Tokių sukakčių niekas nešvenčia, ir vis dėlto: prieš 15 metų rugpjūčio pabaigoje režisierius Eimuntas Nekrošius pasiūlė Hamleto vaidmenį roko dainininkui Andriui Mamontovui. Tai buvo Andriaus 29-ojo gimtadienio išvakarės.
Dabar Andrius Mamontovas, jau sulaukęs 44 gimtadienio, rugsėjo 15 dieną vaidins Hamletą 198 kartą. Spektaklis, kurio premjera įvyko 1997 metų gegužę per festivalį LIFE, yra suvaidintas įvairiuose žemynuose, atnešė savo režisieriui ir aktoriams lietuviškų ir tarptautinių apdovanojimų.
Andriaus Mamontovo Hamletui įvertinti buvo sukurtas specialus prizas - Boriso Dauguviečio auskaras, iki šiol teikiamas už ypatingus teatro reiškinius.
Prieš artėjantį vaidinimą su Andriumi Mamontovu bandome prisiminti, kas buvo ryškiausia per penkiolika metų su „Hamletu.
- Praktiškai per gimtadienį gavau tą pasiūlymą, - sako artistas.- Simboliška, nes Hamletui 29 metai. Tik sulaukiau Hamleto amžiaus ir gavau jo vaidmenį.
Anksčiau man būdavo keista, kai Hamletą vaidindavo maždaug penkiasdešimtmečiai, ne jaunesni. Dabar pats jau artėju prie to amžiaus, bet kadangi Hamletą pradėjau vaidinti būdamas 29, tai scenoje net ir po penkiolikos metų man tebėra 29. Kaip surepetuota, taip ir yra.
- Ar yra spektaklyje momentų, kuriuos jūs vaidinat, bet pradedat suprasti, tik praėjus laikui?
- Taip! Kiekviename vaidinime būna bent vienas mažas momentas, kai staiga supranti, ką jis reiškia. Dažniausiai, ką jis reiškia man, ir tai labai subjektyvu. Nekrošiaus „Hamlete" tiek visko daug! Italijoje žurnalistai labai mėgsta klausinėti, kas ką reiškia, kokia prasmė to ar to. Aš nuoširdžiai nežinau, ką atsakyt. Ir sakau, kad gal nereikia visko aiškinti. Intuityviai žiūri, jauti, ir tai yra visas grožis.
Suomijoje sugedo vertimo aparatas, - paprastai būna titrai ekrane, - vaidinome be vertimo ir publika ne ką blogiau priėmė. Nes Nekrošiaus „Hamletas" vizualus, tik jo vizualumą vertinti ar aiškinti man būtų sunku, nes niekada nemačiau šito spektaklio iš šono. Jis nufilmuotas, bet nežiūriu, nes man baisu į save žiūrėti.
- Atsimenate vaidinimą Elsinore - tikrojoje princo Hamleto pilyje Danijoje? Ar buvo koks ypatingas jausmas?
- Visada tokiose vietose tu bandai kažką specialaus pajaust ir kaip tik dėl tų pastangų nieko ir nepajunti. Kai apsipranti, užmiršti, kad esi ypatingoje Hamletui vietoje, tada ir prasideda. Vaidinimo metu lemtingoje scenoje suklykia praskrendanti žuvėdra, per karaliaus Klaudijaus monologą ima varpas mušti, vėjas nuo jūros papučia. Tada ir pagalvoji, kad Elsinoras dalyvauja spektaklyje. Pavyzdžiui, pradėjo lyti. Mūsų spektaklyje ir taip lyja, o Elsinore - tikras lietus, stipresnis už tą, kuris „Hamlete". Dėl lietaus spektaklio pradžią atidėjo gal porai valandų. Žiūrovai kantriai laukė. Lietus baigėsi, mes pradėjom vaidinti, vėl ėmė lyti, vėl nustojo... Tokie momentai duoda tam tikrą spalvą.
