Lukošiaus spektaklius mačiau ir atsimenu, kaip jie man patiko, kai buvau maža. Kodėl aš to neprisiminiau, kai bendravau su Baliu Lukošium, – nežinau. Galbūt dabar aš turiu tą retą progą nors tokiu būdu jo atsiprašyti.
Galius Kličius (scenografas): Tai įvyko 1970 metais. Kurso vadovas Vytautas Palaima atvedė mums simpatišką apvalainą žmogų ir pristatė: „Balys Lukošius jums dėstys kostiumo ir teatro istoriją.“ Paskaitų nebuvo daug, todėl atmintyje išliko tik atskiros nuotrupos. Mokėmės: aš, Sergejus Cvetkovas, Adomas Jacovskis, Augis Kepežinskas ir Virginija Idzelytė. Lukošiaus paskaitos daugiau priminė pasišnekėjimus ar vyresniojo pamokymus, todėl šiandien man tokį didelį įspūdį padarė jo dailės darbų paroda. Anuomet maniau, atėjo dėstyti lėlininkas, o kad jis – dailininkas, kad Dailės institute studijavo grafiką, – tą tik dabar sužinojau. Pasirodo, jis puikiai piešė, ir man jo menas, kaip ir „senasis“ lėlių teatras, savaip brangus. Kodėl šalia modernių srovių negali egzistuoti ir štai toks „natūralistinis“ teatras?.. Gal todėl, anot bendramokslių, buvau mylimas Lukošiaus studentas, nes, matyt, labiausiai įtikau „natūralistinei“ Palaimos, o kažkuria prasme net ir Lukošiaus mokyklai. Prisimenu, kai gavom užduotį kurti scenografiją operai „Pajacai“, Lukošius daug mums pasakojo apie verizmą. Išpaišėm sąžiningai Italiją ir kalnus kaip reikiant nupiešėm, o Adomas Jacovskis – kitaip paišo. Prieina prie jo darbo Lukošius su Palaima. Žiūri, žiūri, pagaliau Lukošius sako: „Čia gi turi būti Kaliabrija, ne Sachara“. Palaima padūsavo, ir tiek, o dabar Jacovskis vienas geriausių scenografų ir turbūt vienas geriausių dėstytojų Dailės akademijoj... Lukošius buvo kaip didelė knyga, tik mes, dar vaikigaliai būdami, nesugebėjome iš jo daugiau pasisemt. Prisimenu, pasakojo jis, kaip pagal Dobužinskio eskizą siuvėjas kostiumą siuvo. Ateina maestro Mstislavas pažiūrėt ir šaukia: „Здесь должны быть две пуговицы, а не три!“ (Čia turi būti dvi sagos, o ne trys!). Lukošius pasakodavo išraiškingai, todėl tas „две пуговицы“ iki šiol atsimenam. Įdomiai jis kalbėjo apie kūrybą. Sakė: „Išėjęs į gamtą pamatai kokį šermukšnį ar keistą namą ir užmiršti, bet kai sėdi dirbti, staiga tie vaizdai grįžta. O paišyt reikia atsipalaidavus, visiškai laisva ranka...“ Institute mes rengdavom studentiškus spektaklius. Atsimenu, statėm komediją „Namų židinys“. Tada Arvydo Ambraso „absurdo teatras“ jau buvo uždarytas, tad nieko kito neliko, tik imtis kažko nepolitiško, negilaus – komedijos. Tos prieškarinės komedijos autorius buvo „V.K-ka“. Mums pasirodė, jog tai – Vincas Kudirka. Greit per miestą nuskriejo gandelis: Dailės institute (tais laikais!) statys Kudirką. Spektaklį pastatėm, bet buvo atsiųstas „desantas“ – Lukošius ir Palaima – patikrinti, ką mes rezgam. Žiūrėdami jie tiek juokėsi, kad paskui, jų dėka, spektaklį buvo leista rodyti ir jis labai sėkmingai praėjo. Kad Lukošius pats dirbo aktoriumi ir režisieriumi Akademiniame dramos teatre, irgi tik neseniai sužinojau. Berods, 1954 m. ten jis režisavo Vaičiūno pjesę, kurią dabar Jaunimo teatre pastatė Jonas Vaitkus – „Patriotus“. Labai norėčiau pamatyti tą Lukošiaus spektaklį ir palyginti su Vaitkaus. Manau, būtų velniškai įdomu...
