Iš devynių poezijos pirmadienių, šiemet vykusių Vilniaus „In vino" terasoje, Andrius Bialobžeskis dalyvavo trijuose: gegužės pabaigoje skaitė Jurgį Batrušaitį, birželio pradžioje dalyvavo vakare su Rimvydu Stankevičiumi, liepos vidury deklamavo Alvydo Šlepiko eilėraščius.
Liepą atostogoms ištuštėjusiame Jaunimo teatre, kuriame dirba, 44 metų aktorius įrašinėjo Maironio eilėraščių kompaktinę plokštelę - toks buvo Lietuvių kalbos ir literatūros instituto pasiūlymas. Ir tai dar ne visas Andriaus Bialobžeskio vasaros poezijos repertuaras ir ne visi autoriai.
- Po Rimvydo Stankevičiaus vakaro „In vino" kartu su juo ir kitais poetais važiavome į Vytauto Mačernio gimtadienį Sedoje. Gražiai vyksta Sedos žmonių akcija: prie Šarnelės padarytos septynios stacijos pagal Mačernio „Vizijas", prie kiekvienos mokiniai paskaito po „Viziją". Apkeliaujamos visos stacijos ir tada Sedos bažnyčioje vyksta koncertas. Poetai skaito savo eilėraščius, aš - Mačernį. Ir taip būna kiekvienų metų birželio 5 dieną.
Rugpjūčio 4-ąją važiuosiu į Šiaulius. Irgi tradicinis dalykas: visas bulvaras skiriamas menams - dailei, muzikai, literatūrai. Prie knygyno padaroma aikštelė, ten skaitom poeziją. Pernai važiavome su Dalia Michelevičiūte. Ji skaitė Wislawą Szymborską, aš - Henriką Radauską. Pilna žmonių. Šiemet skaitysime su Monika Šaltyte. Programoje - Maironis.
Rugpjūčio gale dar viena tradicija - „In vino" Nidoje. Terasa ant stogo, matyti tiek Parnidžio kopa, tiek jūra, tiek marios. Pati erdvė - jau poezija. Jeigu lietus, persikeliame į vidų, kaip pernai buvo per Sigito Gedos poezijos vakarą.
- Ar turite pastovias programas, ar jūsų poezijos skaitymų repertuaras priklauso nuo kvietimų?
- Programos - Sigito Gedos, Henriko Radausko, Vytauto Mačernio, Marcelijaus Martinaičio.
Visada skaitau su Rimvydu Stankevičiumi. Kartais darau jungtines programas.
- Ko ieškote poezijoje, kai renkatės ką skaityti? Siužeto? Minties abstrakcijos? Asociacijų žaismo?
- Poezija viską talpina. Dabar sutrūkinėjęs, iškarpytas laikas - mažai bendraujame, internetas daug laiko atima. Gyvename plokščią gyvenimą. O poezija - vertikalus dalykas, viską joje gali pasitikrinti. Siužetas paprastai ten būna tarp eilučių. Pavyzdžiui, su Rimvydu Stankevičiumi mes mąstome ta pačia kalba, ir jo puikioje poezijoje - ne siužetas, o mūsų gyvenimas, viskas pažįstama iki kaulų smegenų.
Poezija aktorystei - geras urvas. Esi laisvas surasti ten emocijas, kurios tau reikalingos, ir asociatyviai sukurti siužetą. Ir žmonės gerai klauso poeziją. Turim brangakmenį ir vertinam jį. Gerai, kad ne masiškai.
- Esate patyręs vakarų ar momentų, kad žmonės visiškai neklausytų poezijos?
- Niekada. Poezijos paklausyti ateina žmonės, kurie žino, kur ir ko eina. Nėra taip, kad eitų pažiūrėti, kas čia bus. Utenos A. ir M. Miškinių bibliotekoje, pavyzdžiui, visada pilna jaunimo. Labai gerai klausančio jaunimo. Ten daug kartų skaičiau, kaip ir Šiaulių „Laiptų" galerijoje. Net mažiausiuose miesteliuose žmonės ateina poezijos paklausyti. Būtent poezijos.
Pats aš vaikščiodavau į Aktorių namų salytę, kai joje poeziją skaitydavo Laimonas Noreika, Arnas Rosenas. Mėgdavau ten eiti.
- Poezija reikalauja kostiumo, džinsų, kažko specifinio? Ar galvojate apie tai?
- Mėgstu kostiumuotas vaikščioti. Poeziją skaitau su kukliu kostiumu ir dažnai nusivilkęs švarką. Geda ar Martinaitis net netinka su gerais kostiumais. Tokie nelimpa prie jų eilėraščių. Kukutis su kostiumu! Čia reikia padriskusio daikto, kad gyvenimo batas būtų užlipęs ant to rūbo.