Mano vaizduotėje Elsinoras buvo niūresnis ir tamsesnis. O tai graži pilis, bokštai, viskas sutvarkyta, aplink kanalas, didžiulis kiemas, kuriame vyksta spektakliai. Vėliau vis prisimeni tą pilį, negali nuo jos pabėgti, ji užima dalį tavo fantazijos. Nebegali visiškai laisvai įsivaizduoti jos, nes realiai buvai joje. Elsinoras papildė Hamleto ir vaidmenį.
- Ar jaučiate skirtumą, vaidindamas Lietuvoje, Italijoje, Meksikoje, Pietų Korėjoje?
- Visada jauti salės energiją. Lietuvoje bent jau iš pradžių kartais jausdavau, kad ir su savim kovoju. Tave čia pažįsta, į tave žiūri su tam tikra nuostata. Ir tu supranti atsakomybę, nes yra žmonės, kurie tave mėgsta, bet ir yra tokie, kurie nemėgsta, ir visi kažką siunčia tau. Vieni laukia stebuklo, kiti laukia, kol suklupsi. Vienintelis dalykas, ką tu gali - nuo abiejų šitų dalykų atsiriboti ir susikaupti į tai, ką darai. Neturėjau aktorinio trenažo ir kol aš to išmokau, buvo nelengva, iš tikrųjų. Penkiolika metų trenažo pas Nekrošių! Aišku, kad įgyji patirties ir pradedi suvokti tam tikrus dalykus apie scenos dėsnius.
- Ką reiškia penkiolika metų su Nekrošium?
- Nekrošius yra didelė dovana. Net įrašinėdamas savo albumą, jaučiu, kad darau tai kitaip, negu iki susitikimo su Nekrošium. Pradėjau kreipti didelį dėmesį į detales. Nes Nekrošiui detalės labai svarbios. Kai repetuoja, jis kiekvieną daikčiuką scenoje smulkiausiai išnagrinėja. Nėra nieko šiaip sau. Viskas, kas patenka į spektaklį, turi vietą, prasmę, paskirtį.
Tenka po to iš naujo mokytis gaivališkumo, kuriuo mane žavi roko muzika. Ten iš viso nesirūpini jokiomis detalėmis, tiesiog imi akordą - ir pirmyn. Bet susitikimas su Nekrošium pakeitė mano požiūrį apskritai į viską, ką darau. Kai tu stebi, kaip Nekrošius kuria spektaklį, po to kitaip darai savo dalykus.
- O konkrečiai?
- Ne, taip konkrečiai neatsiminsiu, tik patį principą. Tarkime, nuskamba repeticijos metu kad ir žodis „šaukštas" - galbūt „čia reikia šaukšto". Kitą dieną Nekrošius ateina repetuoti, sužinojęs viską apie šaukštą. Toks jausmas, kad jis visą naktį skaitė enciklopedijas, mitus ir padavimus, pervertė visą biblioteką ir sužinojo viską apie šaukštą. Ir tos dienos repeticijai jis turi naujų minčių, prasmių, poteksčių. Manau, kad jis stengiasi pažinti kiekvieną daiktą. Smulkų, stambų, bet kokį, esantį scenoje.
Kai man dar kartą teko su Nekrošium dirbti - rašyti muziką spektakliui „Ivanovas", kurį jis statė Romoje, - jis man davė tiek visokių užduočių, kad pakeliui, kurdamas tą muziką, aš perklausiau krūvą kompozitorių, daug sužinojau ir atradau. Nes Nekrošius visada duoda didelį krūvį. Dėl to su juo nelengva dirbt, ir dėl to tu gauni labai daug. Jis tave priverčia patobulėti. Man tas labai patinka.
 |
| A.Mamontovas ir E.Nekrošius, repetuojant „Hamletą”. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
- Kaip pradėjote kalbėti scenoje? Kalba buvo barjeras ar ne?
- Nekrošius norėjo Hamleto vaidmeniui žmogaus, kuris nekalba kaip aktorius, nejuda kaip aktorius. Hamletas Nekrošiaus spektaklyje - iš principo balta varna. Vienas prieš visą pasaulį.
Kalbėjimui scenoje reikia žinių ir pratybų. Neveltui žmonės, studijuojantys aktorystę, kelis metus mokosi scenos kalbos. Aš esu studijavęs žurnalistiką Vilniaus universitete ir turėjau dikcijos kursą. Prasidėjus „Hamleto" repeticijoms, suvokiau, kad turiu minimalius pagrindus dėl to, kad vaikščiojau į anas pamokas. Bent jau žinau, ką reiškia pauzė po kablelio ar akcentai sakinyje.