Teisutis Makačinas (kompozitorius): Man tenka atstovauti muzikiniam Vilniaus lėlių teatro „sparnui“ – kompozitoriams: Tadui Šernui, Vytautui Paltanavičiui ir sau. Iš šios trijulės, kurie dirbo Lukošiaus teatre, likau tik aš... Mes buvom kviečiami kurti muziką, o aš spėjau prisidėti ir prie tos „naujos bangos“, apie kurią kalbėjo Audronė Girdzijauskaitė. Kūriau muziką Lukošiaus spektakliui „Trys negražios karalaitės“ ir, ko gero, pirmajam savarankiškam Mazūro spektakliui „Lėlės“ teatre – „Pelenų antelė“. Lukošius labai daug dėmesio skyrė muzikai ir būtent – gyvai atliekamai muzikai. Gyva muzika skambėjo ir spektaklyje „Trys negražios karalaitės“. Malonu, kad smuikininkas Petras Radzevičius (dabar Muzikos ir teatro akademijos profesorius, Styginių katedros vedėjas), tada „čirpinęs“ tą mano parašytą muziką, yra čia. Mazūro „Pelenų antelė“ jau vyko su fonograma. Vėliau mus vis pasiekdavo ta „banga“, tos visos „audros“, kurios palietė Lukošių, ir visada kildavo klausimas: kodėl būtinai reikia visus išrikiuoti į vieną eilę? Meno erdvė tokia plati raiškai, tad nejaugi norint pastatyti savo namą, būtinai reikia užčiaupti kitą? Tad juo maloniau man šiandien išgirsti jaunesnės kartos atstovus – jie supranta, kas vyko... Su Lukošium mus siejo ne tik muzika. Mano žmona Virgilija Vaučeskaitė-Makačinienė, daug metų dirbusi Lietuvos televizijoje, Lukošių pažinojo nuo vaikystės. Ji prašė papasakoti apie vieną jo posakį. Lukošius, kaip pedagogas, išmanė daugybę dalykų. Be to, jis buvo ir šokio žinovas, ir pats puikiai šoko. Kartą universiteto auloje vyko vakaronė, ir jam labai rūpėjo susirinkusiems parodyti, kaip reikia šokti „Mozūrą“. Jis pasikvietė Virgiliją (ji tada mokėsi universitete), koridoriuje jie parepetavo, bet prieš grįžtant į aulą Virgilija prasitarė, jog labai jaudinasi... Lukošius, ramiai į ją pažiūrėjęs, tarė: „Nebūk kvarbatka!“ Tuos Lukošiaus žodžius aš perduodu dabartiniam teatrui. Būkite stiprūs, patvarūs ir nuoširdžiai dirbkite savo mylimą darbą.
Dovydas Judelevičius (teatrologas): Šiandien neįsivaizduojame teatro be dailininko, lygiomis su režisieriumi kuriančio veiksmingą meno organizmą. Gal todėl pamėgome scenografijos terminą, kuris kitados atrodė neįprastas ar net pretenzingas, ir vengiame šia prasme kalbėti apie spektaklio dekoratorių... Bet prieš šimtą metų dar reikėjo įrodinėti scenos dailininko teisę būti tokiu kūrybos partneriu – kaip, beje, ir paties režisieriaus teisę į nepriklausomą spektaklio autorystę. Lėlių teatre ši teisė buvo visada. Ir ne tik todėl, kad dažnas lėlininkas gyveno trijuose asmenyse – autoriaus, režisieriaus, dailininko (dažnai prisidurdamas ir ketvirtą funkciją – aktoriaus). Pati lėlių teatro specifika lėmė ir tebelemia dailininko pirmenybę. Čia labiau nei kitur būtina menų sintezė. Ar ne todėl profesinio lėlių teatro pradininku Lietuvoje tapo Stasys Ušinskas, nerimstantis naujų kelių bei formų ieškotojas? Ir jo dėka lietuvių lėlių teatras iškart atsidūrė didžiojoje XX a. meno kryžkelėje: nevaržomas elementaraus tikrovės mėgdžiojimo, drąsiai ar netgi įžūliai naudojantis sąlygiškas formas, siekiantis raiškumo ir per skulptūrinę plastiką, ir per gyvą, bet anaiptol ne natūralistinį judesį. Kartu puikią paskatą gavo ir lėlių filmas, tik gaila, kad tikros Ušinsko „Storulio sapno“ tąsos dar nesulaukėme ir šiandien. Dailininko pirmavimą galėtume laikyti vaisinga mūsų lėlių teatro tradicija. Prieš trisdešimt metų atgaivinęs Vilniuje lėlių vaidinimus, Balys Lukošius dailei priklausė ne ką mažiau nei teatrui. Tiesa, tuo pirmuoju Vilniaus lėlių teatro dešimtmečiu, kai Lukošius jam vadovavo, dažnai stigo drąsesnio sceninio mąstymo ne tik lėlių spektaklių kūrėjams, režisieriai ir aktoriai tebebuvo kaustomi buitiškumo įgūdžių. Tačiau kaip tik Balys Lukošius suprato, kad lėlių teatro ateitis priklauso nuo dailininko. Jis ieškojo dailininko, kuris galėtų atnaujinti lėlių teatrą, grąžinti pastarajam jo tikrąją prigimtį. Ir atrado Vitalį Mazūrą. Nežinau, koks „šeštasis pojūtis“ pakuždėjo Lukošiui, kad Dailės instituto absolventas turi lėlių teatro kūrėjo dovaną. Turbūt ta pati intuicija, kuri leido Daliai Tamulevičiūtei įžvelgti pirmakursio aktoriaus Eimunto Nekrošiaus polinkį į režisūrą; arba Aurelijai Ragauskaitei pamatyti, kad nereikia apsiriboti vaidyba Juliui Dautartui. Toks įžvalgumas – geriausia pedagogika. Ir Baliui Lukošiui turime būti dėkingi ne tik už vilniškio lėlių teatro atkūrimą, bet ir už Mazūro teatrą...
Parengė Rimas Driežis