- Kiek seniai skaitote poeziją? Ar buvo kokia pastebima, ryški pradžia?
- Visų pirma, su Alvydu Šlepiku studijavome viename kurse. Bendraudamas su juo patekau, galima sakyti, į poezijos vidų, mačiau, kaip ji kuriama.
Paties skaitymo pradžia labai aiški ir įdomi. 1993 metų sausis. Tuo metu dar buvo gyvi Menininkų rūmai (dabar ten Prezidentūra). Vyko jaunųjų talentų pristatymas liaudžiai, dominavo muzika, o mus su Jolanta Dapkūnaite pakvietė paskaityti eilių. Muzikantai mėgo tais laikais, kad kažkas dar ir eilėraščių paskaitytų - truputį duotų jiems atsikvėpti. Turėjau paruošęs Gedos eilėraščių ciklą „Nakties žiedai", skirtą François Villonui. Aštrūs eilėraščiai, apie kekšes, o viename - „Kas lieka iš moters - pasaulio skylė". Kai koncertą organizavusi teta išgirdo, sako: gal galima šito neskaityti? Padariau kompromisą: skaičiau keturis eilėraščius iš penkių.
Taip Geda buvo išcenzūruotas laisvoje Lietuvoje. Nespėjau jam šito papasakoti. O „Nakties žiedų" ciklas su manimi išgyveno keliolika metų. 2008 metais buvau jį įrašęs į kompaktinę plokštelę, bet dėl užgriuvusios krizės nepavyko išleisti. Turiu tik maketą.
Pernai LTV2 ėmė filmuoti aktorių poezijos skaitymus. Pagal Gedą ir Radauską išėjo mini spektakliukai - poetinės novelės. Galiu dabar fantazuoti, kad su LRT pagalba DVD išeis.
- Martinaičio „Kukučio baladės" jau tampa jūsų skaitymų programa. Ar turėjote bendrų vakarų su Martinaičiu?
- Kai „Kukutį" skaičiau Utenoje, poetas sirgo ir negalėjo atvykti. Tikiuosi jį pakviesti į planuojamus skaitymus šv. Kotrynos bažnyčioje. Bendrus skaitymo vakarus rengiame su Domantu Razausku ir Rimvydu Stankevičium, kurie poezijos pristatymams randa naujų formų.
Man patinka važinėti su poetais, klausytis, kaip jie patys kalba apie poeziją. O jiems labai nepatinka, kaip jų eilėraščius skaito aktoriai. Kai jie pradeda apie tai kalbėtis, nusisuku į langą arba apsimetu, kad pats esu poetas.
- Norėčiau iš jūsų sužinoti tai, ką girdėjau kaip legendą - apie Marinos Tarkovskajos simpatiją jūsų skaitymui po to, kai ji išklausė, kaip deklamuojate Arsenijaus Tarkovskio poeziją. Kalbama, kad ji nemėgsta girdėti, kaip aktoriai interpretuoja jos tėvo eilėraščius?
- Taip, man sakė, kad ji nepakenčia, kai rusų aktoriai deklamuoja Tarkovskį. Nesuprantu, kaip ją, viešėjusią Vilniuje, pasisekė atvesti į Tarkovskio poezijos vakarą „In vino". Tai buvo prieš dvejus metus. Skaičiau rusiškai. Ne pirmą kartą ten skaičiau Arsenijų - vakarų „In vino" režisierius Rokas Ramanauskas vis paskiria man šitą „vaidmenį". Atrodo, neblogai pavyko. Publika puikiai klausė.
O šiemet balandžio pradžioje „Skalvija" minėjo režisieriaus Andrejaus Tarkovskio 80-metį. Buvau paparašytas paskaityti ištraukas iš scenarijaus „Hofmaniana", kurio jis taip ir nenufilmavo. Be to, man paskambino režisierė Dalia Rust, kuri daro filmą apie Mariną Tarkovskają, Andrejaus Tarkovskio seserį, ir paprašė jos vardu, kad paskaityčiau dar ir vieną jų tėvo Arsenijaus eilėraštį. Paskaičiau.
Tada Dalia Rust įėjo į sceną ir pasakė, kad Marina siunčia man hiacintą, mylimiausią Andrejaus gėlę, kurią ji kasmet dovanodavo jam per gimtadienį, o dabar dovanoja man - už aną vakarą, vykusį prieš dvejus metus. Praradau kalbos dovaną, tiesą sakant. Net neįsivaizdavau, kad galima atsiminti kažkada vykusį vakarą. Ėjau tada nuskaidrėjęs per miestą. Stovi dabar namuose vazonas su hiacintu. Gražus augalas. Išsiaiškinau, kaip su juo elgtis.