Kai pradėjome repetuoti, esu gavęs keletą kalbos pamokų iš puikaus aktoriaus Vlado Bagdono. Mokiausi visą laiką. Iš kolegų, su kuriais vaidinu, esu daug išmokęs.
- Jų pamokos - be paniekos nežinančiam?
- Pamokos su panieka negali būti naudingos. Jeigu jaučiu, kad buvo naudinga, vadinasi, tai buvo geros, tikros pamokos.
- O koks jūsų santykis su žymiaisiais partneriais? Juk matėte Bagdoną „Pirosmanyje...", kai dar buvote moksleivis. Matėte ir Vytautą Rumšą. Ar buvo keblu, kai pradėjote su šitomis teatro įžymybėmis repetuoti?
- Su Bagdonu prieš tai vaidinome filme „Parodų rūmai". Nepatyriau tokio jausmo, kad stoviu prieš stabą. Gerbiu visų žmonių , su kuriais tada susipažinau, pasiekimus, bet garbinimas neduoda rezultatų. Jeigu tu, susitikęs menininką, kurį garbini už jo darbus, neatsiribosi nuo to, toks bendravimas liks tuščias.
Atsimenu, kaip pirmą kartą buvau susitikęs su Borisu Grebenščikovu. Jis man yra dievas, įtakojęs mane labai stipriai, jo dainų tekstai vieni fantastiškiausių muzikos istorijoje. Man labai buvo sunku su juo, nes š jį garbinu. Ir tai trukdo bendrauti. Juk vistiek tai žmogus. Taip, jis turi dovaną, jis yra kažką pasiekęs, bet jeigu tu su juo nori bendrauti, garbinimą turi atidėti į šalį.
Pats susiduriu su tuo, kai, tarkim, gerbėjai po koncerto prieina pasikalbėti, kažko paklausti. Visada jauti, kad neįmanoma normaliai bendrauti su žmogumi, kuris tave garbina ir nuo to garbinimo atsiriboti negali.
Lygiai taip pat per „Hamleto" repeticijas. Mano dievai, prieš kuriuos lenkiu galvą, labiau yra muzikos pasaulyje, galbūt dėl to buvo lengviau. Aktorių, kuriuos dievinčiau iki tokio lygmens, kad sustingčiau ir negalėčiau prakalbėti, bent jau Lietuvoje nepažįstu. Čia artimas santykis, vis tiek savi žmonės.
Į Nekrošių, į Bagdoną, į Rumšą, į kitus kolegas žiūrėjau kaip į mokytojus ir manau, kad tai teisingiausias santykis. Repetavau, vaidinau ir mokiausi. Mokytojus juk žmogus pats pasirenka. Man ir po šiai dienai Rumšas yra kaip mokytojas. Mes paprastai gauname vieną grimerinę, visada po spektaklio pasišnekame, ir man labai įdomu ir svarbu, ką jis pasako.
- Rugsėjo pabaigoje bus dveji metai, kai nebėra Vladimiro Jefremovo, kuris „Hamlete" vaidindavo Aktorių.
- Su Volodia Jefremovu buvome susidraugavę nuo pirmos repeticijos. Man jis visada buvo ir liks labai mielas, šiltas, inteligentiškas žmogus, kuris skleidė gerą energiją ir visi šypsodavosi. Spektaklį juk stipriai veikia tai, kas vyksta už kulisų, kaip žmonės bendrauja. Man Volodia kartą sakė: „Žinai, aš visą gyvenimą vaidinau didelius vaidmenis, pagrindinius vaidmenis, o pasaulį apvažiavau, lodamas šunimi". Arba jo juokeliai prieš spektaklį - tą patį pokštą papasakodavo kad ir šimtas penkioliktą kartą, ir vis tiek būdavo juokinga. Tikrai, Jefremovas buvo „Hamleto" atmosferos dalis, aš jo pasiilgstu ir džiaugiuosi, kad turėjau galimybę kartu su juo apkeliauti pasaulį.
„Hamletą" vaidinome keturiasdešimtyje valstybių. Bendrauji su kolegomis spektaklių arba gastrolių metu, bet kada kartu apkeliauji pasaulį, tie žmonės tampa tau artimesni. Tai niekaip neįvardijama gera patirtis.
- Turbūt susidūrėte ir su ypatingo charakterio gerbėjais Rusijoje?
- Rusija yra atskiras žemynas. Atskira planeta. Rusijoje gerbėjai elgiasi emocingai, ne taip, kaip Lietuvoje, kai nedrąsiai žvilgčioja, bando paprašyti autografo. Sėdėjome Peterburge su visa trupe po spektaklio teatro kavinėje, priėjo mergina, atsisėdo man ant kelių ir pradėjo šnabždėti į ausį. Be jokio kuklumo. Ten artistui tiesiai sako, ko iš tavęs norėtų. Tada supratau, kodėl artistai, kurie didelėje šalyje gauna didelį dėmesį, vaikšto su apsauga arba užsidaro už juodų stiklų.
Aišku, buvo labai malonu Maskvoje, kai po spektaklioį mūsų grimerines atėjo keli žymūs aktoriai - Michailas Kazakovas, Jevgenijus Mironovas. Toks grandas, kaip Michailas Kazakovas, kurį nuo vaikystės mačiau filmuose, sakė apie mūsų spektaklį: tai buvo kosmiška... Rusijos inteligentai moka pasakyti tai turtinga kalba, iš jų išgirsti neįtikėtinus tekstus, o komplimentą, iš jų gautą, atsimeni visą gyvenimą. Jevgenijus Mironovas kaip tik tada repetavo Hamletą ir sakė: nebežinau, kaip aš vaidinsiu po jūsų. Po manęs?! Beprotiškai malonu išgirsti tokį dalyką.
Įdomūs patyrimai Azijoje. Kelis kartus vaidinome Pietų Korėjoje, Honkonge. Dar kitas pasaulis. Staiga publika pradeda juoktis tokioje vietoje, kur niekur daugiau juoko nesame išgirdę. Pavyzdžiui, Hamleto tėvo šmėkla įneša į sceną ledo gabalą - publika juokiasi. Vėliau pabandėme išklausti, kokia to juoko priežastis. Jie sako: bet juk tai ledas - juokinga.
- Koks Dauguviečio auskaro likimas?
- Jis yra vienas iš trijų vertingiausių mano gautų apdovanojimų ir saugomas garbingoje vietoje. Jo vertė dar didesnė dėl to, kad aš žinau, jog vyko debatai, ar galima ne teatro aktoriui duoti „Kristoforą" ir buvo specialiai sugalvotas prizas. Ir dar ypatingai malonu dėl to, kad su Dauguviečiu mano seneliai buvo bendro kiemo kaimynai ir draugai, kai visi dar gyveno ant Tauro kalno.
- Metai po „Hamleto" premjeros pradėjote solinę karjerą. „Hamletas" tam turėjo įtakos?
- Be jokios abejonės. Repetuodamas Hamletą, lygiagrečiai įrašinėjau savo albumą „Šiaurės naktis. Pusė penkių", kuris labai stipriai paveiktas darbo su Nekrošium. Net nuotaikos panašios.
Iki „Hamleto" 14 mano gyvenimo metų buvo „Foje" periodas. Ir iki dabar - 14 metų su „Hamletu". Prieš kelis metus sakiau Nekrošiui, kad gal jau reikia baigti. Ir pasvarstėm, kad gal dar ne. Iš tikrųjų, suvaidini „Hamletą" ir matai, kaip žmonės jį puikiai lanko ir puikiai priima. Be to, jis vis dar kviečiamas į užsienį. Tada supranti, kad spektaklis gyvas, jis veikia ir negalima jo taip staiga nustoti vaidinti. Jis nebevyksta taip dažnai, kaip anksčiau.Vieną dieną jis vis tiek pasibaigs. Reikia įprasti vėl gyventi be „Hamleto". Šitas spektaklis - neatsiejama mano gyvenimo dalis. Ir aš esu jo dalis.