- Poezijos vakarai „In vino" terasoje - tyli ir tvirta vasaros tradicija?
- Vakarus „In vino" prieš šešerius metus pradėjome su Arsenijaus Tarkovkio poezija, Kristupo Baublio ir Roko Ramanausko iniciatyva. Kai Rokas man pasakė, kad skaitysim Tarkovskį rusiškai, pamaniau, kad jam ne visi namie. „In vino" renkasi smagi mūsų kartos kompanija, bet kad jie klausytųsi Tarkovskio rusiškai? Ir dar lietus lijo, į vidų suėjom, ir aparatūra kliuvinėjo - pirmas kartas! Stebuklingai klausėsi.
Ir prasidėjo. Dabar tie vasaros pirmadieniai su poezija „In vino" terasoje - įprastas ir reikalingas dalykas. Ir mes, aktorių branduoliukas, kasmet laukiam, kokius „vaidmenis" pasiūlys mūsų imperatorius Rokas. Per tuos metus daug skaitėm, solidžiai: iš rusų poezijos - Aleksandrą Bloką, Josifą Brodskį, Borisą Pasternaką, Vladimirą Nabokovą, Davidą Samoilovą, Genadijų Špalikovą, viskas originalo kalba. Lietuvių poetai patys skaitė - Aidas, Marčėnas, Kęstutis Navakas, Rimvydas Stankevičius. Skambėjo Baltrušaitis, Geda, Antanas A.Jonynas.
- Jūsų imperatorius Rokas paskaičiavo, kad „In vino" per šešerius metus perskaityta 54 poetų kūryba. Ar kaskart reikalingi komentarai, įvedantys į poeto biografiją, į konkrečius eilėraščius?
- Kartais jauti, kad reikėtų klausytojus įvesti. Paprastai ir poetą, ir aktorių pristato Kristupas Baublys, jis ir pakomentuoja. Dainius Gavenonis šiemet skaitė Samoilovą su labai įdomiais komentarais ir kartais net išversdamas į lietuvių kalbą, ką skaitys. Prieš Alvydo Šlepiko vakarą jaučiau, kad reikia papasakoti ir apie pačią asmenybę, ir apie mūsų bendras aktorystės studijas, ir kai kurių eilėraščių istorijas.
Kai važiuoju į poezijos vakarus, visada po skaitymo pasilieku pabendrauti su klausytojais. Smagu būna. Poezija - pozityvi niša. Ir nemėgstu skaityti nuo scenos. Geriau, kai būna lygu, esu arčiau žiūrovų.
Daug yra žmonių, mylinčių poeziją. Daug!.. Jeigu esi vienas ir ateina tavęs paklausyti šimtas, šimtas penkiasdešimt žmonių, tai yra daug. Ir valandą tu su jais klaidžioji po eilėraščių galaktikas.
Labai gera savijauta būna po to. Laisvumas. Pakylėjimas. Pilnatvės jausmas.
Rimvydas Stankevičius, poetas
„Su Andriumi Bialobžeskiu kūrybiškai bendradarbiaujame jau kone dvi dešimtis metų. Tai vienas iš nedaugelio aktorių, kurį be didelių išlygų galima vadinti ir literatūros žmogumi. Andriaus išskirtinumas yra tas, jog jis poezijos knygą į rankas ima ir eiles skaito ne tam, kad išsirinktų, ką deklamuoti scenoje, - poezija yra natūrali jo pasaulio dalis, padedanti įdomiau, giliau, visavertiškiau gyventi. Neabejoju, kad poezija maitina ir jo aktorinį meną. Kaip tik tai ir vien tik tai leidžia aktoriui būti geru poezijos skaitovu - būtina perprasti ne tik poezijos melodiką, ritmiką, bet ir skaitomo eilėraščio turinį, į ką dauguma vien Čechovą skaitančių aktorių nekreipia nė menkiausio dėmesio. Jie stengiasi ne perteikti prasmę, o pademonstruoti visą akustinės vaidybos spektrą (nepamiršdami bent kartą sušukti ir bent kartą sušnabždėti), išmoktą per scenos kalbos paskaitas. Iš Andriaus profesijos brolių ir seserų, skaitančių poeziją, malonu klausytis Gražinos Urbonaitės, Valentino Masalskio, Jūratės Onaitytės, Albino Kelerio, Dalios Jankauskaitės, dar keleto... Likusiai daugumai savos poezijos skaityti nepatikėčiau - tąsyk geriau jau pats!"
